Full text of "Stasys Šalkauskis. Rinktinė"

See other formats

STASYS 
ŠALKAUSKIS 


RAŠTAI 


VIII 


ŽŽ! 


Vilnius 
Mintis 


Knygos leidimą parėmė 
Lietuvos Respublikos 
Kultūros ministerija 


Serija leidžiama nuo 1987 m. 


Parengė ARŪNAS SVERDIOLAS 


ISBN 5-417-00882-6 © Sudarymas ir paaiškinimai, 
Arūno Sverdiolo, 2005 
© „Minties“ leidykla, 2005 


BENDROSIOS MOKSLINIO 
DARBO METODIKOS 
PRADAI 


Pratartis prie 2-0jo leidimo 


Šis antras „Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradų“ 
leidimas yra stereotipiškas, t. y. be jokių atmainų palyginant 
su pirmuoju leidimu. Autorius tačiau aiškiai jaučia reikalą ši- 
tą savo veikalą pataisyti ir papildyti, bet, negalėdamas to pa- 
daryti tuojau, ryžosi jį leisti dar kartą viešumon be pataisų, 
nes nuolatiniai pareikalavimai rodo jo neatidėliojamą reika- 
lingumą. Ogi leisdamas jį dabar iš matricų, autorius turi gali- 
mybę atsižvelgti į akademinės jaunuomenės pageidavimą ir 
padaryti jo kainą prieinamą platesnei publikai. Jau vien dėl 
šito, autoriui rodosi, gali būti pateisintas antrasis veikalo lei- 
dimas kad ir pirmykščiame netobulame jo stovyje. 

Naudodamasis šitos trumpos pratarties proga, autorius 
gali atitaisyti vieną trūkumą iš daugelio dabar nebeatitaiso- 
mų, būtent papildyti nurodytą knygoje literatūrą veikalais, 
surašytais rusų kalba: juk dar ne vienam iš studijuojančios 
jaunuomenės yra pageidaujama turėti šitų nurodymų. Čia 
ir bus ne pro šalį paminėjus šiuos kelis veiklus rusų kalba: 

1. Prof. L. I. Petražickij. Universitet i nauka. Opyt teorii i 
techniki universitetskago diela I naučnago samoobrazova- 
` nija. 2 toma. - S. Peterburg, 1907. 

2. N. A. Rubakin. Pis'ma k čitateliam o samoobrazovanii. - 
SPB, 1913. 

3. Prof. N. I. Karejev. Pis'ma k učaščejsia molodeži o sa- 
moobrazovanii. 

Nors visi šie veikalai parašyti dar prieš didįjį karą, jie vis 
dėlto nėra dar visai nustoję savo reikšmės. 

Autorius 


5 


Pratartis 


Šių bendrosios mokslinio darbo metodikos pradų atsi- 
radimas buvo šitokis. Teologijos ir filosofijos fakulteto Fi- 
losofijos skyriaus plane iš pat pradžios buvo numatyta ben- 
droji mokslinio darbo metodika, kaip pratybų darbas. 
Tačiau tuojau paaiškėjo, kad šitas pratybų darbas reika- 
lauja nemaža teorinių nurodymų, kurie turi būti taikomi 
mokslinio darbo praktikai. Tuo tarpu lietuvių kalba iki šio- 
lei nėra buvę pagaminta jokios literatūros, kuri galėtų ši- 
tam reikalui patarnauti. Taip dalykui stovint, noromis ne- 
noromis teko žymi dalis laiko, skiriamo pratyboms, 
panaudoti paskaitoms, per kurias buvo suteikiamos rei- 
kalingiausios žinios apie techninius mokslinio darbo me- 
todus. Šiais 1925-1926 mokslo metais autorius ryžosi su- 
rašyti savo neįeinančias į darbų tvarką paskaitas ir jas 
išspausdinti, kad būtų galima ateityje tinkamai išnaudoti 
skiriamas pratyboms laikas, studentams įgaunant reikia- 
mų teorinių žinių jau iš spausdinto bendrosios mokslinio 
darbo metodikos vadovėlio. 

Savaime suprantama, kad susidaręs tokiu gana pripuo- 
lamu būdu vadovėlis negali pasižymėti nei dideliu pilnu- 
mu, nei ypatingu originalumu, nei giliu mokslingumu. Jis 
skiriamas reikalui, kuris yra ypač aktualus sulig mūsų uni- 
versiteto atidarymu, ir kuris nors dalinai dera patenkinti, 
nelaukiant, kol bus galima susilaukti tobulesnės literatū- 
ros. Taigi darbo pripuolamas ir skubotas pobūdis galės pa- 


6 


aiškinti visus spausdinamojo rašinio trūkumus, kuriuos pats 
autorius gerai jaučia. 

Vis dėlto, nežiūrint visų darbo trūkumų, autorius tiki- 
si, kad ir tokiame stovyje, kaip šitas darbas yra leidžiamas 
viešumon, jis gali būti naudingas tiek studijuojančiam mū- 
sų jaunimui, tiek jauniems mūsų mokslininkams, rašyto- 
jams, žurnalistams, mokytojams ir šiaip jau inteligentams, 
kurie, taip ar šiaip susiliesdami su mokslo dalykais, netu- 
ri pakankamo supratimo apie techninius mokslinio darbo 
metodus. Žodžiu tariant, viltis kiek pagelbėti reikalui, ku- 
ris šiuo laiku yra jau aktualus, verčia autorių paleisti į spau- 
dą veikalą, kuris šiuo tarpu autoriaus negali būti ištobu- 
lintas dėl įvairių savo gyvenimo ir darbo aplinkybių. Tarp 
kitko, dėl šitos pastarosios priežasties spausdinamas 
rašinys tegalės būti pavadintas bendrosios mokslinio dar- 
bo metodikos pradais. 


Įžanga 


1. Bendrosios mokslinio darbo metodikos esmė ir 
savybės sąryšyje su trumpa literatūros apžvalga 


Atėjusiam į aukštąją mokyklą jaunuoliui arba jaunuolei 
prasideda naujas gyvenimas su naujais darbais, džiaugs- 
mais ir net vargais. Įsirašius į studentų skaičių ir pergyve- 
nus pirmus akademiškojo gyvenimo džiaugsmus, jaunam 
studentui kartais vargai labiau nujaučiami negu patys dar- 
bai. Toji vertybė, kuria yra akademiškoji laisvė, kartais ap- 
vilia jauną studentą, statydama jį į visai neapribotą stovį. 
Aukštesniojoje mokykloje jo gyvenimas buvo aiškiai sutvar- 
kytas; jis tiksliai žinojo, kas yra darytina bei siektina; viena 
diena buvo panaši į kitą, o dabar pats nežinai, ką turi dary- 
ti, kaip - apsispręsti, kaip - prie darbo prieiti. Tuo tarpu 
studijų laisvė verčia rinktis tą ar kitą mokslo rūšį savo pa- 
šaukimui, kuris dar nėra gal aiškiai numatytas; laikas rei- 
kalauja tuoj susistatyti atitinkamą klausomųjų paskaitų tvar- 
karaštį; nejučiomis ateina pratybos, kur reikia taip ar šiaip 
pasireikšti darbu iš dėstomųjų dalykų, kurie iš pradžios daž- 
nai net ne visai suprantami tiek savo terminologija, tiek sa- 
vo turiniu. Jei dar prie to visko prisideda rūpestis, kur apsi- 
gyventi, kaip užsidirbti duonos kąsnį, -tai ne vienas iš jaunų 
studentų ima tyliai gailėtis ramių gimnazijos laikų ir įpras- 
tos patogios gyvenimo eigos. 

Iš tikrųjų visi šitie vargai teturi vien pereinamojo pobū- 
džio pagal patarlę: pradžia darbą gaišina. Apsipratus su 
naujais draugais ir gyvenimo aplinkybėmis, palengvėl ima- 
ma orientuotis ir rimtesniuose dalykuose, apsisprendžia- 


8 


ma savo pašaukimo ir studijų klausimuose, įsitraukiama į 
akademinio darbo tvarką ir studijuojama su mažesniu ar 
didesniu sėkmingumu. Faktinai net pasirodo, kad labai re- 
ti yra atsitikimai, kad jaunuolis arba jaunuolė bailiai pabė- 
ga iš akademiškojo gyvenimo bei darbo, nepergalėję pir- 
mųjų jų sunkenybių. 

Tačiau negalima neigti, kad akademiniame darbe esti 
rimtų sunkenybių ir kad todėl pati aukštoji mokykla, norė- 
dama pedagogiškai pasielgti, privalo palengvinti akademi- 
nio darbo sunkenybes, jei ne visas, tai bent tas, kurios yra 
ankštai surištos su pačia akademinio darbo esme. Ten, kur 
šito nedaroma, akademiniame studentų darbe jaučiamas 
tam tikras trūkumas, kuris nebent pripuolamai pačių stu- 
dentų ilgainiui yra pašalinamas. Juk yra visa eilė labai rim- 
tų klausimų, liečiančių pačią akademinio darbo esmę, ku- 
rie nėra tyrinėjami kursuose, įeinančiuose į atskirų fakultetų 
specialybes. Tokie, pavyzdžiui, klausimai yra: kaip privalu 
susidaryti paskaitų tvarka irjos klausyti? Kaip dera paskai- 
tos apdirbti? Kaip išpuola dirbti pratybų darbas? Kaip ten- 
ka naudotis mokslo literatūra? Kokiu būdu reikia ruoštis 
prie mokslinio darbo? ir t. t. ir t. t. Pasirodo, kad šitie ir 
panašūs klausimai tiek yra rimti ir jų išsprendimai tiek yra 
svarbūs akademinio darbo sėkmingumui, kad negalima ki- 
taip pavadinti kaip apsileidimu atsitikimą, jei aukštoji mo- 
kykla nepadeda savo studentams šituos klausimus kuo 
anksčiausiai išspręsti ne tik teorijoje, bet ir praktikoje. 

Išpuola vis dėlto konstatuoti, kad žymi dalis aukštųjų 
Europos mokyklų šituo reikalu iki šiolei nedaro nieko to- 
kio, kas jį galėtų patenkinti. Todėl manau, kad mūsų Teolo- 
gijos ir filosofijos fakultetui priklauso garbė už tai, kad kal- 
bamas reikalas iš pat pradžios stengtasi patenkinti įvedimu 
specialaus dalyko, kuris yra pavadintas bendrąja moksli- 
nio darbo metodika. 

Vieną kartą toks dalykas yra įvestas į mūsų Filosofijos 


9 


skyrių, privalu jis įvertinti mokslo atžvilgiu, nustatant jo 
sąvoką, tikslą, suskirstymą ir kt. Pirmi klausimai, kurie gali 
kilti: ar vadinamoji mokslinio darbo metodika yra mokslas 
tikra to žodžio prasme? Ir, jei taip, tai prie kokios mokslų 
grupės ji pravers priglausti? Pasirodo tačiau, kad atsaky- 
mas į šituos klausimus yra tiek pat sunkus, kiek yra leng- 
vas konstatavimas reikalo, iššaukusio patį dalyką į gyveni- 
mą. Tai atsitinka todėl, kad dalykas, pas mus pavadintas 
bendrąja mokslinio darbo metodika, faktinai tėra dar for- 
macijos stovyje ir todėl įvairiai yra suprantamas ir vadina- 
mas tų žmonių, kurie juoju rūpinasi. Kad taip iš tikro yra, 
paaiškės iš apžvalgos literatūros, kuria patariama susido- 
mėti dėl kalbamojo dalyko reikšmės. 

Pagrindinis veikalas, kurio pažinimą laikau privalomu 
visiems klausytojams, norintiems įsigyti moksliško susipra- 
timo akademiniame darbe, yra: Dr. Leopold Fonck S. J. Wis- 
senschaftliches Arbeiten (Beitrūge zur Methodik und Pra- 
xis des akademischen Studiums). 

Kaip matyti iš veikalo įvardymo, Fonckas į jo pagrindą 
deda, kaip objektą, mokslinio darbo dirbimą, ir sykiu pa- 
aiškina tyrinėjamąjį savo dalyką antru padedamuoju pava- | 
dinimu: „Įnašai į akademinių studijų metodiką bei prakti- 
ką”. Iš to matyti, kad dalykas, kuris yra nagrinėjamas Foncko 
veikale, iš tikrųjų yra akademinių studijų metodika. Kokie 
klausimai įeina į šitą akademinių studijų metodiką, darosi 
aišku iš pačio veikalo turinio. Pirma jo dalis pavadinta: 
„Mokslinio darbo mokykla“. Čia labiausiai yra nagrinėja- 
'mas darbas seminarinėse pratybose ir jo paprastos lytys, 
pavyzdžiui, pranešimas, recenzija, populiarizacija, moksli- 
nis klausimo apdirbimas. Antroji Foncko veikalo dalis pa- 
vadinta: „Mokslinio darbo metodas“. Čia jau atsižvelgia- 
ma į moksliškos disertacijos, arba šiaip jau moksliško 
veikalo, rašymą metodingu būdu, ir todėl paeiliui atsižvel- 
giama į tokius klausimus kaip temos pasirinkimas, medžia- 


10 


gos rinkimas, medžiagos apdirbimas, medžiagos išdėsty- 
mas ir veikalo išleidimas. Iš tikrųjų, kaip parodo veikalo 
turinys, Fonckas pereina nuo akademinių studijų prie moks- 
linio darbo metodikos, kuri, aišku savaime, turi praktinės 
reikšmės mokslo darbui. Apie Foncko paaiškinamąjį pava- 
dinimą būtų galima pasakyti, kad jis be reikalo stato prak- 
tikos žodį šalia metodikos, kadangi akademinio darbo prak- 
tika patiriama ne knygoje, bet pratybose. Tuo tarpu, savaime 
aišku, akademinių studijų, arba mokslinio darbo, metodi- 
„ka turi praktinės reikšmės šitoms pratyboms. 

Rimtas Foncko veikalas išverstas jau į įvairias svetimas 
kalbas. Tarp kitko, lenkiškas jos vertimas pavadintas šitaip: 
„Praca naukowa. Przyczynek do metodyki studyów uni- 
wersyteckich“. Pažymėtina yra čia tai, kad vertime pats da- 
lykas jau pavadintas trumpiau: universitetiškujų studijų me- 
todika. 

Antras veikalas, liečiąs mūsų dalyką ir turįs nemažos ver- 
tės, yra: Dr. F. E. Otto Schultze. Systematische und kritische 
Selbstandigkeit als Ziel von Studium und Unterricht (Sis- 
temingas bei kritingas savarankiškumas, kaipo studijų ir 

- mokymo tikslas). 

Otto Schultze kelia sau uždavinį nustatyti mokslinio dar- 
bo bei mokymo tikslą ir nurodyti kelią, kuriuo dera eiti į 
šitą tikslą. „Sąmoningas supratimas to, kas yra mokslinis 
darbas, - sako jisai, - yra reikalingas kiekvienam, kas pre- 
tenduoja į lavinto žmogaus vardą“ (III p.). Otto Schultze's 
veikalas susideda iš trijų dalių, iš kurių pirmojoje kalbama 
apie auklėjamąjį akademiškojo lavinimo tikslą, apie akade- 
minio mokymo, tarp kitko, paskaitų santykiavimą su šituo 
tikslu, apie svarbiausiąsias formalines pratybas; antrojoje 
dalyje - apie mokslinio darbo, studijų ir akademinio moky- 
mo pavyzdžius; pagaliau trečiojoje dalyje — apie aukšto- 
sios mokyklos dėstytojo uždavinių priklausomybę nuo vie- 
tinių jo darbo aplinkybių. Iš turinio jau matyti, kad Otto 


11 


Schultze's veikalas skiriamas tiek studentams, tiek patiems 
aukštosios mokyklos dėstytojams, taip tik, kad pirmiesiems 
daugiau tinka pirmoji knygos pusė, o antriesiems - antroji. 
Šitokis Otto Schultze's veikalo dvilypumas yra labai 
reikšmingas pedagoginiu atžvilgiu. Jis duoda nujausti, kad, 
kalbant apie akademinių studijų metodiką, labai arti priei- 
nama prie pedagogikos mokslo, taip net, kad gali kilti klau- 
simas, ar kartais akademinių studijų arba net mokslinio dar- 
bo metodika nėra pedagoginis dalykas, turįs reikalo su 
aukščiausiu pedagoginio veikimo laipsniu. Šito klausimo 
atžvilgiu yra labai įdomus trečias patartinas dėmesiui vei- 
kalas: Dr. Hans Schmidkunz, Einleitung in die akademische 
Pädagogik (Akademinės pedagogikos įvadas). 
Schmidkunzas su įsitikinimu laikosi pažiūros, kad ne tik 
gali, bet ir privalo būti akademinės pedagogikos, t. y. mokslo 
apie tai, kaip aukštųjų mokyklų jaunimas turi būti meto- 
dingai vedamas trumpiausiu keliu prie tikslų, kurių keliasi 
šitos mokyklos. Dar labai neseniai nebuvo jokių kalbų apie 
akademinę pedagogiką. Atsižvelgiant į tai, kad studento 
padėtis aukštojoje mokykloje yra kitokia kaip mokinio gim- 
nazijoje, kad jam, kaipo bent minimaliai subrendusiam žmo- 
gui, paliekama akademiškojo apsisprendimo laisvė, ir kad 
jis ne mokosi, bet studijuoja, laisvai ieškodamas tiesos, — 
buvo manyta ilgą laiką, kad kalbėti apie akademinę peda- 
gogiką yra nereikalingas dalykas. Tuo tarpu, iš kitos pusės, 
visuomet laikyta teisingu pasakymas, kad aukštoji mokyk- 
la yra ne tik mokslo, bet ir mokymo (žinoma, aukštesne šito 
žodžio prasme) įstaiga. Buvo irgi visuomet suprantama, kad 
aukštosios mokyklos dėstytojai ir pratybų vedėjai vis dėlto 
turi ir privalo turėti vadovaujamos rolės. Juk aukščiausias 
aukštosios mokyklos idealas ir yra ruošti jaunoji karta moks- 
lo darbui, kuriant jos akyse patį mokslą. Nejaugi šitokiame 
santykyje tarp mokslininko kūrėjo ir besiruošiančio moks- 
lininko nesama pedagoginės, arba ugdomosios, įtakos? O 


12 


jei esama, tai yra irgi reikalo, kad šita įtaka būtų suimta į 
pedagoginį mokslą apskritai ir kad būtų nustatytas meto- 
das, kuris leistų šitai įtakai kuo sėkmingiausiai pasireikšti. 
Be to, jei šitokis reikalas pasireiškia tobuliausiame aukšto- 
sios mokslo įstaigos tipe, kuris senovėje buvo pavadintas 
akademijos vardu, tai tas pats reikalas dar labiau jaučiamas 
paprastose aukštosiose mokyklose, kurios dažniausiai ne- 
pajėgia atsiekti savo gryno akademinio tipo. Tokiu būdu 
akademinė pedagogika ir metodika pasirodo neišvengia- 
mos aukštųjų mokyklų gyvenime, atsižvelgiant į normalų 
mokslinį santykiavimą tarp profesoriaus ir studentų. Bet 
čia kaip tik yra svarbus dalykas tinkamai suprasti šitas san- 
tykiavimas. 

Kai man tenka kalbėti apie pedagoginę, arba ugdomąją, 
mokytojų rolę vidurinėse ir aukštesniosiose mokyklose, lai- 
kau reikalinga primygtinai pabrėžti bendrą atbaigiamąjį mo- 
kytojų uždavinį, kuris yra vesti auklėtinį mokinį nuo auk- 
lėjimo prie auklėjimosi, nuo lavinimo - prie lavinimosi. Bent 
minimaliai subrendęs žmogus ir yra tasai, kuris sugeba pats to- 
liau auklėtis bei lavintis. Bet tai toli gražu nereiškia, kad bent 
minimaliai subrendęs žmogus yra laisvas nuo reikalo ir net 
tiesioginės prievolės toliau auklėtis ir toliau lavintis, nes 
šita prievolė nesibaigia, galima sakyti, niekuomet žmogaus 
gyvenime ir nustoja savo reikšmės nebent mirties patale. 

Jeigu toks minimaliai subrendęs žmogus, perėjęs į sava- 
rankiškojo auklėjimosi bei lavinimosi periodą, arba tarps- 
nį, ateina į aukštąją mokyklą, jo prievolė auklėtis bei lavin- 
tis pasidaro jo profesinio pasiruošimo prievolė ir todėl 
privalo būti sistemingai bei metodingai vykdoma akade- 
miniame gyvenime ir darbe. Profesinis lavinimasis akademi- 
niame gyvenime ir yra tai, kas yra vadinama akademinėmis stu- 
dijomis. Kaip tik todėl, kad studentas ne mokosi, bet 
studijuoja, jis skiriasi nuo mokinio ne tik savo darbu, bet ir 
savo vardu. Tuo tarpu akademinės studijos tuo skiriasi nuo 


13 


visai nepriklausomo savarankiško lavinimosi, kad jos yra 
įstatytos į akademinio gyvenimo ribas ir yra vadovaujamos 
mokomojo aukštosios mokyklos personalo. Už aukštosios 
mokyklos ribų kartais galima pasiekti savo savarankiškuo- 
ju darbu beveik tą patį rezultatą, ką ir aukštojoje mokyklo- 
je, bet visuomet reikės konstatuoti, kad šitas rezultatas bu- 
vo pasiektas ilgesniu keliu ir neduoda laidų, kad kritingas 
metodingumas jame pakankamai išlaikytas. Aukštojoje mo- 
kykloje studentas, nors ir nėra mokomas paprasto šito žo- 
džio prasme, vis dėlto yra padedamas ir vadovaujamas sa- 
varankiškajame savo lavinimesi, t. y. akademinėse savo 
studijose. Kad šita pagalba ir vadovavimas būtų kuo sėk- 
mingesni, arba kad akademinių studijų eiga kuo trumpiau- 
siu keliu privestų prie mokslinio sąmoningumo, kritingu- 
mo, sistemingumo ir metodingumo, reikalinga yra 
mokomajam aukštosios mokyklos personalui akademinė 
pedagogika, apie kurią kalba H. Schmidkunzas. 

Jei Otto Schultze pirmąją savo veikalo dalį skiria labiau 
studentams, o antrąją - aukštosios mokyklos personalui, tai 
Schmidkunzas visą savo knygą labiausiai skirią šitam pasta- 
rajam. Jo „Akademinės pedagogikos įvadas“ nagrinėja la- 
biausiai akademinės pedagogikos savybes ir jos reiškimosi 
lytis. Tokiu būdu, iš vienos pusės, stovi studentų reikalas 
įsigyti kuo greičiausiai savarankiškuoju lavinimusi per aka- 
demines studijas metodingumo moksliniame darbe, o iš ant- 
ros pusės, stovi mokomojo aukštosios mokyklos personalo 
reikalas įsigyti pedagoginio sugebėjimo kuo sėkmingiausiai 
vadovauti akademinėms studentų studijoms. Yra aiškų, kad 
šitiems dviem reikalams negali lygiai gerai atsakyti vienas ir | 
tas pats dalykas, nors tarp akademinių studijų metodikos ir 
akademinės pedagogikos yra nemaža susidūrimo taškų. 

Iš to, kas sakyta, galėjo paaiškėti, kad akademinė peda- 
gogika priklauso nuo plačiai suprasto pedagogikos moks- 
lo. Užtat nėra dar paaiškėję, kaip galutinai pavadinti ir kur 


14 


priskirti akademinių studijų metodika. Skiriama studijuo- 
jantiems žmonėms mokslinio lavinimosi reikalais, ji negali 
būti priskiriama prie pedagogikos, kadangi pedagogika, 
trumpai tariant, yra ugdymo, bet ne ugdymosi mokslas. Iš 
kitos pusės, akademinių studijų metodika turi ne tiek teori- 
nės, kiek praktinės reikšmės. Jei mokslinio darbo metodika 
turėtų grynai teorinės reikšmės, ji turėtų būti priskirta prie 
bendrosios metodologijos, kuri sudaro antrąją logikos pu- 
sę, kur yra tyrinėjami mokslingosios sistematizacijos prin- 
cipai bei taisyklės. Tuo tarpu akademinių studijų, arba 
mokslinio darbo, metodika tarnauja labiausiai praktiniam, 
arba techniniam, metodingumui moksliniame darbe. Logi- 
kos metodologija tyrinėja tai, kokiu keliu galima tikriausiai 
pasiekti tiesa; tuo tarpu mokslinio darbo metodika tyrinė- 
ja, kokiu būdu galima sėkmingiausiai dirbti mokslo darbas 
techninės jo organizacijos atžvilgiu. 

Šituo pastaruoju atžvilgiu įdomus yra nedidelis veika- 
las, parašytas prancūziškai ir patartinas ketvirtoje vietoje: 
Dr. P. Chavigny, Organisation du travail intellectuel (Inte- 
lektinio darbo organizacija). Savo įžangoje Chavigny nusi- 
skundžia, kad beveik niekur nėra dėstoma apie protinio dar- 
bo metodus, arba apie praktinę bet kurios protinės kūrybos 
techniką. Pažymėdamas, kad šitai spragai užpildyti išsivys- 
to nauja doktrina, arba formuojasi naujas mokslas, jis pata- 
ria jį pavadinti bendrosios propedeutikos vardu, kas reikš- 
tų paruošiamąjį aiškinimą apie techninį protinio darbo 
metodą. Čia aiškėja dar kartą pagrindinis skirtumas tarp 
logikos metodologijos ir mokslinio darbo metodikos: pir- 
majai rūpi teoriniai mokslinio darbo metodai, tuo tarpu ant- 
rajai rūpi techniniai mokslinio darbo metodai. 

Chavigny teisingai pastebi, kad mūsų laikais techniniai 
darbo metodai išsivysto iki mokslinės teorijos laipsnio ne 
tik mokslinio darbo srityje, bet ir įvairiose praktinio gyve- 
nimo srityse. Ypatingai aktualus yra dabar klausimas apie 


15 


mokslinės fabrikų ir dirbtuvių organizacijos principus, są- 
ryšyje su ta darbo industrializacija, kuri taip toli nužengė 
paskutiniais laikais. Tą pat, žinoma, būtų galima pridėti apie 
visuomeninį veikimą, apie veikimą per visuomenines or- 
ganizacijas ir privatines draugijas. Tik tas tesugeba sąmo- 
ningai veikti, kas žino darbo metodą. „Turėti metodas, — 
sako Chavigny, - visuomet reiškia tam tikrą energijos eko- 
nomiją, tam tikrą laiko ekonomiją, apskritai ekonomiją tik- 
ra to žodžio prasme, nes ji taip ar šiaip visuomet pasireiš- 
kia pinigų ekonomija“ (21 p.). Vis dėlto pats Chavigny 
veikalėlis, palyginus su Foncko veikalu, yra labai neturtin- 
gas, nors ir turi savyje visą eilę įdomių pastabų. 

Iš senesnių veikalų bus ne pro šalį pažymėjus veikalą: 
Dr. J. E. Erdmann, Vorlesungen ūber akademisches Leben. 
und Studium (Paskaitos apie akademinį gyvenimą ir studi- 
jas). Šitas Erdmano veikalas susideda iš trijų dalių, iš kurių 
pirmoje dalyje nagrinėjamas klausimas, kas studijuoja, 
antroje dalyje - klausimas, kas studijuojama, ir trečioje daly- 
je - klausimas, kam studijuojama. Veikalas yra įdomus ta 
prasme, kad jame gana plačiai yra kalbama apie studentą, 
kaipo akademinių studijų ir akademinio gyvenimo subjek- 
tą. Vis dėlto šitas veikalas yra jau kiek pasenęs. 

Iš kitų veikalų, turinčių reikalo su akademinėmis studi- 
jomis, dera dar pažymėti dvi knygas, kurios ne tiek atsi- 
žvelgia į mokslinio darbo techniką, kiek į dorines jo aplin- 
kybes. Šitiedvi knygos yra: A. D. Sertillanges, La vie 
intellectuelle. Son esprit. Ses conditions. Ses mėthodes (In- 
telektinis gyvenimas: jo dvasia, sąlygos, metodai), ir J. B. 
Krier, Das Studium und die Privatlektūre (Studijos ir priva- 
tiné skaityba). Sertillanges'o veikalas buvo verstas ir spaus- 
dintas „Ateityje“. Kriero veikalas yra vertingesnis antrąja 
savo dalimi, kur yra kalbama apie knygų skaitymą. 

Šalia mokslinio darbo ir net sąryšyje su juoju visai pra- 
vartu rūpintis dar trimis dalykais, kurie yra menas skaityti, 


16 


menas rašyti ir menas kalbėti. Nesigilindamas į šituos daly- 
kus, tepaminėsiu vien kelis veikalus, kurie, kaip ir kiti nu- 
rodomieji veikalai, toli gražu neišsemia liečiančios kalba- 
mus dalykus literatūros: 

Emile Faguet, L'art de lire. 

Gustave Lanson, Conseils sur l'art d'écrire. 

Abel Hermant, L' Art d'écrire. 

Georges Berr, L' Art de dire. 

Willibrord Bessler O. S. B., Der junge Redner. 

Baigus trumpą bibliografinę dalyko apžvalgą su pasta- 
bomis apie jo įvairius aptarimus, tenka vis dėlto galutinai 
nustatyti tikslią jo apimtį. Taip ar šiaip, kalbamas dalykas 
yra akademinių studijų arba mokslinio darbo metodika. Iš 
dviejų vardų - akademinės studijos ar mokslinis darbas — 
pastarasis yra labiau pageidaujamas, kadangi leidžia nau- 
dotis šituo dalyku ne tik studentams, bet ir šiaip jau laisvai 
studijuojantiems žmonėms. Iš dviejų vardų - metodika ar 
propedeutika - pirmasis yra labiau pageidaujamas, kadan- 
gi nurodo tai, kas moksliniame darbe yra svarbiausias da- 
lykas, t. y. metodas. Užtat su Chavigny galima sutikti, kad 
kalbamoji metodika yra bendra, t. y. taikoma visiems moks- 
lams apskritai, nes gali būti dar specialiosios mokslinio dar- 
bo metodikos, taikomos vienam kuriam mokslui, pavyz- 
džiui, medicinai, gamtai. Panašiai logika pateikia bendrosios 
metodologijos, tuo tarpu kiekvienas atskiras mokslas gali 
dar turėti specialiosios metodologijos. Dėl visų šitų prie- 
žasčių pavadinimas „bendroji mokslinio darbo metodika“ 
man rodosi visai pateisinamas. 

Suvedant krūvon visa tai, kas buvo pasakyta apie ben- 
drąją mokslinio darbo metodiką, galima suteikti jai šitokia 
aptartis: bendroji mokslinio darbo metodika yra disciplina, pa- 
teikianti studijuojantiems žmonėms techninio metodo, kad jie su 
jo pagalba galėtų moksliniame darbe pasiekti trumpiausiu keliu 
didžiausią sėkmingumą. 


17 


Ar šita disciplina yra jau nūdien mokslas griežta to žo- 
džio prasme, galima dar teisėtai abejoti. Bet, taip ar šiaip, 
yra neabejotina, kad ji yra naudinga ir net būtinai reikalin- 
ga mokslo darbui ir šiaip jau mokslinei kultūrai. Ogi šito 
pakanka, kad kalbamas dalykas rastų vietos aukštojoje mo- 
kykloje, ypač pas mus, Lietuvoje, kur mokslinės tradicijos 
yra dar labai silpnos ir kur mokslinė kultūra turi būti todėl 
skatinama visomis galimomis priemonėmis. 


2. Bendrosios mokslinio darbo metodikos aptartis ir 
suskirstymas 


Pagaliau, baigdamas įvedamąsias pastabas apie bendrąją 
mokslinio darbo metodiką, turiu dar nusakyti jos suskirs- 
tymą, pagal kurį teks jinai planingai dėstyti. Kadangi, taip 
ar šiaip, bendroji mokslinio darbo metodika yra visų pirma 
taikoma akademiniams darbams, tai, savaime aišku, šito- 
kiose aplinkybėse bus tikslingiausia eiti nuo akademinių 
studijų prie kuriamojo mokslinio darbo. 

Pirmojoje bendrosios mokslinio darbo metodikos dalyje 
reikėtų kalbėti apie mokslinio darbo darbininką apskritai. 
Tokiu darbininku yra, aišku, mokslininkas. Čia būtų tokių 
klausimų kaip: kas yra mokslininkas, kokiomis aplinkybė- 
mis arba kokiais nusiteikimais jis privalo pasižymėti, ko- 
kias gyvenimo bei darbo aplinkybes jis turi susidaryti, kad 
mokslinė jo kūryba būtų kuo vaisingiausia, ir t. t. Kelti taip 
plačiai klausimas mūsų reikalui yra ne visai tikslinga, ir to- 
dėl pakaks, jei pirmojoje bendrosios mokslinio darbo me- 
todikos dalyje tekalbėsiu vien apie akademinių studijų darbi- 
ninką, t. y. apie studentą. 

Antrojoje bendrosios metodikos dalyje išpuola kalbėti 
apie išvidinį mokslinio darbo tikslą. Tokiu tikslu yra visų 
pirma pilnas mokslinis pačio mokslininko susipratimas, jo 
savarankiškumas, kuriamoji iniciatyva, žodžiu tariant, 


18 


mokslinis jo subrendimas. Siaurinant mūsų reikalui antro- 
sios dalies dalyką, teks kalbėti apie moksliškąjį studento su- 
brendimą, kaip apie akademinių studijų tikslą. 

Trečiojoje bendrosios metodikos dalyje tenka kalbėti apie 
mokslinio darbo priemones bei šaltinius. Atsižvelgiant į stu- 
dento padėtį, mokslinio darbo priemonės bus, pavyzdžiui, 
paskaitų klausymas, knygų skaitymas, arba lektūra, t. y. 
skaityba, pratybos ir t. t.; ogi šaltiniai bus knygynas, užra- 
šai, surinkta ir sutvarkyta mokslo medžiaga ir t. t. 

Ketvirtojoje bendrosios metodikos dalyje turėsiu kalbėti 
apie mokslinio darbo rūšis. Paruošiamajame savo tarpsnyje 
per akademines pratybas mokslinis darbas visų pirma gali 
reikštis žodžiu. Taip per pratybas įvyksta diskusijos, gali 
būti net suorganizuotas mokslinis disputas, gali būti inter- 
pretuojamas, arba aiškinamas, tekstas, gali būti bendromis 
pajėgomis tyrinėjamas koks nors mokslo klausimas ir t. t. 
Tolimesniame savo tarpsnyje mokslinis darbas gali pasi- 
reikšti raštu tokiomis rūšimis, kokios yra santrauka, recen- 
zija, populiarizacija, referatas ir t. t. 

Visos šitokios paruošiamosios mokslinio darbo rūšys 
faktinai veda prie to rimto mokslinio darbo, kuris yra sa- 
varankiškas mokslinis tyrinėjimas. Todėl penktoje ir pas- 
kutinėje bendrosios metodikos dalyje kalbama apie tokio 
savarankiškojo kuriamojo mokslinio tyrinėjimo išdavą, ku- 
ri yra mokslo veikalo rašymas. Faktinai mokslo veikalo 
kūrimas yra objektyvinis mokslinio darbo tikslas. Antro- 
joje metodikos dalyje kalbama apie subjektyvinį moksli- 
nio darbo tikslą, kuris yra mokslininkui išvidinis subren- 
dimas, o čia jau kalbama apie šito subrendimo vaisių 
realizaciją. Mūsų akademiniame gyvenime tokia realiza- 
cija įvyksta tada, kai aspirantai į mokslo laipsnius rašo sa- 
vo darbus, vadinamus disertacijomis. Tai yra paskutinis 
akademinių studijų laipsnis, ir todėl paskutinėje metodi- 
kos dalyje bus tik tiek atsižvelgta į mokslo veikalų rašymą, 


19 


kiek reikalinga yra suteikti bendrų nurodymų disertacijai 
parašyti. 

Taigi penkios pagrindinės mokslinio darbo metodikos 
dalys bus šitaip pavadintos: 

I. Studentas, kaip akademinių studijų darbininkas. 

II. Moksliškasis subrendimas, kaip akademinių studijų 
tikslas. 

III. Mokslinio darbo priemonės ir šaltiniai. 

IV. Mokslinio darbo rūšys. 

V. Mokslo veikalo rašymas. 

Pradedantiems akademines studijas klausytojams dau- 
giausia svarbos turi III ir IV skyriai, nes juose kalbama apie 
dalykus, kurie gali ir privalo būti taikomi šitose studijose 
jau einant mokslą universitete. Pirmuodu skyriu turi labiau- 
sia principalios reikšmės ir tik iš tolo santykiuoja su moks- 
linio darbo technika. Todėl jiedviem neteks daug skirti lai- 
ko. Paskutinis, t. y. V skyrius, turi reikšmės tiems, kurie 
ruošiasi dirbti mokslo kuriamąjį darbą. Akademinių studi- 
jų pradžioje apie tai irgi neteks plačiai kalbėti, nes šito dar- 
bo ypatybės visose jo smulkmenose turi faktinai reikšmės 
tik doktorantams, kurie patys jau pajėgia pasiteirauti šituo 
reikalu apie smulkmenas. Todėl apie mokslo veikalo rašy- 
mą suteiksiu gale kuo bendriausių nurodymų. 


I. Studentas, 
kaipo akademinių studijų darbininkas 


1. Studento sąvoka 


Pirmajame bendrosios mokslinio darbo metodikos sky- 
riuje, kur turi būti kalbama apie akademinių studijų darbi- 
ninką, t. y. apie studentą, žinoma, ir studentę, reikia išsiaiš- 
„ kinti bent trys pagrindiniai klausimai: 1) kas yra studentas, 


20 


2) kokios yra akademinės studento savybės ir 3) kokia pri- 
valo būti jo gyvenimo tvarka. Taigi visų pirma, kas yra stu- 
dentas? 

Kiekvienas aukštosios mokyklos klausytojas iš savo, kar- 
tais kartaus, patyrimo žino, kas yra būti studentu. Bet, ži- 
noma, čia klausimas keliamas ne ta prasme, kuo kartais ten- 
ka būti studentui, bet - kuo jis privalo būti iš savo esmės. 
Kitaip tariant, klausimas yra keliamas normatyvinės peda- 
gogikos šviesoje. Ir štai pedagoginiu atžvilgiu klausimas 
nėra taip paprastas, kaip gali rodytis pirmu pažvelgimu. O 
tuo tarpu gerai jis išspręsti reiškia studentui gerai suprasti 
savo akademinius tikslus, uždavinius ir pareigas. Taigi klau- 
simas, kas yra studentas, išsprendžiamas sąryšyje su klau- 
simu, kokia yra studento padėtis pedagoginiu atžvilgiu. 

Savaime aišku, kad studentas pedagoginiu atžvilgiu ne- 
gali būti laikomas visai pasiruošusiu prie gyvenimo ir pro- 
fesijos žmogumi: jis kaip tik todėl studijuoja, kad jam reikia 
pasiruošti galutinai prie gyvenimo ir, tarp kitko, prie savo 
parinktosios profesijos. Todėl jo negalima statyti gretimais 
su visai pasiruošusiu prie gyvenimo bei veikimo specialis- 
tu. Bet, iš kitos pusės, jo negalima statyti greta su mokiniu, 
kuris nėra gavęs brandos liudymo. Brandos liudymas, kaip 
jau buvo pažymėta, liudija ne apie pilną visais atžvilgiais 
subrendimą, bet tik konstatuoja jaunuolio gyvenime tą mo- 
mentą, kai jis tampa žmogumi, kuris sugeba pats auklėtis 
bei lavintis. Tai reiškia, kad sulig tuo, kaip jaunuolis perei- 
na iš aukštesniosios mokyklos į aukštąją, jis paliusuojamas 
nuo prievolės mokytis svetimoje priežiūroje, bet užtat jam 
susidaro prievolės laisvai studijuoti pagal savarankiškojo 
veiklumo principą. Laisvas pasiruošimas prie savo asmeninio 
pašaukimo gyvenime savarankiškuoju auklėjimusi bei lavinimu- 
si ir yra viena pagrindinė studento žymė. 

Antra pagrindinė jo žymė yra tai, kad šitas pasiruošimas 
prie savo asmeninio pašaukimo gyvenime įvyksta visų pirma 


21 


ir labiausiai per akademines studijas. Šitose akademinėse stu- 
dijose studentas randa pakankamai progos auklėtis bei la- 
vintis, nebūdamas iš prievolės auklėjamas bei lavinamas 
taip, kaip tai daroma aukštesniojoje mokykloje. 

Dvi studento žymės parodo, kad jis stovi tarp paaugėlio 
ir visai suaugusio vyro ir kad savo darbu jis stovi tarp moki- 
nio ir moksliškai pasiruošusio specialisto. Paaugėlis mokosi; 
jaunuolis studijuoja; moksliškai pasiruošęs vyras kuria moks- 
lą arba kitus moko. Pirmasis yra mokinys; antrasis yra stu- 
dentas; trečiasis yra savo pašaukimo, arba profesijos, specia- 
listas, tarp kitko, mokytojas, dėstytojas, akademikas. 

Sąryšyje su šita tarpine studento padėtimi prof. Erdman- 
nas davė savo veikale „Vorlesungen ūber akademisches Le- 
- ben und Studium“ įdomią studento charakteristiką, atrem- 
tą dargi į termino „studentas“ etimologinę analizę. 
„Studentas, - sako jisai, - nebegauna jau pamokų iš kitų, 
bet ir kitiems jis jų dar neduoda, tačiau jis sykiu prisiima ir 
duodasi pamokymų, pats besimokydamas. Taip pat jis ke- 
lia uždavinių, tačiau ne kitiems, bet pats sau; jam uždavi- 
nių mokytojas jau nebekelia, pašaukimas dar nekelia. Jo vei- 
kimas pasižymi tuo, kad jis stovi tarp mokymosi ir žinojimo, 
pratinimosi ir sugebėjimo; tai yra mokymasis žinoti, prati- 
nimasis meniškam sugebėjimui įsigyti. Jis bando savo jė- 
gas ir šitas savęs bandymas yra ne kas kita,.kaip tai, ką mes 
vadiname žodžiu „studijuoti“. Nei mokinys, nei mokslinin- 
kas nestudijuoja: jiedu dirba, nes prievolė juodu stumia, nes 
pirmasis turi, o antrasis privalo. Prie studijavimo priklauso 
pamėgimas pagal savo nuožiūrą; studium reiškia išskiria- 
mąjį pamėgimą (pakanka prisiminti posakis: sine ira et stu- 
dio); studijuoti reiškia tad: norėti, pagal savo nuožiūrą rink- 
tis... Tarpinis nepriklausomybės stovis, kuris praktinėje 
srityje pasireiškia pasirinkimu, o teorinėje srityje klausimo 
kėlimu, yra čia normalus dalykas, tuo tarpu jis neranda vie- 
tos nei pas mokinį, nei pas žinantį. Studijuoti tereiškia vien 


22 


visai nepriklausomai nuo kitų, pagal savo nuožiūrą arba 
pamėgimą, stengtis. Todėl nelaisvas studijavimas turi sa- 
vyje išvidinio prieštaravimo, kaip tada, kai nelaisvė reiš- 
kiasi prievarta, taip ir tada, kai ji reiškiasi baime. Studijuoti 
reiškia turėti norą; studijuoti be savo noro yra tad medinė 
geležis“ (47-48 p.). Erdmanno supratimu, studentas ir yra 
šitaip studijuojąs jaunuolis. 

Kaip jaunuolis, t. y. bent minimaliai subrendęs žmogus, 
jis turi dar ruoštis prie savo gyvenimo pašaukimo per pasi- 
rinkimą tam tikros profesijos. Kaip studijuojąs asmuo, jis 
turi šitame savo pasiruošime pasireikšti maksimaliniu sa- 
varankiškuoju veiklumu, nes jis yra priėjęs tokį savo am- 
žiaus laikotarpį, kai auklėjimas turi pasikeisti auklėjimusi, 
lavinimas ~ lavinimusi, prievarta — laisve, priežiūra - pasi- 
tikėjimu, mokymas - patarimu ir vadovavimu akademinia- 
me darbe. 

Susipratęs savo padėtyje studentas bus tas, kas turės aiš- 
kų šitų dviejų pagrindinių studento žymių supratimą. Ne 
studentu, bet filisteriu yra tasai, kas neturi aiškios savo jau- 
numo sąmonės. Ir ne studentu, bet mokiniu yra tasai, kas 
nestudijuoja, bet tik mokosi vien tiek, kiek yra reikalinga 
kvotimams išlaikyti ir diplomui gauti. Štai kodėl, norma- 
liai imant dalyką, studentas, užsiimąs politika, yra filiste- 
ris, per anksti pasenęs visuomeniniame darbe ir sustojęs 
vietoje, tuo tarpu kai jam visai pritinka keltis politinių ir 
apskritai visuomeninių problemų, jos studijuoti ir spręsti 
platesniu akiračiu kaip tik tam, kad būsimas jo veikimas 
būtų ne diletantišku politikavimu, bet rimtu ir principingu 
visuomeniniu darbu. Iš kitos pusės, studentas, negavęs 
aukštesniojoje mokykloje pakankamo pasiruošimo, negali 
sėkmingai atsidėti studijoms, kol nebus papildęs savo išsi- 
lavinimo trūkumus. Kitaip ir universitete jis bus tuo pačiu 
mokiniu, kokiu jis buvo aukštesniojoje mokykloje savo mo- 
kytojo priežiūroje ir globoje. 


23 


Priklausomybėje nuo studento padėties yra ir tas akade- 
minis darbas, kuris jam tenka daryti. „Akademinio lavinimo 
svorio centras, — sako Schmidkunzas, - glūdi ne mokykloje, 
bet namie“ (48 p.). Šituo atžvilgiu visai kitaip atrodo darbas 
aukštesniojoje ir ypač vidurinėje mokykloje, kur mokymo 
svorio centras turi būti kaip tik mokykloje. Todėl visai tei- 
singai yra to paties Schmidkunzo pasakyta, kad žemesnėje 
mokykloje didaktiniu meniškumu yra sugebėjimas atbaigti 
svarbiausią mokymo ir mokymosi darbą pačioje pamokoje, 
tuo tarpu aukštojoje mokykloje didaktiniu meniškumu yra 
sugebėjimas atbaigti pagrindinį darbą šalia paskaitos. 

Einant prie šito paskutinio tikslo išlaikoma nuosekli gra- 
dacija: žemiausiame mokyklos laipsnyje stengiamasi mak- 
simumas darbo atlikti mokykloje, kad mokinys neturėtų rei- 
kalo netikslingai dirbti darbo namie, kai jis nėra dar prie to 
prisiruošęs. Viduriniame mokyklos laipsnyje mokinys yra 
pratinamas dirbti darbą ne tik mokykloje, bet ir namie, kiek 
tai atitinka jo sugebėjimą tikslingai dirbti savarankišką dar- 
bą. Pagaliau aukščiausiame mokyklos laipsnyje studentas 
yra tik nuteikiamas per paskaitas ir kitus akademinius dar- 
bus tam, kad jis kuo geriausiai ir kuo tikslingiausiai galėtų 
dirbti darbą savo pastangomis ir savo iniciatyva. Todėl la- 
bai klaidinga bus nuomonė, kad studentas sulig tuo, kaip 
yra išėjęs iš aukštesniosios mokyklos, yra pasiliuosavęs nuo 
kasdieninio darbo knygyne arba namie. Pagrindinis skir- 
tumas čia tėra vien tas, kad aukštesniojoje mokykloje na- 
minis darbas yra autoritetingai nustatomas, tuo tarpu aukš- 
tojoje mokykloje asmeninis darbas šalia josios turi būti pačio 
studento laisvai reguliuojamas visais atžvilgiais. Akademi- 
nė studento laisvė nėra neigiamo pobūdžio: ji nėra laisvė 
nuo darbo, bet laisvė rinktis, tvarkytis ir vykdyti darbą pa- 
gal savo nuožiūrą ir pamėgtąją specialybę. Šita akademinė 
laisvė sudaro studentui prievolių ta prasme, kokia la nob- 
lesse oblige, t. y. kokia prasme kilnumas sudaro prievolių. 


24 


2. Akademinės studento savybės 


Einant dabar prie akademinių studento savybių, arba tų 
žymių, kurios būtinai plaukia iš studento sąvokos, reikia 
pirmoje vietoje pastatyti kaip tik šita akademinė studento 
laisvė, kuri, kaip matėme, savaime jau plaukia iš studento 
aptarties ir net etimologinės pačio termino reikšmės. Ta- 
čiau akademinė studento laisvė yra neabejotina studento 
savybė, užtat akademinės laisvės supratimas ir jos realiza- 
vimas akademiniame gyvenime gali sukelti daug ASEN 
smulkmenose. 

Visų pirma ne pro šalį bus paaiškinus, kad akademinė 
laisvė turi ne vieną kurią prasmę, bet keletą, taigi atsiranda 
reikalo, nenorint dalyko kłaidingai suprasti, su visomis jos 
prasmėmis čia trumpai susipažinti. 

Visų pirma dera pastebėti, kad akademinės laisvės pra- 
džia glūdi mokslo autonomingume. Kiekvienas mokslas sie- 
kia tiesos išvidinėmis savo metodo priemonėmis ir nepaken- 
čia įsikišimo pašalinių veiksnių, kurie reikalautų pripažinti 
viena ir atmesti kita. Jei kartais vieni mokslai susiliečia su 
kitais savo principais ar išvadomis, tai dar nereiškia, kad 
mokslo autonomingumas prideramoje jam plotmėje gali ka- 
da nors būti suvaržytas kokiais nors pašaliniais veiksniais. 

Mokslo autonomingumas reikalauja visai nuosekliai 
mokslo kuriamųjų įstaigų autonomingumo, nes kitaip 
mokslas gali pasirodyti globoje ne tų žmonių, kurie kuria 
mokslą, bet tų žmonių, kurie turi kokio nors išrokavimo 
panaudoti mokslo išvadas kokiam nors pašaliniam tikslui. 
Iš čia, pavyzdžiui, eina universitetų autonomingumas. De- 
ra sykiu skirti universiteto ir fakultetų autonomingumas. 
Universitetas savo visumoj yra'ne tiek mokslo įstaiga (sic!), 
kiek administratyvinė mokslo įstaigų organizacija. Univer- 
sitetas, kaip visuma, turi visų pirma naudotis administra- 
tyvine nepriklausomybe, nes šita nepriklausomybė paskui 


25 


laiduoja jau fakultetams autonomingumą mokslo atžvilgiu. 
Faktinai ir pasirodo, kad mokslo įstaigomis yra ne univer- 
sitetas savo administratyvinėje visumoje, bet fakultetai sa- 
vo mokomosiomis katedromis. Taigi tik fakulteto autono- 
mingumas yra jau tiesioginiu būdu surištas su mokslo 
autonomingumu. 

Einant nuosekliai dar toliau, turime pripažinti mokslinį 
autonomingumą atskirai mokslo katedrai, kadangi kated- 
ra, atitinkanti vieną kurią mokslo sritį, yra taip ar šiaip kom- 
petentinga vienutė šitoje savo srityje ir todėl negali būti tvar- 
koma žmonių, kurie čia nėra specialistai. Katedros 
autonomingumas faktinai suvedamas prie aukštesniojo mo- 
komojo personalo autonomingumo savo dirbamoje srityje. 
Kiekvienas katedros tituliaras yra autonomingas ta pras- 
me, kad jis, kaip aukščiausias šitoje srityje specialistas, ne- 
gali būti varžomas pašaliniais veiksniais nei mokslo kūri- 
mo, nei mokslo dėstymo būdo atžvilgiu. 

Kalbėdamas apie akademines laisves, Schmidkunzas vi- 
sai teisingai pastebi, kad „laisvė apskritai nereiškia niekuo 
nepamatuotos nuožiūros, niekuo neribojamos nepriklauso- 
mybės, arba neigimo bet kurio būtinumo: ji tėra neigimas 
išviršinės prievartos ir yra tik išvidinio būtinumo stovis. 
Todėl akademinė mokslo laisvė reiškia neigimą pašalinio 
mokslui būtinumo ir yra išvidinio mokslui būtinumo sto- 
vis“ (47 p.). 

Kiekviena autonomingumo rūšis, kuri buvo iki šiolei pa- 
liesta, gali būti pavadinta akademine laisve. Tokių laisvių 
priskaityta jau visa eilė: akademinė mokslo laisvė, akade- 
minė mokslo kuriamosios įstaigos laisvė, akademinė admi- 
nistratyvinė universiteto organizacijos laisvė, mokomoji fa- 
kulteto laisvė, kuriamoji katedros laisvė, akademinė pačio 
mokslininko laisvė mokslo bei mokymo atžvilgiu. Pasiro- 
do, kad akademinės laisvės tuo dar nėra išsemtos. Einant 
nuo dėstytojo prie studijuotojo, arba studento, patiriama 


26 


dar mokymosi, arba studijavimo, laisvė. Kitaip tariant, aka- 
deminę dėstymo laisvę atitinka akademinė studijavimo laisvė. 

Eidamas į aukštąją mokyklą, studentas turi laisvės pasi- 
rinkti tą ar kitą mokslo sritį, t. y. tą ar kitą fakultetą. Iš fa- 
kulteto mokslų studentas turi galimybės pasirinkti tuos, 
kurie labiausiai atitinka jo polinkius ar pamėgimus. Bestu- 
dijuodamas parinktuosius mokslus jo paties nustatomoje 
tvarkoje, žinoma, tam tikrose ribose, studentas nėra verčia- 
mas prisiimti pasitikėjimu ta ar kita tiesa: iš jo kaip tik lau- 
kiama, kad jis savo savarankiškosiose studijose turės pats 
apsispręsti, besvarstydamas įvairius argumentus. Studen- 
tas ne mokomas, bet nurodomas, ne liepiamas, bet patariamas, ne 
lavinamas, bet padedamas lavintis, studijuoti. Ir visa tai atitin- 
ka tą pagrindinį faktą, kad studentas, turįs jau brandos liu- 
dymą ir esąs todėl bent minimaliai subrendęs, yra perėjęs į 
tą savo gyvenimo laikotarpį, kai jam auklėjimas yra pasi- 
keitęs auklėjimusi, lavinimas - lavinimusi. 

Čia gali kilti priekaištas, kad su šitomis teorinėmis aka- 
deminėmis studento laisvėmis visai nesutaria mokslo or- 
ganizacija, pavyzdžiui, universiteto fakultetuose, kur daž- 
nai nustatomi griežti tvarkaraščiai, reikalaujami darbai per 
pratybas, daromi tikrinamieji pakalbinimai ir egzaminai, 
vykdomos net tam tikros represijos, kai studentai neatsako 
minimaliniams fakulteto reikalavimams ir t. t. Į tai dera at- 
sakyti, kad praktiniame gyvenime jokia laisvė nėra nelygs- 
tama ir neturinti jokių ribų. Todėl ir studento veikimui ir 
elgimuisi akademiniame gyvenime irgi yra tam tikrų su- 
varžymų, kaip kad jų yra ir pačiam dėstytojui, nežiūrint ir 
šito pastarojo akademinės laisvės. Tačiau visi šitie suvar- 
žymai dažniausiai liečia dalykus, kurie išeina iš tiksliai 
suprastos akademinės studento laisvės ploto. Būtent, šitie su- 
varžymai liečia arba išviršinę tvarką, be kurios negali tiks- 
lingai vykti joks organizuotas gyvenimas, arba nereikalingą 
eikvojimą visuomenės turto, kai studentas, užimdamas 


27 


vietą aukštojoje mokykloje, iš tikrųjų nestudijuoja, arba 
konstatavimą padarytos moksle pažangos, kuris turi vi- 
suomeninės reikšmės atsižiūrint į specialistų kvalifikaci- 
jas. Tik retkarčiais suvaržymai iš tikro yra nereikalingas 
akademinės studento laisvės apribojimas. Šitie suvaržy- | 
mai tegali rasti laikino pateisinimo vien tada, kai jauni- 
mas ateina į aukštąją mokyklą nepakankamai pasiruošęs 
prie savarankiškų studijų. 

Prie akademinių studento laisvių priskaitoma dar aka- 
deminė studento gyvenimo laisvė. Žemesnių mokyklų mo- 
kiniai, būdami visuomet auklėjamojoje priežiūroje, nėra lais- 
vi savo privatiniame gyvenime. Jiems nėra dar pripažintas 
sugebėjimas savarankiškai auklėtis visai nepriklausomai 
nuo suaugusių Žmonių priežiūros. Kas kita su studentais. 
Pripažinus juos sugebančius savarankiškai auklėtis, atpuola 
reikalas kištis į jų privatinį gyvenimą ir šitą gyvenimą var- 
žyti priežiūros priemonėmis. Tai, žinoma, toli gražu ne- 
reiškia, kad studentas yra visai paliuosuojamas nuo reikalo 
auklėtis ir ypač auklėtis sąryšyje su savo pašaukimu ir bū- 
simąja profesija. Šitas auklėjimasis visuomet yra suponuo- 
jamas, nors jis nėra aiškiai ir griežtai reikalaujamas kokiu 
nors privalomu būdu. Kiekviena profesija, jei žmogus tik 
nori eiti į ją su visu savo atsidėjimu, reikalauja iš žmogaus ne 
tik tinkamo išsilavinimo, bet ir tam tikro išsiauklėjimo, ir apie 
tai pamiršti susipratusiam studentui niekados nevalia. 

Vis dėlto kaip akademinės studijos, taip ir studento gy- 
venimas nėra nevaržomas jokia prasme ir jokiomis ribomis. 
Disciplinarinės aukštųjų mokyklų taisyklės paprastai nu- 
mato jų organų įsikišimą į studentų gyvenimą, jei šitas gy- 
venimas įžeidžia akademinę drausmę, tvarką ar garbę. Sa- 
vaime aišku, kad akademinė studento gyvenimo laisvė 
tegali rasti tik tiek vietos, kiek ji neįeina į prieštaravimą su 
pačia akademinio gyvenimo esme. 

Taigi akademinė studento laisvė liečia ne tik studijų pa- 


28 


IM GI BIS GBP Bin 


sirinkimą, sutvarkymą ir apsisprendimą savarankiškuoju 
lavinimusi, bet ir gyvenimo tvarką, reikalingą savarankiš- 
kajam auklėjimuisi. Tik taip suprantamu lavinimusi bei auk- 
lėjimusi studentas turi pasiruošti prie savo pasirinktgsiós 
profesijos, atitinkančios jo pašaukimą. 

Šalia akademinės laisvės Schmidkunzas numato dar dvi 
akademines studento savybes. Tai yra asmeninis atsidėji- 
mas ir asmeninis specializavimasis. Ką reiškia asmeninis 
atsidėjimas akademinėse studijose? 

Žemesnių mokyklų mokiniai neturi laisvės rinktis tą ar 
kitą mokslą, bet privalo lygiai išeiti visą mokyklos progra- 
mą. Studentas, apsisprendęs pagal savo pašaukimą ir pasi- 
rinkęs mėgiamąją mokslo sritį, nejaučia jau iš šalies užde- 
damos prievolės. Todėl, jei mokinį daugiausia spyrė į darbą 
mokyklinė drausmė, tai studentą spiria jau į darbą ne draus- 
mė, bet pamėgimas studijuojamojo dalyko. Pagrįstas pamė- 
gimu studento laisvas stengimasis ir yra tasai asmeninis 
atsidėjimas, kuris sudaro antrąją jo žymę. 

Žinoma, studentas gali studijuoti savo dalykus su atsi- 
dėjimu dėl kitų, pašalinių motyvų, pavyzdžiui, tenorėda- 
mas gauti vien aukštosios mokyklos diplomą arba kuo grei- 
čiausiai stoti į pelningą darbą. Tačiau idealinei studento 
esmei teatsako vien asmeninis atsidėjimas, sujungtas su pa- 
mėgimu ir pagrįstas pačio dalyko meile. Studentas, jokio 
mokslo tikrai nemylįs ir jokioms studijoms tikrai neatsidėjęs, nė- 
ra studentas tikra to žodžio prasme, nes atsidėjimo stoka nelei- 
džia įsigilinti į mokslo dalykus, įeiti į jų kursą, nuodugniai 
juos suprasti ir paskui sugebėti juos pavartoti savo profesi- 
jos reikalams. Nemylįs jokio mokslo studentas nemylės at- 
eityje ir jokios profesijos, negalės todėl įsigilinti į jokį darbą 
ir pasidaryti geru ir tikrai naudingu specialistu. Asmeninis 
atsidėjimas ir yra tasai stiprus akstinas, kuris turi padėti 
studentui pasiekti ne tik jo akademinių studijų, bet ir būsi- 
mosios profesijos tikslus. 


29 


Iš čia matyti, kad su asmeniniu atsidėjimu yra labai arti- 
mai surišta trečioji akademinė studento žymė, būtent as- 
meninis specializavimasis. Studentui ne veltui suteikiama 
akademinė laisvė, kad jis galėtų apsispręsti pagal savo pa- 
šaukimą ir su pamėgimu atsidėti atitinkamoms studijoms: 
visa tai turi tikslingai vesti prie asmeninio specializavimo- 
si. „Amžinas studentas“ gali būti kartais toleruojamas, bet 
negali būti laikomas studentu, tikslingai nusistačiusiu ir su- 
sipratusiu savo uždavinių atžvilgiu. Iš tikrųjų akademinė 
laisvė ir asmeninis atsidėjimas turi nuosekliai vesti prie as- 
meninio specializavimosi savo pašaukimo srityje. Savaime 
aišku, kad specialybės reikalai bus geriausiai apsaugoti, kai 
žmogui yra palikta laisvė apsispręsti savo nujaučiamu pa- 
šaukimu ir kai jis su atsidėjimu ruošiasi prie šito pašauki- 
mo vykdymo savo profesijoje. 

Todėl, iš vienos pusės, blogas yra studentas, kuris nieko 
kaip reikiant nemyli ir jokiu mokslu nesidomi su visu savo 
atsidėjimu, o iš kitos pusės, turi trūkumo ir studentas, ku- 
ris visu kuo lygiai domisi ir negali specialiai susitelkti vie- 

-noje kurioje mokslų srityje. Kitaip tariant, būsimai studen- 
to specialybei, arba profesijai, yra pavojingas ne tik 
intelektualinis abejingumas, bet ir intelektualinis godumas, 
kuris niekur nesustoja ir niekuo nepasitenkina akademinė- 
se studijose. Abi šitiedvi kraštenybės yra kliūtys asmeni- 
niam specializavimuisi. 

Per didaktikos paskaitas tenka konstatuoti, kad aukštoji 
mokykla visuomet yra speciali mokykla, net toje savo daly- 
je, kur yra dėstomi bendrojo lavinimo dalykai. Pastaruoju 
atveju bendrojo humanitarinio lavinimo dalykai yra ima- 
mi kaipo tam tikros specialybės, kurios gali tarnauti huma- 
nitarinių profesijų reikalams, einant, pavyzdžiui, mokyto- 
jų, visuomenės veikėjų, žurnalistų, rašytojų profesines 
pareigas. Štai kodėl studentai privalo žiūrėti į visus savo 
einamus dalykus kaip į specialiojo lavinimo dalykus ir to- 


30 


dėl prie kiekvieno privalomo tam tikram plane dalyko turi 
eiti su atsidėjimu jame kiek galint nuodugniau išsispeciali- 
zuoti. Žinoma, laipsnio atžvilgiu bus visuomet tam tikro 
skirtumo tarp pagrindinės ir šalutinės šakos. Bet tai, kas 
pasakyta apie asmeninį studento specializavimąsi, neleidžia 
dar lengvai žiūrėti į šalutinių šakų dalykus. 

Taigi asmeninė studento laisvė, asmeninis atsidėjimas 
studijoms ir asmeninis specializavimasis einant prie pašauk- 
tosios profesijos - štai trys pagrindinės akademinės studento 
savybės. 


3. Studento gyvenimo tvarka 


Atsakius, kas yra studentas ir kokios yra akademinės jo 
savybės, išpuola man labai trumpai paliesti klausimas apie 
deramą studento gyvenimo tvarką, t. y. tvarką, atitinkan- 
čią tai, kuo turi studentas pasižymėti iš savo esmės. Čia, 
žinoma, nemanau sustatinėti kasdieninio studento gyveni- 
mo santvarkos su smulkiu jos tvarkaraščiu, bet tik turiu pa- 
žymėti tai, į ką ypatingai privalo atsižvelgti studentas, tvar- 
kydamas savo akademinio gyvenimo eigą. 

Visų pirma studentas, kaip studijuojąs jaunuolis, iš prie- 
volės turi užleisti savo akademiniame gyvenime tinkamą 
vietą studijoms su visomis jų priemonėmis ir su visais jų 
reiškimosi būdais. Savo laiku bus smulkiau nusakytos ši- 
tos priemonės ir šitie būdai. Čia tepaminėsiu tris pagrindi- 
nes akademinių studijų priemones, būtent: paskaitas, pra- 
tybas ir savarankišką darbą. Kaip jau buvo pastebėta, iš šitų 
trijų dalykų studentui svarbiausia yra savarankiškas dar- 
bas, taip net, kad, Schmidkunzo žodžiais tariant, akademi- 
nio dėstymo svorio centras glūdi ne mokykloje, bet šalia 
mokyklos. Paskaitos suteikia studentui orientacinės pagal- 
bos; pratybos atidaro mokslinio darbo laboratorijas; bet tik 
savarankiškas darbas yra studijavimas tikriausia šito žodžio 


31 


prasme. Todėl, jei paskaitoms ir pratyboms yra skiriamas tam 
tikras valandų skaičius, tai savarankiškųjų studijų darbui juo 
labiau turi būti paskirtas studento gyvenimo dienotvarkėje 
tvirtai nustatytas ir griežtai išlaikomas darbo valandų skai- 
čius. Jei studentas tikrai supranta savo tikslus ir uždavinius, 
jis būtinai turi į šitą reikalą tinkamai atsižvelgti. 

Mano įsitikinimu, normalus klausomų paskaitų ir eina- 
` mų pratybų skaičius į dieną yra trys akademinės valandos. 
Savarankiškojo darbo valandų skaičius turėtų būti maždaug 
dvigubas, t. y. šešios akademinės valandos. Gaunamos to- 
kiu būdu 9 akademinės valandos faktinai pareikalautų 6 
val. ir tris bertainius gryno intelektualinio darbo. Akade- 
minės studijos, atliekamos tokiu būdu net su vidutiniais ga- 
bumais per 4 mokslo metus, gali duoti visai gerų vaisių, 
bet, žinoma, tik tada, kai vieną kartą tiksliai nustatyta stu- 
dijų tvarka bus griežtai išlaikoma akademinio gyvenimo 
praktikoje. Tokiu atveju atostogų laikas gali būti laisvas nuo 
paprasto darbo, ir laikas, skiriamas egzaminams, nebus pa- 
verčiamas sveikatai be reikalo gadinti. 

Nurodyta čia privaloma akademinio darbo norma gali 
pasirodyti kai kam labai maža. Nurodytas darbo kiekis iš 
tikro būtų nedidelis, jei studentas šalia akademinių studijų 
neturėtų rūpintis niekuo kitu. Tuo tarpu nereikia pamiršti, 
kad studentas, kad ir turi brandos liudymą, vis dėlto nėra 
dar atbaigęs nei savo bendro išsilavinimo, nei savo dorinio 
išsiauklėjimo ir todėl privalo šitais dalykais taip ar šiaip rū- 
pintis, skirdamas jiems mažiau ar daugiau laiko bei darbo. 
Bendras studento išsilavinimas turi būti nuolat papildomas 
laisva skaityba ir dargi dalyvavimu lavinimosi rateliuose. 
Auklėjimasis, tarp kitko, turi pasireikšti dalyvavimu aka- 
deminiame susidraugavime, t. y. studentų draugijose, ir, 
be to, tam tikru visuomeniniu darbu, turinčiu paruošiamo- 
jo pobūdžio. Nesigilindamas čia į šituos dalykus, pabrėžiu 
tik bendrai, kad gerai sutvarkytoje studento dienotvarkėje 


32 


turi irgi rasti vietos tam tikras darbas, skiriamas bendrojo 
išsilavinimo ir dorinio išsiauklėjimo reikalams. 


II. Moksliškasis subrendimas 


1. Moksliškasis subrendimas, 
kaipo būtina sąlyga aukštosioms profesijoms 


Antrajame bendrosios mokslinio darbo metodikos sky- 
riuje tenka kalbėti apie mokslinio darbo tikslą. Tiesa, šitą 
platų tikslą esu kiek susiaurinęs, nusistatęs visų pirma kal- 
bėti apie akademinių studijų tikslą. Faktinai akademinės 
studijos yra paruošiamasis mokslinio darbo tarpsnis, per 
kurį yra įgyjamas moksliškas subrendimas, reikalingas 
mokslinei kūrybai. Todėl antrasis tarpsnis yra jau kuriama- 
sis. Pirmasis yra subjektyvinis, o antrasis yra objektyvinis. 
Pirmasis sudaro išvidinius nusiteikimus mokslinei kūry- 
bai bestudijuojančiame žmoguje, t. y. studente, o antrasis 
pasireiškia jau išviršinėmis vertybėmis, kurios yra moksli- 
nės kūrybos laimėjimai. Dar vienas palyginimas: moksliš- 
kieji nusiteikimai, reikalingi mokslinei kūrybai, yra artimes- 
nis tikslas, o mokslinės kūrybos laimėjimai, realizuoti 
mokslo veikaluose, yra jau tolimesnis mokslinio darbo tiks- 
las. Apie tolimesnį mokslinio darbo tikslą esu nusistatęs kal- 
bėti paskutiniame bendrosios mokslinio darbo metodikos 
skyriuje, ir todėl antrajame skyriuje tebus kalbos apie tuos 
moksliškus nusiteikimus, kurie gali būti pavadinti vienu 
moksliškojo subrendimo terminu. Taigi kaip reikia supras- 
ti moksliškasis subrendimas? Kokiais nusiteikimais, arba 
dispozicijomis, jis paprastai ir normaliai pasireiškia? Paga- 
liau kaip jis santykiuoja su specialiu pasiruošimu prie savo 
profesijos? Štai klausimai, kurie mums privalo rūpėti šioje 
bendrosios metodikos dalyje. 


33 


Buvo jau prieinamai nurodyta, kaip reikia suprasti tasai 
minimalinis subrendimas, kuris yra konstatuojamas bran- 
dos liudymu, jaunimui sėkmingai baigiant aukštesniąsias 
mokyklas. Yra tai ne kas kita, kaip subrendimas savaran- 
kiškajam auklėjimuisi bei lavinimuisi ta prasme, kokia yra 
reikalingas savarankiškumas akademinėse studijose ir pa- 
siruošime prie savo profesijos. Bet šitas subrendimas sava- 
rankiškoms studijoms ir savarankiškam pasiruošimui prie 
savo pašaukimo dar toli gražu nėra nei moksliškasis su- 
brendimas, nei profesinis pasiruošimas prie praktinio dar- 
bo. Subrendimas, kurį konstatuoja brandos liudymas, tėra 
vien pusiaukelėje tarp mokymosi ir įgytojo mokslingumo. 

Studijuojąs žmogus stovi dar pusiaukelėje tarp profano 
ir specialisto, nes jis kaip tik per mokslą eina prie savo spe- 
cialiojo pašaukimo, arba profesijos. Iš čia aišku, kad aukš- 
tosiose profesijose geras specialistas tegali išsidirbti ne anks- 
čiau, kaip jis bus įsigijęs moksliškojo subrendimo. Be 
moksliškojo subrendimo aukštosios profesijos specialistas, 
pavyzdžiui, mokytojas, advokatas, žurnalistas, gydytojas, 
inžinierius ir t. t., negali pasižymėti reikiamu sąmoningu- 
mu, metodingumu, kritingumu, sistemingumu, kas yra jau 
ne kas kita, kaip moksliškojo subrendimo savybės. Be moks- 
liško subrendimo galima būti savo profesijos srityje geru 
amatininku, bet ne tikru specialistu ta prasme, kuria turi 
būti imamos aukštosios profesijos. Ir todėl būtų labai klai- 
dinga manyti, kad, pavyzdžiui, aukštajam valdininkui ar- 
ba diplomatui nereikalingas yra tikras moksliškasis subren- 
dimas. Juo aukštesnės, juo svarbesnės, atsakingesnės yra 
pareigos, juo sąmoningiau, metodingiau, sistemingiau jos 
privalo būt einamos. Praktika, arba asmeninis patyrimas, 
gali čia labai daug sverti, bet tik tada, kai jau yra įsigytas 
bendras ir specialus moksliškas subrendimas. Taigi priva- 
lu laikyti visiems studijuojantiems asmenims, t. y. visiems 
studentams, tikslu moksliškasis subrendimas. 


34 


2. Moksliškojo subrendimo pagrindinės žymės ir aptartis 


Klausimas, kas yra moksliškasis subrendimas, tegalima 
išsemiamai išspręsti vien sąryšyje su susekimu tų žymių, 
kurios sudaro jo sąvokos turinį, nes moksliškasis subrendi- 
mas yra sudėtinga sąvoka. Visų pirma subrendimas yra tam 
tikras pasiruošimas prie nepriklausomo, arba savarankiš- 
kojo, reiškimosi gyvenime ir veikime. Atitinkamai moks- 
liškasis subrendimas yra pasiruošimas prie savarankiškojo 
reiškimosi mokslo srityje. Toliau kyla klausimas, kas yra 
savarankiškasis reiškimasis mokslo srityje. Žmonės, linkę 
matyti enciklopedinėje-erudicijoje vyriausiąjį mokslo tiks- 
lą, pasakytų, kad moksliškas savarankiškumas yra pasitu- 
rėjimas mokslinėmis pažintimis, kitaip tariant, žiningumas. 
Tačiau šitokis moksliškojo savarankiškumo supratimas būtų 
labai siauras, bene siauriausias, koks čia yra apskritai gali- 
mas. Žinoma, pasiturėjimas mokslinėmis pažintimis visuo- 
met suponuoja tam tiką jų supratimą ir todėl visuomet turi 
tam tikros moksliškos vertės. Bet vis dėlto pasiturėjimas 
gausiomis pažintimis yra labiausiai atminties dalykas, tuo 
tarpu moksliškas savarankiškumas, arba subrendimas, yra 
visuomet ir visų pirma proto nusiteikimas. Šitam proto nu- 
siteikimui mokslinės pažintys turi materialinės reikšmės, 
kokios kad turi namų statybai statomoji medžiaga. Tačiau 
kaip pastatytuose rūmuose pagrindinis dalykas yra rūmų 
sąranga, bet ne jų žalioji medžiaga, taip ir moksliškajame 
subrendime, arba savarankiškume, pagrindinės reikšmės 
turi ne mokslinė medžiaga, t. y. atskiros pažintys, bet tai, 
kas iš šitos medžiagos sugebama padaryti, kokia visuma 
sugebama surengti, ir dargi surengti sąmoningai, metodin- 
gai, kritingai, sistemingai. Kitaip tariant, moksliškajame sa- 
varankiškume atminties bagažas turi materialinės, o proto 
išsilavinimas turi formalinės reikšmės. 

Bus čia ne pro šalį pažymėti, kad protinimo mokslas, arba 


35 


didaktika, statu du lygiagrečių uždaviniu protinimui: ma- 
terialinį ir formalinį. Materialinis uždavinys yra siekiamas 
perteikiant mokiniams žinių, arba mokslinių pažinčių. For- 
malinis uždavinys yra siekiamas išvystant juose protines 
išgales. Pirmas uždavinys vadinamas dargi objektyviniu, 
antrasis - subjektyviniu protinimo uždaviniu. Materialinis 
ir formalinis protinimo uždaviniu, t. y. žinių perteikimas ir 
proto galios išvystymas, turi būti lygiagrečiu ir harmonin- 
gai vykdomu protinimo darbe, nes tik tada, kai mokinys, iš 
vienos pusės, turės pakankamai reikalingų žinių, o iš kitos 
pusės, pasižymės pakankamu protiniu išsilavinimu, bus ga- 
lima pasakyti, kad jis sėkmingai eina mokslą. Jei vienas ar 
antras protinimo uždavinys yra apleidžiamas, gaunamas 
tam tikras vienašališkumas, kuris taip ar šiaip turi neigia- 
mai pasireikšti mokinio mokslingume. Kai yra tenkinama- 
si žinių perteikimu, kaip kad kartais būdavo tradicinėse 
mokyklose, gaunama pakraipa, vadinama didaktiniu ma- 
terializmu. Kai tenkinamasi labiausiai proto galios išvysty- 
mu be perteikimo pakankamų žinių, kaip kartais pasitaiko 
darbo mokyklose, gaunama pakraipa, vadinama didakti- 
niu formalizmu. Šituo atveju, kaip ir dažnai esti, kai varžo- 
si tarp savęs dvi priešingi sau pakraipi, tiesa glūdi šių kraš- 
tutinių pakraipų sintezėje. Būtent, didaktikos atžvilgiu 
normalus yra tik tas stovis, kuriame materialinis ir formali- 
nis protinimo uždaviniu, t. y. žinių perteikimas ir proto ga- 
lios išvystymas, yra pusiausvyroje. Pagal tai protinimo dar- 
be ir yra vartojamas tetinis, arba tiekiamasis, ir heuristinis, 
arba randamasis, metodas. 

Tai, kas pasakyta apie didaktinį materializmą ir didakti- 
nį formalizmą, gali būti pilnai pritaikyta prie akademinių 
studijų, kalbant apie moksliškąjį subrendimą. Moksliška- 
sis savarankiškumas reikalauja ir mokslinės medžiagos, ku- 
rią sudaro mokslų pažintys, ir moksliškai išlavinto proto, 
kuris pajėgtų šitai medžiagai suteikti tam tikrų formų, arba 


36 


lyčių, atitinkančių sąmoningumo, metodingumo, kritingu- 
mo, sistemingumo savybes. Čia, savarankiškųjų studijų ei- 
goje, kaip tik turi būti atbaigtu materialinis ir formalinis 
didaktikos uždaviniu. Sulig tuo moksliškasis savarankiš- 
kumas turi atsiremti, iš vienos pusės, į pasiturėjimą moks- 
linėmis pažintimis, o iš kitos pusės, į proto galios išvysty- 
mą iki sugebėjimo tinkamai apsieiti su moksline medžiaga 
ir joje laisvai orientuotis. 

Abi šiedvi savybės yra artimoje priklausomybėje viena 
nuo antros: be tinkamo protinio išsilavinimo negalima nei 
sutvarkyti įsigytos mokslinės medžiagos, nei joje atskirti 
esminių dalykų nuo neesminių, antraeilių ir nesvarbių. Iš 
kitos pusės, proto išlavinimo negalima atsiekti be sąryšio 
su pasisavinimu pačių mokslinių pažinčių, nes normalus 
proto išsivystymas tevyksta vien sąryšyje su objektyviniu 
mokslinės medžiagos patyrimu ir apdirbimu. Iš čia matyti, 
kad akademinėse studijose negalima nekreipti dėmesio ne 
tik į proto išsilavinimą, bet ir į mokslinės medžiagos, arba 
mokslinių pažinčių, įsigijimą, nes moksliškasis subrendi- 
mas, kaipo tam tikras savarankiškumas, lygiai remiasi ir 
materialiniu pasiturėjimu mokslinėmis žiniomis, ir forma- 
liniu proto išlavinimu. Moksliškas proto išlavinimas savo 
ruožtu pasireiškia smulkesniais protiniais nusiteikimais, ku- 
rie ir reikia toliau išaiškinti. 

Otto Schultze savo veikale „Systematische und kritische 
Selbstandigkeit als Ziel von Studium und Unterricht“ ma- 
to visiškai teisingai moksliškajame subrendime dvi žymes: 
sistemingumą ir kritingumą, kuriem dviems materialiniu 
pagrindu tarnauja įsigytosios mokslinės pažintys. Pagal tai 
moksliškam studento išsilavinimui jis kelia tris reikalavi- 
mus: 

„1. Studentas privalo įsigyti reikiamų pozityvių pažin- 
čių, kad turėtų paskui medžiagos, su kuria galėtų pasitikti 
naujas savo profesijos apraiškas. 


37 


2. Studentas turi laikyti savo galvoje šitas pažintis ne kai- 
po atskiras žinias, bet tam, kad jas suprastų bei įvertintų 
sąryšyje su sistema. Prie šito supratimo priklauso sugebėji- 
mas surasti prielaidas atskiroms sąvokoms ir pažintims, iš- 
vesti iš šitų prielaidų pačias pažintis ir išaiškinti šito išva- 
džiojimo metodą. 

3. Studentas privalo nusimanyti apie savo sąvokų bei pa- 
žinčių tikrumo laipsnį, kitaip tariant, patirti savo pažini- 
mui paklydimo ribas“ (12 p.). 

Pirmuoju reikalavimu paliečiamas yra materialinis moks- 
liškojo išsilavinimo momentas; antruoju ir trečiuoju reika- 
lavimu yra liečiamas formalinis šito išsilavinimo momen- 
tas, ir dargi taip, kad antrasis iškelia aikštėn sistemingumą, 
trečiasis - kritingumą. 

Visgi galima sutikti, kad sistemingumas ir kritingumas 
yra dvi pagrindinės moksliškojo subrendimo, arba savaran- 
kiškumo, savybės; tik jos gerai yra statyti kitokioje tvarko- 
je, t. y. pirmoje vietoje - kritingumas ir antroje — sistemin- 
gumas. Yra juk savaime aišku, kad logiškai privalo iš 
pradžios eiti kritingumas ir tik paskui sistemingumas, nes 
kaip tik tokioje tvarkoje vyksta pati mokslinės kūrybos ei- 
ga. Kaip galima patirti iš metodologijos mokslo, kuriama- 
sis metodas yra skirstomas pagal tai, ar mokslo medžiaga 
yra randama, renkama ir įvertinama, ar ji yra tvarkoma ir 
rengiama į vieningą sistemą. Kai mokslo metodas tarnauja 
medžiagai surasti ir įvertinti, turime mokslo randamąjį me- 
todą, kuris paprastai yra vadinamas heurinstiniu metodu. 
Kai metodas tarnauja surinktai mokslo medžiagai sutvar- 
kyti į vieną sistemingą visumą, gauname tvarkomąjį meto- 
dą, kuris paprastai yra vadinamas sistematiniu. Heuristi- 
nio ir sistematinio metodo išdavoje mokslo medžiaga yra 
jau surasta, patikrinta ir sutvarkyta į mokslo pavidalą. Joks 
mokslas be šitų dviejų metodų apsieiti negali, kadangi juo- 
du yra lygiai būtinu kiekvienam mokslui. Kaip tik todėl ir- 


38 


gi moksliškas subrendimas, arba savarankiškumas, turi ati- 
tikti šitų dviejų metodų reikalavimus savo pagrindinėmis 
savybėmis. Kritingumas atitinka heuristinį, arba mokslo 
randamąjį metodą, o sistemingumas atitinka sistematinį, ar- 
ba mokslo tvarkomąjį metodą. 

Konstatavus dvi pagrindines moksliškojo savarankišku- 
mo žymes, bus ne pro šalį paaiškinus, kuo jiedvi reiškiasi 
moksliniame darbe. Pasakyti juk, kad moksliniam darbui 
yra privalomas moksliškas kritingumas ir moksliškas siste- 
mingumas, dar nereiškia išaiškinti visos šito darbo ypaty- 
bės. Taigi kokiomis ypatybėmis turi reikštis moksliniame dar- 
be moksliškas kritingumas ir moksliškas sistemingumas, 
taikant juodu labiausiai akademinėms studijoms? 

Moksliškas kritingumas yra visų pirma moksliškas są- 
moningumas. Tiesa, ne kiekvienas kritingumas yra vertas 
sąmoningumo vardo. Yra vadinamųjų oponentų iš princi- 
po, arba atkaklių priešginų, kurie viską sukritikuoja, būda- 
mi stumiami į kritiką pašaliniais mokslui arba tiesai moty- 
vais. Tokiais atvejais, žinoma, kritingumas toli gražu 
nereiškia sąmoningumo. Pavyzdžiui, pasitaiko, kad opozi- 
cija nuolat kritikuoja valdžios darbus, atkakliai ir aklai nu- 
sistačiusi, kad pozicija negali jokio lemto darbo atlikti jo- 
kioje srityje ir jokiose aplinkybėse. Tokiu atveju kritingumas 
yra labai tolimas sąmoningumui ir netarnauja tiesos reika- 
lui. Tuo tarpu moksliškas kritingumas visuomet reikalauja 
sąmoningumo tiesos pažinimo atžvilgiu. Šitas sąmoningu- 
mas kaip tik reikalauja, kad tyrinėjąs arba studijuojąs kokį 
klausimą žmogus turėtų supratimą, arba sąmonę, kad tie- 
sos pažinime tegali galioti vien objektyviniai pažinimo ar- 
gumentai, atpalaiduoti nuo pašalinių motyvų, drumsčian- 
čių tiesos pažinimą. Taigi sąmoningumas yra objektyvus 
nusiteikimas moksliškam tiesos pažinimui. 

Šitas nusiteikimas savo ruožtu reikalauja, kad tiesa ne- 
būtų prisiimama aklai be pagrįstų argumentų, konstatuotų 


39 


tam tikrų būdu, arba metodu. Todėl faktinai moksliškasis 
sąmoningumas yra organizuojamas kaipo tam tikras meto- 
das tiesai pažinti ir jai patikrinti. Kitaip tariant, moksliška- 
sis kritingumas reikalauja ne tik sąmoningumo, bet ir me- 
todingumo, arba net sąmoningo metodingumo. Tuo tarpu 
sąmoningu metodingumu pasižymi vien tas, kas ne tik yra 
įgijęs mokslinių pažinčių, bet ir sugeba išaiškinti, kokiu bū- 
du šitos pažintys yra įgytos, kokiomis prielaidomis jos re- 
miasi, kokiais argumentais jos gali būti patikrintos ir ap- 
gintos nuo klaidingų neigimų. Tik per tokį sąmoningą 
metodingumą kritingumas įgauna moksliško pobūdžio ir 
yra vienas iš liudymų apie moksliškąjį subrendimą. 

Čia bus ne pro šalį pažymėjus, kokiomis bendromis 
priemonėmis yra įgyjamas sąmoningas metodingumas, 
reikalingas moksliškam kritingumui. Būtent, šitam sąmo- 
ningam metodingumui visų pirma reikalingas yra susi- 
pažinimas su bendrąja ir specialiąja metodologija. Bendroji 
metodologija yra iš tikrųjų antroji logikos dalis. Specialio- 
ji metodologija yra ne kas kita, kaip bendrosios metodolo- 
gijos pritaikymas bet kuriam specialiam mokslui. Bendroji 
metodologija tarnauja lygiai visiems mokslams; tuo tarpu 
šitos metodologijos principų pritaikymas specialiojo moks- 
lo dalykams, pavyzdžiui, sociologijai, literatūros istorijai, 
sudaro specialiosios metodologijos rūšis. Atsižvelgus į tai, 
kad logikos mokslo pagalba yra reikalinga tobulesniam 
mokslo stoviui, aiškėja, kad joks mokslas negali atsiekti 
kiek tobulesnio stovio be bendrosios ir specialiosios me- 
todologijos pagalbos. Bet tai irgi reiškia, kad be bendro- 
sios ir specialiosios metodologijos pažinimo negalima pri- 
eiti prie sąmoningo metodingumo, reikalingo moksliškam 
kritingumui. Štai kodėl logika su metodologija dažnai yra 
visiems privalomas dalykas aukštojoje mokykloje. Primin- 
siu čia, kad bendroji mokslinio darbo metodika papildo 
bendrąją metodologiją techniniu atžvilgiu ir kad todėl ši- 


40 


tuo atžvilgiu ji prisideda prie sąmoningo metodingumo 
didinimo. 

Moksliškas kritingumas charakterizuoja labiausiai anali- 
tinį žmogaus proto sugebėjimą ir, kaip matėme, reiškiasi vi- 
sų pirma sąmoningu metodingumu. Sistemingumas užtat 
charakterizuoja labiausiai sintetinį žmogaus proto sugebėji- 
mą. Čia tik lieka išaiškinti, kuo visų pirma šitas sintetinis 
sugebėjimas pasireiškia moksliniame darbe. Sintezė yra vyks- 
mas nuo dalių prie visumos. Todėl sintetinis sugebėjimas yra 
tasai, kuris įžvelgia sąryšį tarp atskirų dalių ir iš jų sudaro 
vieną suderintą visumą. Atskiras dalis moksle atitinka atski- 
ros pažintys, iš kurių sudaromos platesnės ar siauresnės vi- 
sumos, arba mokslinės sistemos. Tokiu būdu moksliškas sis- 
temingumas yra ne kas kita, kaip sugebėjimas įžvelgti tarp 
atskirų pažinčių objektyvius priklausomybės ryšius ir iš jų 
sudaryti suderintą pažinčių visumą, arba mokslinę sistemą. 

Nesant moksliško kritingumo mokslinė sistema gali bū- 
ti sudaryta dirbtiniu būdu ir todėl gali nesiremti tikru ob- 
jektyviu sąryšiu, kurio yra tarp atskirų mokslinių pažinčių. 
Todėl moksliškas sistemingumas reikalauja visuomet moks- 
liško kritingumo. Bet iš kitos pusės, tikras moksliškas kri- 
tingumas negali nevesti prie moksliško sistemingumo, nes 
kritingas proto nusistatymas tik tada randa sau patenkini- 
mo, kai atskiros pažintys ne tik yra pagrįstos, įvertintos, 
patikrintos, bet ir suvestos į vieną visumą, kuri solidariai 
laikosi visose savo dalyse ir todėl su didesniu tikrumu pa- 
tenkina kritikos reikalavimus. 

Tiesa, reikia pripažinti, kad ne visuomet pas mokslinin- 
kus analitinio kritingumo laipsnis atitinka sintetinio siste- 
mingumo laipsnį. Dažniau mokslininkai yra labiau palin- 
kę tai į vieną, tai į antrą pusę. Vis dėlto visuomet 
pageidaujamas yra mokslininkui, ir todėl taip pat moks- 
liškam subrendimui, lygiai aukštas moksliško kritingumo 
ir sistemingumo laipsnis. 


41 


Po visų šitų vedamųjų aiškinimų galima pagaliau suda- 
ryti pilna moksliškojo subrendimo sąvoka. Bet pirm pakar- 
toju sudedamuosius šitos sąvokos pradus. Moksliškas su- 
brendimas yra taip ar šiaip moksliškas savarankiškumas. 
Šitas savarankiškumas reiškiasi visų pirma dviem momen- 
tais: materialiniu ir formaliniu, t. y. pasiturėjimu pažinti- 
mis, arba mokslinėmis žiniomis, ir mokslišku proto išsila- 
vinimu. Moksliškas proto išsilavinimas turi du pagrindiniu 
nusiteikimu: mokslišką kritingumą ir mokslišką sistemin- 
gumą. Moksliškasis kritingumas, kaip analitinis sugebėji- 
mas, reiškiasi sąmoningumu ir metodingumu, arba, vienu 
terminu tariant, sąmoningu metodingumu. Sąmoningas me- 
todingumas pasireiškia sudarant mokslinių pažinčių, jas pa- 
matuojant argumentais, jas įvertinant, jas patikrinant ir da- 
rant naujų išvadų. Moksliškas sistemingumas, kaipo 
sintetinis sugebėjimas, pasireiškia įžvelgimu objektyvios 
priklausomybės sąryšio tarp atskirų mokslinių pažinčių ir 
iš jų sudarymu vienos organingos visumos, t. y. sistemos. 
Štai atskiri sudedamieji moksliškojo subrendimo pradai. Jie 
buvo kritingai išnagrinėti paeiliui; dabar tenka jie suvesti 
sistemingai į vieną aptartį. 

Taigi, suvedus krūvon visa, kas buvo pasakyta, gausi- 
me pagaliau šitokią moksliškojo subrendimo aptartį: Moks- 
liškasis subrendimas yra kritingas bei sistemingas savarankišku- 
mas moksliniame darbe, sugebąs apvaldyti mokslinę medžiagą 
proto nusiteikimais, kurie su sįmoningu metodingumu konsta- 
tuoja, patikrina ir išvadžioja mokslines pažintis, įžvelgia tarp jų 
objektyvaus sąryšio ir suveda jas į vieną organingą visumą. Žino- 
ma, aptartis išeina per daug komplikuota, kadangi joje no- 
rima paaiškinti, kas yra tasai kritingas bei sistemingas sa- 
varankiškumas, kuris užuomazgoje jau aptaria moksliškojo 
subrendimo sąvoką. Bet užtat šita aptartis suima į save vi- 
sus anksčiau suminėtus momentus, arba pradus. Posakis 
„kritingas bei sistemingas savarankiškumas“ iškelia aikš- 


42 


tėn analitinį ir sintetinį žmogaus proto sugebėjimą; pasa- 
kymas „sugebąs apvaldyti mokslinę medžiagą proto nusi- 
teikimais“ jungia materialinį ir formalinį moksliško subren- 
dimo uždavinius; pasakymas „kurie su sąmoningu 
metodingumu konstatuoja, patikrina ir išvadžioja moksli- 
nes pažintis, įžvelgia tarp jų objektyvaus sąryšio ir suveda 
jas į vieną organingą visumą“ iškelia aikštėn, kokiais veiks- 
mais paprastai pasireiškia moksliškas kritingumas ir moks- 
liškas sistemingumas. 

Prie dviejų pagrindinių moksliškojo subrendimo mo- 
mentų, kurie yra mokslinis žinių įsigijimas ir intelektuali- 
nis išsilavinimas, galima dar pridėti trečias, kuris išeina aikš- 
tėn, kai moksliškai subrendęs žmogus ima reikštis raštu ar 
žodžiu. Būtent, moksliškai subrendęs žmogus ne tik priva- 
lo turėti savo atmintyje minimumą mokslinės medžiagos ir 
sykiu pasižymėti proto išlavinimu, bet dar turi įsigyti bent 
minimalinį sugebėjimą moksliškai išsireikšti tiek raštu, tiek 
žodžiu. Žmogus, jei ką žino ir tikrai supranta, paprastai su- 
geba įmanomai savo žinojimą bei supratimą išreikšti žo- 
džiais. Jei tokio sugebėjimo kas neturi, galima labai abejoti, 
ar jo žinojimas ir supratimas yra pakankamu. Todėl šalia 
materialinio ir formalinio momento moksliškajame subren- 
dime galima dar skirti stilistinis momentas, arba sugebėji- 
mas moksliškai išsireikšti. 

Pakartojimo dėlei galima dabar jau sudaryti šitokia su- 
dedamųjų moksliškojo subrendimo pradų schema: 


43 


mokslinių žinių įsigijimas (materialinis momentas) 


1) pažinčių 
konstatavimas 
kritingumas 2) jų patikrinimas 
3) naujų išvadų 
darymas 
Moksliškasis intelek- 
subren- tualinis 
dimas, arba išsilavi- 1) įžvelgimas 
savaran- nimas objektyvaus 
kiškumas (formalinis sąryšio tarp 
momentas) sistemingumas atskirų pažinčių 


2) jų suvedimas į 
vieną organingą 
visumą 


sugebėjimas moksliškai išsireikšti (stilistinis momentas) 


Moksliškojo subrendimo klausimas turi studentams ne 
tik teorinės, bet ir praktiškos reikšmės. Juk jis faktinai iške- 
lia aikštėn tą tikslą, prie kurio turi eiti kiekvienas studentas 
visuose savo darbuose. Nuo šito tikslo supratimo pareis toks 
ar kitoks būdas paskaitų klausymo, jų apdirbimo, dalyva- 
vimo pratybose ir pagaliau naminio darbo, kuriuo labiau- 
siai reiškiasi akademinės studijos ir kuriuo, tarp kitko, yra 
ruošiamasi prie egzaminų. Ir štai, norint sąmoningai dirbti 
visus šituos darbus, reikia gerai nusimanyti, kas yra moks- 
liškas subrendimas. Pavyzdžiui, kaip galima tinkamai pa- 
siruošti prie baigiamųjų egzaminų, nenusimanant, kas yra 
moksliškas subrendimas, ir todėl irgi, kokie reikalavimai 
keliami šitiems egzaminams? Baigiamasis egzaminas, pla- 
čiai suprastas, yra tasai, kuriuo paskutinį kartą patikrina- 
mas vieno kurio mokslo pažinimas. Savaime aišku, kad per 
tokį egzaminą yra jau reikalaujamas tam tikras moksliškas 
subrendimas, kalbant, žinoma, apie aukštąją mokyklą. Ki- 


44 


taip tariant, visa tai, kas charakterizuoja moksliškąjį subren- 
dimą, yra patikrinama per baigiamąjį egzaminą tokiu ar ki- 
tokiu būdu. Tai reiškia, kad egzaminuojamas asmuo turi 
pasireikšti visais tais elementais, arba pradais, kurie suda- 
ro moksliškąjį subrendimą. 


3. Moksliškasis subrendimas ir profesinis pasiruošimas 


Pagaliau, baigiant klausimą apie moksliškąjį subrendi- 
mą, kaipo apie akademinių studijų tikslą, reikia dar pasa- 
kyti keletas žodžių apie tai, kaip šitas moksliškasis subren- 
dimas santykiuoja su profesiniu pasiruošimu. Žinoma, 
tokiais atvejais yra suponuojama, arba prileidžiama, kad 
studijuojąs asmuo pasirenka savo profesijai tai, kas geriau- 
siai atitinka jo nujaučiamą pašaukimą. 

Negali būti rimtos abejonės, kad moksliškas subrendi- 
mas yra būtina sudedamoji dalis pasiruošimui bet kuriai 
aukštajai arba inteligentiškajai profesijai. Kaip jau sakyta 
anksčiau, be sąmoningo metodingumo, arba moksliškojo 
kritingumo, ir be moksliškojo sistemingumo niekas nega- 
li būti geru specialistu aukštojoje profesijoje: nei gydyto- 
jas, nei advokatas, nei mokytojas, nei komersantas, nei 
visuomenės veikėjas, nei diplomatas, nei rašytojas žurna- 
listas, nei bet kuris kitas aukštesnio laipsnio kultūrinis kū- 
rėjas. Be moksliškojo subrendimo galima būti geru amati- 
ninku, bet užtat amatai nepriklauso prie inteligentiškųjų 
profesijų, nors, kaip padorūs žmogaus verslai, jei užsitar- 
nauja pilnos pagarbos. Užtat tokios pagarbos neužsitar- 
nauja tie, kas eina į inteligentiškąsias profesijas be moks- 
liškojo subrendimo, paverčia jas todėl amatais ir neatlieka 
jų kaip reikiant. Imkime, pavyzdžiui, mokytoją. Šitoje svar- 
bioje profesijoje galima būti geru specialistu arba mažiau 
ar daugiau pakenčiamu amatininku. Jei mokytojas neturi 
pakankamai mokslo žinių, kad galėtų sudominti savo 


45 


- o 


mokinius, jei jis nepasižymi sąmoningu metodingumu, ar- 
ba didaktiniu kritingumu savo dėstyme, jei jis nepajėgia 
įžvelgti objektyvaus sąryšio tarp atskirų Žinių ir suvesti jų 
į sistemingų visumą, jei jis dargi nesugeba tinkamai išsi- 
reikšti ir išaiškinti mokomųjų dalykų, tai jo negalima jo- 
kiu būdu pavadinti geru savo profesijos specialistu. Jei pa- 
klausime, kojam trūksta, turėsime atsakyti, kad jam trūksta 
ne daugiau ir ne mažiau kaip moksliškojo subrendimo. 
Panašiai yra su visomis kitomis aukštosiomis profesijo- 
mis. 

Vis dėlto būtų klaidinga manyti, kad geram pasiruoši- 
mui prie savo parinktosios profesijos vienas tik moksliškas 
subrendimas tėra reikalingas. Faktinai moksliškasis subren- 
dimas tesudaro vien teorinę profesinio pasiruošimo pusę. 
Be šitos teorinės pusės reikalingas yra dar praktinis pasi- 
ruošimas, kuris teįgyjamas paprastai tam tikru stažu savo 
profesijoje, nors šito pasiruošimo pradžia dažnai jau prasi- 
deda aukštojoje mokykloje per seminarines pratybas. Tie- 
sa,seminarinių pratybų pobūdis nėra grynai praktiškas, nes 
ir seminarinės pratybos, taip ar šiaip, labiausiai turi savo 
tikslu moksliškąjį subrendimą. Vis dėlto per pratybas įgau- 
namas jau pirmas minimalinis praktinis nusistatymas, ku- 
ris tik paskui, profesiniame darbe, įgauna tikro aktualumo. 
Savaime aišku, kad kuo anksčiausias susirūpinimas prakti- 
ne savo profesijos puse nėra blogas dalykas. Tačiau būtų 
klaidinga manyti, kad aplenkimas teorijos ir tiesioginis ėji- 
mas prie praktikos savo profesijos srityje yra praktiškiau- 
sias būdas pasiruošti gerai prie savo profesijos darbų. Pa- 
niekinimas teorijos mažesniu ar didesniu laipsniu 
neišvengiamai turi atkeršyti ne kam kitam, kaip praktikos 
reikalams. Priežastis yra ta, kad tikra teorija, kaip man ten- 
ka dažnai kartoti, yra ne kas kita, kaip kodifikuotas ilgų 
laikų ir daugelio žmonių patyrimas, kuris yra vertas daug 
daugiau kaip bet kurio žmogaus asmeninis patyrimas, va- 


46 


erma sar me Asamas io a > 


beman Sa sekami me a i sak 


dinamas jo praktika.Tarp gerai suprastos teorijos ir prakti- 
kos nėra jokio antagonizmo, bet užtat yra tasai solidaru- 
mas, kuris padaro, kad maža yra verta teorija, kuri nesire- 
mia praktika, ir, antra vertus, maža yra verta praktika, kuri 
nesiskaito su teorija. 

Taigi profesinis pasiruošimas privalo turėti savo teorinę 
ir praktinę pusę. Aukštojoje mokykloje pagrindiniu rūpes- 
čiu yra teorinė pusė, tuo tarpu praktinė šito pasiruošimo 
pusė, joje pradėta, išeina iš jos uždavinių ribų ir baigiasi 
faktinai pačiame profesiniame darbe. Ar tai yra jau visa, 
kas yra reikalinga geram pasiruošimui prie savo pasirink- 
tosios profesijos? Dar ne; būtent, kiekviena profesija reika- 
lauja, be to, tam tikro dorinio išsiauklėjimo, šalia bendro 
išsiauklėjimo, privalomo visiems inteligentams. Mokytojui 
dera įsigyti dorinių savybių, kurios labiausiai atitinka ide- 
alinį mokytojo tipą; advokatui išpuola įsigyti aiškią ir tvir- 
tą teisės sąmonę, kuri jam padėtų atsilaikyti prieš gausias 
jo profesijos pagundas; gydytojui privalu įsigyti humanita- 
rinio apsiėjimo su savo pacientais, ir t. t. Kiekviena profesi- 
ja reikalauja tam tikrų dorinių nusiteikimų, be kurių niekas 
negali būti geru specialistu. 

Suvedant krūvon gero profesinio pasiruošimo pradus, 
tenka pasakyti, kad jame suponuojama bent keturi pagrin- 
diniai momentai: 1) bent minimalinis profesinis gabumas, 
2) teorinis susipratimas, 3) praktinis sugebėjimas ir 4) pro- 
fesinis dorinis išsiauklėjimas. Moksliškasis subrendimas 
turi charakterizuoti antrąjį momentą, būtent, teorinį susi- 
pratimą, ir sykiu turi sudaryti vieną iš sėkmingiausią są- 
lygų antrajam momentui, t. y. praktiniam sugebėjimui. 
Kaip matome, profesiniame pasiruošime prie aukštųjų, ar- 
ba inteligentiškųjų, profesijų moksliškasis subrendimas tu- 
ri, galima sakyti, grindžiamosios reikšmės. 


47 


III. Mokslinio darbo priemonės 
bei šaltiniai 


1. Naudojimasis specialistų patarimais 


Ir šiame skyriuje mums tenka labiausiai atsižvelgti į tai, 
kas liečia akademines studijas. Taigi, visų pirma, kokios yra 
bendros mokslinio darbo priemonės, einant mokslą aukš- 
tojoje mokykloje, t. y. atliekant akademines studijas? 
Schmidkunzas visai teisingai numato akademinei pedago- 
gikai keturias pagrindines lytis pagal tai, kaip mokomojo 
personalo aktyvumas mažėja, o iš antros pusės, atitinka- 
mai studijuojančio asmens aktyvumas didėja. Šitos ketu- 
rios akademinių studijų lytys ir yra: 1) naudojimasis pata- 
rimais, 2) paskaitų klausymas, 3) dalyvavimas pratybose, 
4) savarankiškos studijos. | 

„Patarime, - sako Schmidkunzas, - aktyviausias yra 
mokslo teikėjas ir pasyviausias yra mokslo ėmėjas. Per pa- 
skaitą mažiau aktyvus yra pirmasis ir mažiau pasyvus yra 
antrasis. Savarankiškosiose studijose pasyviausias yra pirma- 
sis, aktyviausias - antrasis“ (82 p.). 

Per paskaitas iš dorinio mokslo tenka konstatuoti, kad 
patarimas yra dažnai sėkmingesnė auklėjamoji priemonė 
negu įsakinėjimas. Schmidkunzas tam išreikšti pavartoja ši- 
tokį pasakymą: „Aukščiausioji įsakomosios drausmės lytis 
yra patarimas, kuris jau pripažįsta valios laisvę“ (85 p.). Pa- 
našus dalykas įvyksta ir su patarimais mokslo srityje. Su- 
teikti studijuojantiems asmenims mokslo vadovų patarimai, 
pritaikyti prie asmeninių reikalų ir nusiteikimų, yra sėk- 
mingiausi. Bet, iš kitos pusės, reikia pripažinti, kad šitie pa- 
tarimai negali būti suimti į griežtai nustatytas ribas ir lytis 
ir kad todėljie paprastai turi pripuolamos reikšmės. Jie, pa- 
vyzdžiui, turi vietos rašant doktorantui savo disertaciją prie- 
žiūroje specialisto tos srities, iš kurios tema yra parinkta. 


48 


Bet šiaip jau moksliški patarimai nėra reguliari priemonė, 
kuria būtų galima naudotis taisyklingu būdu. Todėl irgi ne- 
gali būti prievolės šita priemone naudotis kokiu nors griež- 
tai nustatytu būdu. Pakaks todėl priminti, kad pasitarimas 
su specialistais yra viena iš akademinių studijų priemonių, 
nors ir pripuolamai vartojama jų eigoje. Visos kitos trys yra 
jau priemonės, kurios gali būti sistemingai sutvaikytos ir 
taisyklingai vartojamos. 


2. Paskaitų klausymas 


Einant prie nagrinėjimo skyrium kiekvienos iš šitų trijų 
priemonių, tenka visų pirma kalbėti apie paskaitų klausy- 
mą. Pagrindinis klausimas, kuris čia mums gali rūpėti, yra 
paskaitų klausymo būdas. O kadangi šitas būdas pareina 
nuo to, kaip dera suprasti paskaitų uždaviniai, tai tenka ir 
apie pastaruosius šis tas pasakyti. 

Šiais laikais būtų labai klaidinga pažiūra manyti, kad pa- 
skaita yra vienintelė ir neatskiriama aukštosios mokyklos 
reiškimosi lytis. Sąryšyje su darbo principo įsigalėjimu pe- 
dagoginėje srityje savarankiškasis veiklumas yra vis labiau 
reikalaujamas ne tik žemesnėse mokyklose, bet ir aukštojo- 
je mokykloje. Todėl šalia paskaitų vis daugiau išsivysto ir 
daugėja įvairių pratybų rūšys. Šalia šitų pratybų ir apskri- 
tai bendro reikalavimo, kad ir aukštojoje mokykloje taip ar 
šiaip būtų realizuojamas darbo principas, arba savarankiš- 
kasis veiklumas, paskaitų klausymas vis kritingiau yra 
sprendžiamas. Tokiose aplinkybėse vis aktualesni yra klau- 
simai, kokių uždavinių privalo turėti paskaitos aukštojoje 
mokykloje, ko jos privalo duoti ir kas iš jų privalu pasiimti? 

Būtų, pavyzdžiui, klaidingai suprantami paskaitų užda- 
viniai, jei kas panorėtų matyti paskaitose vienintelę prie- 
monę perteikti klausytojams visą mokslo medžiagą. Nekal- 
bant jau apie tai, kad šitaip suprastas paskaitų uždavinys 


49 


būtų visai neišpildomas, jis būtų dar netikslingas pedago- 
giniu atžvilgiu, nes, keliant tokį uždavinį paskaitoms, bū- 
tų daromas prileidimas, kad mokslinių žinių įsigijimas yra 
vienintelis moksliško subrendimo būdas. Tuo tarpu, kaip 
turėjome progos patirti, moksliškasis subrendimas yra 
daug sudėtingesnis dalykas. Paskaitos kaip tik ir turi atsi- 
žvelgti į visa tai, kas yra reikalinga moksliškajam subren- 
dimui. Vienu tik mokslinių pažinčių perteikimu, iš vienos 
pusės, ir jų įsigijimu, iš antros pusės, moksliškasis subren- 
dimas dar nepasiekiamas. Tačiau būtų klaidinga manyti, 
kad paskaitos neprivalo pateikti bent minimumo susiste- 
mintų mokslo pažinčių, kurios galėtų sudaryti, taip sakant, 
materialinį pagrindą formaliniam, t. y. intelektualiniam 
moksliniam išsilavinimui. 

Taigi atžvilgiu į materialinį moksliškojo subrendimo mo- 
mentą paskaitos turi pateikti tą minimumą, be kurio moks- 
liškasis subrendimas nėra galimas. Bet pateikti minimumas 
žinių dar toli gražu nereiškia paversti paskaitos į pedantiš- 
ką dėstymą visų mokslo smulkmenų. Kadangi paskaitos turi 
pateikti vien reikiamą minimumą žinių, visuomet suponuo- 
jama, kad jos turi būti papildomos laisva skaityba, arba lek- 
tūra, kuri gali pateikti daug daugiau ir daug tiksliau moks- 
linių žinių, kaip kad tai pajėgia padaryti per paskaitas pats 
dėstytojas. 

Užtat paskaitos turi būti labiau taikomos formaliniam 
moksliškojo subrendimo momentui, būtent intelektualiniam 
studijuojančio asmens išlavinimiui, Čia kyla klausimas, koks 
paskaitų uždavinys atitinka šitą formalinį momentą. Pasa- 
kyti čia, kad paskaitos turi lavinti klausytojus intelektuali- 
niu būdu, reiškia beveik nieko naujo nepasakyti. Klausimo 
esmė čia glūdi tame, kaip paskaitos tai privalo daryti. Ir štai, 
normaliai imant dalyką, paskaitos turi intelektualiai lavinti klau- 
sytojus savo kuriamuoju arba, mažiausia, atgaminamuoju pobū- 
džiu. Ne veltui yra sakoma, kad aukštoji mokykla yra ne tik 


50 


mokymo, bet ir mokslo įstaiga. Tai faktinai reiškia, kad moks- 
lo personalas joje moko kaip tik tuo, kad jis mokslą kuria 
arba, mažiausia, atgamina mokslo kūrimo vyksmą. Tuo tar- 
pu mokslinė kūryba reiškiasi visomis tomis savybėmis, ku- 
rios charakterizuoja moksliškąjį subrendimą. Kurti mokslas 
reiškia kritingu ir sistemingu būdu įsigyti naujų mokslinių 
pažinčių ir jos sutvarkyti į vieną organingą visumą. Vadina- 
si, mokslinėje kūryboje mokslo pažintys yra sąmoningai ir 
metodingai konstatuojamos, patikrinamos, išvadžiojamos; 
tarp jų yra įžvelgiamas objektyvus logiškas sąryšis, ir jos yra 
suvedamos į vieną sistemą. Jei šitas mokslinės kūrybos vyks- 
mas yra atgaminamas per paskaitas, tai tuo pačiu klausytojų 
mintis yra vedama per visus šituos momentus, kad ji galėtų 
patirti mokslinius argumentus, sąryšį tarp atskirų pažinčių 
ir logišką sistemos organingumą. Jei paskaita neturi kuria- 
mojo pobūdžio ir pasižymi vien enciklopediniu eklektizmu, 
ji negali lavinti klausytojuose nei kritingumo, nei sistemin- 
gumo, t. y. tų dviejų žymių, kuriedvi yra būtinai reikalingi 
moksliškajam subrendimui. 

Užtat jei paskaitos turi kuriamojo pobūdžio nurodyta 
anksčiau prasme, tai jos, įvesdamos klausytojų mintį į, taip 
sakant, mokslinio darbo laboratoriją, leidžia tuo pačiu orien- 
tuotis dabartiniame mokslo stovyje ir paruošti juos sykiu 
prie tolimesnės mokslo pažangos. Šitas atbaigiamasis už- 
davinys faktinai neįneša nieko naujo šalia antrojo uždavi- 
nio - atvaizduoti mokslo kuriamąjį vyksmą, kadangi jis tik 
reikalauja, kad šitas vyksmas būtų privestas prie paskučiau- 
sių laikų, kaip to reikalauja gyvenamo laiko aktualumas. 
Taigi pagrindiniais lieka du paskaitų uždaviniu: materiali- 
nis ir formalinis, t. y. perteikimas mokslo medžiagos ir in- 
telektualinis lavinimas šitos medžiagos kuriamuoju arba net 
atgaminamuoju apdirbimu. 

Šituodu paskaitų uždaviniu atitinka du momentu pa- 
skaitų klausyme: paskaitos pasisavinimo momentas ir jos 


51 


apdirbimo momentas. Per paskaitos pasisavinimą klausy- 
tojas yra labiau pasyvus, per jos apdirbimą jis yra labiau 
aktyvus. Labiau pasyvus darbas yra atliekamas auditorijo- 
je, labiau aktyvus darbas privalo būti atliekamas namie. Jei 
vienas iš šitų dviejų momentų yra praleidžiamas, apie nor- 
malų paskaitų klausymo būdą negali būti kalbos. Per pasy- 
vų momentą klausytojas pasisavina tą mokslo medžiagą, 
be kurios negalima susipažinti su mokslo stoviu. Per akty- 
vų momentą klausytojas atgamina savo mintimi kuriamąjį 
mokslo vyksmą, įsigyvena į mokslo laimėjimus ir tuo pa- 
čių intelektualiniu savo išsilavinimu tam tikru būdu tarsi 
prilygsta dabartiniam mokslo stoviui. 

Paskaitos pasisavinimnui receptyviu, arba pasyviu, būdu dera 
daryti užrašų, kuriuose būtų pažymėti šie dalykai: 

1) pagrindiniai paskaitos punktai, sudarą jos schemą, 

2) svarbiausios aptartys, . 

3) žymiausieji faktai ir reikšmingiausios idėjos, 

4) sukeltos abejonės. 

Paskaitos apdirbimui aktyviu būdu pridera atlikti namie šie 
dalykai: l 

1) įsiminimas pagrindinių paskaitos dalykų, kaipo fak- 
tinos mokslo medžiagos, 

2) perėjimas kritinga mintimi logiško paskaitos išsivys- 
tymo, 

3) išsiaiškinimas neaiškių dalykų ir išsprendimas abejo- 
nų, 

4) tikslus suredagavimas įsigytos iš paskaitos ir paskui 
apdirbtos mokslo medžiagos; 

5)jos įglaudimas į tvarkingai renkamą mokslo medžia- 


Šitokis paskaitų pasisavinimas ir apdirbimas duoda ga- 
limybės: 

1) įsigyti reikiamos erudicijos, papildant medžiagą kny- 
gų skaitymu, 


52 


2) moksliškai, t. y. kritingai bei sistemingai, išlavinti pro- 
tą, 

3) įprasti moksliškai reikšti savo pažintis, ir tuo visu 

4) pasiruošti prie egzaminų. 

Taip klausant ir apdirbinėjant paskaitas, visai pakanka 
3 paskaitų po 45 minutes, nes šitų 3 paskaitų apdirbimas 
pareikalaus maždaug dukart tiek laiko, t. y. 90 minučių, kas 
sudaro iš viso 6 val. 45 min. 

Prie paskaitų klausymo turiu pridėti, kad sugebėti gerai 
klausyti nėra tas pat, ką gerai girdėti. Galima gerai girdėti, 
kas yra sakoma, ir vis dėlto galima nesugebėti kaip reikiant 
klausyti. Klausyti tikra to žodžio prasme yra sumaniai sekti kal- 
bančiojo asmens minčių eigą. Klausytojas turi atstatyti savo pro- 
te tą organingą minties išsivystymą, kuris yra kuriamasis kalbė- 
tojo padaras. Tik tada galima pasakyti, kad jis deramai 
klauso. Visa paskaitų klausymo prasmė ir yra ta, kad klau- 
sytojas, sekdamas dėstytojo minties eigą, savo protu patir- 
tų priežastingą pažinimo vyksmą ir savo protavimu patik- 
rintų prirodomuosius argumentus. Todėl visai teisingai apie 
kursų klausymą Chavigny sako šitokį dalyką: „Klausyti sėk- 
mingai kursas - vadinasi, atstatyti jo schema, susekti jo ve- 
damosios idėjos, suteikti įvairioms sąvokoms tinkama joms 
vieta, žodžiu tariant, iškelti aikštėn klausimo perspektyva“ 
(39 p.). 

Taigi formaliniu atžvilgiu, t. y. intelektualinio išsilavini- 
mo atžvilgiu, paskaitų klausymas pateisinamas tuo, kad at- 
gaminimas dėstytojo darbo savo dvasioje pateikia intelektualinio 
patyrimo, arba, kitaip tariant, moksliškai lavina. Materialiniu 
atžvilgiu paskaitų klausymas yra pateisinamas tuo, kad pa- 
skaitos pateikia pasisavinimui reikalingiausių žinių, ir dargi to- 
kių ir tokioje tvarkoje ir visumoje, kokių dažnai negalima 
rasti knygose. Otto Schultze pastebi, kad rūpestingai ap- 
dirbti paskaita reiškia parašyti knyga. Todėl jis pabrėžia są- 
ryšyje su šituo konstatavimu, kad tokios paskaitos nedera 


53 


klausyti nedarant užrašų, kaip kad nedera skaityti rimtos 
knygos be plunksnos rankoje. Vėliau bus kalbama, kaip pri- 
valu skaityti knygos ir daryti ištraukos. Tuomet irgi geriau 
paaiškės ir užrašų, padarytų per paskaitas, tvarkymas. Da- 
bar tekalbu vien apie tai, kas turi specialios reikšmės vien 
paskaitoms. 

Čia, tarp kitko, kyla klausimas apie paskaitų užrašinėji- 
mobūdą ir saiką. Užrašant trumpą paskaitos schemą, svar- 
biausias aptartis, žymiausius faktus ir reikšmingiausias idė- 
jas, galima šitie užrašai daryti dvejopu būdu: pirma, atskirais 
sakiniais be ypatingo susirūpinimo jų nuotakiu sujungimu, ir 
antra, nuotakiu tekstu su pastangomis sujungti atskirus saki- 
nius į organingą santrauką. Pirmuoju atveju minčių formula- 
vimas mažiau tolsta nuo dėstytojo išsireiškimų ir todėl yra 
tikslesnis. Antruoju atveju yra labiau laimimas minčių or- 
ganingas išsivystymas, nors tai įvyksta tikslumo sąskaita. 
Jei užrašai pasilieka neapdirbti namie, tai nuotakiu tekstu 
surašyti užrašai turi tą gerą pusę, kad jie yra labiau supran- 
tami, kai skaitomi per ilgesnį laiko tarpą. Bet užtat jei užra- 
šai apdirbami namie neilgai trukus po to, kai yra klausytos 
paskaitos, tiksliai surašyti sakiniai turi daugiau vertės ne- 
gu teksto nuotakumas, nes organingas minčių sąryšis gali 
būti tuoj po paskaitos atstatytas atmintyje, kai atskiri saki- 
niai gali tarnauti atminčiai reikiamomis gairėmis išvesti 
minčių eigai. Todėl, jei kas sustoja paskaitų užrašinėjime 
pusiaukelėje ir negali jų tinkamai apdirbti, tai nuotakus bū- 
das užrašinėti yra labiau pageidaujamas. Užtat jei kas gali 
ir turi pakankamai tvirto pasiryžimo apdirbti užrašus na- 
mie, tai yra labiau pageidaujama tiksliai surašyti atskiri svar- 
biausi dalykai, kad paskui galima būtų jie panaudoti galu- 
tinai užrašų redakcijai. Kaip matome, vieno patarimo 
visiems čia duoti negalima. Kiekvienas turi individualizuoti 
priemones pagal savo darbo aplinkybes. 

Kalbant apie užrašų saiką, reikia pastebėti, kad nepriva- 


54 


lu užrašinėti nei per daug, nei per maža. Užrašant per daug, 
visa klausytojo energija išeina mechaniniam užrašinėjimo 
būdui; tuo tarpu klausytojas, net užrašinėdamas, turi vi- 
suomet dirbti proto darbą, būtent, atgaminti savo prote tai, 
kas yra dėstytojo sukurta. Todėl užrašinėti privalu tik tasai 
minimumas, kuris yra reikalingas kaipo medžiaga įsimini- 
mui arba kaip tai, kas tarnauja atrama prisiminimui. Bet, iš 
kitos pusės, nedera užrašinėti per maža, kadangi labai šykš- 
tūs užrašai negali tarnauti pakankama atrama atminčiai, no- 
rint įsiminti reikiamą faktiną medžiagą ir atstatyti mintyje 
dalyko turinį. 

Tarp kitko, buvo patarta pasižymėti sukeltos abejonės. 
Žinoma, šitokie pasižymėjimai reikia daryti kuo trumpiau- 
siu būdu, kadangi apie neaiškius dalykus apskritai daug 
nedera rašyti, o, be to, šitas patarimas turi tik tos prasmės, 
kad, tirtiną klausimą pasižymėjus, būtų galima grįžti prie 
jo vėliau ir jis išsiaiškinti. Nereikia juk niekados pamiršti, 
kad, paskaitas apdirbinėjant pagal užrašus, patariama sy- 
kiu studijuoti tam tikri veikalai. Šituose veikaluose randa- 
ma nauja medžiaga; sykiu patikrinama jau pateiktoji per 
paskaitas; išsiaiškinama tai, kas nėra dar aišku; daromos 
ištraukos ir pagaliau šitos ištraukos sykiu su paskaitų užra- 
šais sutapdomos į tvarkingai renkamą mokslo medžiagą. 
Kaip pamatysime vėliau, tikslingiausias būdas rinkti ir tvar- 


kyti mokslo medžiagą yra tas, kuris atsako vadinamosios 


lakštelių sistemos reikalavimams. Apdirbinėjant paskaitų 
užrašus namie yra jau galimybė šita medžiaga suskirstyti 
pagal smulkesnius klausimus į atskirus lakštelius, kad būtų 
galima tarp jų įglausti naujų papildymų iš skaitomų knygų. 

Apdirbinėjant tokiu būdu paskaitų užrašus ir papildant 
juos knygų skaitymu ir šiaip jau studijomis, galima, kaip 
jau sakyta, 1) įsigyti reikiamos erudicijos, 2) moksliškai, t. y. 
kritingai bei sistematingai, išlavinti protą, 3) įprasti moksliš- 
kai reikšti savo pažintys, ir 4) iš anksto tinkamai pasiruošti 


55 


prie egzaminų. Tinkamai apdirbtos ir papildytos paskaitos 
jau iš anksto yra įsimenamos, todėl, atėjus egzaminų lai- 
kui, pakanka vien lengvai atkartoti tvarkingai surinkta me- 
džiaga, kad būtų galima visai sėkmingai šitie egzaminai 
išlaikyti. 

Dabar, tikiuosi, bus paaiškėję, kodėl nepatariama nor- 
maliose aplinkybėse klausyti dienoje daugiau kaip 3 paskai- 
tos. Apdirbti paskaitai, jai papildyti ir medžiagai sutvarky- 
ti išeis ne mažiau kaip dukart tiek laiko, kiek yra klausoma 
pati paskaita. Ogi tai jau sudaro 7 val. gryno ir intensyvaus 
proto darbo, neskaitant kitų intelektualinių reikalų, kurių 
visuomet atsiranda pas būsimus inteligentus specialistus. 


3. Dalyvavimas pratybose 


Trečioji akademinių studijų priemonė yra pratybos. Pra- 
tybų darbas yra ta mokslinio darbo priemonė, kurioje jau 
visai aiškiai keliamas savarankiškojo veiklumo reikalavi- 
mas. Naudojimasis patarimais ir paskaitų klausymas pasi- 
žymi labiau receptyviniu, arba pasyviniu pobūdžiu, žino- 
ma, turint galvoje klausytoją, bet ne dėstytoją. Pratybų darbe 
aktyvumas jau aiškiai pereina į klausytojo pusę. Kaip pa- 
matysime toliau, ketvirtoje mokslinio darbo priemonėje, t. 
y. savarankiškosiose studijose, aktyvus yra beveik išimti- 
nai klausytojas, tuo tarpu dėstytojas šitų studijų atžvilgiu 
tegali būti aktyvus savo patarimais ir tomis sugestijomis, 
kurias jis gali daryti per savo paskaitas arba prie tinkamos 
progos. Taigi dėstytojo aktyvumas persveria klausytojo ak- 
tyvumą patarimuose ir paskaitose, tuo tarpu klausytojų ak- 
tyvumas persveria pratybų darbuose ir savarankiškosiose 
studijose. Pratybos ir yra ta priemonė, kuri tarnauja išvys- 
tymui studijuojančiame asmenyje savarankiškųjų moksli- 
nių nusiteikimų. 

Kalbant bendrai apie pratybų darbus, man tenka pada- 


56 


ryti keletas istorinių pastabų, nustatyti pratybų tikslas ir 
uždaviniai, konstatuoti smulkiau jų reikšmė ir pagaliau nu- 
matyti joms reikiamos sąlygos. 

Kartais klaidingai yra manoma, kad pratybų išradimas 
sudaro naujųjų laikų garbę. Ypač darbo principo ir darbo 
mokyklos šalininkai dažnai yra linkę manyti, kad savaran- 
kiškojo veiklumo reikalavimas yra paskučiausių laikų iš- 
keltas ir kad senesnės mokyklos ir senesni mokymo bei dės- 
tymo būdai nėra žinoję savarankiškojo veiklumo principo. 
Faktinai toks darbo principo ir darbo mokyklos vertinimas 
yra per daug vienašališkas. Jis nenori matyti to, kad darbo, 
arba savarankiškojo veiklumo, principas, kad ir kitaip ap- 
rėdytas, vis dėlto turėjo šiokios tokios vietos pedagoginia- 
me darbe ir anksčiau, nors, galima pripažinti, niekados taip 
aiškiai ir griežtai nebuvo keliamas aikštėn, kaip paskučiau- 
siais laikais. 

Tarp kitko, tai pasitikrina filosofijos mokyme aukštosio- 
se mokyklose. 

Iš istorijos žinomi trys filosofijos mokymo metodai, arba 
net būdai, būtent: dialoginis, dialektinis ir nenutrūkstamai 

'nuotakus, arba dėstomasis tikra to žodžio prasme. Senovė- 
je pasižymėjo dialoginis filosofijos dėstymo metodas. Vi- 
duramžiais rado ypatingo pritaikymo dialektinis metodas; 
ir pagaliau naujaisiais laikais yra daugiausiai taikomas nuo- 
takusis dėstymo metodas. Dialoginis filosofijos dėstymo bū- 
das rado stebėtinai gražią išraišką Platono dialoguose, ku- 
rių įkvėpėju buvo jo mokinys Sokratas. Sokratiškajame 
dialoge judinamuoju principu yra heuristinis, t. y. randa- 
masis menas. „Heuriskein“ graikiškai reiškia „suvokti“, „su- 
rasti“. Keldamas klausimus, Sokratas versdavo savo pasi- 
kalbėjimo draugą ieškoti atsakymų ir atitaisinėti savo 
klaidas taip, kad galutinai jis galėtų surasti tiesą. Savo dia- 
logais Sokratas, kaip jis pats sakydavo, padėdavo idėjoms 
gimti žmonių dvasioje, bet neperteikdavo pats jokių iš 


57 


anksto nustatytų ir varu brukamų tiesų, arba pažinčių. Ši- 
tas heuristinis dialogo menas buvo faktinai ne kas kita, kaip 
savarankiškojo veiklumo principo taikymas prie filosofinių 
klausimų tyrinėjimo. 

Su dialektiniu metodu buvo surišta silogistinio disputo 
praktika. Per disputą tiksliai kontroliuojamas loginiu atžvil- 
giu klausimas gali būti išspręstas su tikru sąmoningumu ir 
todėl gali daug kam paaiškėti. Tokie disputai, vedami pa- 
galsilogistikos taisykles, spyrė ne tik dėstytojus, bet ir klau- 
sytojus imti dalykus iš pagrindų ir stengtis prieiti kuo di- 
džiausio sąmoningumo protavime bei išrodinėjime. 

Naujaisiais laikais dialektinis metodas buvo apleistas są- 
ryšyje su reakcija prieš vienašališką silogistikos viešpatavi- 
mą. Jo vietoje imta visur vartoti nuotakusis sistemingas dės- 
tymo metodas, t. y. dalyko dėstymas nusakomuoju 
nenutrūkstamuoju būdu. Šitas pastarasis metodas, kad ir 
turi savo gerų savybių, leidžiančių kurti tokiu būdu moks- 
lo sistemą, vis dėlto neturi to skatinimo prie savarankiško- 
jo veiklumo, kuris sudaro pagrindinę savybę tiek dialogi- 
nio, tiek dialektinio metodo. Tiesa, nuotakusis dėstymo 
metodas sugeba daugiau pateikti sistemingos mokslinės 
medžiagos. Tuo tarpu moksliniam subrendimui yra priva- 
lomu abudu uždaviniu: ir mokslinės medžiagos įsigijimas, 
ir savarankiškasis intelektualinis išsilavinimas. Vadinasi, 
reikia pateikti naujam mokslo adeptui žinių apie tai, kas ir 
kaip yra kitų galvota ir patirta tyrinėjamuoju klausimu; bet 
reikia irgi įpratinti jis dirbti savarankiškas darbas, nes, kaip 
kitados pedagogų sakyta: docere est admiculari exterius in- 
ventionem discipulorum propriam, vadinasi, mokyti yra raginti 
iš šalies nuosavas mokinių išradimas. 

Taigi pasilieka faktu, kad nuotakusis dėstymo metodas, 
priimtas visuotinai naujaisiais laikais aukštosiose mokyk- 
lose, daugiau, nors ir ne išimtinai, tarnauja materialiniam 
akademinių studijų momentui, t. y. mokslinės medžiagos 


58 


perteikimui, ir dar nepakankamai išvysto klausytojuose sa- 
varankišką moksliškąjį veiklumą. Nenuostabu todėl, kad 
naujaisiais laikais ypatingai davė save nujausti atskirų pra- 
tybų reikalas. Kol buvo praktikuojamas dialoginis ar dia- 
lektinis metodas, atskirų pratybų reikalas nebuvo dar taip 
gyvai jaučiamas, kadangi šituodu metodu turi savyje pra- 
tybų pradą. Užtat šalia nuotakaus dėstomojo metodo atski- 
ros pratybos yra jau neišvengiamas reikalas. 

Atskiros pratybos šalia paskaitų įgavo dargi ypatingos 
reikšmės sąryšyje su specialiųjų mokslų išsivystymu. Kol 
mokslų centras glūdėjo filosofijos srityje, kaip buvo seno- 
vėje, arba kol mokslai ypatingai plėtojosi teologijos ir filo- 
sofijos srityse, kaip buvo viduramžiais, dialoginis arba dia- 
lektinis metodas pajėgdavo patenkinti savarankiškojo 
veiklumo reikalą pedagoginiame darbe. Bet kai ėmė ypa- 
tingai plėtotis specialieji mokslai su empiriniais savo tyri- 
nėjimais, reikalaujančiais kartais gerai apstatytų laborato- 
rijų, pratybų reikalas įgavo ypatingo aktualumo. Vis dėlto 
būtų klaidinga manyti, kad pratybos yra vien naujųjų laikų 
padaras. Iš to, kas pasakyta, visai galima jau įsitikinti, kad 
Fonckas turi tiesą, teigdamas, jog „senoji mokykla irgi ži- 
nojo ir mėgo ir praktikavo įvairiais būdais tai, ką mes su- 
imame dabar vienu seminarinio lavinimo vardu“ (4 p.). 

Fonckas liudija net, kad naujųjų amžių pradžioje mo- 
kyklų statutuose galima užtikti trys pratybų ir įstaigų rū- 
šys, kurios gali būti laikomos seminarinių pratybų darbais. 

„Tai yra: 1) reguliarinės studentų pratybos, vieno ku- 
rio mokytojo vedamos ir vadinamos lotyniškais vardais 
circulus, repetitio, disputatio, actus, problema, casus, taip pat 
scabella, arba net pažymimos vienu bendru posakiu aca- 
demia; 2) šalia to eina mokslinės studentų draugijos, va- 
dovaujamos vieno kurio mokytojo ir paprastai vadina- 
mos academia arba collegium; 3) pagaliau būta irgi tikrų 
specialinių moksliškųjų pratybų, kurios arba buvo laikomos 


59 


už viena su akademijomis, arba turėjo savo atskirą vardą 
seminarium“ (4-5 p.). 

Pirmą pratybų rūšį Fonckas apima vienu tipingiausiu 
vardu „disputationes“, disputai. Nėra abejonės, kad dispu- 
tai, tiek griežti, tiek negriežti, vadinami paprastai diskusi- 
jomis, turi teigiamos reikšmės moksliškam išsilavinimui. 
Jie pagilina žinojimą, išdirba vaisingą savarankiškumą, pra- 
tina bendromis pajėgomis ieškoti tiesos, paskatina taikyti 
įgytąsias žinias prie naujų atsitikimų, padeda aprėpti klau- 
simą iš visų pusių ir pagaliau moko pergalėti klausimo iš- 
sprendimo sunkenybes. Disputų senesnėse mokyklose ir 
ypač viduramžiais buvo įvairių. Paprastieji disputai (dispu- 
tationes ordinariae) tarnavo atkartojimo reikalui ir vadinosi 
dargi repetitiones ir sabbatina. Nepaprastieji disputai (actus 
solemnes, publici) tarnavo iškilmių reikalui ir duodavo pro- 
gos dalyviams viešai pasižymėti. 

Antrąją pratybų rūšį, turėjusią vietos senosiose mokyk- 
lose, Fonckas apima vienu akademijos vardu. Akademijos 
susidarydavo iš doresnių ir gabesnių studentų ir buvo pro- 
fesorių vadovaujamos. Jų tikslu buvo išdirbti savo dalyviuo- 
se savarankiškumas, aktyvumas, energinga iniciatyva ir pa- 
našios mokslininko arba specialisto savybės. Šitokių 
akademijų ypatybė buvo tai, kad jos jungdavo savyje mo- 
narchinį ir demokratinį principą. Savo demokratine puse 
jos primena gerai mums žinomus šiais laikais lavinimosi 
ratelius. 

Trečią pratybų rūšį Fonckas apima vienu seminarijos var- 
du. Kaipo specialiai moksliškos pratybos, jos skyrėsi nuo 
disputų savo neprieinamumu visiems studentams, ogi nuo 
akademijų jos skyrėsi savo specialiuoju būdu, nes akade- 
mijos turėjo daugiausia bendrojo lavinimo pobūdžio. To- 
kių seminarų tikslas buvo studijuoti specialūs mokslo da- 
lykai, svarstyti specialioji literatūra ir dargi ruošti mokytojų. 
Šitokios senesniųjų laikų seminarijos papildydavo aukštesnį 


60 


išsilavinimą, pagilindavo tą mokslo medžiagą, kuri buvo 
tiekiama iš katedros, ir pagaliau pasidarė prototipu naujų 
laikų seminarijoms. 

Naujųjų laikų universitetuose seminarijos ėmė organi- 
zuotis ir plėtotis sulig tuo, kaip buvo suprantamas reikalas 
papildyti pasyvų, arba receptyvinį, klausytojų darbą akty- 
viu ir savarankiškuoju jų nusistatymu. O kadangi šitas rei- 
kalas pasireiškė labiausiai ir pirmiausiai mokslo įstaigose, 
kurios ruošė mokytojus aukštesniosioms mokykloms iš fi- 
lologijos, tai nenuostabu, kad pirmosios seminarijos moder- 
naus tipo atsirado aukštosiose mokyklose filologijos srity- 
je. Tokia bent buvo kilmė pirmosios seminarijos, kuri buvo 
suorganizuota 1697 m. Halės universitete ir pavadinta col- 
legium elegantioris litteraturae. Tame pačiame universitete at- 
sirado irgi Fr. Aug. Wolfo patobulintas filologinės semina- 
rijos tipas, įgyvendintas 1787 m. Po to jau greitu laiku ėmė 
steigtis ir tarpti seminarijos ir kitų mokslų srityse. 

Į klausimą, kokie yra seminarinių pratybų tikslas ir už- 
daviniai, Fonckas šitaip atsako: „Mokslinių pratybų tikslas 
yra apskritai įvesti tam tikru pratinimu į mokslinį darbo 
būdą ir šitaip paruošti sumanių atstovų atskiroms moksli- 
nių studijų šakoms. Todėl jos privalo: a) materialiniu atžvil- 
giu pateikti daugiau pagrindinių mokslo žinių iš tyrinėja- 
mos specialios srities; b) formaliniu atžvilgiu padėti 
susipažinti bei susigyventi su mokslinio darbo bei tyrinėji- 
mo metodų; c) praktiniu atžvilgiu sužadinti bei paskatinti 
žodinėmis bei raštinėmis pratybomis PRAEAN studen- 
tų bendradarbiavimą” (26 p.). 

Mokslo medžiagos atžvilgiu pratybos, reikia pripažinti, 
atlieka antraeilį uždavinį: pagrindinės mokslo Žinios yra 
pateikiamos per paskaitas; ogi smulkesnės Žinios ir šiaip 
jau erudicija yra įsigyjama knygų skaitymu, laisva savaran- 
kiška lektūra, arba skaityba. Užtat nelyginant didesnė yra 
seminarinių pratybų reikšmė formaliniu atžvilgiu. Šituo 


61 


atžvilgiu pratybos suteikia studentams ne žinių, bet to, ko 
jie per paskaitas jokiu būdu gauti negali. Čia būtent stu- 
dentai įgauna impulsą į savarankiškąjį veiklumą, kuris yra 
būtinas veiksnys tikram intelektualiniam išsilavinimui. 

Su formaline seminarinių pratybų puse yra tampriai su- 
rištas grynai praktinis jų uždavinys, būtent, žadinti ir ska- 
tinti savarankiškąjį dalyvių bendradarbiavimą. Apsimainy- 
mas nuomonėmis, gynimas vienų pažiūrų ir ginčijimas kitų 
verčia dalyvius įsigilinti į dalyką, pergalvoti jį saviškai, su 
juo susigyventi, sutapdyti jį su kitomis savo pažintimis ir 
dargi įprasti daryti visa tai viešu būdu, t. y. esant draugų ir 
vedėjo kontrolei. 

Iš to, kas pasakyta, pigu suprasti, kiek svarbos gali turė- 
ti gerai suorganizuotos seminarinės pratybos. Tikrai sakant, 
jose, bet ne kur kitur, auklėjami būsimieji mokslininkai, sau- 
gojami nuo nereikalingų klajojimų ir vedami trumpiausiu 
keliu prie sėkmingo bei pažangaus mokslinio darbo. Jei šiais 
laikais tenka vis dažniau girdėti balsų apie reformų reika- 
lingumą pedagoginėje aukštųjų mokyklų sistemoje, tai rasi 
bus aktualiausiu reformų uždaviniu pasirūpinti geresne se- 
minarinių pratybų santvarka sąryšyje su atitinkama paskai- 
tų reorganizacija. O kadangi pratybos yra ne kas kita, kaip 
darbo principo taikymas aukštosioms mokykloms, tai se- 
minarinių pratybų tobulinimas ir tolimesnis išvystymas vi- 
sai atitinka pagrindinį pedagoginį mūsų dienų obalsį. 

Ernstas Bernheimas savo rašte „Der Universitatsunter- 
richt und die Erfordernisse der Gegenwart“ (Universiteti- 
nis mokymas ir dabarties reikalavimai, Berlin, 1898) daro 
tokių išvadų apie dabartinio mokymo universitetuose trū- 
kumus ir pageidautinas reformas: „Mūsų universitetinis 
mokymas, — sako jisai, — serga tuo, kad sistemingos aiški- 
namosios paskaitos iš katedros yra užvaldžiusios nepropor- 
cionaliai didelį plotą jo santvarkoje. Sudarydamos palan- 
kiausių sąlygų pasyviniam pasisavinimu, jos tarsi apriboja 


62 


pagrindinį mokymo uždavinį, kuris yra mokyti savaran- 
kiškai domėtis, protauti ir dirbti. Kaip tik šitas pastarasis 
uždavinys turi būti padėtas į pagrindą. Sulig tuo turėtų pra- 
nykti, neskaitant nedidelių išimčių, vadinamosios privati- 
nės paskaitos, trunkančios nuo 3 iki 6 ir daugiau valandų į 
savaitę. Jų vietą turėtų užimti: 1) łrumpos orientacinės paskai- 
tos <...>, per kurias būtų duodama trumpai suglausta svar- 
biausių medžiagos momentų apžvalga ir iškeliamas aikš- 
tėn principialus jos supratimas, ir dargi būtų suteikiama 
klausytojams nurodymų apie pagrindinius klasikinius vei- 
kalus ir šiaip jau vadovėlius, kad jie galėtų jau patys susi- 
pažinti su Žinijos smulkmenomis <...>; 2) seminarinės pra- 


„tybos, kurios pradedant nuo pirmųjų pusmečių turėtų trukti 


pagal reikalus per 2,3, 4 ir daugiau valandų į savaitę ir ku- 
rios įvestų studentus į bendrą mokslinį ir specialų pritaiko- 
mąjį tyrinėjimą bei protavimą ir juos įpratintų žodžiu ir raštu 
aiškiai formuluoti savo mintis ir savarankiškuoju būdu vai- 
singai dirbti <...>; 3) derinimas sistemingų paskaitų su semi- 
narinėmis pratybomis“ (cituota pagal Foncką, 32 p.). 

Ernsto Bernheimo pasiūlymas iš tikrųjų randa pateisini- 
mą didaktikos šviesoje. Didaktikos teorija, būtent, numato 
kiekvienam intelektualiniam lavinimui dvi pagrindines pa- 
reigas: perteikiamąją ir išvystomąją. Perteikiamąja pareiga 
stengiamasi pateikti mokslo medžiagos, arba mokslinių pa- 
žinčių. Išvystomąja pareiga stengiamasi išvystyti proto ga- 
lia. Pirmuoju atveju auklėtinis yra labiau pasyvus, antruo- 
ju - labiau aktyvus. Tik su pagalba šitų dviejų pareigų 
auklėtinis gali būti tinkamai išlavintas intelektualiniu bū- 
du ir įvestas į dabartinį mokslo stovį. Todėl kiekvieną kar- 
tą, kai tenka turėti reikalo su mokymo uždaviniais, pridera 
rūpintis, kad abidvi intelektualinio lavinimo pareigos būtų 
tinkamai atliekamos. Aukštojoje mokykloje perteikiamajai 
pareigai labiau tarnauja paskaitos, išvystomajai — pratybos. 

Nors paskaitų ir pratybų suderinimo reikalas vis labiau 


63 


aiškėja akademinėje pedagogikoje, vis dėlto negalima dar 
pasakyti, kad šitas reikalas būtų jau praktikoje visai tikslin- 
gai ir vienodai išspręstas. Šiais laikais tebeieškoma geriau- 
sių būdų paskaitoms ir pratyboms tinkamai suderinti. At- 
sižvelgiant į tai, bus teisinga pateisinti ir mūsų aukštosios 
mokyklos netobulas stovis šituo atžvilgiu, nes ir mums leista 
dar ieškoti tinkamų kelių savo tikslams vykdyti. Šiuo tarpu 
yra ypatingai aktualiu du klausimu: pirma, kokioje propor- 
cijoje turi būti išlaikytos paskaitos ir pratybos, ir antra, kaip 
privalo būti suorganizuotos pačios pratybos. Konstatuoda- 
mas šituodu klausimu, nesiimu jų čia spręsti, kadangi tai 
faktinai privalu daryti akademinės pedagogikos ribose, tuo 
tarpu mums specialiai turi čia rūpėti akademinio darbo 
metodika. 

Šituo pastaruoju atžvilgiu šalia to, kas pasakyta apie pra- 
tybas, išpuola dar trumpai suglausti išvados apie jų reikš- 
mę, kuri jau anksčiau galėjo paaiškėti. Ir štai, trumpais žo- 
džiais tariant, pratybos: 1) pagilina ir papildo perteiktas 
mokslo pažintis, 2) įveda į tikrą moksliškąjį darbą ir sava- 
rankiškąjį tyrinėjimą, 3) išvysto kritingumą ir metodingu- 
mą moksliniame darbe, 4) ruošia praktiniu būdu prie pro- 
fesijų, kurių stažas faktinai prasideda jau aukštojoje 
mokykloje. 

Pridėsiu šia proga, kad einant aukštojoje mokykloje di- 
desnį dalykų skaičių nėra būtino reikalo eiti pratybos iš jų 
visų. Pakanka išeiti pratybos iš svarbesnių savo profesijai 
ar pašaukimui dalykų. Įsitraukus į savarankiškesnį mokslo 
darbą vienoje srityje, nesunku jau paskui savarankiškuo- 
ju būdu pritaikyti savo patyrimas ir kitoms, gretimoms 
sritims. 

Pagaliau teliko šis tas pasakyti apie reikiamas pratyboms 
sąlygas. Savaime juk yra aišku, kad pratybų sėkmingumui 
bei vaisingumui yra reikalingos tam tikros sąlygos, be ku- 
rių pratybų darbas negali būti normaliai atliekamas. Ir štai 


64 


visos sąlygos pratybų sėkmingumui gali būti suskirstytos į 
dvi stambias grupes. Tai bus, būtent, objektyvinės, arba iš- 
viršinės, ir subjektyvinės, arba išvidinės, sąlygos. 

Objektyvinės sąlygos pratybų sėkmingumui, bent svar- 
biausios, yra butas ir mokomosios priemonės. Principialiai 
yra pripažintas reikalas turėti kiekvienai pratybų rūšiai at- 
skiras butas. Šitas butas privalo tarnauti vieta, kur yra lai- 
komos mokomosios priemonės ir kur yra atliekamos ne tik 
pačios seminarinės pratybos, bet ir dirbamas savarankiš- 
kasis akademinis darbas. Todėl gerai sutvarkytas pratybų 
butas turi būti apstatytas visomis mokomosiomis priemo- 
nėmis, kurių reikalauja pratybų rūšis, ir, be to, privalo turė- 
ti pakankamai vietos visiems aktyviems pratybų dalyviams. 
Tinkamai sutvarkytas pratybų butas turi traukti dalyvius 
prie darbo jau savo jaukumu ir patogumu. 

Mokomosios priemonės, aišku savaime, bus įvairios pa- 
gal įvairias pratybų rūšis. Chemijos laboratorijoje mokomo- 
sios priemonės bus vienos, fizikos kabinete - kitos, ekspe- 
rimentinės psichologijos kabinete dar kitokios ir t. t. Bet 
beveik niekur neapsieinama be tų mokomųjų priemonių, 
kokiomis yra knygos. Tik patirtiniuose moksluose šalia kny- 
gų mažesnę ar didesnę rolę vaidina įvairūs instrumentai ir 
"aparatai. Tuo tarpu protautiniuose moksluose galima kar- 
tais apsieiti vienomis tik knygomis. Pavyzdžiui, humanita- 
rinių mokslų pratyboms knygos yra pagrindinės mokomo- 
sios priemonės, nors šalia jų eksperimentinei psichologijai 
ir pedagogikai yra reikalingi įvairūs aparatai, istorijai — ar- 
chyvų šaltiniai, geografijai - žemėlapiai, atvaizdai ir t. t. Taip 
ar šiaip, humanitarinių mokslų srityje knygynas yra pagrin- 
dinė mokomoji priemonė. 

Seminarinių pratybų knygynas privalo turėti visa, kas 
yra reikalinga pratybų darbui kiekvienu laiku. Visų pirma 
jame turi būti pakankamai bibliografinių šaltinių, iš kurių 
dalyviai galėtų susipažinti su savo mokslo srities bibliografija. 


65 


Tinkamas bibliografijos pažinimas turi nemaža reikšmės de- 
ramai darbo pakraipai. Paskui seminarinių pratybų kny- 
gynas privalo turėti atitinkamos srities enciklopedijas bei 
leksikonus, kurie galėtų tarnauti įvairiems pasiteiravimams 
atskirais klausimais. Toliau reikalaujami yra geresni vado- 
vėliai ir nuolat vartojamieji tekstai. Pagaliau eina svarbiau- 
sieji atitinkamos mokslo srities veikalai ir pagrindiniai pe- 
riodinės literatūros organai. 

Sumaniai sudarytas ir gerai sutvarkytas seminarinis kny- 
gynas iš principo tegali būti vartojamas vien tik vietoje, nes 
į jį įeina knygos, kurios nuolat reikalingos dalyviams, dir- 
bantiems seminarinių pratybų bute. Suprantama savaime, 
kad seminarinis knygynas tampa nepakankamas, kai daly- 
vis išeina reikiamas pratybas ir imasi specialių studijų di- 
sertacijai rašyti. Šitam reikalui privalo jau ypatingai patar- 
nauti bendras universiteto knygynas, kuris yra jau 
suorganizuotas kitais pagrindais ir veikia kitokiomis tai- 
syklėmis. 

Subjektyvinės seminarinių pratybų sąlygos yra tos, ku- 
rios pareina, iš vienos pusės, nuo pratybų vedėjo ir, iš ant- 
TOS, nuo pratybų dalyvių. Iš vedėjo reikalaujama, kad jis 
nusimanytų studijų dalyke, mokėtų sutvarkyti pratybų dar- 
bą ir sugebėtų paskatinti dalyvius prie šito darbo. Iš daly- 
vių pusės yra reikalaujama: 1) pakankamas pasiruošimas, 
2) tinkamas intelektualinis nusistatymas ir 3) deramas mo- 
ralinis nusiteikimas. 

Negalima pasakyti, kad abiturientai, tik ką baigę aukš- 
tesniąją mokyklą, tuo pačiu yra visai pasiruošę prie spe- 
cialiųjų pratybų darbo. Faktinai jie tegali eiti vien tas pra- 
tybas, kurios aukštojoje mokykloje yra vadinamos 
proseminarijų vardu. Pasirodo net, kad pratybos turi savo 
gradaciją pagal tai, kiek yra pasiruošę jų dalyviai. Sulig tuo, 
pavyzdžiui, universitetuose galima užtikti bent trijų laips- 
nių pratybos: 1) besiruošiančiųjų pratybos, 2) pasiruošusiųjų 


66 


pratybos ir 3) atbaigiamosios visai paruoštųjų pratybos. Be- 
siruošiančiųjų pratybos yra specialių dalykų proseminari- 
jos arba net tos pratybos, kurios turi bendros paruošiamo- 
sios reikšmės. Tokios pratybos yra, pavyzdžiui, pratybos iš 
bendrosios mokslinio darbo metodikos ir pratybos iš logi- 
kos, nes jos tik ruošia tinkamai dirbti mokslo darbą įvairių 
specialių mokslų srityse. Per mokslinio darbo metodiką 
įgaunamas supratimas apie techninę mokslinio darbo pu- 
sę, tuo tarpu per logikos pratybas sąmoningai pasisavina- 
mi mąstymo pradai ir mokslingosios sistematizacijos tai- 
syklės. Žodžiu tariant, per šitas dvejas pratybas yra įgyjami 
praktiniai bendrosios mokslinio darbo metodikos ir ben- 
drosioš metodologijos pagrindai, be kurių negalima sąmo- 
ningai eiti jokių specialiųjų pratybų. Todėl abejos šitos pra- 
tybos visai teisinga bus pavadinti paruošiamosiomis 
pratybomis, arba proseminarijomis. 

Mūsų mokslo ėjimo aplinkybėse prie pakankamo pasi- 
ruošimo pratybomis reikia priskaityti toks vienos svetimos 
kalbos pažinimas, kad būtų galima naudotis pagaminta jo- 
je mokslo literatūra. Žinoma, čia kalbama apie tas svetimas 
kalbas, kuriomis yra pagaminta pasaulinės vertės literatū- 
ra. Tokios literatūros lietuvių kalba mes dar neturime jo- 
kiai mokslo sričiai, ir todėl be svetimos kalbos kiek sava- 
rankiškesniame mokslo darbe apsieiti negalime. Todėl yra 
labai patartina, užuot klausius daug paskaitų pirmais moks- 
lo metais aukštojoje mokykloje, daugiau laiko paskirti vie- 
nos svetimos kalbos studijavimui. Šalia šitų kalbos studijų 
pakaktų eiti bendrai privalomi dalykai, paruošiamosios pra- 
tybos, arba proseminarijos, ir tie dalykai, kurie negreit pa- 
sikartoja. Tai būtų geriausias suderinimas darbų pirmiems 
mokslo metams aukštojoje mokykloje. 

Antroji subjektyvinė sąlyga pratybų sėkmingumui iš da- 
lyvių pusės, kaip sakyta, yra tinkamas intelektualinis nusi- 
statymas. Reikia visų pirma pastebėti, kad intelektualinis 


67 


nusistatymas aukštesniojoje ir aukštojoje mokykloje žymiai 
skiriasi tarp savęs. Aukštesniojoje mokykloje mokinio už- 
davinys paprastai yra suprasti, pramokti tai, kas jam patei- 
kiama kaipo tiesa. Čia yra, taip sakant, dogmatizuojamos 
mokslo išdavos, išrenkant iš mokslo laimėjimų tai, kas yra 
priimtina didžiausiam žmonių skaičiui. Žinoma, ir čia yra 
reikalaujamas tam tikras mokslo išdavų patikrinimas nuo- 
sekliame jų sąryšyje ir logiškajame argumentavime. Tačiau 
aukštesnioji mokykla neturi savo tikslu išvystyti savo mo- 
kiniuose moksliškojo kritingumo, nes moksliškas kriticiz- 
mas yra geras tada, kai yra jau pasisavinti elementariniai 
mokslo pagrindai ir kai protas yra tiek išsilavinęs, kad kri- 
tingumas nėra suprantamas kaipo atkaklus neigimas viso 
to, kas pirmu pažvelgimu nėra prieinama mažai išlavin- 
tam protui. 

Kas kita aukštojoje mokykloje. Moksliškojo kritingumo 
išlavinimas yra čia jau tiesioginis mokslo darbų tikslas. To- 
dėl irgi aukštojoje mokykloje studentas nesistengia tik su- 
prasti ir pramokti tai, kas yra pateikiama kaipo tiesa, bet 
privalo ieškoti tiesos sykiu su pačiais mokslo dėstytojais. 
Tai visų pirma reiškia, kad aukštosios mokyklos klausyto- 
jas turi stengtis išvystyti savyje sąmoningą kritingumą. Ogi 
šitam tikslui yra jau reikalingas tam tikras intelektualinis 
nusistatymas. Būtent, ieškant tiesos, neprivalu nei per daug 
pasitikėti savo patyrimais, žinojimu, nuomonėmis ir įpro- 
čiais, nei paskęsti skepticizme atžvilgiu į visa tai, kas yra iš 
karto svetima, nesuprantama, net keista. Kitaip tariant, iš 
vienos pusės, yra reikalingas tam tikras intelektualinis kuk- 
lumas, ogi iš antros pusės — tvirtas pasitikėjimas, kad pa- 
stoviu bei sąmoningu darbu galima prieiti tiesos pažinimą 
tiek atskiruose moksluose, tiek bendros pasaulėžiūros sri- 
tyje. Jei šitokio nusistatymo nėra, jei pasitikima savo nepa- 
matuotomis pažiūromis, nuomonėmis, įpročiais, net prie- 
tarais ir sykiu jei neatsidedama ilgam patvariam darbui, 


68 


T T ITT 


negalima tikėtis, kad studijų rezultatai būtų visai patenki- 
nami net tuomet, kai gabumai yra dideli. Apskritai reikia 
žinoti, kad gabumai galutinėje sąskaitoje sveria gyvenime 
ir veikime mažiau negu pastovus, patvarus, sąmoningas ir 
metodingas darbas. 

Esant tokiam žymiam skirtumui tarp intelektualinio nu- 
sistatymo aukštesniojoje ir aukštojoje mokykloje, aiškėja, ko- 


. dėl kartais geriausieji mokiniai tampa vidutiniais studen- 


tais ir, atvirkščiai, vidutiniai mokiniai - gerais studentais. 
Aukštajai mokyklai reikalinga iniciatyva, savarankiškumas, 
kritingumas moksliniame darbe, tuo tarpu aukštesnioji mo- 
kykla gali pasitenkinti darbštumu, tvarkingumu, stropumu 
su vidutine iniciatyva, su vidutiniu savarankiškumu bei kri- 
tingumu. Žinoma, jei mokinys šalia pirmųjų savybių turi ir 
antrąsias, jis turi irgi visas galimybes tapti ir geru studentu. 

Taigi intelektualiniu atžvilgiu pratybų dalyviui nėra pa- 
geidaujamas nei per didelis pasitikėjimas savo gabumais, 
pažiūromis, žinojimu, įpročiais, nei per didelis nepasitikė- 
jimas darbu, mokslo laimėjimais, žmogaus proto galimy- 
bėmis pažinti tiesą. Pirmuoju atžvilgiu, einant į aukštąjį 
mokslą, reikia išsiemancipuoti, arba atsipalaiduoti, nuo vi- 
so to, kas kliudo įsigyti kritingai mokslą ir pažinti sąmo- 
ningai tiesą; antruoju atžvilgiu privalu atsipalaiduoti nuo 
skepticizmo, kuris faktinai yra intelektualinis tingumas, 
nuo pasyvumo ir inercijos minties darbe. Štai koks priva- 
lo būti intelektualinis nusista A einant taip pat ir į pra- 
tybų darbą. 

Šalia šito nusistatymo yra dargi visa eilė dorinių nusi- 
teikimų, ypač atsižiūrint į tai, kad per pratybas tenka dirbti 
mokslo darbas viešai tam tikroje draugėje. Taip norint ak- 
tyviai dalyvauti pratybų darbuose, tenka pergalėti tas dro- 
vumas, kuris mažesniu ar didesniu laipsniu prigimtas yra 
visiems, kai išpuola reikštis viešai savo darbais. Nedrąsa 
didėja dargi pratybų darbuose, kadangi čia be klaidų tiesiog 


69 


negalima apsieti. Galima būtų net pasakyti, kad pratybų 
obalsis yra: per klaidas į tiesą. Tuo tarpu klysti viešai, kai 
tai dargi yra čia pat konstatuojama, yra, žinoma, nemalo- 
nus dalykas žmogaus savimeilei. Tačiau čia nėra kitokios 
išeities, kaip tik kovoti su savo ambicijos balsu, žinant, kad 
gerai suprasta savimeilė, arba tikras savo vertės pajautimas, 
neleidžia ne pripažinti savo klaidas, bet užsispirti savo klai- 
dose ir nenorėti jas atitaisyti. Vis dėlto reikia pripažinti, kad 
kova su drovumu, arba nedrąsa, besiremiančia ambicijos 
balsu, nėra lengva kova, ir todėl tiek pratybų vedėjui, tiek 
visiems kitiems pratybų dalyviams yra aiškios prievolės pa- 
lengvinti šitą kovą deramais doriniais nusiteikimais. 

Tokiais nusiteikimais yra plačiai suprantama toleranci- 
ja, nesistebėjimas ir juo labiau nesipiktinimas savo draugų 
paklydimais, susivaldymas išraiškose, kuriomis tenka vis 
dėlto konstatuoti pratybose svetimos klaidos; nesikarščia- 
vimas diskusijose; vengimas užsikirtimo klaidingoje nuo- 
monėje ir apskritai geras supratimas to fakto, kad pratybo- 
se bendromis pastangomis einama prie tiesos ir kad todėl 
dalyvių solidarumas yra pagrindinis pratybų darbo dėsnis. 
Taigi, iš vienos pusės, susivaldymas neigiamosiose išraiš- 
kose, kurios nusideda prieš pratybų solidarumą, o iš kitos 
pusės, teigiamas solidarumo realizavimas pratybų darbe, 
yra du pagrindiniu doriniu nusiteikimu, kuriuodu yra rei- 
kalingu pratybų sėkmingumui. 

Taip suprastos pratybos su visomis jų sąlygomis tiek in- 
telektualiniu, tiek doriniu atžvilgiu yra ne tik protinimosi, 
arba intelektualinio lavinimosi, bet ir dorinimosi priemo- 
nė. Sėkmingai einamose pratybose, tarp kitko, dalyviai 
įpranta dirbti viešai solidariomis pastangomis savo rūšies 
parlamentarinį darbą. Galima todėl tikėtis, kad įpročiai, 
įgauti gerai sutvarkytose pratybose, turės teigiamosios reikš- 
mės visam visuomeniniam dalyvių veikimui ateityje. Visai 
tad pravartu ne tik aukštajai mokyklai rūpintis tinkamai 


70 


suorganizuoti pratybų darbas, bet ir patiems dalyviams jis 
tinkamai suprasti ir jame uoliai dalyvauti. 


4. Savarankiškosios studijos 


Ketvirtoji akademinių studijų priemonė yra savarankiš- 
kasis darbas. Kai kalbama apie savarankiškąjį darbą, turi- 
ma galvoje savarankiškosios studijos, kurios turi papildyti 
visas kitas akademinio darbo priemones. Paprastai net sa- 
varankiškosios studijos esti taip ar šiaip surištos su kitomis 
akademinių studijų priemonėmis. Savarankiškai, pavyz- 
džiui, studijuojama, kai, apdirbinėjant išklausytas paskai- 
tas, norima jos papildyti ir sykiu ištobulinti užrašai. Taip 
pat savarankiškai yra dirbama ruošiant referatą pratybų rei- 
kalui. Panašiai, ruošiantis prie baigiamųjų egzaminų, gali- 
ma ne tik kartoti, arba dirbti atminties darbas, bet ir studi- 
juoti visai savarankiškai, ir reikia net pastebėti, kad rimtos 
savarankiškosios studijos yra geriausias pasiruošimas prie 
egzaminų aukštojoje mokykloje, jei jos yra sistemingai ir pa- 
tvariai atliekamos. Galima net pasakyti, kad tas, kas nesugeba 
savarankiškai studijuoti, nėra studentas tikra to žodžio prasme. 


a) Knygų skaitymas, arba skaityba 

Savaime suprantama, kad įvairiuose moksluose įvairus 
yra savarankiškas mokslo darbas. Gamtininkas savarankiš- 
kai gali dirbti savo darbą chemijos laboratorijoje, fizikos ka- 
binete arba net plačioje gamtoje. Geografas gali savaran- 
kiškai dirbti savo darbą, keliaudamas po pasaulį. Bet tai, 
kas yra bendra visiems mokslams, kaipo savarankiškojo dar- 
bo priemonė, yra knyga. Todėl bendrojoje mokslinio darbo 
metodikoje, kalbant apie savarankiškąsias studijas, tenka 
visų pirma kalbėti apie knygų skaitymą. Humanitarinių 
mokslų srityje tai turi dar labiau praktiškos reikšmės, kadangi 
didžiausioje daugumoje atsitikimų čia savarankiškosios 


71 


studijos apsiriboja knygų skaitymu. Tuo tarpu tinkamas 
knygų skaitymas studijų tikslais nėra taip lengvas dalykas, 
kad nebūtų reikalo šitas klausimas ilgiau panagrinėti. 

Kalbant apie knygų skaitymą, kaipo apie savarankiškų- 
jų studijų priemonę, tenka visų pirma pasistatyti bendras 
klausimas apie lektūros, arba, lietuviškai tariant, skaitybos, 
vaisingumą, būtent: kokiose sąlygose skaityba bus vaisin- 
giausia savarankiškųjų studijų atžvilgiu, arba kokiose są- 
lygose skaityba geriausiai atsako moksliškojo subrendimo 
reikalams. Pasirodo, kad čia esama bent keturių pagrindi- 
nių sąlygų: pirma, tinkamas nusimanymas apie skaitybos reikš- 
mę ir tikslą, antra, lemtas literatūros pasirinkimas, trečia, dera- 
mas skaitybos būdas, ir ketvirta, tikslingas paskaitytos medžiagos 
paruošimas panaudojimui. Apie kiekvieną sąlygą iš eilės iš- 
puola smulkiau pakalbėti. 


b) Skaitybos reikšmė ir tikslas 

Tinkamas nusimanymas apie skaitybos reikšmę ir tikslą 
yra reikalingas todėl, kad vien sąryšyje su šituo nusimany- 
mu tegalima lemtai pasirinkti reikiamos literatūros, dera- 
mai laikytis tinkamo skaitybos būdo ir tikslingai ruošti pa- 
skaitomoji medžiaga panaudojimui. Nenusimanant apie 
skaitybos reikšmę savarankiškosioms studijoms ir todėl 
irgi - moksliškajam subrendimui, knygų skaitymas gali 
pasirodyti mažai vaisingas. Be to, knygos galima skaityti 
įvairiais tikslais: galima ieškoti skaityboje estetinio pasigro- 
žėjimo; galima skaityti knygos doriniam pasigėrėjimui; ga- 
lima jos skaityti kritikos tikslais; galima su skaitybos pagal- 
ba ieškoti tiesos ir t. t. Kiekvienu atveju skaitybos būdas 
bus kitoks, nes, kintant tikslui, kinta ir priemonės tikslui 
siekti. Mums čia svarbu kaip tik įsisąmoninti, kokios reikš- 
mės turi skaityba savarankiškosioms studijoms, kurios turi 
vesti skaitytoją prie moksliškojo subrendimo. Skaitybos tiks- 
las savarankiškosiose studijose kaip tik yra moksliškasis subren- 


72 


dimas. Šitas tikslas ir privalo pateikti rūpimai mums skaity- 
bai pakraipos, būdo, žodžiu tariant, tikslingo nusistatymo. 
Apie skaitybą kitokiais tikslais čia nebus net kalbos. 

Taigi kokios reikšmės gali turėti knygų skaitymas sava- 
rankiškosioms studijoms, kurios turi savo tikslu moksliš- 
kąjį subrendimą? Moksliškasis subrendimas, kaip žinome, 
turi tris pagrindinius momentus: materialinį, formalinį ir 
stilistinį. Vadinasi, jis reiškiasi tam tikra, bent minimaline, 
erudicija, intelektualiniu išsilavinimu ir sugebėjimu tiksliai 
bei korektiškai išreikšti savo idėjas. Pasirodo, kad knygų 
skaitymas per savarankiškąsias studijas turi vienodai di- 
delės reikšmės visiems šitiems moksliškojo subrendimo mo- 
mentams. Erudicijos atžvilgiu nėra abejonės, kad skaityba 
yra ne tik naudinga, bet ir neatstojama. Studijuojąs asmuo 
gali kiek erudicijos įsigyti per paskaitas ir per pratybas, bet 
šitaip įsigyta erudicija niekados negali būti pakankama, jei 
ji nebus skaitybos priemonėmis papildyta. Kaip žinome, per 
paskaitas pateikiamas minimumas faktinos medžiagos; per 
pratybas jos irgi nedaugiausia galima pasisavinti. Todėl jei 
faktinoji medžiaga, gaunama per paskaitas ir pratybas, ne- 
bus papildoma tam tikra skaityba, negalės būti įsigyta mi- 
nimalinė erudicija, reikalinga moksliškajam subrendimui. 
Skaityba, teikdama bendrų žinių, plečia idėjinį skaitytojo akiratį; 
ogi teikdama jam specialių žinių, ruošia jį prie jo parinktosios 
profesijos, žinoma, jei skaitytojas studijuotojas savo skaity- 
bai lemtai renkasi literatūrą. 

Erudicijos įsigijimas sudaro, taip sakant, pasyvinę skai- 
tybos pusę: šituo atžvilgiu skaitytojas prisiima tai, ką jam 
teikia autorius. Bet skaitytojas esti ne tik receptyviai pasy- 
vus, bet ir aktyvus, kai savarankiškai nusistato atžvilgiu į 
tai, ką jam pateikia autorius, išsidirba savo pažiūrą ir net 
reaguoja į autoriaus pažiūras savo kritika. Per šitokį akty- 
vų nusistatymą skaitytojas intelektualiai lavinasi: nuolati- 
nėje, kad ir tylioje, diskusijoje su autoriumi jo proto galios 


73 


stiprėja, moksliškai susitvarko, įpranta rodyti kuriamosios 
iniciatyvos, žodžiu tariant, skaitytojas įgauna iš skaitybos in- 
telektualinio išsilavinimo, kuris sudaro antrąjį moksliškojo su- 
brendimo momentą. 

Pagaliau skaityba turi ne mažesnės reikšmės trečiajam 
moksliškojo subrendimo momentui, būtent, įsigijimui sti- 
listinio sugebėjimo tiksliai ir gražiai reikštis savo idėjomis. 
Be knygų skaitymo negalima įsigyti nei pakankamo žodžių 
lobio, nei išraiškų turtingumo, nei gražios frazeologijos, nei 
tampraus savotiško stiliaus. Tik atkartotinu įsiskaitymu į ge- 
rų stilistų raštus jaunas mokslininkas gali pasidaryti geru stilis- 
tu. Tai, kas tik girdima, nėra pakankama, norint savo stilių 
išsidirbti. Tiesa, vienos skaitybos irgi nepakanka šitam rei- 
kalui: pavyzdžiui, be skaitybos, reikia dar pratintis reikšti 
savo idėjos žodžiu ir raštu. Vis dėlto knygų skaitymas su 
tam tikru atsidėjimu yra viena iš sėkmingiausių sąlygų tam 
minimaliniam stilistiniam išsilavinimui, kuris yra reikalin- 
gas moksliškajam subrendimui. 

Kaip matome, skaityba, kaipo savarankiškųjų studijų 
bendroji lytis, turi didelės reikšmės visiems moksliškojo su- 
brendimo momentams. Šita prasme iš visų mokslinio dar- 
bo priemonių savarankiškoji skaityba yra svarbiausioji prie- 
monė moksliškajam subrendimui pasiekti. Todėl galima 
visai sutikti su Chavigny, kai jis sako: „Suaugęs žmogus visų 
pirma ir labiausiai lavinasi skaityba. Kas nesugeba skaityti ir 
nemoka panaudoti tai, ką paskaito, tas yra nepatobulina- 
mas ta prasme, kad jis per visą savo gyvenimą teįsigis ma- 
ža arba nieko“ (41 p.). 


c) Lemtas literatūros pasirinkimas 

Žinant, kokiam tikslui knygų skaitymas turi tarnauti ir 
kokios reikšmės jis turi šitam tikslui, svarbu ryžtis skaityti 
sąmoningai, sistemingai, tvarkingai, sėkmingai. Tokiam pasi- 
ryžimui atsiradus, pirmas iš eilės klausimas bus apie lemtą 


74 


skaitytinos literatūros pasirinkimą. Šitas klausimas skaity- 
bos ekonomijoje yra sykiu ir labai svarbus, ir labai sunkus. 
Iš vienos pusės, tinkamai paskaityti galima ne per daug li- 
teratūros jau todėl, kad, kaip pamatysime, skaityti dera lė- 
tai. Tuo tarpu, iš kitos pusės, pasaulinė literatūra pateikia 
daugybę įvairių įvairiausių knygų, taip kad šitų knygų po- 
tvynyje Žmogus negali nejausti tai, kas yra vadinama „em- 
barras de richesses“, vadinasi, nepatogumas dėl turto gau- 
sos. Tokiose aplinkybėse reikia rinktis vien tinkamiausios knygos, 
ir rinktis net labai rūpestingai. Todėl net vienas seminarijos 
profesorius, Kriero liudymu, mėgdavo sakyti savo auklėti- 
niams: „Gerbiamieji, neskaitykit gerų knygų“ ir, kai šitie 
parodydavo savo nusistebėjimą, iškilmingai pridėdavo: „te- 
skaitykite vien geriausias“ (269 p.). i 

Tokį pat patarimą darė Lacordaire'as jauniems žmonėms: 
„Tedera skaityti vien didžiųjų rašytojų šedevrus — kitiems 
dalykams mes neturime laiko“ (ten pat, 269 p.). Jisai irgi 
sakė: „Kas moka skaityti, neturi reikalo daug knygų turėti“ 
(ten pat, 359 p.). 

Įvairūs autoriai dažnai kartoja vienus ir tuos pačius da- 
lykus. Svarbu tad iš įvairių autorių, liečiančių vieną kurią 
sritį, išsirinkti tvirčiausieji, kurie geriausiai nusako ir išnag- 
rinėja tyrinėjamąjį dalyką. Užtat tokie autoriai apsimoka at- 
sidėjus studijuoti, įsigyventi į jų idėjas, taip sakant, jiems 
prilygti bent supratimu to, kas yra jų parašyta. Turint visa 
tai galvoje, galima irgi sutikti su minėtuoju jau Chavigny, 
kai jisai sako, kad „sugebėti skaityti — tai visų pirma sugebėti 
orientuotis literatūros pasirinkime“ (41 p.)*. 

Tiesa, pas mus, Lietuvoje, dairantis mokslo literatūros 
lobyne, knygų pasirinkimas skaitymui nėra labai sunkus, 
kadangi dar beveik visose mokslo srityse netenka rinktis, 
bet telieka skaityti tai, kas yra, ir dažnai net džiaugtis, kad 


* Mano pabraukta. - St. Š. 


75 


kas nors atsiranda. Bet pakanka pramokti bent vienos kal- 
bos, kuria yra parašyta pasaulinės vertės literatūra, kaip pa- 
sirinkimo sunkenybė duoda save labai realiai patirti. Tuo- 
met tuoj kyla klausimas, kas privalu daryti, norint tinkamai 
orientuotis literatūros pasirinkime ir prisilaikyti deramos 
eilės knygų skaityme. 

Blogiausias būdas orientuotis knygų pasirinkime yra pa- 
sitikėti reklama ir ieškoti sensacingų naujenybių. Tokia 
orientacija beveik neišvengiamai veda prie to, kad nereika- 
lingos knygos bus gausiai skaitomos, tuo tarpu kitos, gal 
reikalingiausios, bus visai neskaitomos. Pasirodo, kad kny- 
gų pasirinkime skaitybai reikia orientuotis kitokiu būdu. 
Pačioje pradžioje telieka tenkintis patarimais kompetentin- 
gesnių asmenų. Sykiu reikia domėtis rūpimosios mokslo 
srities bibliografija. Toliau išpuola skaityti recenzijos peri- 
odinėje specialioje literatūroje ir šiaip jau pripuolami įver- 
tinimai, lyginant juos vienus su kitais. Ir visa tai dera daryti 
kiek galint sistemingiau su reikiamais pasižymėjimais, ku- 
rie ne pro šalį yra laikyti tam tikroje tvarkoje. Tai yra jau iš 
dalies tasai paruošiamasis mokslinės kūrybos atžvilgiu dar- 
bas, kuris yra paprastai vadinamas šaltinių pažinimu. 

Kritingai susipažinus su bibliografija tenka nustatyti 
skaitytinų knygų eilė. Šituo klausimu gali būti keletas ben- 
drų patarimų. Antai, skaitant vieno kurio mokslo literatū- 
rą, išpuola dažniausiai eiti nuo pirmutinių šaltinių prie vei- 
kalų, kuriuose šitie šaltiniai yra tyrinėjami, analizuojami, 
išvystomi. Taip tyrinėjant vieno kurio filosofo sistema, ten- 
ka eiti nuo jo veikalų prie kitų autorių veikalų, kur jo siste- 
ma yra kritingai nagrinėjama. Tačiau šita taisyklė nėra ne- 
lygstama ir ypač tiems, kas vos tik pradeda eiti kokį nors 
mokslą. Šitokiu atveju ji susiduria su kita taisykle, kuri rei- 
kalauja, kad skaityboje būtų einama nuo veikalų su ben- 
dresniu turiniu prie veikalų su turiniu specialesniu. Norint 
gauti bendros orientacijos mokslo dalyke, reikia stengtis vi- 


76 


sų pirma aprėpti jis visas, taip sakant, iš platesnės perspek- 
tyvos. Tuo tarpu šita platesnė perspektyva negali būti greit 
ir lengvai įgyjama, jei pradedama nuo veikalų su speciales- 
niu turiniu. Pavyzdžiui, nebūtų praktiška ir tikslinga, jei 
žmogus, norįs susipažinti su grandiozine šv. Tomo Akvi- 
niečio sistema, imtų paeiliui skaityti visus jo veikalus. Ši- 
tuo atveju negalima apsieti be įvedamųjų studijų, kurios 
galėtų suteikti bendros pažiūros į visą tomiškąją sistemą. 
Kai šita bendra pažiūra, taip sakant, iš perspektyvos yra 
įsigyta, tuomet jau yra tikslinga ir iš tikro naudinga eiti prie 
pačių šaltinių, šiuo atveju - prie pačio šv. Tomo Akviniečio 
veikalų. Tačiau norint būti tomistu specialistu negalima pa- 
sitenkinti vien jo veikalų studijavimu. Teks dar studijuoti 
ir tie veikalai, kurie jo veikalus komentuoja, nušviečia įvai- 
riais atžvilgiais, išvysto jo idėjas visose smulkmenose ir pri- 
taiko jo principus vėlesnių laikų problemoms spręsti. 

Bus dar ne pro šalį pažymėjus, kad, skaitant knygas, iš 
įvairių laidų privalu rinktis vėlyviausioji laida. Šita taisyk- 
lė, galima sakyti, išimčių nepripažįsta; nebent sena laida 
yra skaitoma palyginimo tikslu arba kitu kokiu istoriniu 
sumetimu. Toliau, turint rinktis vieną iš kelių lygios vertės 
knygų, išleistų įvairiais laikais, tenka imti vėliausiai išleis- 
toji. Tačiau reikia nepamiršti, kad dažnai vėliau išleista kny- 
ga gali būti blogesnė už kitą knygą iš tos pačios mokslo 
srities, parašytą ir išleistą žymiai anksčiau. Šituo atžvilgiu 
labai pravartu turėti galvoje Sertillanges'o patarimas: „My- 
lėkite amžinąsias knygas“ (148 p.). 

Pagaliau labai naudinga skaityti knygos įvairiomis kal- 
bomis. Turint, pavyzdžiui, paskaityti dvi knygos iš vieno 
dalyko, yra naudingiau paskaityti, sakysime, vieną vokiš- 
kai parašytą, antrą - prancūziškai, negu paskaityti abidvi 
vokiečių kalboje. Įsigyvenimas į įvairių tautybių mokslinin- 
kų protinį nusistatymą daro skaitytoją labiau universaliu, 
nes padeda jam prieiti prie mokslo problemos iš įvairių 


77 


matymo punktų. Savaime aišku, kad reikia, kiek galima, 
stengtis skaityti knygos originaluose, bet ne vertimuose. 


d) Deramas skaitybos būdas 
Trečiąją skaitybos vaisingumo sąlygą sudaro, kaip žino- 
me, tinkamas skaitymo būdas. Kaip jau buvo sakyta, skai- 
tymo būdas gali būti įvairus, kaip kad esti įvairūs skaitymo tiks- 
lai. Vienaip skaitoma, norint lavintis; kitaip skaitoma, norint 
rasti skaityboje pramogos arba psichinės atotampos; trečiaip 
skaitoma, norint rasti skaityboje dvasinio pasigėrėjimo, ir 
t. t. Kyla klausimas, ar galima kalbėti apie bendrą skaitymo 
būdą, lygiai tinkantį kiekvienai rimtai skaitybai, šalia tų spe- 
cialių būdų, kurie yra taikomi įvairiems specialiems skai- 
tybos tikslams. Pasirodo, kad tokio bendro būdo, tinkančio 
bet kuriam rimtam skaitymui, esama. Apie jį teisingai kal- 
ba Emile'is Faguet savo knygoje „L'art de lire“ (Skaitymo 
menas). Pirmąjį savo knygos skyrių jis pradeda kaip tik ši- 
tokiais žodžiais: „Norint pramokti skaityti, iš pradžios reikia 
skaityti labai lėtai, ir paskui reikia skaityti labai lėtai, ir visados, 
iki paskutinės knygos, kuri turės garbės būti jūsų skaitoma, rei- 
_ kés skaityti labai lėtai*. Privalu skaityti knyga taip pat lėtai 
norint pasismaginti ja, kaip ir tada, kai norima iš jos pasi- 
mokyti arba jinai kritikuoti“ (1 p.). „Jūs man pasakysite, — 
tęsia Faguet kiek toliau, - kad yra knygų, kurios negali būti 
lėtai skaitomos, kurios nepakenčia lėto skaitymo. Iš tikrų- 
jų, yra tokių; bet tai yra kaip tik tos, kurių nedera visai skai- 
tyti... - Skaityti lėtai, štai pirmas principas, kuris dargi pri- 
taikomas prie bet kurios skaitybos. Tai yra tarsi skaitymo 
meno esmė“ (3 p.). 
Nesunku suprasti, kodėl lėtai skaityti yra pagrindinis 
principas skaitymo menui. Jei išpuola skaityti tik geriau- 
sios knygos, tai jos tegali būti skaitomos tik lėtai, nes kitaip 


* Mano pabraukta. - St. Š. 


78 


negalima pasemti iš jų skaitymo visa tai, kas galima ir pri- 
valu. Skaitant greit ir daug gerų knygų, neatsiekiama tos 
naudos, kurios galima reikalauti iš knygų skaitymo. Gerai 
ir rūpestingai parašyta knyga slepia savyje daug turto, ku- 
ris negali būti ūmai įvertintas ir pasisavintas. Norint šitą 
protinį turtą pasisavinti, reikia su juo susigyventi; reikia, 
taip sakant, perkrauti jisai iš knygos į savo atmintį, į savo 
protą, į savo kalbos lobį. O tai yra galima vien tada, jei su- 
rašyta knygoje medžiaga yra permąstoma atgaminamuoju 
būdu. „Skaitymo menas, - sako tas pats Faguet, - tai mąs- 
tymo menas su tam tikra pagalba. Todėl jisai turi tas pačias 
bendras taisykles, ką ir mąstymo menas <...>, nes skaityti — 
tai mąstyti su kuo kitu, mąstyti svetima mintis, ir dargi 
mąstyti mums įteigiama mintis, tolygi ar priešinga mūsajai“ 
(160 p.). Nenuostabu todėl, kad mąstymo būdui, kaipo nor- 
ma, lieka visuomet lotyniškas principas „non multa, sed 
multum” — principas, visai teisingai verčiamas mūsų pa- 
tarle „daug apžiosi, maža nukąsi“. 

Skaitymo lėtumas yra pagrindinė geros asimiliacijos są- 
lyga. Be to, skaitymo būdas pareina dar nuo skaitytojo inte- 
lektualinio bei moralinio nusistatymo atžvilgiu į skaitomą- 
ji autorių. Aišku savaime, kad skaitytojas neturi prievolės 
visuomet sutikti su skaitomuoju autoriumi, nekritingai pri- 
imdamas jo įteigiamas ir prirodomas idėjas. Šitokis skaity- 
tojo nusistatymas turėtų kuo liūdniausių išdavų. Bet iš ki- 
tos pusės, ir kita priešenybė, būtent principialiai priešingas 
nusistatymas į skaitomąjį autorių, būtų nevaisingas skaity- 
boje. Skaitydamas kurią knygą skaitytojas privalo visų pir- 
ma visai lojaliai, taip sakant, pasyviai išklausyti autoriaus 
mintį. Jis privalo stengtis su šita mintimi susigyventi ir ati- 
dengti joje, kas yra joje gero, pasimokyti iš to ir suderinti tai 
su visu savo išsilavinimu. Tačiau ieškojimas to, kas yra kny- 
goje vertinga, yra jau tam tikra prasme kritingas darbas, 
nes prieš tai, kas yra vertinga, sykiu visai savaimingai 


79 


statoma tai, kas tikros vertės neturi arba net kas yra tiesiog 
klaidinga. Svarbu čia skaityti taip, kad kritingumas nekliu- 
dytų tiksliai suprasti autorių, išgauti maksimumą naudos 
iš autoriaus protinio darbo ir sykiu sąmoningai įvertinti, 
ko šitas darbas vertas tikro mokslo šviesoje. Galima būtų 
pasakyti, kad skaitytojas, mąstydamas sykiu su autoriumi, 
iš pradžios atidžiai jo klausosi, paskui draugiškai su juo ta- 
riasi, pagaliau jį kritikuoja, niekuomet tačiau nepamiršda- 
mas, kad jis sykiu visuomet turi būti autoriui dėkingas. 

Šituo klausimu Faguet patarimai irgi yra įdomūs bei 
praktiški. „Reikia skaityti lėtai bet kuris dalykas, - sako ji- 
sai, - nuolatos savęs klausti, ar gerai suprantamas autorius, 
ar idėja, kurią esate susidarę, yra iš tikrųjų autoriaus, bet ne 
jūsų“ (1 p.). „Privalu skaityti su dideliu dėmesio sutelki- 
mu, labai nepasitikint pirmuoju įspūdžiu“ (3 p.). „Menas 
skaityti idėjų knygos yra ne kas kita, kaip menas daryti nuo- 
latinius palyginimus ir sustatinėjimus. Materialiai idėjų kny- 
ga yra tiek pat skaitoma vartant jos puslapius iš kairės į 
dešinę, kiek ir iš dešinės į kairę, vadinasi, tiek pat grįžtant 
prie to, kas paskaityta, kiek ir skaitant toliau“ (4 p.). Todėl, 
pavyzdžiui, „skaityti filosofas yra nuolatos jis lyginti su juo 
pačiu“ (8 p.). „Skaitymas autoriaus, kuris yra filosofas, — 
sako kitoje vietoje Faguet, — yra nuolatinė su juo diskusija, 
kur glūdi taip pat visos malonybės ir visi pavojai privati- 
nių diskusijų. Dera mokėti pasigėrėti malonybėmis. Bet 
reikia irgi sugebėti ilgai klausyti; reikia sugebėti sekti mąs- 
tytojas visuose jo minties krypsniuose, visuose jos svyravi- 
muose. Reikia jausti, kaip priekaištas tyliai kyla mūsų dva- 
sioje, ir sykiu prašyti jis nepaplūsti prieš laiką, bet laukti, ar 
autorius pats nepasidarys jojo, — ir tada pasitenkinimas yra 
labai didelis“ (18-19 p.). „Taip pat dera išvengti diskusijos 
pavojų, kaip kad ir privatinėje diskusijoje. Neprivalu, bū- 
tent, atkakliai laikytis mūsų jausmo tik todėl, kad jis yra 
mūsasis“ (19 p.). 


80 


Savo knygos epiloge Faguet sako: „Reikia skaityti su ap- 
sižiūrėjimu ir darant nuolatos priekaištų autoriui; tačiau iš 
pradžios reikia pasiduoti jo minties eigai ir grįžti atgal jos 
diskutuoti ne anksčiau, kaip per tam tikrą laiką, nes kitaip 
visai nebūtų mąstoma; reikia skaitomajam autoriui paro- 


dyti provizorinį pasitikėjimą ir daryti jam priekaištų ne 


anksčiau, kaip įsitikinta, kad jis yra gerai suprastas; užtat 
tada dera jam daryti visi priekaištai, Kūrie mums gali ateiti 
į galvą, ir su atsidėjimu tyrinėti ir tai, ar jis nėra atsakęs 
pats, ir tai, ką jis būtų galėjęs atsakyti“ (160 p.). Tai, kas 
Faguet pasakyta apie idėjinių ir ypač filosofinių knygų skai- 
tymą, gali būti visai teisingai pritaikyta prie skaitymo moks- 
linės literatūros apskritai. 

Iki šiolei buvo kalbėta apie knygų skaitymo būdą. Ta- 
čiau skaitybos sėkmingumui svarbus yra ne tik būdas skai- 
tyti tikra to žodžio prasme, bet ir skaitybos organizacija. 
Šituo žvilgsniu skaitybos sėkmingumui visų pirma reika- 
linga yra vidaus rimtis, arba tasai dvasios susitelkimas, su 
kurio pagalba galima būtų atsipalaiduoti nuo nereikalingų 
įspūdžių ir rūpesnių ir, susidomėjus dalyku, įsigyventi ja- 
me savo dėmesiu. Juo pilnesnis bus šitokis susitelkęs įsigy- 
venimas į tyrinėjamąjį dalyką, juo naudingesnis bus pats 
tyrinėjimas, ir sykiu juo daugiau šviesos jis sužibins mūsų 
dvasioje, juo giliau jo išdavos įsmigs į mūsų atmintį. Tobu- 
lo susidomėjimo bei įsidėmėjimo svarba tiek yra aiški skai- 
tybos reikalui, kad ilgai netenka apie tai kalbėti. 

Dar labiau išviršinis skaitybos organizacijos momentas 
yra reguliarus laiko skyrimas skaitybos reikalui. Jei gera 
skaityba reikalauja išsyk skaityti nedaug, labai lėtai ir su 
dideliu susidomėjimu bei įsidėmėjimu, tai aišku savaime, 
kad jos sėkmingumas gali pasireikšti visai realiais laimėji- 
mais tik tada, kai ji yra praktikuojama iš dienos į dieną per 
ilgesnį laiką. Todėl, norint tinkamai išnaudoti savo laiką 
skaitybos atžvilgiu, reikia kasdien atsidėti nors trumpam 


81 


knygų skaitymui. Diena, praleista dykai šituo atžvilgiu, yra 
jau pralaimėta vieną kartą visiems laikams. Jei tai turi pras- 
mės, kalbant apskritai apie inteligentą, kuris niekados ne- 
privalo atsisakyti nuo skaitybos, tai šita taisyklė turi dar 
didesnės reikšmės studentams, kurie iš dalyko esmės yra 
studijuotojai skaitytojai. Kiekviena praleista be skaitymo 
diena atitolina moksliškąjį studijuojančio asmens subren- 
dimą ir faktinai yra jau neatlyginamas nuostolis. Svarbu dėl 
tos pačios priežasties nusimanyti, kad tam tikroms studi- 
joms geriausiai atsako tam tikras jaunas studijuojančio as- 
mens amžius. Praleidus tad tinkamą studijoms laiką, ne tik 
pavėluojama išsilavinimo įsigijimu, bet taip pat praleidžia- 
ma geriausios sąlygos lavintis ir žinioms įsigyti. 


e) Tikslingas skaitytos medžiagos ruošimas panaudojimui 

Tinkamas skaitymo būdas buvo laikoma trečia sąlyga 
skaitybos vaisingumui. Ketvirta numatyta nagrinėjimui są- 
lyga yra, kaip žinome, tikslingas paskaitytos medžiagos pa- 
ruošimas panaudojimui. Šita vaisingos skaitybos sąlyga turi 
tris momentus. Skaitant visų pirma reikia daryti paskaitomos 
medžiagos įvertinimas, antra, reikia stengtis reikalingas mini- 
mumas palaikyti atmintyje, ir trečia, pasidaryti užrašų tiems da- 
lykams, kurių negalima išsyk įsiminti arba kurie gali būti leng- 
vai pamiršti. Jei kas nors skaitomoje medžiagoje skiria tai, 
kas yra vertinga, nuo to, kas arba neturi vertės, arba yra 
antraeilės vertės, įsimena tai, kas būtinai reikalinga suim- 
ti atmintimi, ir pagaliau pasižymi tai, kas negali būti pati- 
kėta atminčiai, tai toks skaitytojas tikslingai ruošia skaito- 
mąją medžiagą panaudojimui, kuris numatomas kaipo 
galimas. 

Medžiagos vertinimas, jos skirstymas įvairiomis katego- 
rijomis ir mintinas glaudimas svarbiausių dalykų į vieną 
santrauką įvyksta jau pačio skaitymo bėgyje, jei, žinoma, 
šitas skaitymas yra lydimas tikro susidomėjimo ir susitel- 


82 


kimo. Sąmoningas skaitymas yra, būtent, nuolatinis svars- 
tymas, t. y. nuolatinis tyrinėjimas, kas yra svaresnis ir kas 
yra lengvesnis dalykas; kas atsako tiesos reikalavimams ir 
kas yra klaida. Sulig tuo momentu, kai skaitytojo dėmesys 
yra tiek susilpęs, kad šitas svarstymas negali būti daromas 
sąmoningai bei kritingai, pati skaityba pasidaro nebevai- 
singa, ir jinai išpuola nutraukti iki geresnio nusiteikimo. 
Skaitomosios medžiagos svarstymas ir vertinimas savo 
ruožtu veda prie pasirinkimo iš jos to, kas turi didžiausios 
vertės. Todėl kas nesugeba iš skaitomos medžiagos daryti 
pasirinkimų, tas irgi nesugeba paruošti skaitytąją medžia- 
gą galimam pasinaudojimui. Šituo atžvilgiu įdomus yra Dre- 
xelio pasakymas: „Legere et nihil selegere meo iudicio ne- 
glegere est“*, vadinasi, skaityti ir nieko nepasirinkti yra su 
visu kuo pigiai apsieiti. Ir iš tikro pigiai apsieina su skaito- 
maja knyga tasai, kas neskiria joje svarbesnių dalykų nuo 
mažiau svarbių ir nežino, ką iš jos verta būtų pasirinkti sa- 
vo atminčiai ir savo užrašams. Tokia skaityba, aiškus daly- 
kas, negali būti laikoma nei sąmoninga, nei tikrai naudinga. 
Iš tų dalykų, kurie yra pasirenkami, taip sakant, atran- 
kos, arba selekcijos, būdu, vieni turi būti skiriami, kaip sa- 
kyta, atminčiai, kiti - užrašams. Čia gali kilti klausimas, kaip 
dera pasirinktieji dalykai suskirstyti tarp atminties ir užra- 
šų, arba, mažiausia, koks turi būti tokio suskirstymo prin- 
cipas. Savaime aišku, kad skaityba nėra atmintinas moky- 
masis iš skaitomos knygos. Be to, būtų neišmintinga net 
stengtis palaikyti savo atmintyje visa tai, kas gali turėti ma- 
žiau ar daugiau reikšmės ir kas gali būti naudinga kokiu 
nors atžvilgiu: pirma, tokiam įsiminimo darbui reikėtų 
pašvęsti per daug laiko ir energijos, o antra, visai nėra nau- 
dinga, tikro išsilavinimo atžvilgiu, per daug prikrauti at- 
mintis smulkiomis žiniomis ir apskritai faktinąja medžiaga. 


* L. Fonck, 161 p. 


83 


Kaip jau buvo minėta, tarp erudicijos ir intelektualinio išsi- 
lavinimo turi būti nustatyta deramoji pusiausvyra. Tuo tar- 
pu šitos pusiausvyros galima netekti tiek tada, kai formali- 
nis proto išlavinimas nėra paremtas pakankama faktinąja 
erudicija, tiek tada, kai žmogaus atmintis yra daugiau pri- 
krauta žiniomis, kiek kad jų gali sutvarkyti protinis išsila- 
vinimas. Žodžiu tariant, faktinos medžiagos įsiminimas 
privalo visuomet eiti gretimais su šitos medžiagos inte- 
lektualiniu apdirbimu, sutvarkymu ir suvartojimu intelek- 
tualiniam išsilavinimui. Ir štai, skirstant parinktuosius iš 
skaitybos dalykus tarp atminties ir užrašų, ir reikia prisi- 
laikyti principo, kad atmintyje turi būti palaikyta vien tai, 
kas turi tiesioginių ryšių su protiniu išsilavinimu ir be ko 
šitas išsilavinimas negali būti aktualiame stovyje. Visa ki- 
ta faktinoji skaitybos medžiaga, pripažinta svarbia ir pa- 
sižymėtina, turi būti įglausta į daromus skaitybos laiku 
užrašus. 

Apskritai atmintis turi būti statoma į tiesioginį sąryšį 
su intelektualiniu išsilavinimu. „Dera, - sako Sertillange- 
s'as, - kad intelektualinė atmintis įgautų intelektualumo 
pobūdį. Ogi šitas intelektualumas nepasitenkina atskiro- 
mis sąvokomis, tiksliai nesuderintomis. Ieškokite tad vi- 
suomet tai, kas riša vieną dalyką su kitu, kas priežastingai 
juodu jungia; tegul kaip tik šita koordinacija, bet ne atski- 
ros nuotrupos, įsigyvena į jūsų atmintį <...> Tai reiškia, 
kad viskas reikia suvesti prie to, kas yra esminga, tiek 
atmintyje, kiek ir mintyje <...> Ieškokite visų pirma veda- 
mųjų idėjų“ (175-176 p.). Tarp Sertillanges'o pastabų ran- 
dame dargi vieną labai reikšmingą. „Kuriamasis sugebėji- 
mas, ~ sako jisai, - pareina žymia dalimi nuo atminties 
išmintingumo bei saikingumo“ (177-178 p.). Ir iš tikro, per 
daug godi atmintis, perkrauta smulkiomis, sunkiai sutvar- 
komomis žiniomis, pasidaro irgi sunkiai panaudojama ku- 
riamajam darbui. 


84 


f) Skaityba su plunksna rankoje 

Palaikyti atmintyje yra svarbu tai, kas turi tiesioginio są- 
ryšio su protiniu išsilavinimu, o į užrašus dera įtraukti visi 
tie dalykai, kurie gali turėti reikšmės erudicijos padidini- 
mui ir papildymui. Aišku, kad atmintyje negalima palaiky- 
ti tiek, kiek galima pažymėti užrašuose. Užtat pasižymėjus 
užrašuose svarbiausius dalykus ir atkartotinai grįžtant prie 
jų ir juos skaitant, galima žymiai ištobulinti savo erudiciją 
ir net išsilavinimą. Todėl yra visai neabejotinas dalykas, kad 
moksliškas lavinimasis knygų skaitymu negali apsieiti be 
tam tikrų pasižymėjimų. „Medžiagos rankiojimas iš šalti- 
nių ir jos panaudojimas moksliškam darbui, - sako Fonc- 
kas, - tik tada gali būti praktiškai atliekama, jei įprantama 
skaityti su plunksna rankoje ir gaminti gerai sutvarkytą ištraukų 
bei pastabų rinkinį“ (158 p.). Sykiu Fonckas nurodo pasižy- 
mimų ištraukų naudingumą ir net būtinumą: „Ištraukos iš 
to, kas yra skaitoma, paspiria prie didesnio įsidėmėjimo 
skaityboje; jos padeda geresnį supratimą ir lengvesnį pasi- 
savinimą skaityto turinio; jos yra geriausia atrama mūsų 
silpnai ir ne visuomet patikimai atminčiai“ (160 p.). 

Leista net abejoti, ar galima skaityboje ištesėti visiems 
kitiems vaisingumo reikalavimams neturint plunksnos ran- 
koje skaitymo metu. Nejaučiant reikalo daryti ištraukų, la- 
bai lengva netekti to sąmoningo ir kritingo nusistatymo į 
skaitomąją knygą, be kurio negalima daryti nuolatinio ver- 
tinimo skaitomosios medžiagos, rankioti iš jos svarbiausias 
vietas, skirti tai, kas yra esminga, nuo to, kas turi vien ant- 
raeilės reikšmės. Tvirtas pasiryžimas daryti ištraukų ir lai- 
kymas tam tikslui plunksnos ar pieštuko rankoje padeda 
išlaikyti tą didelę dėmesio įtampą, kuri yra reikalinga vai- 
singai skaitybai studijų tikslais. Todėl teisingai yra pasakęs 
Chavigny, kad „sugebėti skaityti - tai irgi sugebėti daryti 
pasižymėjimų skaitymo metu“ (42 p.). 


85 


g) Darytinos ištraukos ir jų savybės 

Plačiai suprastus pasižymėjimus, daromus skaitymo me- 
tu, galime suskirstyti į tris grupes: į ištraukas, iškarpas ir 
nuosavas pastabas, ir apie kiekvieną grupę kalbėti skyrium. 
Taigi visų pirma tenka nusakyti ištraukų reikalas. 

Kalbant apie ištraukas, gali kilti visa eilė klausimų, bū- 
tent: kokios ištraukos yra darytinos, kaip jos dera daryti, 
paskui tvarkyti bei saugoti ir pagaliau naudoti. 

Jei panorėtume į ištraukas surašyti visa tai, ką knygose 
užtinkame įdomaus, reikšmingo, gražaus, tai niekuomet ne- 
galėtume baigti ištraukų darbo ir turėtume jam pašvęsti vi- 
są savo studijų laiką. Jau vienas šitas faktas verčia mus pri- 
pažinti, kad ištraukos turi būti daromos su didele laiko 
ekonomija, su išmintingu apsižiūrėjimu ir ypatingai su at- 
sižvelgimu į tikrą reikalą. Tuo tarpu ištraukų reikalas ma- 
tuojamas yra tuo tikslu, kuriam jos turi tarnauti. Juk nuo 
šito, kokiam tikslui ištraukos turi tarnauti, pareis jų gausa, 
pilnumas, tvarka ir kitos ypatybės. Sakykime, doktorantas 
yra arti savo aukštųjų studijų galo, rengia disertaciją ir ruo- 
šiasi būsimam mokslo darbui. Savo studijose, kurios, saky- 
sime, reiškiasi labiausiai knygų skaitymu, jis turi atsižvelg- 
ti į reikalą daryti trijų rūšių ištraukas. Viena ištraukų rūšis 
turi jam padėti įsigyti bendro išsilavinimo ir tam tikros ben- 
dros erudicijos. Antra ištraukų rūšis turi jam pateikti rei- 
kiamos medžiagos jo disertacijai ir egzaminams, surištiems 
su disertacijos reikalu. Pagaliau trečia ištraukų rūšis turi 
krauti medžiagą būsimiems jo mokslo darbams. 

Pirma ištraukų grupė, tarnaujanti bendro išsilavinimo 
reikalams, turės labiausiai pripuolamo ir subjektyvaus po- 
būdžio. Tai yra pasižymėjimai, kurie turi papildomosios 
reikšmės tam žmogui, kuris juos daro, atsižvelgdamas į tai, 
kojo erudicijai trūksta, ko jis negali patikėti savo atminčiai, 
ką jis privalo atkartoti. Su laiku šitos ištraukos gali pasida- 
ryti jų savininkui nebereikalingos. Antra ištraukų grupė, 


86 


skiriama disertacijos reikalui, turi jau pilnesnį, objektyves- 
nį ir sistemingesnį pobūdį. Čia sutraukiamos ne tos ištrau- 
kos, kurios papildo atmintį ir privalo pereiti į žmogaus eru- 
diciją, bet tos, kurios turi būti sukrautos į mokslo veikalą. 
Faktinai šitose ištraukose glūdi įglausta mažne visa būsi- 
mosios disertacijos medžiaga. Vidurinį tipą turės trečioji 
grupė, kurion sueina įvairios ištraukos ir kurios paskyri- 
mas nėra dar visai aiškus. Joje, žinoma, turi būti ištraukų 
su pažymėjimais, kurie negali būti palaikyti atmintyje. Jos 
gali liesti labai įvairius dalykus, bet į jas nededama viso to, 
kas tik gali turėti reikšmės, rašant kokį nors mokslo darbą. 

Matome, kad ištraukų pobūdis ir gausa pareina nuo to, 
kokiam tikslui jos privalo tarnauti. Jei tikslas yra konkreti- 
„ Zuotas ir nustatytas specialus mokslo darbo pobūdis, ištrau- 
kos yra sistemingiau daromos ir gausiau renkamos. Bet, 
šiaip ar taip, negalima per daug rekomenduoti šitame da- 
lyke reikalas atsilaikyti prieš pagundą daryti visas tas iš- 
traukas, kokių kad galima būtų padaryti vadovaujantis pir- 
mu palinkimu. Kiekvienas gali patirti, skaitydamas gerą 
mokslo veikalą, kaip šita pagunda yra stipri ir kiek reikia 
šalto apsižiūrėjimo, nenorint nereikalingai sugaišti, išraši- 
nėjant visa, kas patinka. Jei galioja taisyklė, reikalaujanti 
skaityti vien geriausias knygas, tai dar labiau pateisinama 
kus, kurie yra neabejojamai vertingiausi. 

Reikia dar pažymėti, kad ištraukų pobūdis pareina ne 
tik nuo darbo tikslo, bet ir nuo kitų aplinkybių, pavyzdžiui, 
nuo to, ar skaitomoji knyga turi pagrindinio šaltinio reikš- 
mę, ar yra tik padedamasis šaltinis antraeilės reikšmės. Aiš- 
ku, kad iš pirmosios reikės daugiau padaryti ištraukų negu 
iš antrosios. Taip pat nelygiai teks daryti ištraukų iš kny- 
gos, kuri yra sunkiai prieinama, ir iš knygos, kuri skaityto- 
jui priklauso. Iš pirmosios tenka daug išsirašinėti, o iš ant- 
rosios - maža. 


87 


Šalia klausimo, kokios ištraukos yra darytinos, yra klau- 
simas apie privalomas jų savybes. Privalomų ištraukos sa- 
vybių klausimas nėra tuščias todėl, kad ištrauka, nepasižy- 
minti tokiomis savybėmis, gali nustoti reikšmės mokslo 
reikalams. Tokių savybių ištraukai galima priskaityti kuo 
mažiausia ketvertas; tai yra: pirma, griežčiausias ištraukos tiks- 
lumas, antra, aiškus nurodymas ištraukos pobūdžio, trečia, išse- 
miamas ištraukos šaltinio pažymėjimas, ir ketvirta, ištraukos tu- 
rinio iškėlimas aikštėn tam tikrais antrašais. Nesunku suprasti 
visų šitų reikalaujamųjų savybių prasmė. Jei ištrauka netu- 
ri griežto tikslumo, ji negali būti cituojama mokslo veikale 
kaipo svetima nuomonė. Jei ištraukoje nenurodytas jos po- 
būdis, t. y. ar ji yra griežta citata, ar laisva santrauka, ar 
pripuolamas pasižymėjimas, tai ji irgi negali būti drąsiai 
naudojama mokslo reikalams, kadangi, turint reikalo su to- 
kia ištrauka, galima palaikyti svetimais žodžiais tai, kas tė- 
ra vien laisvai padaryta jų santrauka. Jei ištraukai nėra nu- 
rodytas šaltinis, galima lengvai pamiršti, iš kokio autoriaus 
ir iš kokio veikalo ji yra padaryta. Jei pagaliau ištraukos 
turinys nėra pažymėtas tam tikrais antrašais, ji nėra leng- 
vai apžvelgiama ir todėl yra sunkiai tvarkoma ir panaudo- 
jama. 

Pasiryžus tad visuomet daryti ištraukų su kuo griežčiau- 
siu tikslumu, tenka rūpintis priemonėmis, kurios suteiktų 
ištraukai aiškaus pobūdžio, nurodytų jos šaltinį ir iškeltų 
aikštėn jos turinį. Kad ištrauka yra tiksli citata, turi nuro- 
dyti kabutės, nes bendrai yra sutarta, kad tarp kabučių yra 
dedami svetimi žodžiai. Tekstas be kabučių, bet su apati- 
niu pažymėjimu autoriaus, reiškia santrauką arba apskritai 
laisvą atpasakojimą. Tekstas be kabučių ir be autoriaus nu- 
rodymo reiškia, kad jis nėra ištrauka, bet nuosava pastaba, 
pasižymėjimas, rašinys. 

Išsemiamas šaltinio nurodymas reikalauja pažymėti: 

1) autoriaus pavardę, vardą ir mokslo titulus, 


88 


2) veikalo pilną pavadinimą, 

3) veikalo leidimo vietą, laiką, laidą ir leidėją, 

4) puslapius ištraukos tekste. 

Be šitų reikalingiausių dalykų, gera yra nurodyti dar vi- 
sa tai, kas kokiu nors būdu gali charakterizuoti veikalą, iš 
kurio ištrauka yra daroma. Bet, žinoma, šitokis šaltinio nu- 
rodinėjimas po kiekviena ištrauka surištas yra su palyginti 
dideliu laiko nustojimu. Todėl pilna ištraukos šaltinio cha- 
rakteristika teprivalo būti daroma vien tada, kai numato- 
ma galimybė, kad šitas šaltinis gali būti reikalingas. Be to, 
pilna šaltinio charakteristika gali būti daroma ir sutrum- 
pintu būdu, t. y. taip, kad sutrumpinimas visuomet būtų 
lengvai ir viena neabejotina prasme dešifruojamas. Paga- 
liau jei iš vieno veikalo yra daroma daug ištraukų, kurios 
gali būti reikalingos mokslo darbui, kaipo cituotinos sveti- 
mos mintys, tai veikalo tikslus ir smulkmeningas nurody- 
mas gali būti įtrauktas į skaitytos literatūros sąrašą arba į 
bibliografinius lakštelius, o po padarytomis iš jo ištrauko- 
mis gali būti vien nurodinėjami atitinkami sutartieji inicia- 
lai arba sutrumpinimai su puslapių skaičiais. 

Skaičiai puslapių, iš kur ištraukos yra paimtos, privalo 
būti irgi labai tiksliai nurodinėjami. Apskritai visa ištrauka 
taip reikia surašyti, kad, cituojant iš jos svetimą mintį, ne- 
būtų reikalo ieškoti veikalo, iš kurio ji yra paimta, ir patik- 
rinėti jos tikslumas. Todėl, tarp kitko, nurodinėjant pusla- 
pius, privalu ištraukoje nurodinėti, kur baigiasi vienas 
puslapis ir prasideda naujas. Šito nepadarius, gali atsitikti, 
kad, tecituojant ištraukos dalį, bus nežinia, iš kurio pusla- 
pio cituojamoji mintis yra imama. Pavyzdžiui, jei po ištrau- 
ka bus pažymėta „17-18 p.“, tai cituodami ištraukos dalį, 
nežinosime, ar šita dalis priklauso 17, ar 18 puslapiui. 

Ketvirtoji geros ištraukos savybė yra tai, kad taip ar šiaip 
jos turinys privalo būti ryškiai iškeltas aikštėn. Šitas ištrau- 
kos turinio ryškus iškėlimas aikštėn pasiekiamas antrašu, 


89 


kuriuo kuo trumpiausiai formuluojama pagrindinė ištrau- 
kos idėja. Jei ištrauka nėra pažymėta vienu trumpu vardu, 
atitinkančiu jos turinį, jos turinys nėra lengvai įžvelgiamas 
ir todėl nėra lengvai panaudojamas, kai įvairaus turinio iš- 
traukų susidaro didelė daugybė. Tuo tarpu tikra ištraukos 
vertė ir yra ta, kad ji gali būti kiekvienu laiku gerai ir leng- 
vai panaudota mokslo reikalui. 


h) Ištraukų surašinėjimas ir tvarkymas lakštelių sistemoje 

Iki šiolei buvo kalbėta apie ištraukų savybes be sąryšio 
su klausimu, kaip techniniu atžvilgiu ištraukos yra surašo- 
mos, tvarkomos-ir saugojamos. Prie šito klausimo ir tenka 
mums dabar pereiti, kai pagrindinės ištraukų savybės yra 
jau nustatytos. l 

Šitas grynai techninis klausimas mokslininkų praktiko- 
je buvo sprendžiamas dvejopu būdu. Būtent, anksčiau ši- 
tam reikalui buvo vartojama sąsiuvinių sistema, ogi dabar 
baigia įsiviešpatauti vadinamoji lakštelių sistema. Kiekvie- 
na iš šitų dviejų sistemų turėsime susidomėti. Kaip jau pa- 
rodo pats pavadinimas, sąsiuvinių sistemoje ištraukos su- 
rašomos į atskirus sąsiuvinius. Atskiriems mokslams arba 
net atskiriems stambesniems klausimams skiriami atskiri 
sąsiuviniai. Sąsiuvinyje ištraukos gali būti surašomos arba 
paeiliui, kaip jos pasitaiko beieškant mokslo medžiagos, ar- 
ba raidyno tvarka, pavedus kiekvienai raidei tam tikrą pus- 
lapių skaičių, arba net dalykų tvarka, suskirsčius tyrinėja- 
mąjį mokslą arba problemą atskirais smulkesniais klausimais. 
Visais šitais atvejais, arba mažiausia pirmais dviem, šalia 
kiekvienos ištraukos turi būti parašytas baltame lauke iš- 
traukos antrašas, atitinkąs jos turinį. Kai kalbama apie alfa- 
betinę sąsiuvinio tvarką, turima galvoje, kad ištraukos su- 
rašomos alfabetine antrašų tvarka. Pirmuoju atveju, kai 
ištraukos surašomos paeiliui, kaip jos pasitaiko studijose, 
antrašai privalo būti registruojami raidyno tvarka pačiame 


90 


nr 


sąsiuvinyje, arba net atskirame registre, kuris gali tarnauti 
ištisai sąsiuvinių eilei. Trečiuoju atveju, kai ištraukos sura- 
šomos sąsiuvinyje dalykine tvarka, alfabetinis antrašų są- 
rašas nėra taip reikalingas, kaip kitais atvejais, nors sąsiu- 
vinių skaičiui augant jo reikalingumas atitinkamai didėja. 

Sąsiuvinių sistema, vyravusi iki XIX a., palyginta su lakš- 
telių sistema, kuri bus nusakyta plačiau, turi tris pagrindi- 
nius trūkumus: jinai reikalauja palyginti daugiau laiko ir 
darbo, yra sunkiai apžvelgiama ir nelengvai panaudojama 
mokslo tikslams. Vis dėlto yra atsitikimų, kai sąsiuvinių sis- 
tema iki šiolei nenustoja savo reikšmės ir negali net būti 
kartais kuo kitu pakeista. Pavyzdžiui, sąsiuvinių sistema 
gali sėkmingai tarnauti paskaitų užrašams, kai šitie užrašai 
nėra įglaudžiami į lakštelių sistemą. Per paskaitas noromis 
nenoromis tenka daryti užrašų paeiliui viename sąsiuvi- 
nyje. Taip pat sąsiuvinių sistema gali būti pakankama tiems 
žmonėms, kurie darosi ištraukų tikslu šį tą atkartoti ir pas- 
kui įsiminti, bet ne tam, kad ištraukomis būtų galima pasi- 
naudoti kaipo mokslo medžiaga, kuri turi būti mokslinio 
darbo metu klasifikuojama, grupuojama, žodžiu tariant, sis- 
temingai tvarkoma. Apskritai, renkantis savo pasižymėji- 
mams vieną iš dviejų sistemų, reikia atsižvelgti į savo darbo 
tikslus ir reikalavimus. Taip pat pasirinkus vieną katrą siste- 
mą, tenka dar ji pritaikyti prie individualinių savo reikalų ir 
nuosavų patyrimų, nors svetimas patyrimas ir nustatyta dau- 
gumos praktika neprivalo būti niekados žemai vertinamu. 

Pirmas, kas sugalvojo lakštelių sistemą, bene bus Vincas 
Placcius, kuris savo veikale „De arte excependi“, išėjusia- 
me 1689 m., duoda patarimų, kaip dera daryti ištraukos ant 
atskirų lakštelių. Tačiau iki XIX a. buvo beveik visur moks- 
lininkų vartojama sąsiuvinių sistema. Ir tik XIX a. sąryšyje 
su specialiųjų mokslų greitu tarpimu ir apskritai su mokslų 
industrializacija lakštelių sistema įsiviešpatavo mokslinio 
darbo praktikoje. 


91 


Lakštelių sistemos esmė reikalauja, kad kiekviename at- 
skirame lakštelyje būtų surašomas vienas tik nesudėtingas 
savo turiniu dalykas, pavyzdžiui, atskira mintis, idėja, at- 
skiras aforizmas arba faktas. Jei viename atskirame lakšte- 
lyje tenka surašyti visa eilė idėjų arba faktų, tai šitokis atsi- 
tikimas gali turėti vietos tik tada, kai šitos idėjos arba faktai 
sudaro vieną tvirtai suglaustą visumą, kuri gali būti apim- 
ta vienu pavadinimu. Žodžiu tariant, kiekvienas atskiras 
lakštelis turi būti savo rūšies nesudėtingas pradas, turįs sa- 
vo vardą ir galįs būti kilnojamas ir įvairiai tvarkomas dide- 
lėje kitų lakštelių daugybėje. Kiekvienas lakštelis yra tarsi 
maža plytelė visoje panašių plytelių krūvoje, iš kurios gali 
būti tvarkingai ir planingai sudaryta materialinė mokslo rū- 
mų sąranga. Kaip statant rūmus reikia žinoti, kokia medžia- 
ga kur yra dedama, taip ir mokslinės medžiagos rūmuose 
galima įvairialytė medžiaga išdėstyti tinkamose vietose vien 
tada, kai kiekviena mokslinės medžiagos plytelė, t. y. kiek- 
vienas atskiras lakštelis, tarsi statomoji medžiaga, pasižy- 
mi savo pobūdžiu, turiniu ir tvarka. Visa tai lakštelis gali 
turėti kaip tik tada, kai jis yra surašytas taip, kaip to reika- 
lauja geros ištraukos savybės, t. y. kai lakštelis pasižymi 
griežtu tikslumu, turi šaltinio nurodymą, yra aiškus savo 
pobūdžiu ir kai jo turinys yra tiksliai pareikštas antrašu. 

Tasai naujas reikalavimas, kuris keliamas atskiram lakš- 
teliui, palyginant su reikalavimais, kurie buvo kelti ištrau- 
kai, tėra vien tas, kad kiekvienas atskiras lakštelis būtų pa- 
vartotas vienam nesudėtingam savo turiniu dalykui. Jei į 
vieną lakštelį surašytume daug įvairių dalykų, negalėtume 
juos visus pavadinti vienu vardu, o paskui tvarkant lakšte- 
lius pagal turinį, negalėtume jam rasti vienos kurios tinka- 
mos vietos. Kitaip dar tariant, lakštelių sistema reikalauja, 
kad kiekvienas atskiras lakštelis pasižymėtų kuo didžiau- 
siu individualumu. Tačiau šitas reikalavimas būtų klaidin- 
ga suprasti ta prasme, kad lakštelyje negali būti surašyta 


92 


daugiau kaip vienas sakinys arba net daugiau kaip viena 
ištrauka. Viena idėja gali juk būti išvystoma ištisa sakinių 
eile; įvairios ištraukos gali aiškinti vieną ir tą patį dalyką; 
pagaliau kelios idėjos, išreiškiamos įvairiais sakiniais, gali 
sudaryti vieną tvirtai suglaustą visumą, kuri ne tik galima, 
bet ir privalu įrašyti į vieną vietą. 

Taigi matome, kad visos ištraukų savybės, kurios buvo 
anksčiau nusakytos, sykiu yra pagrindinės lakštelių savy- 
bės ir kad prie šitų savybių teprisideda dar tik viena, bū- 
tent lakštelio individualumas. Lakštelio individualumas yra 
labai svarbus lakštelių sistemoje dalykas, kuris išeina aikš- 
tėn jo antraše ir paskui turi didelės reikšmės lakštelių su- 
tvarkymui. Apie lakštelių antrašus dera tad pakalbėti dar spe- 
cialiau, kaipo apie vieną iš pagrindinių lakštelio savybių. 

Lakštelių antrašams paprastai ir tikslingai tarnauja vir- 
šutinė lakštelio dalis. Čia, iš dešinės, pažymimas yra trum- 
pas lakštelio turinio pavadinimas. Bet tai nėra vienintelis 
galimas ir net privalomas antrašas. Iš kairės lakštelio viršu- 
je dera pažymėti antras-antrašas, kuris nurodytų jau ne lakš- 
telio turinį, bet tą mokslo arba apskritai intelektualinio darbo 
sritį, kuriai lakštelis priklauso savo turiniu. Lengva supras- 
ti, kad šitas bendresnio turinio antrašas tarnauja reikalui 
nurodyti, prie kurios lakštelių grupės kiekvienas atskiras 
lakštelis priklauso, tuo tarpu specialesnis antrašas, pažy- 
mjs lakštelio turinį, tarnauja reikalui rasti lakšteliui tinka- 
mą vietą atskiroje lakštelių grupėje. Yra juk aišku, kad, su- 
sirinkus didesnei lakštelių daugybei, yra reikalo juos 
suskirstyti grupėmis pagal darbo sritis ir kiekvienoje gru- 
pėje lakštelius planingai išdėstyti pagal jų turinį. Taigi dera 
gerai įsiminti, kad antrašas iš dešinės reiškia lakštelio turi- 
nį, tuo tarpu antrašas iš kairės reiškia tą grupę, kur lakštelis 
privalo būti padėtas. 

Negalima pasakyti, kad antrašų parinkimas lakšteliams 
būtų iš pat pradžios lengvas dalykas. Iš vienos pusės, ne 


93 


visuomet yra lengva parinkti surašytajai atskirame lakšte- 
lyje ištraukai tinkamas specialusis antrašas, ypač norint, kad 
šitas antrašas atsakytų visoms geroms savo savybėms, t. y. 
kad būtų kuo trumpiausias, kuo tiksliausias ir kuo ryškiausias. 
Iš kitos pusės, pradedančiam savo studijas asmeniui ne vi- 
suomet yra aišku, kokias lakštelių grupes jis gali ir privalo 
sudaryti. Kad lakštelių grupės būtų tikslingai sudarytos, rei- 
kia, kad jos būtų pritaikytos prie dirbančio mokslo darbą 
asmens reikalų, specialybės ploto, padedamųjų dalykų ir t. 
t. Praktinis šitų sunkenybių išsprendimas paprastai yra tas, 
kad iš pradžios galima pasitenkinti vien specialiaisiais ant- 
rašais, neskirstant lakštelių į atskiras grupes, ir tik paskui 
padaryti bendrieji antrašai lakšteliuose ir jie suskirstyti gru- 
pėmis, kai bus paaiškėję darbo sritys, planas, specialus nu- 
sistatymas ir t. t. 

Kalbant apie lakštelių antrašus, bus dar ne pro šalį pa- 
stebėjus, kad antrašai turi būti daromi visuomet viena kal- 
ba, t. y. ta kalba, kuri yra sava lakštelių savininkui. Tai pa- 
prastos tvarkos reikalavimas. Užtat ištraukos patariama 
daryti ta kalba, kuria jos yra originaluose parašytos. Ir tik 
tuomet, kai yra tikrenybės, kad originalus tekstas negali būti 
reikalingas ir kad vertimas gali būti padarytas visai teisin- 
gai, galima pateisinti ištraukos darymas vertime, jei nori- 
ma tuo pačiu sutaupyti laiko. Tačiau daug tikriau visuomet 
daryti ištraukos ta kalba, kuria jos yra parašytos. 

Tokios yra pagrindinės lakštelių savybės. Šalia jų išpuo- 
la trumpai nusakyti visa eilė išviršinių jų ypatybių, kurios 
turi nemaža reikšmės lakštelių sistemos technikai. Prie pri- 
valomų išviršinių jų ypatybių galima priskaityti šitokios: 
pirma, kiekvienoje atskiroje grupėje lakšteliai privalo būti 
vieno dydžio, antra, lygiai apkarpyti, trečia, padaryti iš ge- 
ro popieriaus, ketvirta, surašomi rašalais ir tik iš vienos pu- 
sės. Visos pageidaujamos ypatybės, galima sakyti, savaime 
aiškios ir nereikalauja smulkesnių pastabų. Tenka tik sąry- 


94 


šyje su lakštelių dydžiu pasakyti šis tas apie įvairius jų for- 
matus. ; . 
Jei sakoma, kad vienoje grupėje lakšteliai turi būti vieno 
dydžio, tai dar nereiškia, kad negali ir net neprivalo būti 
lakštelių įvairių formatų. Fonckas laiko tarptautiniais for- 
matais šitokius: 
didesnis formatas, 

t. y. mažoji kvarta, turinti 150 mm pločio ir 200 mm aukščio, 
vidutinis formatas, 

t. y. oktava, turinti 150 + „> “uj ”# » 
mažasis formatas, 

t. y. 16-oji lapo dalis, turinti 125 » v» n75» ~. 

Pirmasis formatas gali tikti platesnėms ištraukoms, san- 
traukoms ir rankraščiams; vidutinysis - paprastoms ištrau- 
koms; mažasis —- trumpoms pastaboms, pavyzdžiui, biblio- 
grafinėms žinutėms. Tiesa, nurodyti čia formatai nėra 
griežtai nustatyti tarptautinėje apyvartoje. 

Tvarkant lakštelius, kaip žinome, reikia dairytis į ben- 
druosius ir specialiuosius antrašus. Bendrasis antrašas iš 
kairės rodo grupę, kur lakštelis turi būti įglaustas, tuo tar- 
pu specialusis antrašas iš dešinės turi parodyti, kokią vietą 
pačioje grupėje lakštelis turi užimti. Pasirodo, kad lakštelių 
tvarkymas bendresnių grupių viduje sudaro pagrindinį 
mokslinės medžiagos tvarkymo sunkumą. Šitas sunkumas 
būtų iš tikrųjų labai nedidelis, jei lakšteliai patogu būtų vi- 
suomet tvarkyti pagal specialiuosius antrašus alfabetine rai- 
dyno tvarka. Tuo tarpu alfabetinė tvarka tėra tikrai gera 
vien tiems atsitikimams, kai ji atsako pačiam tvarkomosios 
medžiagos pobūdžiui. Tai, būtent, turi vietos tada, jei spe- 
cialieji antrašai susideda iš vieno tik žodžio ir jei renkamoji 
medžiaga turi patarnauti tokiems dalykams sudaryti, ko- 
kie, pavyzdžiui, yra žodynas, leksikonas, enciklopedija, bib- 
liografija. Bet visi šitie dalykai yra gana specialūs ir todėl 
sudaro palyginti nedidelę ruošiamųjų darbų dalį. Užtat kai 


95 


specialieji antrašai susideda iš kelių žodžių, kas dažniau- 
siai atsitinka, ir kai dalykas, kuriam medžiaga renkama, rei- 
kalauja sistemingos tvarkos, atremtos į hierarchinę pagrin- 
dinių sąvokų priklausomybę, alfabetinė tvarka pasirodo 
netinkanti, kadangi ji kaip tik sugretina sąvokas pagal tokį 
pripuolamą dalyką, koks yra pradinės išreiškiančių šitas sa- 
vybes žodžių raidės. 

Taip pat alfabetinė tvarka pasirodo neatitinkanti dalyko 
esmės, kai yra renkama istorinė medžiaga, kuri jau ne pa- 
gal hierarchinę pagrindinių sąvokų priklausomybę, bet pa- 
gal istorinius periodus turi būti tvarkoma. Savaime aišku, 
kad renkamai istoriniam dalykui medžiagai tinka geriau 
chronologinė tvarka. Bet ir šitaip tvarkytinų dalykų paly- 
ginti yra nedaug visame mokslų, menų ir literatūros plote. 
Todėl didžiausia dalykų dauguma pareikalaus vien dėl sa- 
vo pobūdžio ypatybių dalykinės sistemos, sudarytos pagal 
hierarchinę pagrindinių sąvokų priklausomybę. 

Taigi renkamai medžiagai gali būti taikoma alfabetinė, 
chronologinė ir dalykinė tvarka. Nors pastaroji tvarka turi 
atsakyti planingam dalyko išvystymui pagal logiškąją sis- 
temą, tai nereiškia, kad ji yra geriausia visiems atsitikimams. 
Pasirodo net, kad ten, kur ji geriausiai tinka dalyko esmei, 
ji paprastai neapsieina be mažesnės ar didesnės pagalbos 
dviejų kitų tvarkų. Antai kiekvienas dalykas turi savo isto- 
rinę dalį, kuri turi būti tvarkoma chronologine tvarka. Sy- 
kiu kiekvienas dalykas turi savo bibliografiją, kuri turi būti 
tvarkoma alfabetine tvarka. Iš čia matyti, kad mokslo me- 
džiagos tvarkymas gali ir net privalo būti daromas pagal 
įvairius principus įvairiose savo dalyse, nors didžiausioje 
"atsitikimų daugumoje ir didžiausioje darbo dalyje dalyki- 
nė sistema, atremta į hierarchinę pagrindinių sąvokų pri- 
klausomybę, pasirodo tinkamiausia. Šita dalykinė sistema 
vadinama dar kitaip ideologinės sistemos vardu. 

Kaip reikia tvarkyti renkamoji medžiaga alfabetine ir 


96 


chronologine tvarka, gali nusimanyti kiekvienas, kas turi 
nors mažiausių davinių dirbti studijų darbą. Bet užtat da- 
lykinė tvarka, kuri turi būti taikoma renkamai medžiagai ir 
tuo pačiu lakštelių sistemai, kai to reikalauja pati dalyko 
esmė, yra jau tiek sudėtingas dalykas, kad negali būti kiek- 
vieno studijuotojo vykusiai sugalvota ir sėkmingai taiko- 
ma darbe. Visų pirma dalykinė tvarka reikalauja turėti, net 
pradedant medžiagos rinkimą, tam tikrą mažiau ar dau- 
giau smulkmeningą studijuojamos mokslo ar literatūros sri- 
ties planą. Be to, jei net prileisime, kad toks planas gali būti 
lengvai pasisavintas iš žmonių, labiau patyrusių rūpimoje 
mums srityje arba net iš tam tikrų specialių įstaigų, užsii- 
mančių mokslo ir literatūros dalykų klasifikacija ir atitin- 
kamu knygų katalogavimu, tai vis dėlto lieka dar klausi- 
mas, kaip lakšteliuose turi būti žymimi antrašai, kad paskui 
būtų galima jie lengvai sutvarkyti pagal nustatytąjį planą. 
Pagaliau kyla čia dar vienas svarbus klausimas, būtent, kaip 
turi būti daromi antrašų žymėjimai, kad neribojamas lakš- 
telių didėjimas medžiagos rinkimo eigoje nekliudytų lakš- 
teliams taip pataikyti į atitinkamas grupių vietas, kad lakš- 
teliai, artimi savo turiniu, susigretintų tarp savęs. 

Dėl visų šitų klausimų turiu pažymėti, kad mokslininkų 
praktika iki šiolei nėra jų išsprendusi vienodu būdu. Man 
bent dabar neabejotina, kad, norint tiksliai rinkti medžiagą 
kokiam nors mokslo, meno ar literatūros dalykui, reikia vi- 
sų pirma įsigyti gana smulkmeningas planas. Mokslinin- 
kas specialistas, žinoma, išsidirbs pats sau tinkamiausią stu- 
dijuojamojo dalyko planą, bet užtat pradedąs studijas asmuo 
turės griebtis svetimos pagalbos. Šitam reikalui geriausiai 
gali patarnauti Tarptautinis bibliografijos institutas Briuse- 
lyje (Institut International de Bibliographie à Bruxelles — Pa- 
lais Mondial, Cinquantenaire), išleidęs 35 brošiūras, iš ku- 
rių kiekviena yra skiriama atskirai mokslų sričiai ir suteikia 
įeinančios į ją medžiagos klasifikaciją pagal decimalinę, 


97 


arba dešimtainę, bibliografijos sistemą. Reikia šia proga pa- 
sižymėti, kad Tarptautinio bibliografijos instituto klasifika- 
cija negali būti laikoma idealia moksliškosios sistematiza- 
cijos atžvilgiu. Bet tai jai dar nekliudo tarnauti praktiniam 
reikalui suskirstyti mokslo medžiagą ideologiniu būdu, 
t. y. sugretinant artimą savo turiniu medžiagą. 

Antras dalykas, kuris lieka lygiai neabejotinas, yra tai, 
kad specialusis antrašas, dedamas lakštelio viršuje iš deši- 
nės pusės, ne tik turi iškelti aikštėn lakštelio turinį, bet dar- 
gi suskirstyti sugretintą viename smulkesniame plano sky- 
riuje medžiagą į atskiras idėjas. Negalima juk reikalauti iš 
plano, kad smulkiausias jo punktas supultų su atskira idė- 
ja, nes tuomet planas turėtų pasidaryti per daug sudėtin- 
gas ir tiek tobulas visose smulkmenose, koks jis faktinai ne- 
gali būti paruošiamojo darbo eigoje. 

Tokiu būdu turime, iš vienos pusės, studijuojamojo da- 
lyko planą, arba suklasifikuotos bendruose bruožuose me- 
džiagos sąrašą, o iš antros pusės - visą eilę lakštelių, cha- 
rakterizuojamų specialiais antrašais, arba specialiomis 
idėjomis. Plano skyriai, skirsniai ir punktai yra tarsi dides- 
nės ir mažesnės dėžutės, į kurias turi būti suskirstyti lakš- 
teliai pagal surašytas juose idėjas, ir dar taip, kad mažesnės 
dėžutės būtų sudėtos į didesnes, o šitos pastarosios - į di- 
džiausias. Tai ir gali būti geriausiai padaryta pritaikant lakš- 
telių tvarkymui decimalinę, arba dešimtainę, klasifikaciją. 


i) Dešimtainė klasifikacijos sistema, pritaikyta mokslo medžia- 
gai tvarkyti 

Dešimtainė klasifikacijos sistema, sugalvota Melvilio 
Dewey'o maždaug prieš 50 metų ir jo tiksliai išdėstyta 
1891 m., buvo priimta Tarptautiniame bibliografijos insti- 
tute Briuselyje pačioje pabaigoje XIX a. kaipo katalogavi- 
mo sistema. Strasbūro profesorius P. Chavigny prieš dvi- 
dešimt metų ėmė šitą klasifikacijos sistemą taikyti renkamai 


98 


mokslo medžiagai ir su pilnu pasitenkinimu dabar konsta- 
tuoja didelį savo laimėjimą. Papildydamas vienu kitu at- 
žvilgiu Chavigny sistemą irją atitinkamai modifikuodamas 
ir noriu ją siūlyti kaipo tinkamiausią renkamai mokslo me- 
džiagai tvarkyti. Jos esmė turi būti nusakyta sąryšyje su pa- 
čia dešimtaine sistema. 

Dešimtainė klasifikacijos sistema stengiasi bet kurią su- 
dėtingo plano poziciją tiksliai išreikšti skaičiais, supranta- 
mais dešimtainių trupmenų prasme, nors pareiškiamais 
sveikųjų skaičių būdais. Šita sistema suskirsto žmogaus Ži- 
nių visetą į dešimtį dalių, pareikšdama jas skaitmenimis pra- 
dedant 0 ir baigiant 9. Taip gauname pirmąjį pagrindinį su- 
skirstymą, kur O reiškia bendrojo turinio veikalus ir 
bibliografiją, 1 - filosofiją, 2 - religiją bei teologiją, 3 - vi- 
suomeninius mokslus ir teisę, 4 - filosofiją bei lingvistiką, 5 - 
grynai prigimtuosius mokslus, 6 - pritaikomuosius moks- 
lus, 7 - dailiuosius menus, 8 - literatūrą ir 9 - istoriją bei 
geografiją. Kiekvienas iš šitų pagrindinių skyrių savo ruožtu 
yra skirstomas į dešimtį dalių, taip pat pažymimų skaitme- 
nimis nuo 0 iki 9. Gauname jau 100 skyrių. Toliau kiekvie- 
nas iš šitų skyrių yra vėl skirstomas į dešimtį dalių, pažy- 
mimų taip pat skaitmenimis nuo 0 iki 9. Gauname jau 1000 
skyrių. Darant ketvirtąjį skirstymą, gausime 10 000 skyrių, 

„darant penktąjį skirstymą, gausime 100 000 skyrių ir t. t. 
Kiekvienas skyrius bet kuriame skirstyme turi savo pava- 
dinimą. Taip, pavyzdžiui, 0 paprastai reiškia bendrenybes, 
tuo tarpu skaitmuo 9 paprastai yra rezervuojamas įvaire- 
nybėms, neįeinančioms į pirmus devynis skaitmenis. 

Jei dabar panorėsime kokį nors plano suskirstymo pa- 
vadinimą išreikšti skaičiumi, tai turėsime sustatyti į eilę vi- 
sus skaitmenis, kurie jam atsako pirmajame, antrajame, tre- 
čiajame, ketvirtajame, penktajame ir t. t. suskirstyme. 
Pavyzdžiui, norime rasti skaičių, kuris pareikštų bendre- 
nybes, liečiančias plaučių ligas. Iš Chavigny pateikiamo 


99 


plano vidurinių ligų patologijai patiriame, kad šitokis skai- 
čius bus 616240. Analizuodami šitą skaičių turime pasaky- 
ti, kad pirmas skaitmuo 6 reiškia pritaikomuosius moks- 
lus, antras skaitmuo 1 - medicinos mokslus, trečias skaitmuo 
6- vidurinių ligų patologiją, ketvirtas skaitmuo 2 - alsavi- 
mo sistemos ligas, penktas skaitmuo 4 - plaučius, ir šeštas 
skaitmuo 0 - bendrenybes, liečiančias plaučių ligas. Jei da- 
bar rastume, pavyzdžiui, bendrą pastabą apie plaučių ligų 
sąryšį su higienos sąlygomis ir persirašytume ją į lakštelį, 
tai turėtume iš dešinės pusės viršuje pažymėti specialusis 
antrašas, leiskime, „plaučių ligos ir higiena“, o iš kairės pu- 
sės bendrojo antrašo vietoje pakaktų pažymėti skaičius 
616240, kad lakštelis, patekęs tarp bet kokio skaičiaus pa- 
našiai pažymimų lakštelių, rastų tinkamą vietą šalia gimi- 
ningos sau medžiagos. 

Reikia tik, tvarkant lakštelius pagal skaičius, niekuomet 
nepamiršti, kad žymimi pagal dešimtainę klasifikaciją skai- 
čiai turi būti suprantami kaipo dešimtainės trupmenos, bet 
ne kaipo sveikieji skaičiai. Todėl faktinai skaičius 616240 
reiškia dešimtainėje klasifikacijoje 0,616240. Tik dėl pato- 
gumo ir išvengimo nereikalingų kartojimų O ir kablelis yra 
praleidžiamu. Todėl irgi skaičius 616240 yra laikomas de- 
šimtainėje klasifikacijoje mažesniu už skaičių 62 ir dėl tos 
priežasties pažymėtas juo lakštelis yra sutvarkymui ima- 
mas anksčiau negu lakštelis, pažymėtas tik dviem skaitme- 
nimis 62. 

Apskritai tvarkant lakštelius pagal skaičius, pažymėtus 
bendrojo antrašo vietoje, tenka iš pradžios jie sudėstyti pir- 
mojo skaitmens tvarkoje, paskui tvarkyti lakšteliai, turį tuos 
pačius pirmuosius skaitmenis, pagal antrąjį skaitmenį; to- 
liau lakšteliai, turį du pirmu vienodu skaitmeniu, tvarkyti 
pagal trečiuosius skaitmenis ir t. t. Šitokis tvarkymas fakti- 
nai atmeta alfabetinį žodžių tvarkymą, kai jie yra iš pra- 
džios tvarkomi pagal pirmąją raidę, paskui - pagal antrąją, 


100 


toliau - pagal trečiąją ir t. t. Todėl irgi, panašiai kaip į su- 
tvarkytus alfabetine tvarka žodžius galima įglausti bet ku- 
ris naujas žodis tinkamoje jam vietoje, taip ir dešimtainėje 
klasifikacijos sistemoje galima rasti tinkama vieta bet ku- 
riai naujai medžiagai, kuri, taip sakant, automatiniu būdu 
pateks į giminingos sau medžiagos tarpą. Šita galimybė dau- 
ginti neribojamai renkamoji medžiaga ir sykiu neardyti ide- 
ologinės sudarytojo rinkinio tvarkos ir sudaro pagrindinę 
teigiamąją dešimtainės klasifikacijos ypatybę. 

Iš nusakytų čia bendrųjų idėjų apie dešimtainę klasifi- 
kaciją, pritaikytą mokslo medžiagai rinkti bei tvarkyti, ži- 
noma, dar negalima praktiškai pramokti dirbti pats šitas 
darbas. Kiekvienas, norįs šitą sistemą pritaikyti savo prak- 
tikai, turės naudotis paminėtomis anksčiau Briuselio Tarp- 
tautinio bibliografijos instituto brošiūromis arba kitais de- 
šimtainės sistemos vadovėliais, kurie aiškins šitos sistemos 
principus ir jų pritaikymą tam tikroms mokslinio darbo sri- 
tims. 

Čia (102-104 puslapiuose) dedami tik keli pavyzdžiai 
lakštelių, pažymėtų pagal dešimtainės klasifikacijos reika- 
lavimus. Prie šitų pavyzdžių bus ne pro šalį padarius že- 
miau keletą bendrų pastabų. 

1. Pirm pradėsiant studijuoti kurį nors veikalą, iš kurio 
teks daryti daug ištraukų, reikia surašyti šitam veikalui bib- 
liografinis lakštelis su visomis reikiamomis smulkmenomis. 
Tai daroma visų pirma tam, kad, įgavus bibliografinę vei- 
kalo charakteristiką, nebūtų reikalo po kiekviena daroma 
iš jo ištrauka žymėti šaltinis su visomis jo smulkmenomis. 

2. Turint visuomet po ranka panaudotos literatūros bib- 
liografinius lakštelius, pakanka žymėti ištraukų lakšteliuo- 
se autoriaus pavardė su pirmąja jo vardo raide, sutrumpin- 
tas veikalo pažymėjimas, nustatytas bibliografiniame 
lakštelyje, ir puslapiai. 

3. Bibliografiniai lakšteliai turi du antrašu skaitmenimis; 


101 


iš jų dviejų kairinis parodo nustatytu Briuselio Tarptauti- 
nio bibliografijos instituto būdu bibliografinę lakštelių gru- 
pę, skiriamą specialiajai literatūrai; tuo tarpu dešininis nu- 
rodo tokiu pat būdu tą specialiosios literatūros sritį, kurią 
liečia aprašomas lakštelyje veikalas. Bibliografiniai lakšte- 
liai yra tvarkomi alfabetine tvarka pagal autorių pavardes. 
Dešininiai antrašai tarnauja tam atvejui, jei kada atsiranda 
reikalas sugrupuoti bibliografinius lakštelius, liečiančius 
vieną kurį klausimą. 

4, Ištraukų lakšteliuose kairiniai skaičiai tarnauja jiems 
tvarkyti pagal dešimtainę Briuselio Tarptautinio biblio- 
grafijos instituto sistemą. Šito tvarkymo išvadoje giminingi 
turiniu lakšteliai, turį vienodus skaičius, savaime susigreti- 
na. Tuo pačiu laiku specialieji antrašai, stovį iš dešinės, iš- 
kelia aikštėn pagrindines idėjas, kurių yra sugretintuose pa- 
gal vienodus skaičius lakšteliuose. 

5. Rašant apie kokį nors klausimą moksliškąjį dalyką, 
tenka išsiimti iš surinktos medžiagos ta lakštelių grupė, kuri 
yra pažymėta atitinkančiu šitam klausimui skaičiumi. Sy- 
kiu išrankioti iš bibliografinės grupės lakšteliai, pažymėti 
tuo pačiu skaičiumi, sudarys panaudotąją šituo klausimu 
literatūrą. 


016 37 
Wilbois, Joseph, Directeur de l'Ecole 
d'Administration et d'Affaires, 


La nouvelle Education française; 
Strp. - N. E. F. 


Payot et C-ie, Boulevard Saint-Germain, 106, 
Paris, 1922 


Bibliografinis lakštelis Nr. 1 
102 


37.01 Ugdymo reikšmė 


„L'ėducation n'est pas un mėtier distinct, mais une fonc- 
tion de tous les métiers”. 
J. Wilbois, N.E.F., 9 p. 
„Quelqu'un a pu dire que, [28 p.] quand un patron réunit 
des ouvriers pour construire des automobiles, sa mission 
est d’abord de chercher à former ces hommes, et que ses 
autos ne sont que des sous-produits“. 
Ten pat, 28-29 p. 


Ištraukos lakštelis Nr. 1 
016 


Pesch S.J., Tilmannus, 

Institutiones logicae et ontologicae. Pars I. 

Introductio in philosophiam. — Logica. 
Strp. - I. L. O. 


Editio altera, abbreviata, emendata, novis 
aucta a Carolo Frick S. J. 


Friburgi Brisgoviae, B. Herder, MCMXIV. 
(Vok. Freiburg, 21914) 


Bibliografinis lakštelis Nr. 2 


103 


16.6 Silogizmo aptartis 


„Syllogismus etiam definiri potest: argumentatio, in gua 
duo termini duabus in propositionibus cum tertio aliguo 


termino comparatur, ex guo fiat, ut in propositione tertia 
unus de altero aut affirmetur ut conveniens, aut negetur 
ut discrepans”. 

T. Pesch, I. L. 0.,143 p. 


Ištraukos lakštelis Nr. 2 


6. Skaičiai, rašomi lakšteliuose pagal dešimtainę siste- 
mą, tegali būti parinkti vien tada, kai turima prieš-akis smul- 
kmeningas studijuojamosios srities planas, paimtas, pavyz- 
džiui, iš „Repertoire Bibliographigue Universel“, kuris yra 
leidžiamas Tarptautinio bibliografijos instituto Briuselyje. 
Taip pat, norint pasinaudoti lakšteliais kuriam nors klausi- 
mui, tenka iš pradžios teirautis plane, kuris skaičius šitą 
klausimą atitinka. Tyrinėjamos srities specialistas gali pats 
susidaryti pagal dešimtainę sistemą planą, labiau atsakantį 
asmeniniams jo reikalams. 


k) Iškarpos ir nuosavų pastabų pasižymėjimas 

Buvo savo laiku sakyta, kad renkamoji mokslo medžia- 
ga susideda iš ištraukų, iškarpų ir nuosavų pastabų. Po to, 
kas buvo pasakyta apie ištraukų darymą ir tvarkymą, ne- 
daug kas telieka pasakyti apie iškarpas ir nuosavus pasižy- 
mėjimus, nes ir čia techninė dalyko pusė pasilieka iš esmės 
ta pati. 

Iškarpos yra faktinai tos pačios ištraukos, tik ne nurašo- 
mos, bet tiesiog iškerpamos. Iškirpti galima tada, kai raši- 
nys, iš kurio semiama medžiaga, neturi tiek vertės ir tokios 
lyties, kad galėtų būti laikomas knygyno sudedamąja dali- 
mi. Prie spaudinių, iš kurių daromos ne ištraukos, bet iš- 


104 


karpos, priklauso, pavyzdžiui, laikraščiai, prospektai, ka- 
talogai, kainoraščiai, bibliografiniai pranešimai, trumpos at- 
spaudos, mažos brošiūros, programos ir t. t. 

Pagal tai, koks yra iškarpos didumas, su ja apsieinama 
įvairiai. Jei iškarpa yra didelė, ji yra laikoma skyrium di- 
džiųjų iškarpų grupėje. Bet tuomet jai yra surašomas atski- 
ras lakštelis su jos turinio nurodymu ir įglaudžiamas į lakš- 
telių sistemą atitinkamoje vietoje, kad būtų galima jinai 
surasti ir panaudoti, kai bus reikalo susidurti su paliestu 
joje klausimu. Mažos iškarpos yra tiesiog lipdomos ant lakš- 
telių ir pažymimos antrašais ir šaltinių nurodymu, kaip tai 
daroma su ištraukomis. 

Čia betgi reikia dar pridėti keletas smulkmenų, liečian- 
čių šaltinio nurodymą. Būtent, prie to, kas paprastai pažy- 
mima ištraukose, reikia dar pridėti: 

1) tikslus pavadinimas spaudinio, pavyzdžiui, laikraš- 
čio, iš kurio iškarpa daroma, 

2) šito spaudinio numeris, tomas, metų eiga ir k. p. d., ir 

3) spaudinio data. 

Iškarpa vidutinio didumo gali būti suskirstyta į kelias 
dalis ir sulipdyta ant kelių lakštelių. Pastaruoju atveju, kaip 
ir ilgų ištraukų atvejais, lakštelių eilė nurodoma eiliniais 
skaičiais viršutiniame kampe iš dešinės pusės. 

Lakštelio viršuje, aukščiau prilipdytos iškarpos, daromi 
antrašai tokiu pat būdu, kaip ir ištraukų lakšteliuose. Taip 
pat, jei iš vieno spaudinio daroma daug iškarpų, apsimoka, 
laiko ekonomijos dėlei, surašyti bibliografinis lakštelis ir pa- 
gal jį sutrumpintu būdu žymėti šaltinis po iškarpomis. 

Pagaliau nuosavų pastabų pasižymėjimas yra trečia ren- 
kamos mokslo medžiagos rūšis. Nuosavos pastabos gali būti 
daromos sąryšyje su ištraukomis ir iškarpomis arba be są- 
ryšio su jomis. Pirmuoju atveju šitos pastabos surašomos 
tuoj po ištrauka arba po iškarpa, prilipdyta prie lakštelio. 
Antruoju atveju jos yra daromos ant atskirų lakštelių. 


105 


Nuosavos pastabos gali liesti nuosavo patyrimo arba nuo- 
savo samprotavimo dalykus. Gera yra bent trumpai pasi- 
žymėti tos individualinės aplinkybės, kuriose įvyko paty- 
rimas arba kurios sužadino minčių eigą, nes tai paskui 
duoda galimybės grįžti prie savo patyrimo ir samprotavi- 
mo šaltinio ir jį išsemiamiau panaudoti. 

Nuosavos pastabos surašomos, kaip sakyta, į atskirus 
lakštelius, kurie paskui, žinoma, pažymimi antrašais ir 
įglaudžiami į lakštelių turinį. Kad nuosavos pastabos būtų 
visuomet lengvai atskiriamos nuo svetimų minčių ir sveti- 
mų žodžių, yra tikslinga po jomis žymėti tam tikras žen- 
klas, pavyzdžiui, savo inicialai. 

Lakštelių sistemoje nėra abejingas dalykas, kaip lakš- 
teliai yra laikomi ir saugojami. Pavyzdžiui, lakšteliai gali- 
ma laikyti uždaruose vokuose ir atdarose skrynutėse; ga- 
lima jie laikyti gulsčiai arba stačiai ir t. t. Pasirodo, nuo 
lakštelių laikymo būdo pareina tvarkos palaikymo leng- 
vumas, lakštelių pritaikomumas darbui ir laiko taupumas. 
Jei, pavyzdžiui, lakšteliai surišti į pundus arba sukrauti į 
atskirus didelius vokus, jų panaudojimas darbui yra sun- 
kus ir reikalauja nemaža laiko jiems tvarkyti, kai vieną kar- 
tą tvarka nors kiek yra suardyta. Dėl šitų priežasčių lakš- 
teliams laikyti bei saugoti tvarkoje reikalingi yra tam tikri 
prietaisai. 

Neaprašinėdamas šitų prietaisų, kuriuos reikia matyti, 
norint apie juos turėti tikrą supratimą, teišvardysiu vien tuos 
prietaisus, kuriuos Fonckas yra paminėjęs savo veikale. Tai 
yra: 

1. Sammelmappen — prietaisai, tarnaują dideliam lakštelių formatui. 
2. Sammelbicher ” ” ” ” ” 

3. Briefordner ” „ " » ” 

4. Geschlossene Schachtel - uždaros skrynutės mažam lakštelių for- 
matui. 

5. Offene Fächer - atdaros dėžutės ” ” ” 


106 


6. Sammelkästen oder Sammelschrūnke mit Fächern oder Schubladen — 
tam tikros spintos su ištraukiamomis skrynutėmis. 

7. Zettelkasten oder Kartotheken - moderniosios spintos, arba karto- 
tekos. 

Renkama ir tvarkoma mokslo medžiaga yra labai nau- 
dinga laikas nuo laiko peržiūrėti, pertikrinėti jos sudėsty- 
mo tvarka ir prie tos pačios progos kartoti savo atmintyje 
svarbiausieji dalykai. Tokiu būdu parinktosios mokslo me- 
džiagos visuma sudarys sistemą ne tik lakštelių spintose, 
bet ir jos rankiotojo galvoje. 

Dabar įsivaizduokime, kad studentas, pasirinkęs vieną 
kurią specialybę, iš pat pradžios savo studijų tvarkingai bei 
sistemingai renka mokslo medžiagą savo srityje. Vadinasi, 
jis klauso paskaitas ir daro per jas užrašus. Iš šitų užrašų jis 
paskui surašo į lakštelius ištraukas, kurias įglaudžia į tą me- 
džiagą, kuri jo gaunama iš skaitybos. Gautą tokiu būdu jau 
dvejopą medžiagą jis paskui papildo prie kiekvienos tinka- 
mos progos iškarpomis ir nuosavomis pastabomis. Jei dar- 
gi jis laikas nuo laiko peržiūrinėja savo lakštelius ir sten- 
giasi suimti bendrais žvilgiais surankiotą medžiagą, ar 
nepasirodys, kad jis yra gerai ir sistemingai pasiruošęs ir 
egzaminams išlaikyti, ir diplominiam darbui parašyti, ir di- 
sertacijai pasirinkti, ir pagaliau jai rengti? Tokiu atveju vi- 
sa, kas yra reikalinga moksliškajam subrendimui, bus atėję 
savaime, taip sakant, visai nejučiomis, be ypatingų pastan- 
gų, be persidirbimo per egzaminus, žodžiu tariant, be ne- 
reikalingo forsavimo jaunų pajėgų, kas taip atgraso nuo 
mokslo ir taip blogai atsiliepia į jaunimo sveikatą. Ir kaip 
gaila, kad paprastai nusimanymas, kaip privalu studijuoti 
ir kokiomis techninėmis priemonėmis apsaugoti savo stu- 
dijų išdavos, ateina jau tada, kai studijos pasirodo nebepa- 
kartojamos. 


107 


IV. Mokslinio darbo rūšys 
1. Žodinės mokslinio darbo rūšys 


Ketvirtoje bendrosios mokslinio darbo metodikos daly- 
je tenka kalbėti apie mokslinio darbo rūšis. Žinoma, ir čia 
mums bus ne pro šalį pažiūrėjus į dalyką labiausiai akade- 
minių studijų atžvilgiu, t. y. atžvilgiu į tai, kokios moksli- 
nio darbo rūšys gali būti taikomos akademinių studijų dar- 
be ir, tarp kitko, pratybose. Pasirodo, kad mokslo darbas 
gali reikštis arba veiksmu, arba žodžiu, arba raštu. Sakysi- 
me, mokslininkas specialistas daro eksperimentus chemi- 
jos laboratorijoje. Šituo atveju, galima pasakyti, turime 
veiksminį mokslinio darbo būdą. Kai yra vedamas moks- 
liškasis disputas, pavyzdžiui, ginant kam savo disertaciją, 
turime žodinį mokslinio darbo būdą. Kai pagaliau yra 
spausdinamas moksliškasis referatas, turime raštinį moks- 
linio darbo būdą. 

Akademinėse studijose mokslinis darbas gali būti dir- 
bamas visais šitais būdais. Studentas dirba laboratorijose, 
veda diskusijas pratybose ir, be to, rašo tiek pratybinius, 
tiek diplominius darbus. Iš šitų trijų mokslinio darbo būdų 
veiksminis būdas turi visuomet specialinio pobūdžio, ku- 
ris kiekvienoje mokslinio darbo srityje turi įvairių savybių. 
Pavyzdžiui, vienoks bus darbas chemijos laboratorijoje, ki- 
toks ~ fizikos kabinete arba braižykloje ir t. t. Dėl šitos prie- 
žasties veiksminis darbo būdas priklauso prie specialiosios 
metodikos: jam beveik negalima nustatyti bendrų reikšmin- 
gų principų, taisyklių, lyčių. Kas kita yra su žodiniu ir raš- 
tiniu mokslinio darbo būdu. Čia jau yra tokių bendrų dar- 
bo lyčių, kaip, pavyzdžiui, iš vienos pusės, diskusija, iš 
antros pusės — referatas, kuriuodu tinka įvairioms mokslo 
sritims, nežiūrint šitų sričių turinio įvairumo. Todėl, kal- 
bant bendrojoje metodikoje apie mokslinio darbo rūšis, te- 


108 


dera kalbėti vien apie žodines ir raštines jo rūšis, kurios ga- 
li būti pritaikytos akademinių studijų reikalams. 

Fonckas suranda šešias žodines mokslinio darbo rūšis, 
kurios gali būti praktikuojamos seminarinėse pratybose. Tai 
yra: 1) diskusija, arba mokslinio klausimo svarstymas, 2) dis- 
putas, arba mokslinis ginčas, 3) lektūra su interpretacija, 
arba skaityba su aiškinimais, 4) naujausios specialiosios li- 
teratūros aptarimas, 5) bendras mokslinio klausimo tyrinė- 
jimas, 6) nepaprastos pratybos. Kiekviena rūšimi turėsime 
iš eilės bent trumpam susidomėti. 


a) Diskusija, arba mokslinio klausimo svarstymas 

Diskusija, arba bendras mokslinio klausimo svarstymas, 
yra, galima sakyti, paprasčiausia žodinių pratybų lytis. Ji 
yra geras akstinas savarankiškajam veiklumui sužadinti 
svarstymo dalyviuose. Dalyvaujant juk diskusijose tenka 
pareikšti viešai savo nuomonė, išklausyti svetima ir šita pas- 
taroji spręsti. Diskusija tad pratina dalyvius pareikšti ir ginti 
savo nusistatymą ir kritingai spręsti svetimąjį, sąmoningai 
svarstant argumentus už ir prieš. Šitokiose aplinkybėse pa- 
prastai susidomima klausimu labiau ir giliau negu tada, kai 
žmogus vienas tesvarsto kurį dalyką. Tuo pačiu įsigyvena- 
ma geriau į šito svarstomojo klausimo esmę ir sykiu įgau- 
nama geresnio jo supratimo tiek dėl nuosavų pastangų, tiek 
dėl pažiūrų, išreikštų iš priešingos pusės. 

Žodžiu tariant, negali būti abejonės, kad diskusija gali 
būti tikrai naudinga moksliniam darbui tiek ruošiantis prie 
jo, tiek jį dirbant kuriamuoju būdu. Tačiau kad mokslinio 
klausimo svarstymas bendromis pajėgomis būtų tikrai 
naudingas, reikalinga yra ištisa eilė moralinių bei intelek- 
tualinių sąlygų. Prie pirmųjų sąlygų priklauso visų pirma 
pasiryžimas naudotis diskusija, kaipo priemone tiesai išaiškin- 
ti, Jei, pavyzdžiui, diskusijose dalyviai laikosi tikslo per 
fas et nefas apginti savo pirmykštį nusistatymą ambicijos 


109 


bei atkaklumo dėlei, diskusija gali tapti bergždžiu energi- 
jos eikvojimu, kuris nieku negalima pateisinti. Su šita dori- 
ne diskusijos sąlyga yra tampriai surišta kita sąlyga, bū- 
tent: sugebėjimas išlaikyti parlamentarinę tvarką diskusijos eigoje. 
Nėra sunku išlaikyti šita tvarka, jei kam iš tikro rūpi išaiš- 
kinti tiesa. Užtat esti kitaip, jei kam svarbu ginti kokia nors 
pažiūra tik todėl, kad jinai yra sava, arba pažeminti ir iš- 
peikti kitų dalyvių pažiūros dėl to, kad jos gali būti klaidin- 
gos arba net netinkamai išreikštos. 

Prie intelektualinių sąlygų, reikalaujamų diskusijai, vi- 
sų pirma priklauso tinkamas bendras ir specialus dalyvių pasi- 
ruošimas. Aišku juk-savaime, kad diskusija negali būti sėk- 
minga, jei dalyviai tokiu dvejopu pasiruošimu nepasižymi. 
Bendras pasiruošimas yra ne kas kita, kaip bendras išsila- 
vinimas, kuris yra reikalingas svarstomųjų klausimų rūšiai. 
Specialusis dalyvio pasiruošimas prie diskusijos yra susi- 
pažinimas ne tik su bendru svarstomojo klausimo stoviu, 
bet ir su ta medžiaga, kuri yra pateikiama dalyvių sprendi- 
mui ir kuria, pavyzdžiui, yra referento pranešimas ir kri- 
tingos koreferento pastabos. Jei dalyviai neturi galimybės 
įgauti iš anksto šitokio specialaus pasiruošimo, jie arba ne- 
pakankamai rimtai improvizuoja, turėdami pakankamai 
drąsos, arba visai pasyviai užsilaiko, neturėdami šitos drą- 
sos ir pasitikėjimo savimi. 

Kai bendras ir specialus pasiruošimas yra pakankamas, 
reikalinga dar yra intelektualinė iniciatyva, nes be jos diskusija 
vykti negali. Tiesa, jei vieną kartą diskusija yra prasidėjusi, 
ji tuo pačiu sužadina dalyvių iniciatyvą; vis dėlto dalyviai 
visuomet turi laikyti savo sąmonėje reikalą aktyviai daly- 
vauti klausimo svarstyme ir tuo pačiu prisidėti prie tiesos 
išaiškinimo. 

Yra taip pat sąlygų, kurios privalomos pačiam svarsto- 
mojo klausimo parinkimui bei kėlimui. Būtent, diskusija ga- 
li vykti sėkmingai vien tada, jei svarstomasis klausimas nėra nei 


110 


per bendras, nei per specialus; jei jis yra tiksliai formuluojamas ir 
teisingai keliamas; jei jis yra reikšmingas dalyvių studijoms arba 
aktualus gyvenamųjų laikų atžvilgiu. Per bendras klausimas 
reikalauja per daug specialaus pasiruošimo ir todėl negali 
suįdominti didesnio dalyvių skaičiaus; netiksliai suformu- 
luotas ir netinkamai iškeltas klausimas gali sužadinti daug 
bergždžių diskusijų; pagaliau nereikšmingas studijoms ar- 
ba gyvenimui klausimas negali sužadinti dalyviuose pa- 
kankamo susidomėjimo. 


b) Disputas, arba mokslinis ginčas 

Disputas, arba mokslinis ginčas, yra ne kas kita, kaip ta 
pati diskusija, tik suimta į griežtesnes logiško protavimo 
lytis. Viduramžiais disputas buvo tvarkomas griežtomis si- 
logistikos taisyklėmis. Naujaisiais laikais, kai ėmė ypatin- 
gai žydėti patirtiniai induktyviniai mokslai, imta sykiu su 
panieka žiūrėti į silogistinius disputus. Tačiau šita panieka 
iš tikrųjų laikosi prietarais žmonių, kurie nesugeba įsigilin- 
ti į dalyko esmę. Induktyviniams mokslams pražydėjus, nė- 
ra juk tuo pačiu pasidarę nebereikalingi racionaliniai de- 
duktyviniai, žodžiu tariant, protautiniai mokslai, kur 
silogistiniai disputai gali būti visai naudinga mokslinių pra- 
tybų rūšis. Iš kitos pusės, ta aplinkybė, kad silogistinis dis- 
putas būdavo ne kartą nusifilosofavusių scholastų pavar- 
totas į bloga, dar neprirodo, kad silogistinis disputas, kaip 
toks, yra bergždžias. 

Iš tikrųjų silogistinis disputas, pritaikytas srityje, kuriai 
jis tinka savo pobūdžiu, turi visas teigiamas diskusijos sa- 
vybesir dar viršaus - tas ypatybes, kurios pareina nuo griež- 
tos logiškos disputo santvarkos. Silogistiniame, arba dia- 
lektiniame, dispute argumentuojama už ir prieš silogistine 
protavimo lytimi. Šita aplinkybė priverčia disputo dalyvį 
operuoti aiškiai apdirbtomis sąvokomis, išvystyti savo min- 
čių eigą logiškoje tvarkoje, formuluoti savo prirodinėjimus 


111 


tikslioje lytyje, daryti tiesioginę logiško protavimo kontro- 
lę ir sykiu objektyviai skaitytis su tuo, kaip visas šitas pa- 
reigas atlieka priešininkas. Silogistiniame dispute protavi- 
mo kontrolė, galima sakyti, įgauna akivaizdumo laipsnio, 
ir todėl dalyviai įpranta ne tik sąmoningai argumentuoti 
savo poziciją, bet ir įžvelgti tą tiesos dalį, kurios turi prieši- 
ninkas. Kitaip tariant, silogistiniame dispute yra įpranta- 
ma tiksliai suprasti priešininkas ir iš jo pasimokyti. 

Dėl šitų silogistinio disputo ypatybių aiškėja jo tikra 
reikšmė: jis demaskuoja sunkiai įžvelgiamas klaidas, išgvil- 
dydamas klausimą iš to, kas klaidinga, netikra ir įvairia pras- 
me suprantama; jis pratina prie griežtai logiško protavimo, 
lavina sprendimo galią, didindamas sąmoningumą bei są- 
mojingumą; jis padeda nuodugniai ištirti ir plačiai suprasti 
svarstomąjį klausimą. 

Turint visa tai galvoje, tenka pasigailėti, kad mūsų lai- 
kais paprastai trūksta metodologinio pasiruošimo, kad si- 
logistinis disputas galėtų būti pritaikytas ten, kur jis iš tik- 
ro tinka, pavyzdžiui, filosofijos mokslo srityje. 


c) Lektūra su interpretacija, arba skaityba su aiškinimais 

Lektūra su interpretacija, arba, lietuviškai tariant, skai- 
tyba su aiškinimais, sudaro trečiąją žodinių pratybų rūšį. 
Šitas mokslinis darbas gali rasti pritaikymo ne tik kalbos 
mokslų srityje, bet ir visuose kituose moksluose, kur nuo- 
dugnus kurio nors teksto supratimas turi ypatingos reikš- 
mės. Pavyzdžiui, dokumento, literatinio veikalo, filosofi- 
nio traktato pažinimas bei supratimas gali duoti geros 
progos skaitybai su aiškinimais. Tiesa, kiekvienu atskiru at- 
veju metodologinis skaitymo bei aiškinimo būdas bus ki- 
toks. Kitaip juk skaitys ir aiškins tekstą lingvistas arba filo- 
logas, kitaip — istorikas, dar kitaip - filosofas ir t. t. Vienu 
atveju svarbu yra įsigilinti į kalbos ypatybes, kitu — į stilių 
ir literatūrinę veikalo vertę, trečiu - į istorinius dokumento 


112 


davinius ir aplinkybes, ketvirtu - į glūdinčias veikale filo- 
sofines idėjas ir jų sąryšį su tam tikra sistema ir t. t. Kiekvie- 
nu atveju reikalingas yra todėl atitinkamas aiškinimas ir 
kritingas teksto įvertinimas. 

Skaityba su aiškinimais ne visuomet reikalauja, kad teks- 
to skaitymas būtų visų dalyvių bendrai atliekamas. Juo la- 
biau tolstama nuo smulkmeningo lingvistinio filologinio 
teksto tyrinėjimo bei aiškinimo, vis mažiau yra reikalo vi- 
siems bendrai skaityti tyrinėjamąjį veikalą. Tačiau visuo- 
met dalyviams yra reikalo susipažinti su šituo veikalu, jį 
rūpestingai skaitant ir į jį tinkamai įsigyvenant, kad paskui 
jiems būtų galima sėkmingai dalyvauti tame apsimainyme 
nuomonėmis, kuris reikalauja tiek faktinų žinių, tiek įsigy- 
venimo į teksto turinį. 

Skaityba su aiškinimais turi nemaža reikšmės ne tik 
moksliškam žmogaus išsilavinimui, bet ir kuriamajam 
mokslo darbui. Ji pratina tinkamai suprasti raštus, juos kri- 
tingai vertinti ir aiškinti, skirti juose esminius dalykus nuo 
antraeilių ir šalutinių, išsemti jų turinį ir šiaip jau tiksliai 
suprasti svetimas mintis. Reikia pasakyti, kad visos šitos 
mokslinio darbo kokybės ne visuomet yra išsivysčiusios pas 
mokslininkus pakankamu laipsniu. Todėl skaityba su aiš- 
kinimais turi būti taikoma daug plačiau, negu tai dabar da- 
roma, kai jai labiausiai skiriama yra lingvistinių filologinių 
tyrinėjimų sritis. 


d) Naujausios specialiosios literatūros aptarimas 

Ketvirtą žodinių pratybų rūšį sudaro naujausios specia- 
liosios mokslo literatūros aptarimas. Šitos pratybos turi 
moksliniam darbui ne tiek esminės, kiek padedamosios 
reikšmės. Būtent, per jas galima įsigyti geresnio ir didesnio 
sistematinės ir periodinės literatūros pažinimo, kas nėra vi- 
sai mažos reikšmės ne tik pasiruošimui prie mokslinio dar- 
bo, betir deramam šito darbo atlikimui. Svarbu dar tai, kad 


113 


sykiu su susipažinimu su specialiąja bibliografija galima irgi 
mažiau ar daugiau įsigilinti į bendrai aptariamos literatū- 
ros turinį, naujas jos idėjas, aktualias problemas ir jų išspren- 
dimo pakraipas. 

Aptariant specialiąją literatūrą bendrame dalyvių susi- 
rinkime, svarbiausia yra tai, kad iš tokio literatūros aptari- 
mo kiekvienas dalyvis gauna daug daugiau, negu jis duo- 
da. Literatūros aptarimas reikia būtent suprasti ta prasme, 
kad kiekvienas dalyvis, arba tik kai kurie, gauna referuoti 
apie vieną kurį naujausios literatūros veikalą arba net 
straipsnį, tilpusį periodinėje literatūroje, ir tuo pačiu laiku 
turi galimybės pasinaudoti pranešimais apie ištisą veikalų 
bei straipsnių eilę. Jei dar pridėsime, kad tokiame naujau- 
sios literatūros aptarime dalyvauja rūpimos srities specia- 
listas, t. y. pratybų vedėjas, tai turėsime sutikti, kad toks 
literatūros aptarimas gali turėti sistemingos bei kritingos 
reikšmės. 

Savaime suprantama, kad aptariant ištisą naujausios li- 
teratūros veikalų eilę nėra galimybės kiekvienam dalyviui 
susipažinti su kiekvienu veikalu jį ištisai skaitant. Vis dėlto 
tokiais atvejais yra pageidaujama, kad dalyviai bent pavir- 
šutiniu būdu turėtų galimybės susipažinti su kalbamąja li- 
teratūra, jos turiniu, išviršinėmis ypatybėmis ir šiaip jau bib- 
liografiniais jos daviniais, ir sykiu pasižymėti šituos 
davinius su pastabomis, kurių tenka išgirsti iš pasiruošu- 
sių jų aptarimo dalyvių. 


e) Bendras mokslinio klausimo tyrinėjimas 

Penktą žodžių pratybų rūšį sudaro bendras mokslinio 
klausimo tyrinėjimas. Per pratybas bendras mokslinio klau- 
simo tyrinėjimas gali būti daromas dviem atžvilgiais: pir- 
ma, jis gali būti bendras todėl, kad jame dalyvauja ir vedė- 
jas, ir dalyvis, ir antra, todėl, kad jame dalyvauja ištisa 
dalyvių eilė, nors kiekvienas iš jų gali daryti tik vieną atski- 


114 


rą bendro darbo dalį. Pirmuoju atveju artimas bendradar- 
biavimas su pratybų vedėju, o antruoju atveju solidarumas 
sutelktiniame mokslo darbe žadina norą dirbti ir dėti dar- 
bui didesnių pastangų. 

Sutelktinėmis pastangomis galima dirbti įvairus moks- 
lo darbas. Pavyzdžiui, galima tyrinėti vienas kuris tekstas 
vienu ar keliais atžvilgiais, suskirsčius atskiras jo dalis tarp 
atskirų dalyvių. Galima imti bendromis pastangomis tyri- 
nėti koks nors autorius įvairiais jo doktrinos atžvilgiais ir t. 
t. Suprantama savaime, kad darbo išdavos tokiais atvejais 
gali būti surašytos ir paskui suvestos krūvon. Kartais iš ši- 
taip atliekamo bendromis pastangomis darbo gali susida- 
ryti vienas didesnis veikalas, vedėjo redaguojamas ir lei- 
džiamas, kaipo sutelktinių pastangų išdava. Tokiu būdu, 
pavyzdžiui, mūsų literatūroje yra pasirodę keletas versti- 
nių dalykų, kurie turi nemažos vertės kalbos atžvilgiu. Tie- 
sa, bendras darbas reiškiasi čia jau raštiniu būdu. 


f) Įvairios iškilmės su nepaprastais pranešimais 

Pagaliau šeštą ir paskutinę žodžių pratybų rūšį sudaro 
tokios nepaprastos pratybos, kokiomis, pavyzdžiui, yra ne- 
paprasti pranešimai per jubiliejines iškilmes arba literatū- 
riniai teismai. Nuo paprastų pratybų su diskusijomis šitos 
nepaprastos pratybos skiriasi tuo, kad jos vyksta viešai, su- 
sirinkus platesnei publikai; kad todėl jos reikalauja daugiau 
specialaus pasiruošimo ir kelia didesnių reikalavimų. Šito- 
kios pratybos pratina dirbti mokslo darbą nepaprastose ap- 
linkybėse ir panaudoti savo žinias ir protinį sugebėjimą la- 
biau savarankiškuoju būdu, su didesne iniciatyva ir 
platesniu užsimojimu. Prie šitos pratybų rūšies, tarp kitko, 
prisiartina disertacijos apgynimas, kuris yra ne tik bando- 
muoju, bet ir iškilminguoju aktu. Tai, galima sakyti, yra at- 
baigiamoji pratybų rūšis. 


115 


2. Raštinės mokslinio darbo rūšys 


Pereinant prie raštinių mokslinio darbo rūšių, reikia vi- 
sų pirma pasakyti, kad čia galima priešpastatyti du visai 
nelygiu dalyku, būtent, iš vienos pusės, elementarinės raš- 
tinės mokslinio darbo rūšys, o iš antros pusės, tikras moks- 
lo veikalas, kuris gali į save suimti kelias arba net bemaž 
visas elementarines raštinio darbo rūšis, ir kuris pirmutinę 
išraišką randa moksliškoje disertacijoje. Elementarinės raš- 
tinės mokslinio darbo rūšys yra: 1) vertimas, 2) santrauka, 
3) referatas, 4) recenzija ir 5) populiarizacija. Į kiek platesnę 
disertaciją gali įeiti ir vertimas ištraukų, daromų iš svetimų 
veikalų, arba šiaip jau iš šaltinių, ir santraukos svetimų te- 
orijų, ir problemos stovio referavimas, ir kritingas jų įverti- 
nimas, kaipo plačiai suprastas recenzavimas, ir antraeilių 
pripuolamų dalykų populiarizavimas. Savaime aišku, kad 
seminarinėms pratyboms tetinka vien elementarinės rašti- 
nės mokslinio darbo rūšys ir kad tikras mokslo veikalas te- 
rašomas vien tada, kai paprastos pratybos jau yra atliktos 
ir kai elementarinės raštinės mokslinio darbo rūšys yra jau 
apvaldytos. Todėl šitame ketvirtajame bendrosios moksli- 
nio darbo metodikos skyriuje tetenka kalbėti vien apie ele- 
mentarines mokslinių raštų rūšis, išskyrus mokslo veikalo 
ir, tarp kitko, disertacijos rašymą į naują, jau paskutinę me- 
todikos dalį. Taigi čia turime tuo tarpu paeiliui susidomėti 
vertimu, santrauka, referatu, recenzija ir populiarizacija. 


a) Vertimas 

Iš visų paminėtų čia mokslinių raštų vertimas mažiau- 
siai užsitarnauja mokslinio darbo vardo. Jame kūryba tega- 
li pasireikšti beveik išimtinai išraiškos atveju, tuo tarpu tu- 
rinio atžvilgiu vertime tesitenkinama, jei sugebama 
įsigyvent į svetimas mintis ir jos išsemti. Vis dėlto sugebė- 
jimas tinkamai atlikti vertimą yra reikšmingas moksliškojo 


116 


subrendimo atžvilgiu. Drįstu net teigti, kad žmogus, nesuge- 
bąs tinkamai išversti svetimo teksto iš tos srities, kurioje jis spe- 
cializuojasi, negali būti laikomas moksliškai subrendusiu šitoje 
srityje. Tas, kas šito padaryti nesugeba, faktinai nesugeba 
suimti viso svetimos minties turinio ir jos pasisavinti tokia, 
kokia ji iš tikrųjų buvo mąstyta pačio jos autoriaus. Tokiu 
būdu sugebėjimas tinkamai padaryti svetimo teksto verti- 
mą reiškia visų pirma sugebėjimą moksliškai pasisavinti 
svetimas mintis ir tuo pačiu kitų žmonių laimėtą mokslo 
medžiagą. 

Bet vertimas yra reikšmingas ne vienu tik šituo materia- 
liniu atžvilgiu: jis, daromas jauno mokslininko, yra šitam 
pastarajam formalinio išsilavinimo ir stilistinio išsimiklini- 
mo veiksnys. Įsigyvenimas į svetimas mintis per pavarto- 
tas tam tikslui išraiškas lavina vertėją jau tuo pačiu, kad 
priverčia jį pereiti savo mintimi verčiamojo autoriaus pro- 
tavimo, prirodinėjimo, pergyvenimo eigą. Ogi tai negali ne- 
turėti lavinimosios įtakos vertėjui. Pagaliau mažiausia abe- 
jojimo galėtų sukelti stilistinė vertimo reikšmė, kai jis, 
žinoma, daromas tinkamu būdu, apie kurį teks man tuoj 
kalbėti. Versdamas vertingą tiek turiniu, tiek išraiška daly- 
ką, vertėjas nuolat stengiasi prilygti originalui, įpranta var- 
toti platesnį žodžių lobį, pasisavina literatinės kultūros įpro- 
čius, žodžiu tariant, bręsta stilistiniu atžvilgiu. Tokiu būdu 
vertimas gali tarnauti visiems trims moksliškojo subrendi- 
mo momentams: materialinio momento atžvilgiu jis patei- 
kia naujų sąvokų ir minčių, kitaip tariant, padeda padaryti 
naujų dvasinių užkariavimų; formalinio momento atžvil- 
giu jis padeda tiek subręsti, arba išsivystyti, kad būtų gali- 
ma prilygti originalui bent supratimu; ir pagaliau stilisti- 
nio momento atžvilgiu jis yra literatinės kultūros kėlimo 
veiksnys. 

Atsižvelgiant į visą šitą vertimo reikšmingumą, negali- 
ma nerekomenduoti mūsų jaunajai mokslininkų ir šiaip jau 


117 


rašytojų kartai susidomėti vertimo reikalu ir jis net pamėg- 
ti akivaizdoje tų trūkumų, kurių yra mūsų intelektualinėje 
kultūroje. Su gerai padarytų vertimų pagalba mes galėtu- 
me daugiau užkariauti literatūros turtų iš kitų kultūringes- 
nių tautų, žinoma, be nuostolių šioms pastarosioms. Tuo 
pačiu mes neabejojant labiau išsilavintume ir sykiu padė- 
tume įsigalėti pas mus geriems literatinės kultūros įpro- 
čiams. Žodžiu tariant, vertimais mes galėtume tam tikru 
laipsniu užversti tas spragas, kurios pas mus dar labai jau- 
čiamos. 

Šitas rekomendavimas gal būtų nereikalingas, jei verti- 
mo darbas būtų visai lengvas ir nereikalautų ir tam tikro 
išsilavinimo, ir reikiamo dviejų kalbų pažinimo - tos, iš ku- 
rios verčiama, ir tos, į kurią verčiama, - ir tam tikro pedantiš- 
kumo, ir tam tikros ištvermės, žodžiu tariant, gana sudė- 
tingo sugebėjimo. Ir iš tikro padaryti geras vertimas 
pasirodo daug sunkiau, negu galima manyti neturėjus su 
šituo darbu jokio reikalo. Kalbama net apie vertimo me- 
ną, kuris, kaip ir kiekvienas kitas menas, nėra pilnai priei- 
namas visiems, kas panorėtų juo užsiimti. Čia ir bus pra- 
vartu bent labai trumpai nusakyti svarbiausieji šito meno 
principai. 

Svarbiausias vertimo meno principas gali būti šitaip for- 
muluojamas: vertimas privalo būti žodiškas, kiek bėra galima, ir 
laisvas, kiek tėra būtina. Kitaip tariant, vertimas savo žodiška 
išraiška turi tiek prisiartinti prie originalo, kiek tai yra gali- 
ma, t. y. iki paskutinių galimybės ribų. Todėl irgi, iš kitos 
pusės, jam leidžiama būti laisvu tik tiek, kiek tai būtinai 
yra reikalinga. Tai yra faktinai tikslumo principas. 

Šito principo akivaizdoje vertimas gali būti arba per daug 
laisvas, arba per mažai laisvas. Vertimas yra per daug lais- 
vas, jei nėra tiek žodiškas, kiek tai leidžia dalyko turinys ir 
tos kalbos ypatybės, kuria vertimas yra daromas. Vertimas 
yra per mažai laisvas, jei jis tiek vergiškai prisilaiko origi- 


118 


nalo, kad nuo to be reikalo kenčia estetinis skonis arba iš- 
raiškos taisyklingumas. Tokiais atvejais vertimas iš būtino 
reikalo turi būti tam tikru laipsniu laisvas. Taigi vertimas | 
neprivalo būti nei per daug, nei per mažai laisvas. 

Norint išvengti per laisvo vertimo tenka atsižvelgti į vi- 
są eilę smulkesnių reikalavimų. Visų pirma, reikia nuodug- 
niai suprasti verčiamasis dalykas tiek jo visumoje, tiek smulkiau- 
siose jo dalyse. Aišku juk savaime, kad kiekvienas vertimas, 
neparemtas nuodugniu originalo supratimu, negali būti 
tiksliai atitinkąs šitą originalą. Toliau, privalu pakankamai 
skaitytis su verčiamų žodžių reikšme (semantika), su jų tvarka 
bei derinimo būdais (frazeologija) ir vaizduojamąja bei sugesty- 
vine jų galybe (stilistika). Kitaip tariant, vertimas turi kuo la- 
biausiai atitikti originalą ir semantikos, ir frazeologijos, ir 
stilistikos atžvilgiu. Pagaliau savo tonu, terminų parinkimu ir 
išraiškų pobūdžiu vertimas turi atsakyti tai literatūros rūšiai, prie 
kurios priklauso verčiamas dalykas. 

Norint išvengti per mažai laisvo vertimo, visų pirma rei- 
kia atsižvelgti į vertimo specialų tikslą. Vienas tikslas gali už- 
leisti daugiau laisvės vertimui negu kitas. Pavyzdžiui, dai- 
lioji literatūra leidžia daryti laisvesnių vertimų negu mokslo 
literatūra, kur idėjų supratimas reikalauja didesnio tikslu- 
mo. Toliau, reikia vengti žodžių ir posakių, svetimų tai kalbai, 
kuria verčiama, kai galima surasti joje atitinkamų lygmenų. Rei- 
kalavimas pats savaime suprantamas. 

Pagaliau nedera vengti: 1) vienas ir tas pats originalo žodis 
versti įvairiais sinonimais, kai pati originalo prasmė to reikalau- 
ja, 2) vartoti aiškinamasis vertimas, kai yra tam būtinas reikalas, 
3) keisti nereikšmingų būdu originalo žodžių suderinimas, jei to 
reikalauja kalba, kuria yra verčiama. Pasitaiko, kad originalas 
vartoja vieną ir tą patį žodį įvairia prasme įvairiems reika- 
lams, tuo tarpu kalba, kuria verčiama, turi šitiems reika- 
lams du ar daugiau žodžių. Tokiais atvejais nėra reikalo 
bijoti pavartoti įvairius žodžius, nors originalas težino tik 


119 


vieną. Aiškinamasis vertimas yra reikalingas tada, kai žo- 
diškas vertimas neiškelia aikštėn tos prasmės, kurios turi 
originalas, kadangi su originalo išraiškomis yra surišti gy- 
venimo faktai arba ypatinga prasmė, tesuprantama vien ten, 
kur originalas yra atsiradęs. Pagaliau neišvengiama yra vi- 
sa eilė nereikšmingų pakeitimų žodžių tvarkoje, suderini- 
me, parinkime skirtingų kalbos dalių ir t. t., nes paprastas 
kalbos bei stiliaus korektiškumas, apie ką nėra reikalo spe- 
cialiai kalbėti, tokių pakeitimų kiekviename vertime reika- 
lauja. - 

Štai bendriausieji principai, kurie turi būti išlaikyti ver- 
time. Žinoma, priėjus prie vertimo praktikos, pasirodys, kad 
ne taip yra lengva išlaikyti jie darbe, nes šitame darbe, kur 
yra reikalinga tam tikra pusiausvyra, visuomet kovoja tarp 
savęs, iš vienos pusės, originalo ypatybės, o iš antros pu- 
sės, estetinis skonis ir tos kalbos dvasia, kuria yra verčia- 
ma. Tik principų supratimas, estetinis taktas, įpratimas ir 
saiko žinojimas, susibėgę krūvon, gali laiduoti gerą verti- 
mo darbą. 


b) Santrauka 

Santrauka, kaip ir vertimas, priklauso prie tų raštinių 
mokslinio darbo rūšių, kur kuriamasis užsimojimas neran- 
da dar sau vietos, nors iniciatyvos rolė santraukoje jau yra 
žymiai padidėjusi. Nereikia manyti, kad sugebėjimas pa- 
daryti gerą santrauką yra mažai reikšmingas dalykas moks- 
lo darbe. Jei apie moksliškąjį žmogaus subrendimą galima 
spręsti pagal jo sugebėjimą atlikti vertimą iš savo speciali- 
zavimosi srities, tai dar labiau apie šitą subrendimą galima 
spręsti pagal sugebėjimą tinkamai padaryti santrauką savo 
specialybės srityje. Juk faktinai santraukos darbas yra ne kas 
kita, kaip atskyrimas kokiame nors rašte dalyko esmės nuo antra- 
eilių bei pripuolamų jo dalių ir šitos esmės išreiškimas, geriausiai 
atsakąs pačiam dalykui. Kas šito darbo tinkamai atlikti nega- 


120 


LE DEEE EE] 


li, tas, vadinasi, nesugeba įžvelgti į dalyko esmę ir paskui 
šitą esmę išreikšti trumpai, tiksliai ir aiškiai. Tokiu atveju 
kalbėti apie moksliškąjį žmogaus subrendimą iš tikro ne- 
galima. Todėl pratintis dirbti santraukos darbas yra svarbu 
tam, kas nori prieiti moksliškąjį subrendimą. 

Šiaip jau mūsų laikais sugebėjimas dirbti santraukos dar- 
bą turi dar didelės reikšmės ta prasme, kad šių dienų įvai- 
rių įvairiausių knygų potvynyje tenka nuolat skirti tai, kas 
yra esminga bei vertinga, nuo to, kas yra pripuolama ir ne- 
svarbu. Kas nesugeba šito skiriamojo darbo daryti su tam 
tikru savaimingumu, nebereikalaujančiu jau didelių sąmo- 
ningų pastangų, tas bejėgiu pasirodo žodžių ir minčių cha- 
ose, kurio taip daug visokiuose raštpalaikiuose. 

Sykiu reikia žinoti, kad santraukos reikalas labai plačiai 
pasireiškia tiek teoriniame, tiek praktiniame gyvenime. 
Žmogus, nesugebąs padaryti santraukos, negalės niekuo- 
met tinkamai referuoti jokio klausimo, bus visados nepa- 
kenčiamas svarstant susirinkimuose bet kuriuos klausimus, 
niekuomet nesugebės lemtai atsakyti į jokį rimtesnį klausi- 
mą, tarp kitko, per egzaminus ir t. t. Žodžiu tariant, toks 
žmogus nesugeba kalbėti trumpai, tiksliai ir aiškiai ten, kur 
tai yra reikalinga. 

Mokslininkui arba šiaip jau rašytojui santraukos reika- 
las išeina aikštėn ir tada, kai jis ruošia savo kuriamajam 
darbui medžiagą, ir tada, kai jis rašo mokslo ar literatūros 
veikalą. | 

Ruošiant medžiagą, studijuojančiam asmeniui tenka nuo- 
lat daryti santraukų iš to, kas jo matyta, pavyzdžiui, per 
išvykas, girdėta, pavyzdžiui, per paskaitas, samprotauta, 
pergyventa ir ypač skaityta. Dažnai vienų tik ištraukų ne- 
pakanka daryti, norint pasisavinti ir išnaudoti kokį nors vei- 
kalą būsimam savo darbui: reikia dargi padaryti iš jo pa- 
grindinio turinio santrauka, kuri galėtų suimti dalyko visumą 
ir iškelti aikštėn logingą minčių eigą- Šitokia santrauka 


121 


papildo atskiras ištraukas, daromas iš paskaitomos litera- 
tūros, ir yra vertinga mokslo medžiaga, kuri gali tarnauti 
nuosavai kuriamajai minčiai reikiama pasidokumentavimo 
atrama. Bet ne tik šitokia pasidokumentavimo atrama san- 
trauka gali tarnauti dirbant jau kuriamąjį darbą. Labai daž- 
nai, rašant mokslo veikalą, tenka atpasakoti svetimos teori- 
jos arba apžiūros ir jos palenkti kritikai. Tokiais atvejais 
"sudaryta jau anksčiau santrauka tarnauja tuo objektu, ku- 
ris yra iš pradžios atpasakojamas, o paskui ir kritikuoja- 
mas. 

Iš viso, kas yra pasakyta, galėjo pakankamai paaiškėti 
santraukos reikšmė mokslinio darbo technikai ir net giles- 
niems reikalams. Skatinant tad studijuojančius žmones pra- 
mokti šitą darbą dirbti, bus dar ne pro šalį trumpai nusa- 
kius geros santraukos savybės, kad būtų galima orientuotis, 
ko šitame darbe privalu atsiekti. Tokiomis savybėmis iš tik- 
rųjų yra: 

1) pakankamai išsemiamas dalyko esmės suėmimas, 

2) kuo didžiausias tikslumas tiek turinio, tiek išraiškos 
atžvilgiu, 

3) galimas trumpumas ir kalbos lakoniškumas, 

4) nepriklausomas įmanomumas, leidžiąs suprasti san- 
trauką nepriklausomai nuo veikalo bet kuriuo laiku, 

5) nuotakumas, keliąs aikštėn logišką minčių eigą. 

Galima sakyti, visi reikalavimai tiek yra aiškūs, kad bū- 
tų banalu jie aiškinti po to, kas buvo pasakyta apie santrau- 
kos esmę. 

Šį tą teturiu čia specialiai pridėti prie paskutinio reikala- 
vimo, būtent santraukos nuotakumo, kuris galėtų iškelti 
aikštėn logišką minčių eigą, glūdinčią sutraukiamajame da- 
lyke. Norint griežtai išlaikyti šitą reikalavimą, ne kartą tek- 
tų dėstyti autoriaus mintys kiek kitokioje nuoseklumo tvar- 
koje, kaip kad tai padaryta pas patį autorių. Tai iš tikrųjų ir 
pridera daryti visuomet, kai nėra reikalo griežtai prisilai- 


122 


kyti tos tvarkos, kurios prisilaiko pats autorius. Užtat tokio 
reikalo gali būti, pavyzdžiui, tada, kai svarbi yra ne tik da- 
lyko esmė, bet ir minčių tvarka, kurioje išvysto dalyką pats 
autorius, nors ji ir nėra geriausia logiškojo arba genetinio 
nuoseklumo atžvilgiu. 

Pridėsiu dar, kad santraukos esmingumas, trumpumas, 
lakoniškumas, tikslumas ir nepriklausomas įmanomumas 
parodo, kad santrauka turi būti padaryta su kuo didžiau- 
sia ekonomija, bet vis dėlto be apsilenkimo su jos tikslu, 
kas gali būti suvesta vien prie bendro reikalavimo, būtent, 
tiksliai išreikšti santraukoje maksimumas turinio su minimu- 
mu žodžių. 


c) Referatas 

Sudėtingesnis už santrauką raštinis mokslo darbas yra 
jau paprastas pranešimas raštu, vadinamas dažniausiai re- 
feratu. Referatas nėra dar savarankiškas dalyko tyrinėjimas 
tokiu laipsniu, kuriuo paprastai pasižymi rimti mokslo vei- 
kalai. Vis dėlto jame iniciatyva randa jau daug daugiau vie- 
tos pritaikymui, negu vertime ar paprastoje santraukoje. Re- 
feratas gali suimti į save ir vertimo, ir santraukos pradus, 
bet šalia to jis daugiau reikalauja sąmoningumo ir kritingu- 
mo, kas yra jau didesnės iniciatyvos apraiškos. Todėl refe- 
ratas yra nuoseklus tolimesnis laipsnis moksliškajame išsi- 
dirbime. 

Referatu, arba pranešimu, nenorima dar atsiekti kokių 
nors naujų mokslo ar literatūros rezultatų. Juoju tik prane- 
šama, arba referuojama, apie tai, kas yra atsiekta kokioje 
nors žmogaus minties srityje, kur vyksta tolimesnė pažan- 
ga ir kaip einama prie naujų laimėjimų. 

Taip suprantamas pranešimas gali būti labai įvairus ir 
savo turiniu, ir panaudojamąja medžiaga, ir autoriaus kom- 
petentingumo laipsniu, ir tuo tikslu, kuriuo jis yra daro- 
mas. Savo turiniu pranešimas gali liesti įvairių įvairiausius 


123 


žmogaus dvasios reikalus ir atskirus klausimus, ir atskirus 
asmenis, ir atskirus veikalus, ir atskiras mokslo ar meno 
sritis, ir t. t. Panaudojamosios medžiagos atžvilgiu praneši- 
mas gali pasitenkinti vienu kuriuo veikalu ir jį specialiai 
referuoti arba naudotis visa eile veikalų ir labiau referuoti 
klausimo stovį negu pačius veikalus. Autoriaus kompeten- 
tingumo atžvilgiu pranešimas bus įvairus pagal tai, ar au- 
torius praneša apie savo tyrinėjimų ir kūrybos laimėjimus, 
ar apie kitų žmonių laimėjimus srityje, kurioje jis pats yra 
specialistas, ar net autorius paliečia sritį, kuri yra šalutinė 
jo specializacijos atžvilgiu. Pagaliau tikslo atžvilgiu prane- 
šimas bus įvairus pagal tai, ar jis yra daromas, pavyzdžiui, 
mokslo akademijoje mokslininkams specialistams, ar žmo- 
nėms, kurie tik nori kiek susipažinti su tam tikru klausimu. 
Pirmuoju atveju pranešimas bus tikrai mokslingas, antruo- 
ju- populiarus. 

Kaip matome, pranešimas gali būti labai įvairus, ir todėl 
jam galima kelti labai įvairių reikalavimų. Mums čia labiau- 
siai gali rūpėti vien elementarinis pranešimas, kuris yra 
aukštesnis raštinio darbo laipsnis už santrauką ir stovi be- 
veik populiarizacijos lygyje. Tai yra būtent pranešimas, ku- 
ris yra praktikuojamas akademinėse studijose kaipo semi- 
narinių pratybų darbas. Toks pranešimas yra neabejojant 
labai naudingas moksliškojo subrendimo reikalui. Rašant 
pranešimą, įsigyjama erudicijos toje srityje, kuri yra studi- 
juojama. Įsigilinant į klausimo stovį, yra didinamas išsila- 
vinimas ir sykiu yra ruošiamasi prie savarankesnio moks- 
liško darbo. Pranešimu kaip tik prieinama prie to, kas yra 
jau laimėta ir iš kur kelias jau veda prie to, kas dar tik pri- 
valo būti laimėta. Todėl rašant pranešimą, studijuojančiam 
asmeniui turi visų pirma rūpėti taip įsigyventi į dalyko klau- 
simą, kad būtų galima supratimu ir atpasakojimu jei ne at- 
siekti, tai bent prisiartinti prie to lygio, kuris L yra 
pasiektas paliestoje srityje. 


124 


Norint šitą bendrą reikalavimą kuo sąžiningiausiai iš- 
pildyti, reikia, žinoma, griebtis tam tikrų priemonių, ku- 
rios bus įvairios įvairiuose atsitikimuose pagal pranešimo 
būdą. Pavyzdžiui, darant pranešimą apie vieną kurį veika- 
lą, teks į jo pagrindą padėti gera santrauka, kuri išsemtų 
dalyko esmę, tiksliai nusakytų autoriaus idėjas, būtų gerai 
įmanoma supratimui ir iškeltų logiškąją minčių eigą. Bet 
šalia to pranešimas apie vieną mokslo veikalą išraiškos at- 
žvilgiu turi pasižymėti didesniu gyvumu, turi būti praskies- 
tas pavyzdžiais, įrodymais ir paaiškinimais. Atitinkamai ir 
pranešimo kalba nereikalauja tokio lakoniškumo, kaip kad 
yra santraukoje. Žodžiu tariant, padėti į pranešimo pagrin- 
dą gera santrauka dar nėra pateikti gera santrauka su viso- 
mis geromis jos savybėmis. 

Kai tenka daryti pranešimas apie tam tikrą problemą ar- 
ba apie tam tikrą mokslo arba dailiosios kūrybos sritį, rei- 
kia elgtis jau kitokiu būdu. Čia jau kyla literatūros pasirin- 
kimo klausimas. Aišku savaime, kad tokiu atveju reikia 
surasti visa knygų eilė, kuri geriausiai galėtų atvaizduoti 
dabartinį klausimo stovį. Bet referato atveju labai svarbu 
išlaikyti saikas literatūros panaudojime, nes referatas nėra 
moksliškoji disertacija, reikalaujanti išnaudoti literatūrą. Re- 
feratui reikia tik mokėti išsirinkti svarbiausieji veikalai ir 
paskui vieno veikalo turinys papildyti kito veikalo turiniu. 
Darant šitą darbą, suprantama savaime, reikia naudotis iš- 
traukų bei santraukų pagalba. Jas tinkamai tvarkant ir gru- 
puojant, galima gauti medžiaga, kuri paskui telieka nuo- 
sekliai, dailiai, tiksliai ir įmanomai išdėstyti. 

Pranešimo autorius, arba pranešėjas, jau ne tik gali, bet 
kartais net privalo daryti savo pastabų ir kritingų įvertini- 
mų. Vis dėlto referate kritingoji dalis nėra dar esminė, kaip 
kad tai jau yra recenzijoje. Pranešime prie dalyko esmės 
priklauso: pirma, tikslus ir pakankamai platus klausimo 
stovio suėmimas, antra, nuoseklus bei aiškus klausimo 


125 


išsprendimo išdėstymas, ir trečia, sugretinimas to, kas yra 
jau laimėta, su tuo, kokių uždavinių kelia tolimesnė pažan- 
ga. Iš čia jau matyti, kad pranešimas turi visuomet linkmės 
eiti nuo to, kas yra kitų atsiekta, prie nuosavo kuriamojo 
darbo; nuo dogmatinio išdėstymo prie kritingo įvertinimo; 
nuo literatūros — prie pirmųjų šaltinių. Pranešimas tad ve- 
da galutinėje sąskaitoje prie savarankiškojo tyrinėjimo, ku- 
ris turi pasireikšti visų pirma disertacijos rašyme. Bet pirm 
negu toks perėjimas gali įvykti, studijuojąs asmuo turi dar 
labiau susigyventi su kritikos reikalavimais, kurių kelia 
kiekvienas savarankesnis mokslo darbas. Šitam reikalui aka- 
deminių studijų ribose gali patarnauti recenzijų rašymas, 
daromas seminarinių pratybų tikslais. Prie recenzijos klau- 
simo ir tenka mums iš eilės pereiti. 


d) Recenzija 

Referatas, kaipo toks, neturi dar savyje pakankamai pla- 
čiai ir sąmoningai išvystyto kritikos prado. Šitos kritikos 
pradas, reikalaująs jau žymiai daugiau sąmoningumo, me- 
todingumo ir iniciatyvos, sudaro esminį branduolį recen- 
zijoje. Recenzija ir yra ne kas kita, kaip vertinamoji kritika, lie- 
čianti vieną kurį veikalą. Pasakymu, kad recenzija yra 
vertinamoji kritika, ji yra skiriama nuo kitų kritikos rūšių, 
pavyzdžiui, nuo istorinės kritikos, kuri turi savo uždavi- 
niu patikrinti faktinį datų bei įvykių tikrumą. Vertinamoji 
kritika sprendžia apie veikalo atitikimą savo normai. Jei vei- 
kalo norma yra moksliškos prigimties, turime mokslinę, jei 
veikalo norma yra etinės prigimties, turime etinę, ir jei vei- 
kalo norma yra estetinės prigimties, turime estetinę recen- 
ziją. Mums čia rūpi specialiai mokslinė recenzija, ir todėl 
jąja ir turėsime labiausiai susidomėti. 

Kai recenzijos kritika vertina mokslo dalyką, ji galutinė- 
je sąskaitoje nustato veikalo atitikimą ar neatitikimą tiesai. 
Todėl vyriausias recenzijos tikslas yra tiesa. O jei taip, tai visi 


126 


recenzijos uždaviniai, savybės ir reiškimosi būdai taip ar 
šiaip turi būti pastatyti į priklausomybę su šituo vyriausiu 
jos tikslu. Objektyviai vertindama veikalą, recenzija kovoja 
su klaida ir platina tiesos pažinimą. Ji tokiu būdu pasidaro 
mokslo srityje tiesos gynėja, kuri paskatina mokslininką, 
kai jis sėkmingai siekia tiesos, ir įspėja ir net teisia, kai jis 
apsilenkia su tiesa nenoromis ar per nedovanotiną apsi- 
leidimą. 

Einant prie šito vyriausio tikslo, recenzijos kritikai atsi- 
randa tam tikras tipingas uždavinys, kurį Fonckas formu- 
luoja šitokiu būdu: „Mokslinės kritikos uždavinys, kaip mes 
čia jį suprantame, yra tai, kad mokslo veikalas būtų paly- 
gintas su dėsniais bei taisyklėmis, kurie šitokiam tyrinėji- 
mui, bendru supratimu, turi galios, ir kad būtų nustatytas 
veikalo sutarimas arba nesutarimas su šitaip suprantama 
jo norma“ (81 p.). Šito uždavinio išdavoje ir yra nustato- 
mos teigiamos ir neigiamos mokslo veikalo kokybės. Ki- 
taip tariant, jis yra įvertinamas tiesos šviesoje. 

Nesunku suprasti, kokia yra geros recenzijos reikšmė. Ge- 
ra kritika išsyk yra ir sprendėja, ir auklėtoja, ir padėjėja. 
Spręsdama apie moksliškąją veikalo vertę, ji skatina pažin- 
ti tiesą ir atsisakyti nuo klaidos. Darydama veikalo palygi- 
nimą su jo norma, išeinančia aikštėn šito tyrinėjimo dės- 
niuose bei taisyklėse, ji auklėja mokslininką, nurodinėdama, 
kaip reikia dirbti mokslo darbas. Tuo pačiu, t. y. kaipo spren- 
dėja ir auklėtoja, recenzija yra mokslininkui padėjėja. Pri- 
dedamoji jos rolė, tarp kitko, pasireiškia tuo, kad ji stumia 
mokslininką eiti pažangos keliu. Ogi tai įvyksta jau dėl to, 
kad recenzija sprendžia apie veikalo pasisekimą tarp plačio- 
sios publikos. Jei veikalas yra vertingas mokslo atžvilgiu, ir 
kritika tai pripažįsta, mokslininkas randa ne tik moralinės, 
bet ir materialinės paspirties tolimesniam savo darbui. 

Kiek gali turėti reikšmės gera recenzijos kritika, galima, 
tarp kitko, spręsti iš E. Hello pasakymų, kad ir pritaikytų 


127 


prie literatinės kritikos: „Kritika, - sako jisai, — yra meno 
sąmonė <...> Kritika yra principų taikymas prie literatūros 
<...> Reikia, kad kritika keltų asmenis ir daiktus, kuriuos 
paliečia <...> Kritika turi tyrinėti analizuojamojo autoriaus 
ligą, norėdama surasti tinkamą vaistą <...> Didžioji kritika 
gyvena susižavėjimu, mažoji - pašaipa <...> Kritika turi 
sykiu gyventi teisybe ir meile. Teisybė įspėja, meilė pake- 
lia“ (paimta iš įvairių vietų; plg. vertimai iš E. Hello „Ro- 
muvos“ 2 Nr.) 

Dera čia pasakyti, kad gera, objektyvi bei teisinga kriti- 
ka ypatingai yra svarbi tokiam kraštui kaip Lietuva, kuris 
yra vien kultūrinio brendimo vyksme. Teigiamoji kritika 
galėtų paskatinti ir vadovauti ne tik mokslo, bet ir kitų kul- 
tūros sričių brendimo vyksmą, neleisdama jam užtrukti vie- 
toje ar iškrypti iš tiesių vėžių. Deja, tuo tarpu geros kritikos 
gausumu mes dar negalime pasigirti. 

Žinant kritikos svarbumą ir norint pakelti savo kriti- 
kos vertingumą, reikia visų pirma nusimanyti, kokios yra 
teigiamosios kritikos savybės. Tarp šitokių savybių pirmoje 
vietoje, žinoma, tenka pastatyti atitikimas tiesai, kuris gali 
kritikoje įvairiai reikštis. Atitikimas tiesai privalo reikštis 
ir veikalo supratimu, ir jo atpasakojimu bei citavimu, ir jo 
vertinimu. Šalia šitos svarbios savybės stovi greta teisin- 
gumas, kuris, tarp kitko, reikalauja, kad veikalo nušvieti- 
me bei vertinime būtų išlaikyta tikra perspektyva tarp tei- 
giamųjų ir neigiamųjų veikalo kokybių. Galima juk apie 
veikalą pasakyti tik tiesa, ir tuo tarpu galima pasielgti su 
juo neteisingai nepasakius visos tiesos. Teisingumas ir rei- 
kalauja, kad tarp pagyrimo ir papeikimo būtų išlaikyta ta 
proporcija, kurios iš tikro yra tarp teigiamųjų ir neigia- 
mųjų veikalo kokybių. Be to, veikalo nušvietimas bei įver- 
tinimas tegali būti teisingas vien tada, kai yra tinkamai 
atsižvelgiama į jo iškeltąjį tikslą, parinktąjį tipą ir užbrėž- 
tas ribas. Pavyzdžiui, būtų neteisingas populiarizacijos vei- 


128 


kalo vertinimas, jei sykiu jam būtų keliami tikrai moksliš- 
kojo tyrinėjimo reikalavimai. 

Prie teigiamosios kritikos savybių priklauso toliau švel- 
nus tiesumas, kaipo priešenybė žiauriam griežtumui verti- 
nimo išsireiškimuose. Jei yra rašoma vertinamoji kritika, tai, 
žinoma, ji turi būti rašoma tam, kad būtų pasakyta tiesa. 
Todėl netiesumas niekados recenzijoje negali būti pateisin- 
tas. Bet tiesa galima įvairiai pareikšti. Ir tai yra, nekalbant 
jau apie dorą, paprasto padorumo prievolė, kad skaudi tie- 
sa būtų tariama su galimu švelnumu, kuris tačiau neturi 
pridengti pačios tiesos. Apskritai atlaidus palankumas teisin- 
gumo ribose yra teigiamoji geros kritikos savybė. Šita savy- 
bė reikalauja, pavyzdžiui, palankiu autoriui būdu aiškinti 
abejotinus jo veikalo dalykus, t. y. tuos, kurie įvairiai gali 
būti suprantami. Jinai irgi yra atmintina tada, kai tenka tai- 
kyti kritikoje principas, kuris yra išreiškiamas lotynišku afo- 
rizmu: ut desint vires, tamen est laudanda voluntas (trūkstant 
jėgų yra girtinas noras). 

Fonckas, kuris kalba plačiau apie teigiamosios kritikos 
savybes, tarp kitko, pateikia šitokių taisyklių normaliai kri- 
tikai, kurias nustatė jau XVIII a. pabaigoje J. M. Saileris. „Jei 
nori kritikuoti kokį nors raštą, - sako jis, - logika reikalauja 
iš tavęs, kad tu: 1) šitą raštą gerai suprastumei; 2) kad su- 
rastumei šitame rašte klaidų, t. y. teigimų, kurie priešta- 
rauja tiesai, bet ne vien tik tavo nuomonei; 3) kad galėtu- 
mei laikyti šitas klaidas pakankamai svarbiomis ir vertomis 
atitaisymo; 4) kad aiškiai išrodytumei šitų teigimų netikru- 
mą bei klaidingumą; 5) kad tai išrodytumei dar tokiu bū- 
du, kad skaitytojas pats galėtų spręsti, kas turi racijos ir kas 
klysta; ir pagaliau 6) kad tavo griaunamoji kritika būtų at- 
kreipta ne prieš asmenį, bet prieš klaidą“ (cituota pagal 
Foncko „Wissenschaftliches Arbeiten“, 91 p.). 

Žinant recenzuojamosios kritikos tikslą, uždavinį ir reikš- 
mę, dera irgi žinoti, kaip reikia imtis kritikos darbo ir jis 


129 


atlikti. Gera kritika reikalauja trejopo sugebėjimo: pirma, 
tiksliai suprasti veikalas, antra, nuodugniai pažinti dėsniai bei 
taisyklės, kurie eina sprendžiamąja norma recenzuojamam veika- 
lui, ir trečia, palyginti veikalas su šita jo norma. Nuo šito trejo- 
po sugebėjimo iš tikrųjų pareina tai, kas yra svarbiausia bet 
kurioje kritikoje, t. y. nustatymas veikalo atitikimo ar neati- 
tikimo jo normai. Tai ir sudaro kritikos sprendimo esmę. 
Ruošiant šitokį kritingą sprendimą, reikia, tarp kitko, stro- 
piai patikrinti tyrinėjimo eiga ir išdavos. „Privalu, - sako 
Fonckas, - susidaryti aiškus sprendimas apie uždavinį, kurį 
buvo pasistatęs veikalo autorius; apie šaltinius bei pagalbi- 
nes priemones, kuriais jis naudojasi; apie būdą, kuriuo jis 
šituos šaltinius vartojo bei vertino; apie išvadžiojimus, prie 
kurių jis yra priėjęs savo tyrinėjime, ir apie pagrindus, su 
kurių pagalba jis šituos išvadžiojimus prirodo“ (94 p.). 
Sprendžiant šitaip recenzuojamąjį veikalą reikia turėti jau 
anksčiau laimėtą nepriklausomumą nuo pašalinių įtakų, ku- 
rios galėtų sudrumsti teisingą sprendimą. Šita nepriklauso- 
mybės dvasia, tarp kitko, reikalauja ypatingai atsižvelgti į 
siekiamąjį autoriaus tikslą ir pasistatytus uždavinius, nes, ne- 
pabojus šitų dalykų, labai lengva pastatyti veikalui perdėtų 
reikalavimų, kas negali būti laikoma teisingu nusistatymu. 
Paprastai recenzija susidaro iš keturių sudedamųjų dalių, ku- 
rios yra: pirma, bibliografinė veikalo charakteristika, antra, trum- 
pa veikalo turinio santrauka pagal pagrindinius plano punktus, 
trečia, kritingas sprendimas su motyvuotu jo pamatavimu, ir ket- 
virta, atskiros pastabos. Bibliografinė veikalo charakteristika 
daroma paprastai taip, kaip veikalas yra kvalifikuojamas 
bibliografiniame lakštelyje, nepamirštant nieko, kas gali tu- 
rėti reikšmės skaitančiai publikai, pavyzdžiui, veikalo for- 
mato arba jo kainos. Veikalo santrauka turi, taip sakant, at- 
stovauti autoriui ir todėl turi būti padaryta iš tikro 
objektyviai. Kritingas sprendimas atstovauja recenzentui ir 
turi atsakyti geros kritikos reikalavimams. Žiūrint į veikalo 


130 


pobūdį ir patogumo aplinkybes veikalo santrauka ir recen- 
zento sprendimas gali susipinti pagal atskiras turinio dalis, 
nes nėra būtino reikalo, kad visuomet iš pradžios būtų duo- 
dama visa santrauka ir tik paskui būtų daromas kritingas 
viso veikalo ir atskirų jo dalių sprendimas. Atskiros pasta- 
bos liečia paprastai antraeilius veikalo dalykus, neįeinančius 
į veikalo ar jo atskirų dalių sprendimo plotą. Nėra reikalo 
išsemti visų smulkmenų, kurios gali būti kritikos objektais. 
Atskiros pastabos turi tik tiek rasti vietos, kiek to reikalauja 
veikalo charakteristika ir objektyvus jo sprendimas. 

Beveik savaime suprantama, kad, rašant recenziją, ten- 
ka pavartoti tam tikrų techninių priemonių, kurios padėtų 
recenzijai išeiti tokiai, kokios galima pageidauti pagal ge- 
ros recenzijos savybes. Svarbiausia čia bene bus recenzuo- 
jamojo veikalo skaitymas su plunksna rankoje. Tik iš pra- 
džios čia nėra reikalo daryti ištisai visų ištraukų, kurios gali 
pasirodyti pakankamai reikšmingos. Iš tikro recenzijos at- 
veju pakanka darytis trumpų pasižymėjimų su atitinkamų 
veikalo vietų nurodinėjimu, skirstant šituos pasižymėjimus 
išsyk pagal keturias pagrindines sudedamąsias recenzijos 
dalis, kurios, kaip žinome, yra bibliografinė veikalo cha- 
rakteristika, trumpa veikalo turinio santrauka, kritingas 
sprendimas ir atskiros pastabos. Pasidarius šitokių pasižy- 
mėjimų ir juos išsyk suskirsčius pagal paprastą recenzijos 
planą, nesunku jau aprašyti kritikos darbo išdavas, kad ir 
reiktų šitos išdavos kiek kitokioje tvarkoje išdėstyti. 


e) Populiarizacija 

Prie mokslinio darbo rūšių priskaityta, akademinių stu- 
dijų atžvilgiu, ir populiarizacija. Populiarus dalyko išdės- 
tymas, arba, trumpiau tariant, populiarizacija, yra darbas, 
turįs savo tikslu supažindinti platesnį publikos ratą su vie- 
nu kuriuo mokslo dalyku arba viena kuria mokslo sritimi, 
įvedant jį, kiek tai yra galima, taip sakant, į moksliškojo 


131 


tyrinėjimo laboratoriją. Gerai atliekamas populiarizacijos 
darbas yra naudingas daugeliu atžvilgių. Jis yra naudingas 
mokslininkui kūrėjui, kai šis pats šitą darbą dirba, kadangi 
populiarizacija priartina jį labiau prie didesnės žmonių ma- 
sės, priverčia jį skaitytis su šitų masių intelektualiniais rei- 
kalais ir pagaliau padidina jo įtaką jų tarpe, kas tam tikra 
prasme reiškia šitoms masėms eiti su pažanga tiesos paži- 
nime. Populiarizacijos darbas yra naudingas ir šiaip jau iš- 
silavinusiam žmogui, kad ir ne mokslininkui kūrėjui, nes 
šitas darbas labiau priartina jį prie mokslinės kūrybos ir net 
paruošia jį prie šitokios kūrybos, jei populiarizacijos dar- 
bas yra dirbamas su visu sąžiningumu bei sąmoningumu. 
Žodžiu tariant, populiarizacija yra naudinga ir mokslinin- 
kui kūrėjui, ir plačiosioms profanų masėms, ir tiems, kurie 
ima ant savęs triūsą tarpininkauti tarp pirmojo ir antrųjų. 

Bet, žinoma, populiarizacijos dalykas tik tada tegali tu- 
rėti tikros teigiamos reikšmės, jei jis yra atliekamas pagal 
tam tikrus reikalavimus, kuriuos kelia pati populiarizaci- 
jos esmė. Visų pirma populiarizacijos dalykas turi tikti po- 
puliarizacijos tikslams ir todėl privalo būti prieinamas susi- 
domėjimo dalykas platesnei publikai. Paskui populiarizacija turi 
iškelti aikštėn tai, kas iš tikro yra mokslo laimėjimas, bet ne 
abejotina hipotezė, neišspręsta problema ar subjektyvinė 
nuomonė. Kitaip tariant, pirmas reikalavimas kelia subjek- 
tyvinę susidomėjimo sąlygą, tuo tarpu antras reikalavimas 
kelia objektyvinę sąlygą. Tai reiškia, kad populiarizacijos 
dalykas turi būti sykiu įdomus bei prieinamas publikai ir 
tikras savo turiniu. 

Toliau populiarizacijos tikslui visai teisinga reikalauti iš 
to, kas daro populiarizacijos darbą, nuodugnus dalyko paži- 
nimas if sąžiningas jo išdėstymas. Gerai atlikti populiarizaci- 
jos darbas galima iš tikro tik tada, kai dalykas yra nuodug- 
niai pažintas ir todėl gali būti lengvai ir aiškiai išdėstytas. 
Kai dalykas nėra pakankamai kieno nors apvaldytas, tai ir 


132 


jo atpasakojimas negali būti nei pakankamai tikslus, nei pa- 
kankamai aiškus. Tuo tarpu abi šitiedvi savybės plaukia tie- 
siog iš populiarizacijos esmės ir turi būti net specialiai pa- 
brėžtos, kai kalbama apie keliamus populiarizacijai 
reikalavimus. 

Populiarizacijos tikslumas bei aiškumas tuo ir pasireiškia, 
kad ji privalo sujungti savyje moksliškąjį tikslumą su ypatingu 
įmanomumu tiek turinio, tiek išraiškos atžvilgiu. Šitokis tikslu- 
mo ir aiškumo jungimas populiarizacijoje, iš vienos pusės, 
kelia jai mažesnių, o iš kitos, didesnių reikalavimų negu 
tikram moksliškam tyrinėjimui. Pavyzdžiui, iš populiari- 
zacijos nereikalaujama, kad joje visi šaltiniai būtų nurodi- 
nėjami su tokiu pat pedantiškumu kaip mokslo darbe. Bet, 
iš kitos pusės, iš populiarizacijos reikalaujama, kad joje pri- 
rodinėjimo būdai ir suponuojamos prielaidos būtų aiškiai 
išreikštos, kaip tai paprastai daroma tarp susiprantančių 
tarp savęs specialistų. 

Populiarizacijos darbas gali būti labai įvairiai daromas 
ir leidžiamas viešumon. Ir dalyko pasirinkimas, ir jo išdės- 
tymas, ir jo spausdinimas iš tikro palieka labai daug vietos 
autoriaus iniciatyvai, sumanumui, net sąmojingumui. Visų 
galimybių čia numatyti tiesiog negalima. Pagal tai, kas lie- 
čia populiarizacijos dalykų leidimą viešumon, Fonckas ski- 
ria keturis tipingiausius atsitikimus, kurie yra: 1) periodi- 
nės spaudos straipsniai ir priedai, 2) atskiri raštai, 3) ištisa 
sujungtų populiarizacijos leidinių eilė, 4) autoriaus paga- 
minta populiari mokslino tyrinėjimo laida. Šiaip ar taip, po- 
puliarizacijos darbe paliekama labai didelė realizavimo ini- 


ciatyva. 
3. Priemonės moksliniam darbui dirbti per pratybas 


Jei norėtume dabar eiti dar toliau ir ieškoti mokslinio 
darbo rūšies, kuri reikalautų dar didesnės iniciatyvos, 


133 


sumanumo ir moksliškojo subrendimo, tai turėtume įsitik- 
rinti, kad tolimesnis kelias veda jau į tikrai moksliškąjį tyri- 
nėjimą ir į mokslo veikalo rašymą, kaipo į šito tyrinėjimo 
išdavų realizavimą. Bet nagrinėjimui šitų dalykų esu pa- 
skyręs paskutinę bendrosios mokslinio darbo metodikos da- 
lį, matydamas išnagrinėtose jau mokslinio darbo rūšyse ma- 
žiau sudėtingus ir todėl tarsi paruošiamuosius tikrai 
mokslingo darbo pradus. Pirm negu turėsime pereiti prie 
šitos paskutinės mokslinio darbo rūšies, bus dar ne pro šalį 
trumpai pasvarsčius klausimą apie žodinių ir raštinių moksli- 
nio darbo lyčių tvarkymą per seminarines pratybas. 

Paprastai ir ypač humanitarinių mokslų srityje žodinės 
ir raštinės darbo rūšys yra taip ar šiaip jungiamos per semi- 
narines pratybas. Dažniausiai tačiau žodinės darbo rūšys 
yra suvedamos prie diskusijos, raštinės rūšys - prie refera- 
to, taip kad faktinai daugumoje atsitikimų seminarinių pra- 
tybų praktikoje įvyksta ne kas kita, kaip referato skaitymas 
su diskusijomis. Nėra abejonės, kad pratybų darbus reikė- 
tų kiek galima daugiau įvertinti ir todėl būtų gera naudotis 
kiekviena tinkama proga, kuri leidžia rinktis naują žodinių 
ir raštinių darbų rūšį. Vis dėlto referatas su diskusijomis, 
taip ar šiaip, liks pagrindinis ir dažniausiai vienintelis tin- 
kamas darbo būdas. Todėl ir dera čia apie jo tvarkymą šis 
tas pasakyti bendriausiais atžvilgiais. 

Kai turime referatą su diskusijomis, taip ar šiaip atisi- 
randa reikalo susidurti, pirma, su menu rašyti, antra, su 
menu parašytąjį referatą perskaityti, ir trečia, su menu kal- 
bėti ir dalyvauti diskusijose. Apie meną rašyti padarysiu 
keletą reikalingiausių pastabų paskutinėje bendrosios 
mokslinio darbo metodikos dalyje sąryšyje su klausimu 
apie dalyko išdėstymą. Taigi čia teks kalbėti vien apie me- 
ną parašytąjį referatą paskaityti, apie meną kalbėti ir da- 
lyvauti diskusijose. 


134 


a) Ryškioji skaitysena, arba menas skaityti 

Savaime aišku, jog yra labiau pageidaujama, kad refera- 
tas būtų gyvu žodžiu gerai nusakytas, negu negyvai pa- 
skaitytas. Bet, iš kitos pusės, dėl nepasiruošimo kalbėti su- 
sirinkime ar dėl kokios nors kitos priežasties dažnai gali 
pasirodyti neišvengiamas referato skaitymas iš rašto. Tuo- 
met nelieka nieko kito, kaip pasirūpinti referatas tinkamai 
paskaityti. Ogi norint tai tinkamai atlikti, tenka naudotis ryš- 
kios skaitysenos priemonėmis. 

Ryškioji skaitysena, arba ryškusis skaitymo būdas, yra ne kas 
kita, kaip būdas prisiartinti skaityme prie gero kalbėjimo 
iliuzijos. Ir to kaip tik reikia sąmoningai siekti visuomet, 
kai tenka kas nors skaityti mokslo, bet, žinoma, ne meno 
tikslams. Deklamacija, tarnaujanti meno tikslams, turi savo 
taisykles ir nueina daug toliau, kaip kad gali eiti ryškioji 
skaitysena. 

Šios pastarosios sąlygos bei priemonės iš tikrųjų yra labai 
paprastos. Prie sąlygų priklauso: 1) taisyklinga tarsena, 2) 
tinkamas skaitymo tempas, ne per greitas ir ne per lėtas, 3) 
skaitomojo dalyko pergyvenimas, 4) geras techninis pasi- 
ruošimas pakartotinu įsiskaitymu. Čia ypatingai svarbu pa- 
žymėti, kad pergyvenimas to, kas yra skaitoma, kaip tik la- 
biausiai sudaro kalbėjimo iliuziją. Jei skaitomasis dalykas 
nėra sykiu pergyvenamas ir jei sykiu pergyvenimo tempui 
nėra pritaikomas skaitymo tempas, tai tuomet kaip tik yra 
gaunamas nemalonus mechaniško darbo įspūdis. Gera tar- 
sena, tinkamas tempas ir pergyvenimas nėra trukdomi ta- 
da, kai iš anksto yra gerai įsiskaityta į rašto turinį ir, tarp 
kitko, apsiprasta su išviršine jo teksto išvaizda. Jei šitos iš- 
vaizdos dešifravimas reikalauja žymių pastangų, negali būti 
kalbos apie išlaikymą skaitysenoje pagrindinių sąlygų. 

Norint dabar skaitysenos ryškumą padidinti, reikia dar 
panaudoti visa eilė priemonių, kurios sustiprintų kalbėji- 
mo iliuziją. Būtent, iš skaitymo reikia pašalinti visa tai, kas 


135 


daro skaitymo įspūdį arba net primena apie skaitymo fak- 
tą. Kitaip tariant, visais galimais būdais reikia užmaskuoti 
skaitymo faktas. Tai, tarp kitko, atsiekiama tais atvejais, jei 
užrašai nėra laikomi rankoje, bet padėti nežymioje vietoje; 
jei ne tik yra žvelgiama į užrašus, bet ir į klausytojus, ir net 
į klausytojus daugiau negu į užrašus. 

Be to, labai svarbu suteikti skaitymui iškalbingos into- 
nacijos ir įteigiamosios galybės, kurios leistų suprasti klau- 
sytojams visai savaimingu būdu, kas referento laikoma svar- 
besniu, kas ~ antraeiliu dalyku. Čia tačiau reikia saugotis 
nenatūralumo, nes jei yra nemaloni mechaniškoji skaityse- 
na, tai irgi daro negerą įspūdį ir pavartota ne savo vietoje 
deklamacija. Gyvumas, ryškumas ir net tam tikras efektas | 
tik tada tinka kalbėjimui ir todėl taip pat skaitymui, jei jie 
yra natūrali tikro pergyvenimo išraiška. Žodžiu tariant, nei 
sentimentas, nei egzaltacija nėra pateisinami, jei jie nėra na- 
tūralaus pergyvenimo išraiška. Štai pagrindinės taisyklės, 
kurios turi sąmoningai būti taikomos referatų skaitymui per 
seminarines pratybas. 


b) Menas dalyvauti diskusijose ir menas kalbėti 

Nors referatų diskutavimo tvarka per pratybas gali būti 
įvairi, vis dėlto reikalas dalyvauti diskusijose ir taip ar šiaip 
naudotis menu kalbėti visuomet yra vienodai aktualus. Ta 
referatų diskutavimo tvarka, kuri yra man paaiškėjusi kaipo 
geriausia, yra šitokia. Kadangi pratybų dalyviai turi reikš- 
tis didesniu aktyvumu negu pratybų vedėjas, tai pratybų 
tvarka turi palikti kuo daugiausia vietos savarankiškajam 
pirmųjų veiklumui. Šitas principas privalo būti taikomas 
pradedant net išviršine pratybų tvarka. Todėl pratybose turi 
būti parinktas ar paskirtas prezidiumas iš dalyvių tarpo. 
Prezidiumui visai pakanka dviejų asmenų — pirmininko ir 
sekretoriaus, iš kurių pirmasis prižiūri tvarką ir veda dis- 
kusijas, o antrasis rašo darbų protokolą. Pratinimosi atžvil- 


136 


giu yra gera, kad visi pratybų dalyviai gautų progos eiti 
prezidiumo narių pareigas. Tačiau, esant pratybose dides- 
niam dalyvių skaičiui, darbų sėkmingumas reikalauja skir- 
ti į prezidiumą labiausiai tikusius dalyvius. Prezidiumo sky- 
rimo principas, realizuojamas, pavyzdžiui, skyriaus 
seniūno, yra dar patogesnis laiko ekonomijos atžvilgiu, nes 
rinkimai užima paprastai nemaža laiko, kurio pratyboms 
beveik visuomet pritrūksta. 

Išrinktajam ar paskirtajam prezidiumui paprastai neten- 
ka rūpintis dienotvarkės sustatinėjimu, nes patyrimas pa- 
rodo, kad didžiausioje darbų daugumoje galima prisilaiky- 
ti pastovios, vieną kartą tvirtai nustatytos, tvarkos. 
Paprastiems referatams ji yra šitokia: 1) paskutinių pratybų 
sekretorius paskaito savo surašytą protokolą, 2) pranešėjas 
paskaito referatą arba žodžiu daro pranešimą, 3) sprendėjas 
daro referato kritiką ir, reikalui esant, jį papildo, 4) sprendė- 
jui tuojau atsako pranešėjas, 5) norintieji dalyvauti diskusi- 
joje daro kritiškas savo pastabas, 6) pranešėjas atsako galuti- 
nai savo kritikams, 7) pratybų vedėjas daro savo pastabas 
tiek apie referatą, tiek apie diskusijos eigą. 

Protokolo skaitymas ir priėmimas neprivalo užimti daug 
laiko. Todėl, iš vienos pusės, jis turi būti trumpai ir objekty- 
viai surašytas, o iš kitos pusės, dėl jo nedera kelti be reikalo 
diskusijos. Pranešėjas ir sprendėjas turi būti gerai pasiruo- 
šusiu prie savo uždavinių, t. y. pranešėjas turi gerai paruošti 
referatą, o sprendėjas iš anksto su juo susipažinti ir rimtai 
pasiruošti prie jo vertinimo ir net, reikalui esant, prie jo pa- 
pildymo. Nuo tinkamo pasiruošimo prie pratybų darbų, 
kaip rodo patyrimas, pareina pačių pratybų sėkmingumas. 
Bet pasirodo irgi, kad pasiruošusiais privalo būti ne tik pra- 
nešėjas ir sprendėjas, bet ir visi kiti pratybų dalyviai. Todėl 
yra pageidaujama, kad šitie pastarieji galėtų iš anksto susi- 
pažinti, jei ne su visu referatu ištisai, tai bent su tam tyčia 
pagaminta jo santrauka, multiplikuota reikiamame kiekyje 


137 


ir išdalinta pratybų dalyviams tinkamu laiku. Jei klausimas 
yra komplikuotas ir reikalauja ypatingo atsižvelgimo, vie- 
toje vieno sprendėjo gali būti paskirti du ir daugiau. Per 
diskusijas pasiruošusiems iš anksto sprendėjams pranešė- 
jas atsako anksčiau, negu duodamas balsas norintiems išsi- 
tarti dalyviams, kadangi šitas atsakymas gali pašalinti dau- 
gelį nesusipratimų ir išaiškinti kylančius dėl referato 
klausimus. Kai jau yra pasibaigusi diskusija tarp pranešėjo 
ir sprendėjo, arba net sprendėjų, duodama išsitarti kiekvie- 
nam norinčiam padaryti savo kritiškas pastabas dalyviui 
vieną kartą. Tik esant pakankamam laikui ar klausimui ne- 
pakankamai paaiškėjus, galima leisti norintiems išsitarti ir 
po du kartu. Pastaruoju atveju yra pavojaus, kad kritikai ne 
tiek kritikuos pranešėjo darbą, kiek polemizuos tarp savęs. 

Tik tada, kai savo kritikams yra atsakęs pranešėjas, žodį 
ima pratybų vedėjas. Pastarasis nėra diskusijos dalyvis. Kai- 
po metodologinių pratybų vadovas, jis turi teisės daryti in- 
tervenciją į pratybų darbus bet kuriuo laiku, jei to reikalau- 
ja tvarkos ir metodologijos reikalai. Atbaigdamas savo 
žodžiu atskirą pratybų dalį, sudarančią vieną visumą, jis 
turi metodologiniu atžvilgiu kiek galima objektyviau įver- 
tinti pranešėjo referatą, sprendėjo vertinamąją kritiką ir lais- 
vas kitų kritikų pastabas, išaiškinti nesusipratimus, sude- 
rinti sutaikomas pažiūras, padaryti vedamųjų nurodymų 
išspręsti klausimams, kurie liko neišspręsto ginčo stovyje, 
ir šiaip jau atlikti visa tai, kas pritinka pratybų vadovui, bet 
nejų dalyviui. Jei pratybų vedėjas panorėtų dalyvauti pra- 
tybų diskusijose lygiomis su pratybų dalyviais, tai šitokis 
nusistatymas faktinai reikštų, kad pratybos būtų nustoju- 
sios bešališko, nesuinteresuoto ginče ir todėl turinčio dau- 
giausia objektyvumo laidų vadovo. 

Savaime aišku, kad šitokios pratybos turi būti studijuo- 
jantiems žmonėms gera proga susipažinti su taisyklingos 
diskusijos principais ir pratintis viešai kalbėti, Menas daly- 


138 


vauti diskusijose yra gana komplikuotas ir todėl reikalauja 
nemaža bendro ir specialaus pasiruošimo. Pavyzdžiui, me- 
nui dalyvauti diskusijose turi didelės reikšmės ta logikos 
dalis, kuri tyrinėja prirodinėjimo klausimus. Paprastai dis- 
kusijose vieni dalykai yra ginčijami, kiti prirodinėjami. Bet 
ir dalykų ginčijimas yra ne kas kita, kaip tik priešingų jam 
dalykų prirodinėjimas. Todėl negalima visai sąmoningai ir 
meniškai dalyvauti diskusijose nesusipažinus su prirodi- 
nėjimo taisyklėmis. Apskritai, logika, kaipo taisyklingo mąs- 
tymo ir mokslingosios sistematizacijos mokslas, turi reikš- 
mės menui dalyvauti diskusijose. Bet susipažinimas su 
taisyklingu mąstymo vyksmu ir moksliškąja metodologija 
sudaro vien formalinę sąlygą pasiruošimui prie diskusijų. 
Šalia jos reikalaujama dar materialinė sąlyga, kuria yra ge- 
ras susipažinimas su diskutuojamojo klausimo turiniu ir su 
jo sprendimo daviniais. Be to, diskusija dar turi specialiųjų 
taisyklių, su kuriomis yra būtino reikalo skaitytis, norint, 
kad ji nebūtų bergždžias laiko ir dalyvių energijos eikvoji- 
mas. Negalėdamas čia gilintis į šitų taisyklių tyrinėjimą, vis 
dėlto kai kurias iš jų šia proga paminėsiu. 

Visų pirma, diskusija turi būti tikslinga, t. y. ji turi eiti prie 
tikslo, kuris jai yra prigimtas. Jei suėjusi grupė žmonių turi 
apie kurį nors dalyką pilną tiesos supratimą, tai tarp jų ne- 
gali būti diskusijos dėl šito dalyko. Bet paprastai žmonės 
neturi tokio tiesos supratimo: jie arba vienašališkai žiūri į 
dalyką, arba pasižymi dvasios tingumu ir todėl neprisispi- 
ria apie jį intensyviau protauti, arba painioja su dalyko pa- 
žinimu daugelį visokių pašalinių motyvų, įpročių, geidu- 
lių, prietarų, arba, jei ir prieina prie tiesos pažinimo, tai 
nesugeba jos motyvuoti, jos ginti, žodžiu tariant, nesugeba 
kritiškai vertinti tų pagrindų, kuriais ji remiasi. Visus ši- 
tuos trūkumus tiesos pažinime turėtų pašalinti tikslingai ve- 
dama diskusija. Bet kad ji galėtų tarnauti šitam tikslui, ji turi 
būti vedama su tam tikru nusistatymu ir tam tikru būdu. 


139 


Diskusijai yra reikalingas tam tikras dorinis nusistatymas. 
Antai diskusijoje reikalingas yra pasiryžimas rimtai daly- 
vauti tiesos tyrinėjime. Jei kas nėra pasiryžęs rimtai išklausy- 
ti svetimos nuomonės ir stengtis diskusijose atidžiai ieško- 
ti tiesos, jei kas žiūri į diskusijas kaip į savo rūšies žaismą, 
pramogą arba progą pratintis vien tuščioje iškalboje, tai ne- 
galima tikėtis, kad jo dalyvavimas diskusijoje būtų kokia 
nors prasme naudingas pačiam diskusijos tikslui. Šalia rim- 
tumo lygiai reikalingas yra lojalumas atžvilgiu į kitus diskusi- 
jos dalyvius. Noras sudaryti iliuzijų sofizmų vartojimu arba 
išnaudoti kokią nors priešininko silpnybę, kuri neturi tie- 
sioginės reikšmės tikram klausimo išsprendimui, yra pa- 
vyzdžiai nelojalumo, kuris negali būti pateisintas rimtoje 
diskusijoje, turinčioje savo tikslu tiesos pažinimą. Todėl 
pagrindinė dorinė žymė, kuri privalo charakterizuoti nu- 
sistatymą diskusijose, yra toji nesuinteresuota pašaliniais mo- 
tyvais tiesos meilė, kuri turi reikštis plačiai suprantamu tiesu- 
mu. Tiesumas neleidžia ginti ką prieš savo įsitikinimą dėl 
atkaklumo arba nepripažinti tiesos savo priešininkui dėl 
puikybės. 

Kai nusakytasis dorinis nusistatymas yra įsigytas, tenka 
susirūpinti tinkamu intelektualiniu nusistatymu diskusijos 
eigoje. Diskusija, kaip sakyta, yra negalima grupėje žmo- 
nių, kurie pilnai sutaria apie kurį nors dalyką. Bet diskusija 
būtų irgi negalima ir tada, kai grupė žmonių negalėtų jo- 
kioje plotmėje, kad ir siauriausioje, susitarti apie formali- 
nius ir materialinius diskusijos principus. Jei nesusitaria- 
ma dėl formalinių ar materialinių diskusijos principų, 
diskusija neturi pradedamojo punkto ir todėl negali prasi- 
dėti iš esmės, kol toks punktas nėra surastas. Prie formali- 
nių principų priklauso tai, kad tiesa gali būti pažinta bent 
tam tikru laipsniu, kad akivaizdūs faktai negali būti nei- 
giami, kad negalima sueiti į prieštaravimą su savaime aiš- 
kiais principais, pavyzdžiui, su pagrindiniais mąstymo dės- 


140 


niais, kad negalima principialiai neigti dorinio nusistaty- 
mo, reikalingo diskusijos sėkmingumui, ir t. t. 

Be šitų formalinių principų, tenka ieškoti diskusijai ben- 
dros materialinės plotmės, t. y. tų tiesų, arba principų, ku- 
rie yra priimtini visiems diskusijos dalyviams. Gerai sutvar- 
kyta diskusija turi prasidėti kaip tik tame daikte, kur dalyvių 
nuomonės skiriasi tarp savęs. Jei dalyvių nuomonės skiria- 
si labai anksti, diskusija turi eiti bendresnėje plotmėje. Jei 
dalyvių nuomonės skiriasi mažiau ir vėliau, tai diskusija 
pasižymi specialesniu pobūdžiu. Iš čia yra aišku, kaip yra 
svarbu tinkamai orientuotis, kurie dalykai yra visiems da- 
lyviams bendrai priimtini ir kurie dalykai sukelia nesutari- 
mo. Tik šitų pastarųjų dalykų plotmėje, remiantis bendrai 
priimtais dalykais, turi nuosekliai vykti diskusijos eiga. 

Reikia toliau pažymėti, kad diskusijų sėkmingumas parei- 
na tam tikru laipsniu nuo meno kalbėti. Nuo meno kalbėti ir, 
tarp kitko, nuo deramos intonacijos, taisyklingos tarsenos 
ir pakankamai įteigiamo savo minčių išdėstymo pareina, 
būtent, galimybės suprasti dalyvio prirodinėjimus ir pasi- 
naudoti jais tiesos pažinimui. Apskritai šia proga reikia kon- 
statuoti, kad mūsų laikais, kuriems yra charakteringa in- 
tensyvi idėjų kova, menas kalbėti sąryšyje su reikalu 
dalyvauti diskusijose įgauna vis daugiau reikšmės dabarti- 
nės kultūros gyvenime ir todėl vis labiau pasidaro tiesiogi- 
ne prievole tikriems inteligentams. Todėl irgi seminarinių 
pratybų dalyviams pravartu panaudoti diskusijų progą pra- 
tintis mene kalbėti. Ir apie šitą dalyką tepadarysiu vien ke- 
letą paakinimo pastabų. 

Senovėje jau sakyta, kad poetai gimsta, o kalbėtojai išsi- 
dirba. Jei šitas pasakymas ir galima imti cum grano salis, nes 
ir menui kalbėti turi nemaža reikšmės mažesnis ar dides- 
nis įgimtas nusiteikimas, vis dėlto lieka faktas, kad darbu 
daug daugiau laimima iškalbos srityje negu poetinėje kū- 
ryboje. Šitas faktas kaip tik gali būti padrąsinimo akstinas 


141 


visiems pratybų dalyviams, norintiems pratintis mene kal- 
bėti. Toks pratinimasis, aiškus dalykas, negali apsieiti be 
rimtų pasiteiravimų apie iškalbos meno principus ir net be 
praktinių nurodymų iš labiau patyrusių Žmonių pusės. Ogi 
teiraujantis apie iškalbos meną, reikia atkreipti ypatingo dė- 
mesio į visą eilę pagrindinių dalykų. Pirmas labai svarbus 
ir labai dažnai pamirštamas dalykas yra, taip sakant, tinka- 
mas fiziologinis balso pastatymas. Pasirodo, kad kalbėjimo 
vyksmas fiziologiniu atžvilgiu gali būti normalus arba ydin- 
gas, ir net ydingas jis yra nelyginant dažniau negu norma- 
lus. Nuo balso nenormalaus pastatymo kalbėjimo vyksme 
pareina gerklės ir ausų ligos, nemalonus balso tembras ir 
neekonomiškas energijos eikvojimas kalbėjime, dargi be rei- 
kiamo sėkmingumo... 

Šalia fiziologinės kalbėjimo pusės yra psichologinė, ku- 
ri, taip sakant, suteikia žodžiams reikiamos gyvybės. Gy- 
vas žodis yra iš tikro gyvas tik tada, kai jis yra tariamas su 
tinkama intonacija, kuri pasireiškia tam tikra artikuliacija, 
t. y. tam tikru skiemenavimu, ir kirčiavimu, ir net išeina 
aikštėn visame kalbėtojo užsilaikyme, jo mimikoje, gestuo- 
se ir net pozoje. 

Fiziologinės ir psichologinės kalbėjimo priemonės turi 
būti meniškai panaudotos iškalbos reikalui. Tai, tarp kitko, 
reiškia, kad žodžio kultūra turi skaitytis ne tik su fiziologi- 
niais ir psichologiniais tarimo dėsniais, bet ir su dailiosio- 
mis gyvosios kalbos ypatybėmis. Todėl irgi iškalbos menas 
turi rūpintis, kad kalbėtojo kalba būtų taisyklinga, aiški ir 
graži, kitaip tariant, turi rūpintis meniškąja žodžio kultūra. 
Tai, kas yra vadinama dikcijos, arba tarsenos, vardu, ir turi 
jungti savyje fiziologinį, psichologinį ir meninį momentą. 
Gera tarsena yra normali fiziologiniu atžvilgiu, ryškiai įtei- 
giama savo psichologinėmis savybėmis ir graži savo me- 
niškomis ypatybėmis. Vis dėlto gera tarsena tėra vien prie- 
monė tikrai iškalbai. Gera tarsena turi būti panaudota 


142 


išreikšti tam, ką kalbėtojas nori pasakyti. Tai dar vienas mo- 
mentas iškalbos mene, būtent prakalbos ruošimo momen- 
tas. Galima labai gerai apvaldyti tarsenos menas ir sykiu 
galima visai nenusimanyti, kaip reikia pasiruošti prakal- 
bai. Šitas ruošimo momentas yra jau iš eilės ketvirtas mo- 
mentas, į kurį reikia atkreipti ypatingo dėmesio. Nekalbė- 
damas apie jį iš esmės, tepasakysiu vien, kad kiekviena gera 
prakalba negali būti nei improvizacija, nei išmoktos atmin- 
tinai prakalbos atpasakojimas. Gera prakalba yra iš tikrųjų 
laisvas atgaminimas darbo, kuriamai atlikto pasiruošimo laiku. 


V. Mokslo veikalo rašymas 
1. Temos pasirinkimas ir įvardymas 


Priėjęs paskutinėje bendrosios mokslinio darbo metodi- 
kos dalyje klausimą apie mokslo veikalo rašymą, turėsiu iš 
gyvo reikalo pasitenkinti trumpomis pastabomis, kurios yra 
būtinai reikalingos studijuojantiems asmenims, pasiryžu- 
siems rašyti disertaciją arba šiaip jau platesnį rašto darbą, 
reikalaujantį daugiau iniciatyvos ir moksliško tyrinėjimo. 
Pirmas klausimas, kuris tokiu atveju gali rūpėti, yra temos 
pasirinkimas bei įvardymas. 

Būtų klaidinga manyti, kad temos pasirinkimas yra gry- 
nai mechaninis nusistatymas, kuris pareina nuo visai pri- 
puolamų asmeninės nuožiūros motyvų. Jei kas šitokiu bū- 
du norėtų rinktis temą savo moksliniam darbui, tai būtų 
geriausias prirodymas, kad jis nėra dar prie šitokio darbo 
pasiruošęs. „Darbo tema, — sako Schmidkunzas, - geriau- 
siai ne renkama, bet tarsi savaime išeina aikštėn iš jaunes- 
nio ar vyresnio mokslininko mokslinio išsivystymo; kitaip 
tariant, tik tada jis gali būti laikomas subrendusiu nuosa- 
vam darbui, kai jame yra pasireiškę palinkimas ir specialinis 


143 


nusiteikimas tam tikrai temai. Kiekvienas docentas gerai 
žino studentų prašymus nurodyti jiems temas. Teisingas 
atsakymas į tokį prašymą ar klausimą turėtų būti šitokis: 
„Tai jūs turėtumėte man pasakyti, bet ne aš jums, kuri tema 
jums geriausiai tinka arba rūpi“. Fonckas, kuris šitą Schmid- 
kunzo nuomonę cituoja savo veikale (p. 122-123), priima ją 
su tam tikra rezerva, kadangi pasitarimas apie temos pasi- 
rinkimą su labiau patyrusiu asmeniu gali būti visuomet nau- 
dingas ir net reikalingas; tačiau ir jis pripažįsta, kad šitokis 
pasitarimas negali atstoti asmeninio apsisprendimo ir pa- 
siryžimo temos pasirinkime. 

Yra savaime aišku, kad rimtas mokslo darbas ir susido- 
mėjimas mokslo problemomis negali nepateikti žmogaus 
dvasiai temų, kurios jam atrodo vertomis ypatingo atsidė- 
jimo. Todėl daug turi racijos A. Gratry, kai sako šitokį daly- 
ką: „Nejaugi rimtas žmogus renkasi temą? Rimtas žmogus 
turi temą. Jei jis jos neturi, jis nerašo. Jis niekados nedaro 
rinkimo“ (Logigue, t. I, 271 p., Paris, 1908). Šitas A. Gratry 
pasakymas yra priimtinas tada, jei temos pasirinkimas su- 
prantamas kaipo temos ieškojimas arba kaipo mechaninis 
temos pasirinkimas dėl pripuolamų nuožiūros motyvų. Bet 
labai dažnai rimtas mokslininkas gali turėti išsyk labai daug 
temų, kurios jam yra ir įdomios, ir vertos atsidėjimo. Tuo- 
met taip ar šiaip jam reikia rinktis savo eiliniam darbui vie- 
ną kurią temą, ir tokiu atveju jam tenka motyvuoti sau pa- 
čiam pasirinkimą šitos temos, o ne kokios kitos. Šitokiam 
reikalui L. Fonckas daro visą eilę nurodymų, kaip privalo 
būti daromas temos pasirinkimas. 

Visų pirma dera atsižvelgti į asmenines savo aplinky- 
bes. Yra juk aišku, kad tema turi atsakyti autoriaus pajė- 
goms bei sugebėjimams. Ji kiek galima labiau turi sutarti 
su išvidiniais jo polinkiais, kadangi tai yra viena iš svarbes- 
nių sąlygų darbo sėkmingumui. Be to, temos pasirinkimas 
turi būti daromas sąryšyje su autoriaus teoriniu pasiruoši- 


144 


mu, t. y. parinktoji tema turi rasti mažiau ar daugiau pa- 
ruoštą jau dirvą autoriaus išsilavinime. 

Šalia šitų subjektyvinių motyvų temos pasirinkimui yra 
dar visa eilė objektyvinių motyvų, kurie pareina nuo nuo- 
šalinių autoriui aplinkybių. Antai toks, o ne kitoks privalo 
būti temos pasirinkimas sąryšyje su tuo, kokie šaltiniai yra 
autoriui prieinami. Jei, pavyzdžiui, literatūros istorikas ne- 
gali turėti artimoje bibliotekoje tam tikros literatūros, jis ne- 
gali rinktis savo darbui atitinkamos temos. Panašiai jei is- 
torikui neprieinami istorijos dokumentai ir šiaip jau šaltiniai, 
jis negali imtis originalaus istorinio darbo. Taip pat, ren- 
kantis temą savo mokslo darbui, tenka skaitytis ir su tuo, 
kas yra šiuo laiku aktualu ir kokių reikalavimų ypatingai 
kelia mūsų laikai. Tiesa, šitas motyvas gali būti suprastas 
kai kada klaidingai, kaipo sensacijos ir mados akstinas. 
Vis dėlto rimtas mokslininkas negali nesiskaityti su teisė- 
tais laiko reikalavimais ir negali nesistengti jų patenkinti 
savo darbais. l 

Tema yra ne kas kita, kaip įvardymas dalyko, kuris yra pa- 
rinktas objektu sumanytajam veikalui. Galima dalykas savo vei- 
kalui pasirinkti; tuo tarpu tai dar nereiškia, kad tuo pačiu 
tema yra jau suformuluota bei įvardyta. Temos formulavi- 
mu parinktasis dalykas yra užbrėžiamas tam tikru plotu ir 
atribojamas nuo visų kitų dalykų, kurie neprivalo būti lie- 
čiami be pateisinamo reikalo. Temos įvardymu formaliai 
nustatytas dalykas arba, tikriau tariant, bendriausia jo es- 
mė, yra išreiškiama aiškiai įteigiamuoju posakiu. 

Temos dalykas neprivalo būti nei per bendras, nei per 
specialus. Kai dalykas yra per bendras, veikalas lengvai 
gali išeiti bergždžiai paviršutinis. Tai dažnai gresia jau- 
niems mokslininkams, kurie turi palinkimo imti dalyką 
per plačiai, taip sakant, enciklopediniu būdu. Kai dalykas 
yra per specialus, veikalas lengvai gali išeiti nepateisina- 
mai smulkmeningas. Šitas pavojus dažnai gresia siauriems 


145 


specialistams, turintiems didelį mokslingumą viename ku- 
riame dalyke. Žinoma, mokslo veikalai gali būti su bendres- 
niu ir su specialesniu turiniu, ir net yra reikalo, kad būtų ir 
vienų, ir kitų. Bet bendrumo ir specialumo laipsnis turi bū- 
ti teisėtai pritaikytas, iš vienos pusės, tam tikslui, kuriam 
veikalas rašomas, o iš kitos pusės, turi pareiti nuo ypaty- 
bių, kuriomis pasireiškia pats mokslininkas. 

Kai dalyko esmė yra nustatyta savo plotu ir ribomis, at- 
siranda aiškus reikalas tema įvardyti atitinkamu posakiu, 
arba išraiška. Šitam temos įvardymui visų pirma yra kelia- 
mas reikalavimas, kad jis griežtai atsakytų, iš vienos pusės, 
veikalo turiniui, o iš antros pusės, literatinei jo rūšiai. Te- 
mos atitikimas veikalo turiniui galima pavadinti materiali- 
ne kongruencija. Ji reikalauja, kad temos įvardymas nebū- 
tų nei per platus, nei per siauras. Temos įvardymas yra per 
platus, kai veikalo turinys yra siauresnis už sąvoką, kuri 
glūdi šitame įvardyme. Ir, atvirkščiai, temos įvardymas yra 
per siauras, jei faktinas veikalo turinys yra platesnis už są- 
voką, kuri glūdi jame. Formalinė kongruencija reikalauja, 
kad temos įvardymas atsakytų tai literatinei rūšiai, kurią 
veikalas sudaro. Vienaip juk tenka vadinti filosofijos vei- 
kalai, antraip istorijos, trečiaip dailiosios literatūros ir t. t. 
Visur įvardymai turi būti ryškiai aiškūs, bet šitas aiškumas 
vieną kartą turi pasireikšti tikslia sąvoka, kitą kartą - su- 
gestyviniu vaizdu, trečią kartą - savotiška sąvokos ir vaiz- 
do kombinacija ir t. t. Taip ar šiaip, temos įvardymas turi 
išreikšti, kad ir kiekvieną kartą savotiškai, tą vedamąją idė- 
ją, kuri glūdi veikalo pagrinde ir kuri turi taip pat vesti 
skaitytojo mintį, kaip ji yra vedusi patį autorių kuriamaja- 
me darbe. 

Mokslo veikalams parinkti įvardymai turi pasižymėti, 
šalia aiškumo bei tikslumo, galimu trumpumu, paprastu- 
mu, kuklumu, nors, žinoma, gali sykiu būti ryškūs ir turėti 
įteigiamosios galios. Jei dėl kokios nors priežasties temos 


146 


įvardymas negali būti trumpai suformuluotas arba jei atsi- 
randa reikalo prikergti prie temos įvardymo kokį nors pa- 
aiškinimą, tai gali būti pavartotas šalia pirmojo įvardymo 
padedamasis, arba paaiškinamasis, įvardymas, kuris pran- 
cūziškai yra vadinamas vardu „sous-titre“. Antruoju įvar- 
dymu galima, pavyzdžiui, paaiškinti darbo atžvilgis, tiks- 
las, rūšis, moksliškas pobūdis, skaitytojų rūšis, kuriai 
veikalas yra skiriamas, ir t. t. Aišku savaime, kad antrasis 
įvardymas turi būti deramoje sutartinėje su pirmuoju įvar- 
dymu, su kuriuo jis taip ar šiaip turi sudaryti vieną visumą. 
Temos pasirinkimas, jos formulavimas bei įvardymas žy- 
miai pareina nuo to, kaip yra keliamas klausimas, kuris ima- 
ma tyrinėti, norint parašyti apie jį mokslo veikalą. O ka- 
dangi tinkamas klausimo kėlimas yra sykiu ir svarbus, ir 
nelengvas dalykas, tai jauniems mokslininkams ne pro šalį 
dėl šito dalyko pasitarti su labiau patyrusiais specialistais 
kaip tik tuo darbo momentu, kai tema yra formuluojama ir 
įvardijama. Labiau patyręs specialistas gali pateikti vertin- 
gų patarimų tiek apie tai, kaip privalu kelti klausimas, atsi- 
žvelgiant į dabartinį mokslo stovį, tiek apie tai, kaip bus 
geriausia atitinkamu būdu pavadinti pati tema. 
Kompetentingi asmenys konstatuoja, kad kasmet yra ga- 
minama nemaža visai bergždžių disertacijų ir šiaip jau 
mokslo raštų, arba todėl, kad temos yra netinkamai paren- 
kamos, arba todėl, kad klausimai yra netinkamai keliami. 
Šitiems trūkumams norint užbėgti už akių yra gera, prieš 
rašant mokslo darbą iš kokios nors srities, susipažinti su 
pageidaujamais šitai sričiai darbais, kurie kartais yra spe- 
cialistų nustatomi ir surašomi vienoje vietoje kaipo mokslo 
„Aesiderata“. Pavyzdžiui, vokiečių kalba parašytas H. Vai- 
hingerio veikalas „Die Philosophie in der Staatsprūfung“ 
(Berlin, 1906) suteikia 340 temų iš filosofijos srities. Bet, žino- 
ma, panašūs veikalai, kad ir naudingi temos pasirinkimo 
klausimui, negali dar atstoti visų tų žinių ir sugebėjimų, 


147 


kurie yra reikalingi tinkamai mokslo klausimui iškelti ir te- 
mai suformuluoti. 


2. Darbo planas ir medžiagos rankiojimas bei grupavimas 


Kai tema yra parinkta ir suformuluota, tenka eiti prie 
medžiagos rinkimo. Bet šitam medžiagos rinkimui reikia 
jau turėti tam tikras, kad ir labai provizorinis, planas, turįs 
spręsti apie tai, kuri mokslo medžiaga turi būti sumanyta- 
jam veikalui rankiojama. Tačiau dera žinoti, kad temos for- 
mulavimas, plano nustatymas ir medžiagos rankiojimas bei 
apdirbinėjimas yra moksliniame darbe momentai, kurie taip 
yra surišti tarp savęs, kad jie negali būti imami vienoje griež- 
tai nustatytoje genetinėje tvarkoje. Net temos formulavimas 
bei įvardymas ne visados gali įvykti pačioje darbo pradžio- 
je ir tam tikru laipsniu kartais pareina ir gali būti keičiami 
sąryšyje su renkamos medžiagos ypatybėmis ir jos apdirbi- 
mu. Juo mažiau galima tvirtai fiksuoti plano nustatymo mo- 
mentas antroje vietoje, tuoj po temos pasirinkimo. Planas 
pareina, iš vienos pusės, nuo parinktosios temos, o iš ant- 
ros pusės, nuo faktinai esamos medžiagos. Todėl provizo- 
rinis planas gali būti sudarytas labiau teoriniu temos su- 
skirstymu, bet galutinai jis gali būti nustatytas sąryšyje su 
faktinos medžiagos apdirbimu. Tokiu būdu pasirodo, kad 
veikalo planas gali pergyventi darbo eigoje nemažą evoliu- 
ciją ir iš grynai teorinio tapti praktiškai pritaikytu prie me- 
džiagos, kuri pasisekė surinkti. 

Teorinio plano pritaikymas prie faktinos medžiagos yra 
dažnai neišvengiamas patogumo reikalas, bet vis dėlto ne- 
galima nematyti, kad teoriniame momente gali būti dau- 
giau moksliško sistemingumo, negu plano pritaikyme. To- 
dėl veikalo planas, sudarytas pagal logiškojo suskirstymo 
arba dalijimo reikalavimus, visuomet yra tam tikru laips- 
niu vedamasis pradas veikalo ruošime bei rašyme, ir juoju 


148 


visuomet dera kuo anksčiausiai susirūpinti. Ogi rūpinantis 
provizoriniu planu, reikia, iš vienos pusės, išsispręsti klau- 
simas, kaip logiškiausiu būdu būtų galima suskirstyti arba 
net padalyti temos dalykas, o iš antros pusės, kaip temos 
dalykas paprastai yra skirstomas labiau patyrusių moksli- 
ninkų analoginio turinio veikaluose. Sudarius tokiu būdu 
provizorinį planą ir jį paskui patobulinus, papildžius ir pri- 
taikius prie surinktosios medžiagos, gaunamas pagrindas 
sistemingam veikalo medžiagos suskirstymui, vadinamam 
kitose kalbose dispozicijos vardu. 

Kalbant čia apie planą bus irgi ne pro šalį šia proga trum- 
pai nusakyti gerosios plano ir tuo pačiu sistemingo medžia- 
gos suskirstymo savybės. L. Fonckas aptaria dispoziciją ši- 
tokiu būdu: „Dispozicija yra atsakąs temai planingas viso 
išdėstymo suskirstymas ir tiksliškas medžiagos išskirsty- 
mas į atskirus skirsnius“ (245 p.). Po to jis reikalauja šitaip 
suprantamai dispozicijai šešių savybių: 1) apžvelgiamumo, 
2) tikslingumo (Zielstrebigkeit), 3) nuoseklumo, 4) tikslišku- 
mo (Zweckmiūssigkeit), 5) pilnumo ir 6) gražumo (246-248 p.). 

Plano apžvelgiamumas suteikia bendros orientacijos vei- 
kalo išdėstyme ir tuo pačiu padeda suprasti ir pasisavinti 
veikalo turinį. Planas yra naudingas orientacijai, jei jis pa- 
kankamai suskirstytas į stambesnius skyrius ir smulkesnius 
skirsnius. Bet sykiu jis yra lengvai apžvelgiamas, jei nėra 
per daug smulkmeningas ir per daug vienodas, t. y. jei pa- 
teikia reikiamo hierarchinio daugingų dalykų sutvarkymo. 
Mūsų dėmesys sugeba išsyk suimti nedaugelį dalykų, ir to- 
dėl veikalo plane neprivalo būti didelio dalykų skaičiaus, ku- 
ris reiktų išsyk apimti vienu atžvilgiu. Norint to išvengti, pri- 
valu stengtis, kiek galint, taip hierarchijos tvarkoje sutvarkyti 
atskiri dalykai, kad jokiame laipsnyje nebūtų be reikalo daug 
suskirstymo narių. Suprantama savaime, kad hierarchinis at- 
skirų suskirstymų santykiavimas turi plane aiškiai išeiti aikš- 
tėn įvairiais pažymėjimais, šriftais ir padėtimis. 


149 


Plano suskirstymas gali būti įvairus pagal tai, kuris tiks- 
las imamas suskirstymo reikalu. Bet taip ar šiaip tam tikras 
plano tikslingumas turi būti aiškiai jaučiamas ir matomas, 
nes plano įsibėgėjimas į vieną tikslą ir yra jo įteigiamojo 
apžvelgiamumo pagrindas. Kai paskui keliamas planui tiks- 
liškumo reikalavimas, tai turima galvoje, kad planas ne tik 
privalo turėti savyje linkmės į nustatytąjį tikslą, bet ir turi 
savo ypatybėmis atsakyti tikslo reikalavimams, t. y. turi iš- 
laikyti tą perspektyvą tarp pagrindinių ir šalutinių dalykų, 
kuri išeina aikštėn hierarchinėje dalykų santvarkoje ir turi 
tiksliai atsakyti darbo uždaviniams. 

Reikalavimai veikalo planui logiško nuoseklumo, išse- 
miamo pilnumo ir galimų estetinių ypatybių suprantami 
patys savaime, ir todėl čia apie tai ilgiau nekalbama. 

Kai tema veikalui yra parinkta ir provizorinis planas 
nustatytas, tenka eiti prie tikslingo mokslinės medžiagos 
rankiojimo ir grupavimo. Tiesa, jau renkantis temą ir nu- 
statant provizorinį planą, normaliose aplinkybėse pas au- 
torių turi būti nemaža surankiotos medžiagos iš mažiau 
ar daugiau sistemingos skaitybos. Juk visuomet turi būti 
suponuojama, kad apsisprendimas temos pasirinkime taip 
ar šiaip pareina nuo paruošiamųjų studijų, kurios turėjo 
jau suteikti ir tam tikro nusimanymo apie dalyką, ir tam 
tikros mokslinės medžiagos iš jo srities. Nusistačius para- 
šyti mokslo veikalą parinktąja tema, reikia tik pasistengti 
išnaudoti atitinkamos srities šaltiniai tikslingai, metodin- 
gai ir kiek galint išsemiamai. Suprantama savaime, kad 
visa tai, kas buvo ankščiau sakyta apie literatūros pasirin- 
kimą, skaitybą su plunksna rankoje, medžiagos rankioji- 
mą, tvarkymą ir ruošimą panaudojimui, ne tik pasilieka 
galioje, rašant mokslo veikalus, bet reikalauja dar ypatin- 
go atsižvelgimo ir atsidėjimo. Kalbant dabar apie moksli- 
nės medžiagos sutelkimą šitam reikalui, telieka vien šis 
tas pridėti apie šaltinių pažinimą, be kurio negali būti pa- 


150 


kankamai sistemingo ir išsemiamo mokslo šaltinių panau- 
dojimo. 

Šaltinių mokslas, vokiškai vadinamas Ouellenkunde, L. 
Foncko aptarimu yra mokslas apie plačiai suprantamus 
mokslo šaltinius, t. y. apie pirmutines medžiagos versmes 
kuriam nors moksliniam darbui ir apie padedamąsias prie- 
mones naujai medžiagai surasti (129 p.). 

Pigu suprasti, kokios reikšmės gali turėti šaltinių paži- 
nimas moksliniam darbui. Kiekvienas mokslo darbas, ku- 
ris nėra pagrįstas tinkamu šaltinių pažinimu, lengvai gali 
pasirodyti keistu anachronizmu dabartiniame mokslo sto- 
vyje ir šiaip jau pasižymėti nepaprastu autoriaus subjekty- 
vumu. Tik pažinus tos srities šaltinių visumą, iš kurios 
mokslo veikalas rašomas, ir sistemingai juos išnaudojus, te- 
galima tikrai pasidarbuoti mokslo pažangai, padėjus sykiu 
daug mažiau pastangų, kiek kad jų dažnai daroma, nepa- 
žįstant gerai rūpimos srities šaltinių. Žodžiu tariant, nuo 
šaltinių pažinimo taip ar šiaip pareina mokslinio darbo sėk- 
mingumas. 

Šaltinių pažinimo atžvilgiu yra labai svarbu gerai nusi- 
manyti apie tą reikšmės gradaciją, kurioje eina vieni po ki- 
tų mokslo šaltiniai. Daugiausia svarbos turi pirmutiniai 
mokslo šaltiniai, iš kurių, taip sakant, prasideda pati moks- 
linės medžiagos versmė. Tiesa, įvairiuose moksluose pir- 
mutiniai šaltiniai įvairiai yra suprantami. Istorijai bus pir- 
mutiniu šaltiniu tai, kas yra tiesioginis istorinio fakto 
liudymas; filologijai pirmutiniu šaltiniu yra pareinąs į klau- 
simą tekstas, ir t. t. Atsitinka ir taip, kad kas yra vienam 
mokslui pirmutinis šaltinis, kitam gali turėti antraeilės reikš- 
mės. Kas yra pirmutinis šaltinis kiekvienu atskiru atveju, 
gali būti nustatyta vien sąryšyje su tyrinėjimo objekto sa- 
vybėmis ir sprendžiamojo klausimo pastatymu. Bet taip ar 
šiaip, rašant mokslo veikalą, privalu tiksliai išsiaiškinti, kas 
yra pirmutiniai šaltiniai sumanytajam darbui ir kaip dera 


151 


metodingai eiti prie jų panaudojimo, neneigiant irgi šaluti- 
nių bei antraeilių šaltinių. 

Šitam reikalui privalu pasinaudoti bendrais biblio- 
grafiniais leidiniais ir pagrindiniais šaltinių rinkiniais iš tos 
srities, kurioje yra dirbamas mokslo darbas. Paskui reikia 
eiti prie panaudojimo visų pasiekiamų šaltinių, kurie gali 
turėti reikšmės tyrinėjamajam klausimui. Toliau labai svar- 
bu gerai susipažinti su visa klausimo literatūra, kuri taip ar 
šiaip aiškina, sprendžia ir panaudoja išvadžiojimui parei- 
nančius į klausimą šaltinius. Pagaliau reikia irgi tam tikru 
laipsniu atsižvelgti į vadinamuosius padedamuosius moks- 
lus, kurie gali turėti mažesnės ar didesnės reikšmės tyrinė- 
jimo uždaviniams. Faktinai nurodytąja tvarka einama nuo 
šaltinių pažinimo vis labiau prie jų išsemiamo panaudoji- 
mo, kadangi, kalbant apie šaltinių pažinimą, turima galvo- 
je tiek teorinis jų pažinimas, tiek praktinis lygiagretus su- 
gebėjimas jais naudotis mokslo darbui. 

Šaltinių panaudojime labai svarbu gerai nusimanyti, kur 
yra griežtai privalomi pirmutiniai šaltiniai ir kur gali būti 
pakenčiami šalutiniai ar antraeiliai šaltiniai, gaunami iš an- 
trų rankų ir šiaip jau nutolę nuo pirmutinės mokslinių ži- 
nių versmės. „Įvairiose mokslinio darbo dalyse, - sako L. 
Fonckas, - santykiavimas su šaltiniais ne visur bus toks pats. 
Atžvilgiu í pagrindinį tyrinėjimo objektą ir į visus esminius jo 
punktus privalu laikyti neperžengiama taisyklė nuolatos siek- 
ti tiek, kiek galima, pirmutinių šaltinių ir nesitenkinti nurody- 
mais iš antros, trečios ar dar tolimesnės rankos“ (136-137 
p.). Užtat antraeiliuose, arba šalutiniuose, klausimuose, ku- 
rie neturi esminės reikšmės pagrindiniam tyrinėjimo daly- 
kui, gali būti panaudoti, tikro reikalo ribose, irgi šaltiniai iš 
antros ir trečios rankos, nes kartais būtų nereikalingu pe- 
dantizmu reikalauti, kad kiekviena smulkmena, patenkan- 
ti į veikalą, būtų patikrinta pagal pirmutinį šaltinį, kas kar- 
tais be galo apsunkintų mokslo darbą. 


152 


Skirstymas šaltinių į pagrindinius, arba pirmutinius, ir 
šalutinius, arba antraeilius, reikalauja jau tam tikro jų aiški- 
nimo - vertinimo ir kritikavimo. Iš čia jau matyti, kad me- 
džiagos rankiojimas mokslo veikalui nėra vienas tik me- 
chaninis jos telkimas, bet sykiu ir jos apdirbimo pradžia. 
Toliau iš eilės ir reikės mums trumpam susidomėti sutelk- 
tosios medžiagos apdirbimu, kuris sudaro mokslo veikalo 
rašyme naują momentą. 


3. Medžiagos apdirbimas 


Medžiagos apdirbimas prasideda tikru jos supratimu. 
Ogi semiamos iš šaltinio medžiagos supratimas gali būti 
formalinis ir materialinis. Formalinis medžiagos supratimas 
yra ne kas kita, kaip žodinės išraiškos išsiaiškinimas. Tuo 
tarpu materialinis yra supratimas, turįs savo tikslu sąmo- 
ningą turinio išsiaiškinimą. 

Kai medžiaga, semiama iš šaltinių, yra tinkamai supras- 
ta, tenka jinai kritiškai įvertinti. Pirmas momentas buvo pa- 
švęstas reikalui suprasti tikrą surinktosios medžiagos pras- 
mę, o šitas antrasis momentas skiriamas yra reikalui 
nustatyti jos reikšmę objektyvios tiesos arba kitos kokios 
vertybės atžvilgiu. Šitas momentas yra, galima sakyti, visų 
svarbiausias moksliškame medžiagos apdirbime. Tarp kit- 
ko, jam pilnai galioja visa tai, kas savo laiku buvo pasakyta 
apie vertinamąją kritiką, arba recenziją. 

Pagaliau eina trečias medžiagos apdirbimo momentas, 
kuris yra jos perkošimas bei sugrupavimas. Provizorinis da- 
lyko planas, nustatomas darbo pradžioje, turi jau taip ar 
šiaip atsiliepti į medžiagos tvarkymą. Tačiau, einant prie 
medžiagos apdirbimo galo, atsiranda reikalas galutinai ją 
sutvarkyti sykiu su paskutine plano revizija ir jo pritaikymu 
parinktosios medžiagos ypatybėmis. Provizorinis planas 
anksčiau buvo galėjęs padėti tvarkyti medžiagą stambiais 


153 


skyriais;.ogi dabar šitų skyrių viduje tenka daryti tvarka, 
praleidžiant per moksliškąjį koštuvą visa tai, kas buvo juo- 
se sukrauta. Yra tai tasai darbo tarpsnis, kuriame turi įvyk- 
ti galutinas veikalo plano ir parinktosios medžiagos susi- 
derinimas. Planas yra patikrinamas ir tobulinamas 
parinktosios medžiagos visuma, o iš kitos pusės, pati me- 
džiaga yra grupuojama pagal plano suskirstymą. 

Suprantama savaime, kad įvairiuose veikaluose plano 
suskirstymas ir todėl taip pat medžiagos sugrupavimas ga- 
li būti daromas įvairiais pagrindais. Vienu atveju svarbi yra 
chronologinė laiko tvarka, kitu atveju - geografinė vietos 
tvarka, trečiu atveju - dalykinio nuoseklumo tvarka. Atsi- 
žvelgiant į veikalo objektą gali būti pageidaujama viena kuri 
iš šitų tvarkų arba net toks ar kitoks jų suderinimas. Tai 
sykiu turi atsiliepti ir veikalo plane, ir parinktosios medžia- 
gos sugrupavime.' 

Kai dėl kokios nors priežasties negalima atsiekti pilno 
atitikimo tarp plano suskirstymo ir surinktosios medžia- 
gos sugrupavimo, yra naudinga pasigauti grynai techniniu 
metodu, kuris padėtų taip ar šiaip šitą atitikimą sudaryti. 
Būtent, tokiu atveju yra gera sunumeruoti visi atskiri lakš- 
teliai, kuriuose yra surašyti atskiri medžiagos daviniai, ar- 
ba net padaryti pažymėjimai, kur atskiri medžiagos davi- 
niai yra surandami. Kiekvienas eilinis numeris turi liesti 
vieną tik dalyką, paprastai pažymimą lakštelyje specialiuoju 
antrašu. Padarius šitą atskirų lakštelių ir šiaip jau kitų me- 
džiagos šaltinių sunumeravimą, reikia paskui imti nusta- 
tytasis veikalo planas ir šalia kiekvieno smulkiausio jo su- 
skirstymo punkto surašyti visi numeriai, kurie savo turiniu 
jam atsako. Tokiu būdu faktinai nustatomas tarp plano ir 
medžiagos atitikimo santykis. Tada, kai ir autoriaus dva- 
sioje veikalas yra pakankamai subrendęs ir paaiškėjęs pa- 
grindine savo koncepcija, telieka dalykas išdėstyti sąryšyje 
su ta medžiaga, kuri jau surinkta bei apdirbta. 


154 


Nurodyta čia labai trumpai ir schemingai medžiagos ap- 
dirbimo tvarka, žinoma, ne visuomet eina tokiu griežtu nuo- 
seklumu, kaip ką tik buvo nusakyta. Atskiri darbo momen- 
tai ne visuomet nuosekliai eina viens po kito laiko bėgyje ir 
net labai dažnai savotiškai susinarsto pagal dirbamojo da- 
lyko ypatybes. Bet vis dėlto visi šitie momentai taip ar šiaip, 
mažiau ar daugiau turi rasti vietos moksliniame darbe, ne- 
žiūrint į tai, ar bus tai paprastas moksliškas straipsnis, ar 
didelė moksliškoji monografija. 


4. Dalyko išdėstymas ir menas rašyti 


Kai mokslo medžiaga yra surinkta ir apdirbta, tenka susi- 
rūpinti dalyko išdėstymu. Tiesa, visi šitie išviršiniai darbo 
momentai yra jungiami autoriaus psichikoje su tam tikra ori- 
ginalia jo kūryba. Todėl kai kalbama apie dalyko išdėstymą, 
visų pirma reikia skaitytis su tuo, kad surankiota bei apdirb- 
ta medžiaga faktinai yra išdėstoma tik tiek ir taip, kiek ir kaip 
ji randa vietos originalioje autoriaus kūryboje. Žinoma, pa- 
gal tai, koks yra dalyko pobūdis, surinkta bei apdirbta me- 
džiaga randa autoriaus kūryboje mažiau ar daugiau orga- 
ningo sąryšio. Taip pat šita medžiaga mažiau ar daugiau 
sutampa su autoriaus kuriamąja mintimi sulig tuo, koks yra 
jo originalumo laipsnis. Juo originalesnis yra autorius savo 
kūryboje, juo organingiau jo pasisavinta medžiaga sutampa 
su kuriamuoju jo minties gaivalu ir juo mažiau yra jaučiama 
kaipo nuošalinis autoriaus kūrybos pradas. Bet kadangi kul- 
tūros pažanga turi nuosekliai eiti per ištisą kartų eilę, tai kiek- 
vienoje individualinėje kūryboje privalo įvykti sintezė iš dvie- 
jų pradų: vieno, laimėto pirm kūrusių žmonių, ir antro, 
autoriaus sukurto savo veikale. Todėl irgi kiekviename ku- 
riamajame rašto darbe privalo organingai, bet ne eklektiniu 
būdu, sutapti tai, kas buvo kitų laimėta, su tuo, kas yra auto- 
riaus laimima originalia jo mintimi. 


155 


Tik sąryšyje su šitaip suprantama kūryba dera kalbėti 
apie meną rašyti, reikalingą tam veikalo kūrimo momen- 
tui, kuris yra pavadintas dalyko išdėstymu. Neturiu čia ga- 
limybės bent kiek plačiau kalbėti apie šitą meną rašyti ir 
todėl esu priverstas pasitenkinti keliais bendrais patarimais 
jauniems rašytojams. 

Nėra abejonės, kad psichinėje žmogaus sąrangoje gali 
būti mažesnio ar didesnio nusiteikimo lengvai ir sklandžiai 
rašyti, Tačiau būtų didelė klaida manyti, kad pareinąs iš 
prigimties gabumas rašyti yra jau pakankamas laidas, kad 
žmogus gali būti geras rašytojas. Kaip gabumas lengvai kal- 
bėti dar nepadaro iš žmogaus tikrai gero kalbėtojo, taip irgi 
gabumas lengvai ir sklandžiai rašyti dar nepadaro iš žmo- 
gaus gero rašytojo. Todėl žmogus, kuris neturi tokio gabu- 
mo, neprivalo dar nustoti vilties būti geru rašytoju; ir at- 
virkščiai, žmogus, turįs tokį gabumą, neprivalo per daug 
juo pasitikėti. Mene rašyti sąmoningas, patvarus, ilgas ir 
sistemingas darbas yra, galima sakyti, pagrindinis dalykas, 
jei kalba eina apie mokslo veikalų rašymą. Dailiojoje kūry- 
boje ir todėl dailiojoje literatūroje įgimtas gabumas turi iš 
tikro daug Žymesnės reikšmės, nors ir čia be didesnio pa- 
stovaus darbo negalima prieiti didesnių rezultatų. 

Dėl nurodytos priežasties būsimiems rašytojams pata- 
riama pradėti rašyti kuo anksčiausiai ir dargi rašyti nuola- 
tos po truputį. Žinoma, tai nereiškia, kad visa, kas yra rašo- 
ma, turi būti skiriama spaudai. Visa eilė pirmų žmogaus 
rašinių turi būti jo skiriami sau pačiam arba daugiausia — 
savo draugams ir pažįstamiems. Rašymo vyksmas turi di- 
deliausios reikšmės ne tik išsitobulinimui mene rašyti, bet 
ir mąstymo bei kalbėjimo reikalams. Žmogus, kuris nerašo, 
negali pasiekti didelio minties ir iškalbos intensyvumo bei 
turtingumo. Todėl rašymas yra naudingas ne tik tam, kas 
mano būti kokiu nors laipsniu rašytoju, bet ir kiekvienam 
inteligentui. 


156 


Sakoma, kad kas gaišta pradėti rašyti, nerašys niekados. 
Užtat iš kitos pusės, kas yra vieną kartą pergalėjęs rašymo 
sunkenybes, niekados nenustos rašęs. Tiesa, rašymo vyks- 
mas nėra lengvas darbas, jei kelsimės rimtų reikalavimų. 
Geras rašymas reikalauja didelio intensyvumo darbe - in- 
tensyvumo, kuris nesiduoda lengvai net tiems, kas turi iš 
prigimties didesnį gabumą rašyti. Tuo tarpu raštai papras- 
tai yra gaminami ilgu dideliu darbu, kurį ne kiekvienas 
žmogus pajėgia pakelti. Todėl, tarp kitko, nepatariama nie- 
kados rašyti išsyk daug, nes intensyvus rašymo darbas, ku- 
ris tėra vienas tikrai vaisingas, negali būti išsyk ilgai tęsia- 
mas. Kad darbo našumas nemenkėtų savo išdavomis, tenka 
jis reguliariai išskirstyti ilgesiam laikui ir, be to, paskirti ši- 
tam darbui tas dienos metas, kuris yra palankiausias kūry- 
binei iniciatyvai ir apskritai kuriamajai dvasios laisvei. Vie- 
niems toks metas yra rytas, kitiems vakaras. Žinoma, yra 
tikslingiausia, kad įprotis rašyti supultų su higienos reika- 
lavimais. 

Kuriamasis rašto darbas vyksta, kaip užsiminta, tiek ta- 
da, kai medžiaga yra rankiojama bei apdirbama, tiek tada, 
kai pats dalykas yra išdėstomas raštu. Tiesa, labai dažnai 
šis pastarasis momentas suima į save žymiausią kuriamojo 
darbo dalį. Pačiame išdėstyme savo ruožtu yra du momen- 
tu, kuriuodu reikalauja lygiai didelio susidomėjimo. Tai yra, 
iš vienos pusės, išdėstymo turinys, o iš antros pusės — iš- 
dėstymo lytis. Kai aukštesniojoje mokykloje yra rašomi va- 
dinamosios kompozicijos darbai, paprastai kreipiama di- 
desnio dėmesio į išdėstymo lytį, t. y. į visas tas išviršines 
rašto kokybes, kurios paprastai yra vadinamos vienu sti- 
liaus žodžiu. Užtat kai tenka ruošti koks raštas spaudai, pa- 
grindinis susirūpinimo dalykas turi būti pats rašto turinys, 
nes suponuojama, kad kiekvienas inteligentas, išėjęs aukš- 
tesniąją mokyklą, sugeba bent korektiškai išreikšti savo min- 
tis žodžiu ir raštu. Vis dėlto, rašant straipsnį ar didesnį 


157 


mokslo darbą, tenka lygiai rūpintis tiek rašto turiniu, tiek 
jo reiškimosi lytimi, ypač mūsų laikais, kai literatinė kultū- 
ra toli gražu nepakankamu laipsniu suteikiama aukštesnio- 
siose mokyklose. 

Kiekvienam moksliškam raštui tiek turiniu, tiek lyties 
atžvilgiu galima kelti visa eilė reikalavimų. Turinio atžvil- 
giu pirmutinis ir sykiu nelygstamas yra reikalavimas, kad 
raštas būtų sąmoningai bei sąžiningai skiriamas tiesos rei- 
kalui. Ogi tiesa reikalauja, kad kiekvienas mūsų raštas bū- 
tų savo turiniu tikras, tiesus ir tikslus. Reikalauti iš rašto šitų 
savybių faktinai reiškia reikalauti iš jo objektyvaus moksliš- 
kumo, kuris neprivalo būti sudrumstas nei blogai suprasto 
"stiliaus polinkiais, nei subjektyvios polemikos retorika. 

Kita visuomet reikalaujama rašto kokybė yra įmanomu- 
mas arba kuo didžiausias suprantamumas. Kiekvienas raš- 
tas skiriamas mažiau ar daugiau plačiam žmonių ratui ir 
todėl negalima nesirūpinti, kad raštas būtų prieinamas 
tiems, kam jis yra skiriamas. Tiesa, įvairus bus supranta- 
mumo laipsnis pagal tai, kokiems skaitytojams jis yra ski- 
riamas; bet, taip ar šiaip, didžiausias įmanomumas visuo- 
met yra lygiai pageidaujamas. Šitas įmanomumas gali 
pareiti nuo įvairių dalykų. Kai rašinys yra skiriamas pla- 
čiajai publikai, neįpratusiai mąstyti atitrauktomis sąvoko- 
mis su griežtu mokslišku tikslumu, įmanomumas pareina 
nuo ryškaus vaizdumo, su kurio pagalba keliamas aikštėn 
išdėstomas dalykas. Kai rašinys yra skiriamas gana apribo- 
tai specialistų grupei, tai tokiu atveju įmanomumas parei- 
na ne tiek nuo vaizdumo, kiek nuo nuoseklaus minčių iš- 
dėstymo, iškėlimo aikštėn logiško minčių sąryšio ir jų 
atpalaidavimo nuo vaizdų, kurie gali sudrumsti atitrauktą 
sąvokų prasmę. 

Šalia įmanomumo ir net sąryšyje su juo rašinio turiniui 
dera kelti reikalavimas, kad jis sudarytų tam tikrą visumą, 
tikslingai sutvarkytą pagal hierarchinę idėjų priklausomy- 


158 


bę. Tai, tarp kitko, reiškia, kad kiekvienas rašinys turi pasi- 
žymėti įteigiamąja koncentracija, arba įteigiamuoju sutel- 
kimu svarbiausių idėjų, kad jo turinio branduolys savaime 
įsmigtų į skaitytojo dėmesį bei atmintį. Šitam reikalui spe- 
cialiai dar gali patarnauti atkartojamoji santrauka, taip ar 
šiaip įglaudžiama į rašto turinį. 

Išdėstymo lyties atžvilgiu kiekvienam rašiniui galima 
kelti irgi visa eilė reikalavimų. Antai visai teisinga visų pir- 
ma reikalauti iš bet kurio spausdinamo rašinio kalbos tai- 
syklingumo, aiškumo ir rašymo būdo pritaikymo prie ra- 
šinio turinio, tikslo ir kitų aplinkybių. Nei kalbos 
netaisyklingumas, nei neaiškus išsireiškimo būdas, nei ra- 
šymo būdas, neatsakąs visoms rašinio aplinkybėms, negali 
būti pateisinti spausdintuose rašiniuose. Jau ne tiek galima 
reikalauti, kiek pageidauti kalbos gražumo, nes šita kalbos 
kokybė pareina nuo tam tikro gabumo, kuris nėra privalo- 
mas kiekvienam rašytojui. Todėl kalbos gražumas yra pri- 
valomas dailiojoje literatūroje, bet tėra vien pageidaujamas 
mokslo literatūroje. 

Ką tik buvo pasakyta, kad rašymo būdas turi būti pritai- 
kytas prie rašinio ypatybių. Negalima, pavyzdžiui, iškilmin- 
gu būdu rašyti apie dalyką, kuris yra visais atžvilgiais pro- 
zaiškas. Tai yra nusidėjimas prieš išdėstymo lytį, panašiai 
kaip yra irgi nusidėjimas prie išdėstymo lytį trivialiai rašy- 
ti apie dalykus, reikalaujančius pagarbos. Taip pat netinka 
moksliškasis dalykas aprašinėti poetišku būdu, panašiai 
kaip netinka poetiško dalyko aprašinėti mokslišku būdu ir 
t. t. Visais tokiais atvejais reikalingas yra tam tikras taktas, 
kuris yra jau vienas iš pradų, sudarančių tai, kas yra vadi- 
nama rašytojo stiliumi. 

Stilius yra individualinis rašymo savotiškumas, kuris cha- 
rakterizuoja patį rašytoją. Per stilių pasireiškia aikštėn rašy- 
tojo individualybė, ir todėl nėra galimybės tiksliai nustatyti, 
kas yra geras stilius. Yra aišku, kad stilius yra pageidaujama 


159 


originalinė rašytojo reiškimosi lytis ir kad jis sudaro tą in- 
dividualinį jo veidą, kuris įdvasina jo raštą ir suteikia jam 
nepaprasto žavesio. Bet kaip tik todėl, kad stilius yra indi- 
vidualinė rašytojo paslaptis, nesuvedama prie bendrų iš- 
viršinių taisyklių, negalima iš rašytojo reikalauti prisilai- 
kyti tokių ar kitokių stiliaus apraiškų. Reikia tik aiškiai 
konstatuoti, kad kiekvienam rašytojui pageidaujamas yra 
savas stilius. 

Jei yra sakoma, kad iškalba yra pasireiškusi aikštėn sie- 
la, tai irgi yra kartojama, kad stilius - tai pats žmogus. Ir iš 
tikro per stilių pasireiškia pats rašytojas giliausia savo es- 
me ir dargi pasireiškia jis visas, su visomis savo galiomis ir 
su visomis savo ypatybėmis. Šituo atžvilgiu labai įdomus 
yra E. Hello suformuluotas stiliaus dėsnis: „Žmogus priva- 
lo, - sako jisai, - gyventi tiesoje, mąstyti, kaip gyvena, ir 
rašyti, kaip mąsto. Štai stiliaus dėsnis“ (L'Homme, Paris, 
1918, 393 p.). Žinoma, iš šito pasakymo, kaip ir iš visų kitų 
pamokymų apie stilių, negalima stiliaus įsigyti, nes, norint 
turėti savą stilių, reikia būti žmogumi individualiu būdu ir 
reikštis originaliai dvasine savo kūryba. Bet iš kitos pusės, 
tai nereiškia, kad negali būti visai naudingų patarimų, kaip 
galima įsigyti nuosavas stilius. Čia, pavyzdžiui, pravers pa- 
sakyti, kad žmogus įgauna gero stilistinio nusiteikimo, stro- 
piai studijuodamas gerus stilistus; kad jis išsidirba savą sti- 
lių, pastoviai atsidėdamas intensyviai raštinei kūrybai; kad 
stiliaus įsigijimui yra naudinga susipažinti ir pasinaudoti 
visu tuo, ko moko menas rašyti, ir t. t. 

Dalyko išdėstymo išdavoje susidaro rašto tekstas. Su ga- 
lutiniu jo nustatymu yra surišta visa eilė klausimų, kurie 
čia pravers bent trumpai nusakyti ir iš kurių svarbesnieji 
liečia teksto redagavimą, teksto artikuliaciją arba skiemena- 
vimą ir dar daromus tekste sutrumpinimus bei ištraukas. 

Galutinė teksto redakcija ne visuomet išsyk ir lengvai 
yra nustatoma. Kartais ji reikalauja visos eilės pataisų, nau- 


160 


jų priedų, įvairių pašalinimų, medžiagos pertvarkymo ir t. 
t. Paprastai tokiais atvejais juodraštis yra, iš vienos pusės, 
braukiamas, o iš kitos pusės, papildomas įvairiais priera- 
šais, ir sykiu keičiama jo tvarka įvairiais tvarkomaisiais žen- 
klais. Iš tikrųjų tokiais atvejais labiau patariama laikytis kar- 
pymo bei lipdymo sistemos, vartojant rankraščiui ne per 
didelius lakštus ir terašant iš vienos jų pusės. Prisilaikant 
šitos sistemos yra galimybės keisti ištisų lakštų tvarką, iš- 
kirpti iš lakšto tai, kas yra nereikalinga, ir įlipdyti į lakštą 
naują popiergalį, jei reikalinga kas nors pridėti. Šita karpy- 
mo bei lipdymo sistema padaro tai, kad rašto tekstas visuo- 
met regimai ir sklandžiai išsivysto reikiamoje tvarkoje. 

Teksto artikuliacija, arba skiemenavimas, atsako hierar- 
chinei turinio santvarkai ir yra jo pėrmatomumo pagrin- 
das. Jei tekstas nėra pagal turinio išsivystymą atitinkamai 
praskiestas, jis ne tik nėra permatomas, bet sykiu ir jo turi- 
nys yra sunkiai pagaunamas ir suprantamas. Todėl geras 
teksto skiemenavimas yra vienas iš svarbiausių dalykų, su- 
rištų su dalyko išdėstymu. Teksto skiemenavimas praside- 
da jau tinkamu skiriamųjų ženklų vartojimu. Šitie ženklai, 
tiksliai skirdami sakinius ir atskirus posakius, tarnauja ge- 
ram minties supratimui. Antroje eilėje teksto skiemenavi- 
mui tarnauja naujos eilutės (alinea), su kurių pagalba ištisas 
tekstas skirstomas atskirais posmais pagal atskirus minties 
išsivystymo tarpsnius. Ten, kur tekstas nėra suskirstytas iš 
naujų eilučių, yra sunku sekti minties išsivystymo momen- 
tai, kas nemaloniai vargina skaitytojo dėmesį. 

Toliau, teksto skiemenavimo labai svarbi priemonė yra 
jo suskirstymas ištisa eile mažesnių skirsnių ir didesnių sky- 
rių pagal hierarchinę išdėstomų idėjų santvarką. Šituo at- 
veju yra labai svarbu kiekvienas skirsnis ir kiekvienas sky- 
rius pavadinti tam tikrais antrašais, iš kurių bent stambesni 
turi skirstyti patį tekstą dalimis, tuo tarpu smulkesnių skir- 
snių pavadinimai privalo būti įglausti bent į bendrą rašinio 


161 


turinį. Dalių, skyrių ir skirsnių pavadinimai turi būti pažy- 
mėti turinyje hierarchine tvarka atitinkamais ženklais, ir sy- 
kiu šitais ženklais privalo būti pažymėtas rašinio tekstas 
atitinkamose vietose. Tik tokiu būdu kiekviena, kad ir smul- 
kesnė, teksto dalis įgauna savo pavadinimą, kuris padeda 
lengviau orientuotis jo turinyje ir jį suprasti. 

Teksto skiemenavimui tarnauja dar įvairūs pabraukimai 
atskirų jo vietų, į kurias pageidaujama atkreipti skaitytojo 
dėmesys. Šitokie pabraukimai turi liesti svarbiausias turi- 
nio idėjas, kurios papildo surašytą veikalo pradžioje ar ga- 
le turinį. Suprantama savaime, kad jų neprivalo būti per 
daug, nes tuomet jie nustoja savo reikšmės. Pridėsiu dar 
čia, kad pabraukimai gali reikštis ne tik pabraukimais tikra 
to žodžio prasme, kas dėl estetinių sumetimų vartojama pa- 
lyginti gana retai, bet ir tokiomis priemonėmis, kaip įvai- 
rūs šriftai arba praretintas tekstas. 

Šalia teksto redagavimo ir skiemenavimo stovi dar klau- 
simai apie vartotinus tekste sutrumpinimus ir darytinas ci- 
tatas, arba ištraukas iš svetimų vietų. Literatūroje, turinčio- 
je ilgas ir todėl tvirtas tradicijas, susidaro visa eilė įprastųjų 
sutrumpinimų, kurie tarnauja darbo ekonomijos reikalui ir 
pašalina nemalonų įspūdį, gaunamą iš nepateisinamų pa- 
sikartojimų. Mūsų raštijoje nėra dar tvirtai nusistovėjusių 
tradicijų, ir todėl kai kurie sutrumpinimai teįeina vien į įpro- 
tį, tuo tarpu kitų tenka skolintis iš tautų, turinčių tvirtas 
literatines ir mokslines tradicijas. Šiaip jau sutrumpinimams, 
pavyzdžiui, literatūros nurodinėjime, yra keliama visa eilė | 
bendrų reikalavimų. Sutrumpinimai, būtent, privalo: 1) būti 
tikslūs bei aiškūs, 2) atitikti literatinius įpročius, 3) atsakyti 
skaitytojų išsilavinimo laipsniui, 4) būti paaiškinti, kai jie 
mažai yra žinomi arba turi visai privatinį pobūdį. 

Mokslo veikaluose retai kada apsieinama be ištraukų iš 
svetimų veikalų. Tokios ištraukos gali turėti labai įvairios 
reikšmės ir gali būti todėl įvairiai vertinamos. Foncko tikri- 


162 


nimu, pagal citavimo būdą labai lengva atskirti diletantą 
nuo moksliškai išsilavinusio rašytojo. Ir iš tikro pirmasis 
naudojasi svetimomis ištraukomis be visai pateisinamo rei- 
kalo ir nesutapdo jų į vieną organingą visumą su individu- 
aline savo kūryba. Tiesa, cituojama ištrauka visuomet pasi- 
liks mažiau ar daugiau svetimu kūnu autoriaus kūryboje. 
Vis dėlto, iš kitos pusės, ji mažiau ar daugiau sutampa su 
autoriaus darbu sulig tuo, kiek ji yra pateisinama kaipo ge- 
rai ir savo laiku parinkta tam tikrai vietai. 

Cituojamos ištraukos reikšmė gali būti mažiausiai ket- 
veriopa, būtent: 1) ištrauka gali tarnauti prirodymu, jei ji 
yra semiama iš mokslo šaltinio, 2) ji gali būti atrama, kriti- 
kuojant svetimą mintį, 3) ji gali būti imama kaipo autorite- 
tinga parama autoriaus reiškiamoms idėjoms ir 4) ji gali būti 
suteikiama informacijos tikslais teksto išnašose arba raši- 
nio gale. Kaip nelygi yra kiekvienu nusakytuoju atveju iš- 
traukos reikšmė, taip irgi nelygus yra reikalas daryti ištrau- 
kų iš svetimų veikalų. Ypatingai lygstamas yra reikalas 
daryti ištraukų trečiuoju ir ketvirtuoju atveju. Yra, žinoma, 
gera paremti savo teigimas autoritetinga ištrauka, — ir jos 
autoriaus vardu, ir vykusia jos išraiška. Kartais irgi yra nau- 
dinga, rašant apie kurį nors dalyką, painformuoti, kaip ir 
kas yra kitų manoma apie šitą dalyką, tačiau abiem atvejais 
negalima kalbėti apie reikalą tikra to žodžio prasme. Nely- 
ginant didesnis ištraukų reikalas yra tada, kai jos yra daro- 
mos iš mokslo šaltinių kaipo prirodymai, arba tada, kai jos 
originalioje lytyje pateikia tas svetimas mintis, kurios pri- 
valo būti nagrinėjamos ir kritikuojamos. Bet taip ar šiaip, 
visais atvejais nepatariama daryti ištraukų nei per daug, 
nei per maža, nes yra lygiai netobulumo apraiškos tiek tai, 
kad ištraukos persveria ir pridengia originalų autoriaus dar- 
bą, tiek tai, kad autoriaus išvadžiojimai neranda faktinos 
atramos kitų Žmonių raštuose, kai ji yra dėl kokios nors 
priežasties privaloma ar tik pageidaujama. Žodžiu tariant, 


163 


darant ištraukas iš svetimų raštų, dera išlaikyti tam tikras 
saikumo taktas. 

Visoms cituojamoms ištraukoms keliami, tarp kitko, rei- 
kalavimai, 1) kad jos būtų daromos tiesioginiu būdu iš pir- 
mutinio šaltinio, 2) kad jos būtų nurašomos su tikru sąži- 
ningumu tiek turinio, tiek lyties atžvilgiu, 3) kad visados 
būtų tiksliai nurodomas jų šaltinis. Šitie reikalavimai turi 
ypatingos reikšmės tada, kai ištraukos daromos iš mokslo 
šaltinių ir tarnauja prirodymais, ir tada, kai ištraukos tar- 
nauja atrama kritikuojamoms svetimoms idėjoms. Tokiais 
atvejais negalima pasitenkinti ištraukomis, einančiomis iš 
antrųjų rankų. Tuomet irgi privalomas ypatingas sąžinin- 
gumas, kuris reikalauja lyties atžvilgiu, kad svetimas teks- 
tas būtų nurašytas žodis į žodį, be mažiausių paklaidų, o 
turinio atžvilgiu reikalauja, kad ištraukos nebūtų daromos 
be privalomo organingo sąryšio su kontekstu, nuo ko par- 
eina tikras svetimų idėjų supratimas. Pagaliau ištraukų šal- 
tinio nurodymas yra reikalingas tam, kad visuomet būtų 
galimybės patikrinti ištraukos tikrumą tiek lyties, tiek turi- 
nio atžvilgiu. Nurodant ištraukos šaltinį, privalu nurodyti 
visa tai, kas turi reikšmės, norint surasti originalų tekstą ir 
jis patikrinti su cituojamąja ištrauka. Šitam tikslui yra, bū- 
tent, reikalo nurodyti: autoriaus vardas ir pavardė, pagrin- 
dinis veikalo įvardymas, laida, tomas ir puslapiai. Cituojant 
vieną ir tą patį veikalą daug sykių ir dargi su nedideliais pro- 
tarpiais yra leista sutrumpinti šaltinio nurodymas ir naudo- 
tis net tokiais sutrumpinimais, kaip „ten pat“, „op. cit.“ ir t. t. 

Pagaliau dėl dalyko išdėstymo tobulumo bus ne pro šalį 
pastebėti, kad, užbaigus veikalo rašymą, yra naudinga duoti 
jam kiek pagulėti, o paskui tik grįžti prie jo per kiek laiko 
tam, kad būtų galima padaryti reikiamų pataisų prieš pa- 
leidžiant veikalą į spaudą. Tam tikram laikui praėjus, raši- 
nio silpnybės dažnai yra labiau jaučiamos, ir tuomet yra 
gera padaryti paskutinieji pataisai. 


164 


5. Veikalo leidimas viešumon. Taisomieji korektūros ženklai 


Paskutinis darbo tarpsnis mokslo veikalo rašyme yra jo 
leidimas viešumon. Čia tenka ypatingai skaitytis su skai- 
tančios publikos ir spaustuvės reikalais, nes ir pirmieji, ir 
antrieji yra sykiu, nors ir kitokia prasme, autoriaus reikalai. 
Skaitančiai publikai turi specialiai tarnauti prakalba, arba 
pratarties paaiškinimai, turinio surašymas su atitinkamais 
puslapių skaičiais, literatūros sąrašas ir šiaip bibliografiniai 
nurodymai, pagaliau vardų bei dalykų rodyklė. 

Prakalba, arba pratartis, kuri paprastai dedama pačioje 
veikalo pradžioje, turi būti rašoma pačioje darbo pabaigo- 
je. Ji paprastai suima į save tuos paaiškinimus apie veikalo 
atsiradimo ir autoriaus darbo aplinkybes, kurie ne tik yra 
įdomūs skaitytojui, bet ir turi žymios reikšmės veikalo po- 
būdžio supratimui ir teisingam jo įvertinimui. Nuo pratar- 
ties todėl ir turi skaitytojas pradėti, imdamas į savo rankas 
bet kurią knygą. 

Visai nuoseklu yra antroje vietoje padėti veikalo turi- 
nys, nes veikalo skaitymas tik tada yra sąmoningas ir nau- 
dingas, kai iš pradžios įgaunama bendros orientacijos ar- 
ba perspektyvos į jo visumą. Tai ir atsiekiama susipažinus 
su veikalo turiniu. Todėl visai tikslinga dėti turinys tarp 
pratarties ir pačio veikalo teksto. Tiesa, kartais grynai tech- 
ninės sunkenybės verčia dėti veikalo turinys jo gale, kas 
atžvilgiu į skaitytojo darbą yra jau mažiau nuoseklu. Tech- 
ninis sunkumas iš dalies išvengiamas yra tuo, kad veikalo 
pratartis ir turinys yra pažymimi romėniškais skaitmeni- 
mis, tuo tarpu pats tekstas pažymimas arabiškais skait- 
menimis, kas duoda galimybės spausdinti pratartį ir turi- 
nį vėliau negu pagrindinį veikalo tekstą. Šitas tekstas tenka 
spausdinti anksčiau todėl, kad jo puslapiai turi būti pas- 
kui pažymėti veikalo turinyje, kuris vis dėlto yra deda- 
mas jo priešakyje. 


165 


Literatūros sąrašas gali būti beveik su lygia teise deda- 
mas tiek prieš patį dalyko tekstą, tiek jo gale. Užtat visuo- 
met veikalo gale dedama vardų bei dalykų rodyklė, žino- 
ma, jei apskritai yra reikalo šitokia rodyklė sudaryti. Labai 
dažnai, žiūrint į veikalo pobūdį, galima be rodyklės apsiei- 
ti, bet užtat niekados negalima apsieiti be veikalo turinio 
surašymo. Veikalas, neturįs turinio, beveik dėl vienos šitos 
priežasties neužsitarnauja būti skaitomas. 

Kai yra leidžiama viešumon parašytas jau veikalas, 
spaustuvės interesai, nekalbant jau apie materialinį jos in- 
teresą, liečia rankraščio kokybę ir techninę korektūros atli- 
kimo tvarką. Rankraščiui keliami, tarp kitko, šitokie reika- 
lavimai: 1) rankraštis turi būti surašytas ant atskirų lakštų 
ne per didelio formato, 2) rankraščio lakštai turi būti sura- 
šyti tik iš vienos pusės ir tiksliai sunumeruoti, 3) raštas turi 
būti kuo lengviausiai įskaitomas ir todėl, jei galima, sura- 
šytas mašinėle, 4) rankraščio puslapiuose turi būti palikti 
bent minimalinis baltas laukas ir tarp eilučių reikiamas at- 
stumas, 5) tikriniai vardai ir sunkiai suprantami techniniai 
terminai turi būti ypatingai aiškiai parašyti, 6) įvairiems šrif- 
tams ir šiaip jau įvairiems galams turi būti nuosekliai var- 
tojama sutartųjų ženklų sistema. Visų šitų reikalavimų pil- 
dymas žymia dalimi palengvina rinkikų darbą ir irgi 
sumažina korektūros reikalą, kuris nėra pageidaujamas nei 
spaustuvei, nei pačiam autoriui. 

Darant korektūros darbą, vienas iš svarbiausių dalykų 
yra tinkamai naudotis bendrai priimta taisomųjų ženklų sis- 
tema. Tam reikalui pateikiami skyrium korektūros pavyz- 
džiai. Tam, kas spausdina daug įvairių dalykų, dera susi- 
pažinti su įvairių šriftų išvaizda bei dydžiu. Kad būtų galima 
ir apie šitą dalyką susidaryti reikiamas minimalinis supra- 
timas, pateikiama žemiau įvairių šriftų pavyzdžiai. 


166 


Pataisų paaiškinimas 
raidžių atitaisymas 
žodžio pašalinimas 
žodžio įterpimas 
juodulių pašalinimas 
tvarkos atitaisymas 


tarpo panaikinimas 
tarpo padarymas 


eilučių praskėtimas 


eilučių suglaudimas 
raidės pataisymas 


raidės pašalinimas 


brūkšnelio pašalinimas 


naujos eilutės panaikinimas 


raidžių suglaudimas 
raidžių išlyginimas 
juodulių pakeitimas 
raidėmis 

eilutės įtraukimas 
skiemens pakeitimas 
pusriebis šriftas 


žodžių tvarkos atitaisymas 


šrifto atitaisymas 


rinkimas kursyvu 
raidžių praretinimas 


eilutės pastūmimas į kraštą «rašmens. Raidžių lietuvių kalbos 


Korektūros pavyzdžiai 


Tekstas 


Čia leidžiu ragomosias kalbaSį /ž £ 515 
gramatiką, Kuri skiriamą Lietuvos | = 4 
mokyklai. Lietuvių Z tarmes tiek | 1 42607 
teliečiu, kiek Zjos išeina Zaikštėn| 4 142 
rašomojoje Kių dienymūsyjkal- 
boje. 

Šią gramatiką skaitys, tfkiuosi, | T 
pirmiausijpatys kalbos mokytojai. | K 
Ją mokytojai, ką - ne - ką atmetę 
ar pridėję, vartos šiuo tarpu mo 
kyklai arba savo reikalui. Ją 
skaitys, gali būt, ir šiaio žmonės, 
kuriems rūpi kalbos dalykas, eina 
mas dabar vidurinėje mokkykloje| / «4 


Gramatikoje nagrinėti duoduy| / «%4 
Imu juos iš šnekamosios ir 
rašomosios mūsų Kalbės. Ką ne| — 
ką dedu bipi, tų pavyzdžių tar- 
pe, ir iš senoviniZ mūs7 raštz. |/ų 44 4 


Froji gramatikos dalis, kuri tiria | £ 
kalbos baisus ir žodžius, vadiņń- 
gsi etimologija. Toji dalis, kuri 
aiškina, kaip kada teikiasi saki- 

i Ė Ika kas a 
niuose kalbos atskiri žodžiai, va- 
dinasi sintaksė. 


Mūsų kalbos garsus raidėmis 
NN 


garsams vartojame dabar 30. 


Taisomieji ženklai 


167 


A eenene nesena DAS mas a Daan aso b ee es dė e ee eee des see 444 444 


eilutės išlyginimas 
raidžių praretinimas 
kursyvas 


langas, akis, troba); kalbant apie 
Bao aa 
kelis daiktus arba daugybę daik- 


žodžio panaikinimas tų, vartojama įvdaugiskaita| + 4 
kursyvas (obuoliai, langai, akys, trobos);| sarawa 
žodžio atvertimas kalbėdami apieap daiktu vietomis | 7 V“ 
žodžio pakeitimas erat dviskaita tebesinaudoja | 7 žbrozes 


kursyvas (obuoliu, langu, aki, trobi). 
Ni RASS 


Šriftų pavyzdžiai 


I. Paprastas „Latina“ 


1. Nonpareille 6 punktai Šrittai yra įvairūs savo dydžiu. 
2. Petit 8 punktai Šriftai yra įvairūs savo dydžiu, 
3. Corpus 10 punktų Šriftal yra įvairūs savo dydžiu. 


4. Cicero 12 punktų Sriftai yra įvairūs savo dydžiu. 


II. Pusriebis „Latina“ 


1, Nonpareilie 6 punktai šrittai yra Įvairūs savo Išvaizda. 
2. Petit 8 punktai Šriftai yra Įvairūs savo išvaizda, 


3. Corpus 10 punktų = Šriftai yra įvairūs savo išvaizda, 
4. Cicero 12 punktų Sriftai yra įvairūs savo išvaizda. 


III. Kursyvas „Latina“ 


J. Petit 8 punktai Nonpareille yra nepaprastai mažas šriftas. 
2. Corpus 10 punktų Nonpareille yra nepaprastai mažas šriftas. 


3, Cicero 12 punktų Nonpareillė yra nepaprastai mažas 
šriftas, 


168 


IV. Paprastas „Sorbonna“ 


1. Nonpareille 6 punktai Petitas yra paprastas mažas šriftas, 
2. Petit 8 punktai Petitas yra paprastas mažas šriftas, 
8. Corpus 10 punktų Petitas yra paprastas mažas šriftas, 


4. Cicero 12 punktų Petitas yra paprastas mažas šriftas. 


V. Kursyvas „Sorbonna“ 


1. Nonpareille 6 punktai Bourgeois, corpus ir cicero tinka oktavai. 
2. Petit 8 punktai Bourgeais, corpus ir cicero tinka oktavai. 


3. Corpus 10 punktų Bourgeais, corpus ir cicero tinka oktavai, 
4. Cicero 12 punktų Buorgeais, corpus ir cicero tinka ok- 
tavai, 


„VI. Platus „Grotesgue“ 


1. Nonpareiliė 6 punktai Antigua yra senas, paprastas ir gražus šrifias- 


2. Petit 8 punktai Antiqua yra senas, paprastas Ir gražus 
šriftas. 


3. Corpus 10 punktų Antiqua yra senas, paprastas ir 
gražus šriftas. 


4, Cicero 12 punktų Antiqua yra senas, papras- 
tas ir gražus šriftas. 


VII. Siauras „Grotesgue“ 


1. Nonpareilie 6 punktai Antigua yra senas, paprastas Ir gražus šritias- 


2. Petit 8 punktai Antiqua yra senas, paprastas Ir gražus 
šrifias. 


3. Corpus 10 punktų Praktūriškas yra vienas Iš vokiškąją šriftų. 
4, Cicero 12 punktų = Praktūriškas yra vienas Iš vokiškųjų šriftų. 


VIII. Šviesus „Consul“ 


1, Nonparellle 6 punktai Pusriebis yra ryškus Išskiriamasis šriftas. 
2, Petit 8 punktai Pusriebis yra ryškus išskirlamasis šriftas, 


3. Corpus 10 punktų Pusriebis yra ryškus išskiriamasis šriftas. 
4, Cicero 12 punktų Pusriebis yra ryškus išskiriamasis šriftas. 


169 


IX. Pusriebis „Consul“ 


1, Nonparellie 6 punktai Kuesyvas tinka idėjoms ypatingai pabraukti. 
2, Petlt 8 punktai Kursyvas tinka idėjoms ypatingai pabraukti, 


3. Corpus 10 punktai Kursyvas tinka idėjoms ypatingai pabraukti. 
4, Cicero 12 punktų Kursyvas tinka idėjoms ypatingai pa- 
braukti. 


Literatūros sąrašas 


Kadangi kiekvieno cituoto autoriaus tebuvo panaudota 
vienas tik veikalas, tai ištraukų šaltiniai buvo nurodomi vien 
autorių pavardėmis ir puslapių skaičiais. Kad šitokis ištrau- 
kų citavimas būtų pateisintas šiame veikale, žemiau sura- 
šoma mažiau ar daugiau pamatuota reikšmingesnė litera- 
tūra su reikiamais bibliografiniais daviniais. 


1. G. Berr. L'Art de dire. - Paris: Librairie Hachette, 
1922. 

2. W. Bessler, O. S. B. Der junge Redner. - Freiburg i/ 
Br.: Herder, 1919. 

3. Fr. de Bėlinay. La Suorce. Initiation á l'art d'écrire. — 
Paris: G. Beauchesne, 1924. 

4. P. Chavigny. Organisation du travail intellectuel. — 
Paris: Librairie Delagrave, 1920. 

5. J. E. Erdmann. Verlesungen über akademisches Le- 
ben und Studium. - Leipzig: Verlag von Carl Gei- 
bel, 1858. 

6. E. Faguet. L'Art de lire. - Paris: Librairie Hachette, 
1923. 

7. L. Fonck, S. J. Wissenschaftliches Arbeiten. - In- 
nsbruck: Felizian Rauch, 1916. 

8. P. Guitet-Vauquelin, A. Houdin et Mac Orlan. Initia- 
tion á la vie du livre. — Paris: La Renaissance du Liv- 
re. 5-e éd. (s. a.). 


170 


13. 


J. B. Krier. Das studium und die Privatlektūre. - Frei- 
burg i/Br.: Herder, 1911. 

G. Lanson. Conseils sur l’art d'écrire. — Paris: Lib. Ha- 
chette, 1922. 

F. E. Otto Schultze. Systematische und kritische 
Selbständigkeit. - Leipzig: Vrg von Julius Klink- 
hardt, 1914. 


„ H. Schmidkunz. Einleitung in die akademische Päda- 


gogik. — Halle a. S: Verlag der Buchandlung des Wai- 
senhauses, 1907. 

A. D. Sertillanges. La vie intellectuelle. - Paris: Ed. 
de la Revue des Jeunes, 1921. 


PASTABOS APIE 
HERBERTO SPENCERIO 
PEDAGOGIKĄ 


1. Bendras žvilgsnis į Spencerio pedagogiką 


Anglų mokslininkas Herbertas Spenceris, gimęs 1820- 
04-27 Derby ir miręs 1903-12-08 Brightone, priklauso sykiu 
ir filosofijos, ir pedagogikos istorijai. Toks įžymaus moksli- 
ninko, buvusio savo laikais neabejojamai dideliu eruditu, 
pasidalijimas tarp dviejų sričių, kad ir labai nelygus, nė kiek 
ne atsitiktinis. „Pedagogikos istorija, - sako S. Gessenas sa- 
vo „Pedagogikos pagrinduose“,- yra filosofijos istorijos da- 
lis, arba, jei kam patinka, atspindys. Ne kitaip ir yra pačioje 
tikrenybėje. Platonas, Locke'as, Rousseau, Spenceris, — tai 
ne tik pedagogikos reformatorių, bet ir filosofinės minties 
atstovų vardai“ (Berlynas, 1923). 

Jei nėra reikalo, sykiu su P. Natorpu ir S. Gessenu, laiky- 
ti pedagogikos pritaikinamąja filosofija, tai vis dėlto nega- 
lima neigti, kad filosofija turi vedamosios reikšmės peda- 
gogikai, nes ši, kaipo pritaikinamasis mokslas, skolijasi tarp 
kitko iš filosofijos vedamųjų principų. Nenuostabu todėl, 
kad filosofai palyginti dažnai stengiasi patys pritaikinti fi- 
losofines savo idėjas pedagogikos reikalui, nelaukdami, kol 
pedagogai susipras tai padaryti pedagoginėje teorijoje bei 
praktikoje. Tokiu filosofinių savo koncepcijų pritaikinimu 
pedagogikos mokslui ir pasižymėjo H. Spenceris, rašyda- 
mas savo veikalą „Education: Intellectual, Moral, Physical“ 
(London, 1861), kurio lietuviškas vertimas dabar leidžiamas. 

Natūralistas bendru savo nusistatymu, įsitikinęs evoliu- 
cionistas, formulavęs evoliucionizmo principus net kiek 


172 


anksčiau už Darwiną ir taikinęs juos labai plačiai kosmolo- 
gijos ir sociologijos srityse, eudemonistiškas utilitaristas eti- 
kos srityje, agnosticistas religijos srityje, nors ir neneigiąs 
Dievybės idėjos, H. Spenceris ne kitoks buvo ir pedagogi- 
kos mokslo dalykuose, kur net buvo jam pakankamai pro- 
gos tuoj pasireikšti ir savo natūralizmu, ir savo evoliucio- 
nizmu, ir savo utilitarizmu, ir savo agnosticizmu. Šituo 
atžvilgiu Spencerio pedagogika gali būti net ryškiu įrody- 
mu to fakto, kad pedagogikos sistema neišvengiamai parei- 
na nuo tos pasaulėžiūros, kurios prisilaiko pats pedagogas. 

Šito fakto konstatavimu dar anaiptol nėra daromas prie- 
kaištas nei pedagogikos mokslui, nei pačiam Spenceriui. Pe- 
dagogika, nebūdama pasaulėžiūros mokslas, negali, aiškus 
dalykas, tyrinėti pasaulio bei gyvenimo problemų ir nusta- 
tinėti tų pažiūrų į pasaulį bei gyvenimą, kurių turėti yra 
būtina pedagogui, norinčiam paruošti savo auklėtinius gy- 
venti pasaulyje ir šito gyvenimo tikslams. Jinai, būdama pri- 
taikinamasis mokslas, reikiamų sau pažiūrų, kaip sakyta, 
skolijasi ir turi teisę tai daryti tarp kitko iš filosofijos, kuri 
savo prigimtimi yra pasaulėžiūros mokslas. Todėl visai na- 
tūralu bei teisėta, kad filosofas pedagogas, koks yra buvęs 
Spenceris, kūrė savo pedagogikos sistemą pagal vedamą- 
sias savo pasaulėžiūros idėjas. Bet dėl to, kvestionuojant 
Spencerio pasaulėžiūros teisingumą pagrindiniuose daly- 
kuose, bus irgi visai nuoseklu bei teisėta reviduoti ir tie pri- 
taikinimai, kurių jis buvo padaręs iš savo pasaulėžiūros pe- 
dagogikos reikalams. 

Reikia tačiau šita proga pastebėti, kad kartais net klai- 
dingų ar vienašališkų principų pritaikinimas gali atsitikti- 
nai pateikti jei ne visiškai, tai bent iš dalies priimtinų išda- 
vų pedagogikos srityje. Tai įvyksta tada, kai netinkamų 
principų pritaikinimas yra daromas ne visai nuosekliai, arba 
kai išdavos gali būti pateisintos kitų teisingų principų švie- 
soje. Dažniausiai betgi vienašališkų principų pritaikinimas 


173 


pateikia iš dalies priimtinų išdavų, kurios todėl reikalauja 
ar papildymo, ar apribojimo. Panašiai kaip tik tenka žiūrėti 
į Spencerio pedagogiką žmonėms, kurie nesutinka su ideo- 
loginėmis jo prielaidomis, ir būtent todėl, kad Spenceris, 
tasai praktiškas bei realus anglas, dažnokai, kaip pamaty- 
sime, parodo daugiau sveiko proto negu doktrininio nuo- 
seklumo, daugiau erudicijos negu išbaigtos visumoje ir išlai- 
kytos dalyse sistemos. l 

Kai, pavyzdžiui, Spencerio evoliucionizmas pasireiškia 
pedagogikoje reikalavimu tam tikro laipsniško nuoseklu- 
mo auklėtinio lavinime, kai jo natūralizmas reikalauja pri- 
siartinti prie natūralių metodų ugdomajame darbe, kai jo 
utilitarizmas verčia skaitytis su praktišku naudingumu, su- 
darant mokymo programas ir ruošiant auklėtinį realaus gy- 
venimo tikslams, —- negalima nepastebėti mažiau ar dau- 
giau tiesos tokiuose reikalavimuose, net nė kiek nepritariant 
doktriniškai suprantamiems Spencerio evoliucionizmui, na- 
tūralizmui ar utilitarizmui. Bet kai sykiu Spencerio evoliu- 
cionizmas verčia matyti vaiko išsiskleidime griežtą, bet tik 
individualinį kultūrinės žmonijos sklaidos pasikartojimą; 
kai jo natūralizmas liepia matyti vyriausią doros dėsnį nu- 
silenkime gamtai ir šita pakraipa auklėti jaunimą, griežtai 
vengiant bet kurio asketizmo sugestijų; kai jo utilitarizmas 
skelbia jo lūpomis, kad naudingiausi mokslai tuo pačiu yra 
vertingiausi iš vidaus (48 p.), ir sykiu reikalauja atitinka- 
mai sutvarkyti mokomąjį planą; kai pagaliau jo agnosticiz- 
mas, kad ir neneigia principe nei Dievo, nei religijos, bet 
faktinai išbraukia religinę praktiką iš žmogaus gyvenimo 
ir dėl to neranda vietos tikram religiniam auklėjimui visoje 
ugdymo sistemoje, — tai toli gražu ne visi galės sutikti su 
tais pritaikinimais, kurių Spenceris daro iš savo ideologi- 
nių principų pedagogikos srityje. 

Maža to, negalima net nepastebėti, kad judinamuoju 
akstinu pedagoginiuose Spencerio tyrinėjimuose ėjo ne kas 


174 


kita, kaip jo pasaulėžiūra, kuri visai net nejučiomis darė jį 
labiau palinkusį tyrinėti tik tam tikras pedagogines proble- 
mas, kuriose ideologinis jo nusistatymas turėjo geriausios 
progos atitinkamai pasireikšti. Štai kodėl jo veikalas, kad ir 
užbrėžtas gana plačiai, vis dėlto nesudaro maždaug pilnos 
pedagoginės sistemos. Pirmas jo skyrius, kur sprendžiamas 
klausimas, kuris mokslas yra naudingiausias, faktinai nag- 
rinėja mokomojo plano problemą realistiškai utilitaristine 
pakraipa. Antrasis skyrius, pavestas intelektualinio lavini- 
mo klausimui, daro natūralių metodų pritaikinimą didak- 
tikos srityje ir kelia aikštėn vaizdumo bei savarankiškumo 
principus. Trečiajame skyriuje, pavestame doriniam auklė- 
jimui, daromas natūralių metodų pritaikinimas drausmi- 
nimo reikalui, iš kur gaunama vadinamoji natūralių ato- 
veikų, arba pabaudų, koncepcija, kuria ilgiausiai ir domisi 
Spenceris, kalbėdamas savo veikale apie dorinį auklėjimą. 
Pagaliau ketvirtasis skyrius yra pavestas fiziniam lavini- 
mui ir liečia natūralių metodų šviesoje tokius klausimus kaip 
mitimas, apdanga, fiziniai judesiai ir darbo tvarka. Štai ko- 
kias problemas ir kokia pakraipa tyrinėja Spenceris pedago- 
giniame savo veikale. Darant kritiškąjį šito veikalo įvertini- 
mą, bus ne pro šalį iš eilės panagrinėjus kiekvieną jo dalį ir 
iškėlus aikštėn ginamų ten pedagoginių teorijų ypatybes. 


2. Mokomojo plano klausimas 


Pirmajame pedagoginio Spencerio veikalo skyriuje, įvar- 
dytame „Kuris mokslas visų naudingiausias?“, kaip saky- 
ta, yra keliama mokomosios medžiagos, arba mokomojo ło- 
bio, problema. Žmonijos žinija yra tokia sudėtinga ir tokia 
įvairi ir savo išvidiniu vertingumu, ir praktiniu savo nau- 
dingumu, kad nėra lengvas dalykas nustatyti, kas dera per- 
teikti naujoms kartoms mokymo priemonėmis ir kuriais 
mokslais reikia lavinti intelektualinė jų pusė. 


175 


Eidamas spręsti šitos problemos, Spenceris vadovaujasi 
iš pradžios visai teisinga mintimi. „Auklėjimo tikslas, — sa- 
ko jisai, - turi būti: paruošti kuo tobuliau gyventi. Pažinti, 
kuri auklėjimo sistema geriausia, tegalime tik svarstydami, 
ar priartina jinai mus prie siekiamojo tikslo“ (9 p.), nes „auk- 
lėjimo idealas turi būti žmogaus sugebėjimas gyventi tobu- 
lu ir visašališku gyvenimu“ (12 p.). Todėl ir mokomąją me- 
džiagą renkant, lavinimo sistemai turi būti keliamas tas pats 
reikalavimas, būtent, kad mokomieji dalykai, kiekvienas 
skyrium ir visi sykiu, geriausiai tarnautų auklėjimo idealui 
siekti. Tam „reikia visų pirma dar rasti palyginamosios 
mokslų vertės įkainojimo būdas, kad tikrai žinotume, ku- 
riems turime atiduoti pirmenybę“ (10 p.). 

Palyginamajai mokslų vertei nustatyti tarnauja jų atiti- 
kimas tų ar kitų žmogaus gyvenimo veiksmų, kurie natū- 
ralioje savo eilėje turi savo tikslus: 1) betarpišką individo 
apsisaugojimą, 2) tarpingą asmens išsilaikymą gyvenime, 
arba gyvenimo priemonių įsigijimą, 3) šeimynos išlaikymą 
ir naujos kartos išugdymą, 4) visuomeninės santvarkos 
palaikymą ir joje visuomeninės savo padėties laidavimą, 
5) pasismaginimą estetinio pobūdžio pramogomis (plg. 10 p.). 

Pirmuoju tikslu reikalingą patyrimą vaikams suteikia jau 
pati gamta. Tačiau šitas patyrimas turi būti sustiprintas bei 
papildytas sveikatos mokslu. „Jeigu sveikatos stiprumas, - 
sako Spenceris, - ir paprastai einąs drauge su juo dvasios 
tvirtumas esti vyriausioji žmogaus laimės sąlyga, tai moks- 
las, turįs tikslą tąją sveikatą saugoti, turi užimti pirmąją vietą 
reikšmės atžvilgiu“ (17 p.). Tai verčia Spencerį reikalauti, 
kad vyriausiųjų fiziologijos panaon mokymas sudarytų 
racionalaus auklėjimo dali. 

Mokslai, turintys išlavinti naujose kartose reikalingus dar- 
bui sugebėjimus ir tuo palengvinti tarpingą asmens išsilai- 
kymą gyvenime, kas atitinka antrajį tikslą, Spencerio supra- 
timu, yra logika, matematika, neišskiriant geometrijos, 


176 


mechanika, fizika, astronomija, geologija, biologija ir socio- 
logija. 

„Trečiajam žmogaus veiksmų skyriui sureguliuoti, - sa- 
ko Spenceris, — būtinai reikia šiek tiek pažinti gyvenimo 
įstatymai ir susipažinti su vyriausiais fiziologijos bei psi- 
chologijos dėsniais“ (30 p.). Šituos mokslus Spenceris siūlo 
vaikų ugdymo reikalu, teigdamas, kad „tik tais atvejais vai- 
kai išauga visiškai tobulo kūno ir proto, kai tėvai visur sten- 
giasi suderinti savo elgesį su tais įstatymais“ (30 p.). 

Ketvirtajam reikalui, būtent, žmogui paruošti pilietiš- 
koms pareigoms kraštui bei visuomenei, Spenceris skiria 
istoriją, kuri, suprantama aprašomojo visuomenės mokslo 
prasme, turėtų susekti visuomenės išsiskleidimą visose jos 
gyvenimo srityse ir kuriai išaiškinti būtinai yra reikalingos 
biologija ir psichologija (34 p.). 

Pagaliau penktajam veiksmų skyriui, apimančiam pra- 
mogas bei pasilinksminimus, turi atsakyti mokslai, kurie 
galėtų geriausiai paruošti žmogų „estetiškai gyventi - bū- 
tent: atjausti grožį gamtoje, dailę veikaluose ir raštuose“ 
(35 p.). „Neginama, - sako Spenceris, - yra tiesa, jog dailė 
būtinai turi remtis mokslu, jog be mokslo nei didelių veika- 
lų, nei tų veikalų įvertinimo negali būti“ (42 p.). Kuris moks- 
las yra reikalingas estetiniam reikalui, Spenceris griežtai ne- 
nustato, nes tai pareina kiekvienu atskiru atveju nuo tų 
daiktų, kurie yra imami objektu meno veikalams. Dažniau- 
siai tai bus mokslai, kurie yra jau minėti sąryšyje su pir- 
mais keturiais ugdymo tikslais. 

„Maža to, ~ sako Spenceris, - ne tik lipdyba, tapyba, mu- 
zika ir poezija remiasi mokslu, bet ir patsai mokslas yra po- 
etiškas. Klaidinga yra nuomonė, kad mokslai ir poezija esą 
vienas antram priešingi“ (40 p.). Mokslo poetiškumas nu- 
veda Spencerį net į religijos sritį. „Iš tikrųjų, — sako jisai, - 
labai liūdna, kad žmonės taip daug laiko gaišina nė jokios 
vertės neturintiems dalykams, o nemoka atjausti puikių 


177 


gamtos reiškinių <...> Tiek laiko padeda, pavyzdžiui, grai- 
kiškai odai įkainoti, o nenori pažinti tosios didžiulės po- 
emos, kurią Viešpats Dievas yra gamtoje parašęs“ (41 p.). 

Prasitaręs apie Dievą sąryšyje su estetiniu reikalu, Spen- 
ceris tarsi prisimena religinio auklėjimo reikalą, kuris anks- 
čiau nebuvo radęs vietos jokiame iš penkių žmogaus veiks- 
mų skyrių. „Pagaliau, - sako jisai, - turime pasakyti - kas, 
neabejojame, ne vieną labai nustebins, - jog moksliškas 
lavinimas daug daugiau nekaip paprastas auklėjimas turi 
įtakos religiniam žmogaus auklėjimui“ (45 p.). Tai įvyksta, 
Spencerio supratimu, visų pirma todėl, kad „ne mokslas, 
kaip daugeliui rodosi, yra priešingas religijai, bet tamsybė 
ir tikrojo mokslo stoka“ (46 p.). Maža to, jo išmanymu, „pa- 
sišventimas mokslui yra religinio kulto rūšis; yra tylus pri- 
pažinimas gamtos vertės ir reikšmės, taigi ir pirmosios jos 
priežasties“ (46 p.). 

Kaip matome iš šitų pareiškimų, Spenceris nepraveda 
aiškiai bei tiksliai skiriamosios linijos tarp mokslo ir religi- 
jos ir arti yra jų dviejų identifikavimo. „Ne tik dėl tos vie- 
nos priežasties, - sako jisai, - tikrąjį mokslą galime pava- 
dinti religingu. Jisai bus religingas, jei tik žadins gilų tikėjimą 
bei pagarbą dėsningumui, kurį pastebime aplinkiniuose 
reiškiniuose“ (46 p.). „Dar yra viena priežastis, - sako jisai 
kiek toliau, - dėl kurios tikrąjį mokslą religingu laikome, 
būtent: jisai tik vienas tegali mums duoti tikrąjį supratimą 
apie tai, kas mes esame ir kokis mūsų santykis su buvimo 
paslaptimi <...> Mokslas geriausiai duoda mums pajusti, 
kad žmogaus protas yra aprėžtas ir silpnas tirti dalykams, 
kurie tąjį protą prašoka. Būdamas drąsus ir išdidus prieš 
žmonių įsitikinimus ir autoritetus, nusilenkia prieš neper- 
žengiamąją uždangą, slepiančią nuo jo tikrąją tiesą. O tatai 
yra tikrasai išdidumas ir tikrasai nusižeminimas“ (47 p.). 

Tad išeina, anot Spencerio, kad religija tik tiek tegali tu- 
rėti teigiamojo turinio, kiek ji sutampa su pasišventimu 


178 


mokslui, ir kad šalia mokslo ji tegali reikštis vien neigiamai 
agnosticizmo prasme. Štai kodėl religinis auklėjimas neran- 
da aiškios vietos Spencerio sistemoje ir kodėl apie religinį 
auklėjimą jis kalba labai atsitiktiniais atvejais be reikiamo 
aiškumo, tikslumo ir nuoseklumo. 

Šiaip jau, betyrinėdamas mokomojo lobio problemą, ji- 
sai prieina dvi bendras išvadas: pirma, kad vertingiausia 
žinija yra mokslas (47 p.), ir antra, kad „naudingiausi moks- 
lai turi drauge ir didžiausios vidujinės vertės“ (48 p.). Iš 
tikrųjų tai yra pozityvistinio utilitarizmo atsakymas, su ku- 
riuo ne visi, žinoma, galės sutikti. Čia svarbu vien pažvelg- 
ti į šitą atsakymą pedagogo akimis. Ar iš tikrųjų naudin- 
giausi mokslai pasižymi didžiausiu išvidiniu vertingumu, 
pedagogikos akimis žiūrint į dalyką? 

Atsakymas į šitą klausimą pareina nuo to, kaip supra- 
sim mokslo naudingumą. Pedagoginis mokslo naudingu- 
mas gali būti tiesioginis ir netiesioginis. Mokslas, tiesiogi- 
niu būdu naudingas gyvenimui, gali būti mažai naudingas 
pedagoginiu atžvilgiu. Ir atvirkščiai: mokslas, labai naudin- 
gas pedagoginiu atžvilgiu, gali būti mažai naudingas tie- 
sioginiu būdu gyvenimo reikalams, nors tai jam nekliudo 
būti labai naudingu gyvenimui netiesioginiu būdu. 

Spenceris neturėjo aiškaus supratimo šito svarbaus pe- 
dagogikos atžvilgiu skirtumo. Teigdamas iš pradžios, kad 
„mokslas, turįs tikslą <...> sveikatą saugoti, turi užimti pir- 
mąją vietą reikšmės atžvilgiu“ (17 p.), o paskui, kad „nau- 
dingiausi mokslai turi drauge ir didžiausios vidujinės ver- 
tės“ (48 p.), Spenceris, įvertindamas mokomąją medžiagą, 
kaip matyti, yra nusistatęs vadovautis tiesioginio naudin- 
gumo principu. Bet jau tada, kai jis kalba apie mokslus, 
naudingus antrajai veiksmų rūšiai, t. y. apie mokslus, ku- 
rie didina žmogaus sugebėjimus atsilaikyti gyvenime sa- 
vo darbu, matyti, kad Spenceris turi faktinai atsisakyti nuo 
tiesioginio naudingumo kriterijaus ir realiai skaitytis su 


179 ` 


netiesioginiu mokslo naudingumu. Yra juk aišku, kad to- 
kie mokslai kaip logika, matematika, mechanika, fizika, che- 
mija, astronomija, geologija, biologija ir sociologija didina 
sugebėjimus į profesinį darbą ne tiesioginiu, bet tarpingu 
būdu. O jei taip, tai tokiu atveju Spenceris vadovaujasi jau 
ne tiesioginio utilitarizmo, bet pedagoginio naudingumo 
kriterijumi, kuris su pirmuoju ne visados sutampa. Bet tuo- 
met į visą mokomojo lobio sistemą tenka žiūrėti visų pirma 
pedagogo akimis, papildant jį tiesioginio naudingumo kri- 
terijumi tik tiek, kiek to iš tikro reikalauja auklėjimo bei la- 
vinimo praktiškumas. 

Tuo tarpu pedagoginis atžvilgis utilitaristui Spenceriui 
pasirodo mažiausiai prieinamas. Spenceris net pakankamai 
nejaučia viso problemos rimtumo ir šituo atžvilgiu toli yra 
atsilikęs nuo tokių savo amžininkų pedagogų, kokie kad, 
pavyzdžiui, buvo Dėrpfeldas, Willmannas ir Reinas, kurie 
mokomojo lobio problemą kėlė žymiai giliau ir plačiau. Jis, 
pavyzdžiui, toli gražu nepakankamai skaitosi su tuo skir- 
tumu, kurio yra tarp materialinės ir formalinės intelektua- 
linio lavinimo pusės, būtent: tarp žinių perteikimo ir proto 
galios išskleidimo. Apie materialinę žinių perteikimo pa- 
reigą jis kalba sąryšyje su žinių naudingumu auklėjimo 
pakraipos atžvilgiu ir apie formalinę proto išugdymo parei- 
gą- sąryšyje su protinių galių miklinimu. Darydamas skir- 
tumą tarp šitų dviejų dalykų, jis vis dėlto įsitikinęs teigia, 
kad „galime būti tikri, jog įsigydami faktų, kurie mums vi- 
sų labiausiai tinka auklėjimui, drauge tinkamiausių būdu 
laviname proto jėgas“ (42 p.). Kitaip tariant, Spencerio su- 
pratimu, mokslas, naudingiausias materialiniu atžvilgiu, 
yra sykiu vertingiausias formaliniu atžvilgiu. 

Tuo tarpu šitokis utilitaristinis optimizmas toli gražu 
nėra pateisinamas pedagoginės įvairių mokslų analizės 
šviesoje. Dabar jam, po tokių rimtų didaktinių tyrinėjimų, 
prie kokių, pavyzdžiui, dera O. Willmanno „Didaktik als 


180 


Bildungslehre“, nėra jau galima šitam optimizmui pritarti. 
Iš paminėtojo veikalo patiriame, pavyzdžiui, jog visi dėsto- 
mi mokyklose dalykai gali būti suskirstyti į tris grupes, ku- 
rias sudaro vadinamosios idealijos (filologija, teologija, fi- 
losofija ir matematika), vadinamosios realijos (istorija, 
geografija, polimatinė žinija ir gamtos mokslai) ir meniški 
sugebėjimai (muzika, grafika, technika ir gimnastika). Me- 
niškuosiuose sugebėjimuose vyrauja formalinis sklaidos 
momentas, realijose - materialinis perteikimo momentas ir 
pagaliau idealijose formalinis išlavinimo ir materialinis per- 
teikimo momentas yra tam tikroje pusiausvyroje. Kaip tik 
todėl, kad idealijose materialinis perteikimo ir formalinis 
lavinimo momentai yra pusiausvyroje, jos yra vertingiau- 
sios pedagoginiu atžvilgiu, nors tiesioginio naudingumo 
utilitariniams gyvenimo tikslams realijos turi daugiau. Ta- 
čiau tai dar nereiškia, kad galutinėje sąskaitoje tiesioginis 
naudingumas utilitariniams gyvenimo tikslams pasirodo 
gyvenime visados vertingesnis už netiesioginį naudingu- 
mą, kuris visų pirma pasireiškia idealinių tikslų srityje. 
Čia nėra galima gilintis į šitą labai subtilią pedagogikos 
problemą, bet ir to, kas pasakyta, pakaks, kad būtų galima 
įsitikinti, kokiu paviršiniu būdu Spenceris žiūri į humanis- 
tinį klasicizmą. „Panorėję, - sako jisai, - apsvarstyti klausi- 
mą, kuriam iš tikrųjų tikslui yra teikiamas jaunuomenei kla- 
siškasis išauklėjimas, gausime išvadų, jog tai tėra daroma 
vien visuomenės opinijai įtikti. Kaip Orinoko indėnas ne- 
bedrįstų išeiti iš savo būsto nenusidažęs, ne iš reikalo, bet 
gėdydamasis pasirodyti kam nors, taip pat reikalaujama iš 
jaunuomenės plačių graikų ir lotynų kalbų studijų ne dėl 
jųjų vidujinės vertės, bet kad jaunikaitis, tų dviejų kalbų 
nemokėdamas, nepritirtų pasaulyje didelio pažeminimo. 
Geidžiama, kad jis būtų išauklėtas „pasauliniu žmogumi“, 
nes toksai auklėjimas teikiąs visuomenei pozicijos ir pa- 
garbos“ (4 p.). Galima į klasiškąjį lavinimą žiūrėti labai 


181 


kritiškai, bet toks banalus diletantizmas jo kritikoje niekam, 
juo labiau eruditui Spenceriui, garbės nepadaro. 

Apskritai pirmasis Spencerio pedagoginio veikalo skyrius 
yra silpniausias iš visų. Į klausimą: „Kuris mokslas visų nau- 
dingiausias?“ Spenceris iš tikrųjų šitame skyriuje aiškiai, tiks- 
liai ir nuosekliai neatsako, ypač jei tokio atsakymo ieškosi- 
me pedagoginiu atžvilgiu. Daugių daugiausia iš šito pirmojo 
skyriaus galima įgauti įsitikinimo, kad pedagoginis mokslų 
vertingumas turi būti vis dėlto koreguojamas ir atpildomas 
tiesioginiu mokslų naudingumu utilitariniams gyvenimo 
tikslams, nors pirmasis atžvilgis turi būti padėtas į moko- 
mojo lobio problemos sprendimo pagrindą. Šitaip tikrinda- 
mas dėstomųjų dalykų sistemą, Spenceris prieina išvadą, kad 
pedagoginių dalykų stoka jaunuomenės lavinime negali bū- 
ti pateisinta akivaizdoje tos svarbos, kurios turi pedagogi- 
nės žinios būsimiems tėvams. „Argi iš tikrųjų nenuostabu? — 
sako jisai. — Juk ir mūsų vaikų gyvybė ir mirtis, jų doros ir 
proto gabumų išmiklinimas taip pat pareina nuo auklėjimo 
būdo, o tačiau mūsų mokyklose tokio auklėjimo nė kiek ne- 
duodama tiems, kurie netrukus patys turės patapti tėvais. 
Ar ne baisus yra daiktas pavesti jaunosios kartos likimas ne- 
protingų įpročių įtakai, nemokėlių vadovavimui ir įkalbinė- 
jimams, tėvų įgeidžiams, žindyvių kuždėjimams, prietarin- 
gų senolių patarimams? <...> Kai tėvai imasi sunkaus 
uždavinio ~ vaikų auklėjimo, visiškai nepasiruošę, nepažinę 
net kūno, proto bei dvasios auklėjimo dėsnių, turinčių būti 
jiems rodikliu, nieks tuo nesistebi ir nesigaili jų aukų!“ (25 p.) 
Ir daug kitų iškalbingų dalykų Spenceris pasako sąryšyje su 
reikalu paruošti jaunimą šeimynos reikalams. Gerokai laiko 
yra jau praėję nuo to momento, kai jis šituos dalykus rašė, o 
vis dėlto vadinamosios kultūringos tautos palyginti mažai 
tėra susirūpinusios klausimu, kurio svarba buvo aiški Spen- 
ceriui. Ir negalima nepripažinti, kad Spencerio utilitarizmas 
kalbamuoju klausimu buvo visai savo vietoje. 


182 


3. Protinimo metodika 


Intelektualinio lavinimo metodologija, arba, trumpiau ta- 
riant, metodika, tuo laiku, kai Spenceris rašė savo pedago- 
ginį veikalą, neturėjo dar tokio tvirto psichologinio pagrin- 
do, kokį kad šitas mokslas turi mūsų laikais. Todėl 
nenuostabu, kad Spencerio metodika neturi reikiamo tiks- 
lumo bei sistemingumo. Vis dėlto reikia pripažinti, kad 
metodikos srityje Spenceris iškėlė aikštėn daug daugiau 
reikšmingų dalykų negu mokomosios medžiagos klausi- 
mu. Čia jam suteikia gerų patarnavimų tasai jo palinki- 
mas į natūralizmą, kuris leidžia jam pripažinti savu Mer- 
celio pasakymą, kad „natūralinis metodas yra visų metodų 
pavyzdys“ (59 p.). 

Šituo atžvilgiu Spenceris prisiima „senai jau Pestaloz- 
zi'o paskelbtą pagrindą, kad visas auklėjimas metodų at- 
žvilgiu turi sutapti su natūraliniu proto augimo procesu, 
kad yra tam tikra vidujinės gabumų plėtotės tvarka, kad 
kiekvienas iš tų gabumų lavinimosi metu reikalauja atitin- 
kamos žinių rūšies, kad auklėtojo uždavinys yra nustatyti 
toji tvarka ir parūpinti gabumams atitinkamos medžiagos“ 
(58-59 p.). 

Eidamas šita natūralia pakraipa, Spenceris stengiasi nu- 
statyti visą eilę principų, kurių dauguma visai tinka ir mū- 
sų laikams, iš kurių tik vienas kitas yra vienašališkai for- 
muluojamas ar perdedamai pabrėžiamas. Sąryšyje su 
vaizdingojo daiktų mokymo sistema (56 p.) Spenceris visų 
pirma visai teisingai reikalauja „suprasti gyvų ir pilnų įspū- 
džių vertę“ (57 p.). Lygiai teisingas yra reikalavimas, kad 
mokymas būtų vaikui visai natūraliai pagaunąs, arba pa- 
traukiąs, patenkindamas jo reikalavimus. „Iš visų <...> įvy- 
kusių auklėjimo metode atmainų didžiausio dėmesio užsi- 
pelno nuolat didėjąs noras padaryti mokslą malonų ir 
smagų, bet neįgrisų. Tasai noras yra remiamas mažiau ar 


183 


daugiau aiškiu tos didžiulės tiesos supratimu, kad kiek- 
vieno amžiaus vaikui tiktai toksai proto darbas tegali būti 
naudingas ir gaivinąs, kuris jam malonumo teikia, ir at- 
bulai“ (27 p.). 

Ne visuomet su pilnu tikslumu, bet gana smulkiai Spen- 
ceris išskleidžia „dėsnį, kuris reikalauja auklėjant eiti nuo 
paprastųjų sąvokų prie sudėtinių, nuo pažymėtų prie ne- 
pažymėtų, nuo konkrečių prie atitrauktinių, nuo empiriš- 
kų prie protiškų“ (89 p.). Tuo pačiu yra teigiama, kad „kiek- 
vienoj mokslo šakoj reikia eiti nuo empirijos prie teorijos“ 
(68 p.). Iš tikrųjų šituo reikalavimu yra apibendrinamas ir 
praplečiamas vaizdumo principas, kuris sudaro pradeda- 
mąjį empirinio, arba juslinio, patyrimo punktą. Spenceris 
visai teisingai reikalauja kad vaizdumo principas būtų pa- 
pildytas savarankiškumo principu, kuris mums sako, kad 
„visomis pajėgomis turime vaikui padėti savarankiškai la- 
vintis sau gabumus“. „Reikia, - sako Spenceris, — kiek ga- 
lint skatinti vaikai, kad patys tirtų išvadas. Reikia kuo ma- 
žiausia vaikui kalbėti, o to vietoje versti jis, kad pats kuo 
daugiausia darytų potyrių“ (69 p.). Sykiu su malonumo 
principu, kuris reikalauja maloniai dominančio mokymo, 
Spenceris laiko savarankiškumo principą lygiai pagrindi- 
niu ir net su perdėtu griežtumu formuluoja jį kitoje vietoje 
šitokiu būdu: „Auklėjimas nuo lopšio ligi subrendus turi 
eiti savimokos procesu, vadinasi, mokinys privalo mokytis 
pats, niekieno nepadedamas“ (89-90 p.). Šitaip formuluo- 
jamas savarankiškumo principas gali net drąsiai konkuruoti 
su vienašališkai suprantamu mūsų laikais darbo principu. 

Ne mažiau yra griežtas Spenceris ir tada, kai teigia, kad 
„malonumas visados turi lydėti proto darbą“ (90 p.). Šito 
principo griežtumas didėja pas Spencerį dar akivaizdoje to, 
ką jis sako apie mokymo prievartą. „Nereikia, - pataria ji- 
sai, — tėvams vartoti nei betarpiškos, nei tarpingos prievar- 
tos“ (61 p.). Kad intelektualinis lavinimas gali būti padarytas 


184 


dideliu matu natūraliai patraukiančiu, arba, kaip vadina tokį 
lavinimą Claparėde'as, funkciniu, nėra dabar abejojimo. Ta- 
čiau kad būtų galima visuose atsitikimuose apsieiti net be 
tarpingos prievartos, leista yra abejoti, nė kiek net nepata- 
riant pagrįsti intelektualinio lavinimo kokia nors prievar- 
tos rūšimi visai natūralaus malonumo vietoje. Juk kiekvie- 
na mokyklinė drausmė galutinėje sąskaitoje yra ne kas kita, 
kaip tarpinga prievarta, be kurios apsieiti vis dėlto nieka- 
dos negalima. 

Perdėtu griežtumu pasižymi Spenceris, kai kelia intelek- 
tualiniam lavinimui kultūrinio evoliucionizmo reikalavimą, 
sakydamas, kad „atskiro žmogaus auklėjimas turi kartoti 
mažu mastu visos žmonijos proto augimo istoriją“ (89 p.). 
Šitas reikalavimas Spencerio motyvuojamas šitokiu būdu: 
„Jeigu susidariusia pastovia tvarka žmonija yra įsigijusi įvai- 
rios rūšies turimųjų šiandien žinių, tai ir vaikas turi pavel- 
dėjęs iš tėvų palinkimą įsigyti tos rūšies žinių tokia tvarka“ 
(68 p.). Griežtai laikantis šito reikalavimo, kuris buvo net 
išplėstas į ištisą teoriją, vokiškai vadinamą Kulturgeschich- 
tliche Stufentheorie, išeitų, kad dangaus sąranga reikėtų aiš- 
kinti vaikams toje tvarkoje, kokioje tobulėjo žmonijos įsi- 
vaizdavimas bei supratimas šitos sąrangos. 

Ugdomoji kultūrinės gradacijos teorija nepakankamai 
skaitosi su tuo faktu, kad vaikas yra visados vaikas, bet ne 
lygmuo suaugusiam primityviam žmogui. Tiesa, natūrali 
dalykų eiga dažnai yra analoginė tiek individo, tiek tautos 
arba net visos žmonijos augime. Tuo faktu galima naudo- 
tis, norint geriau suprasti vaiko išsiskleidimo psichologiją, 
bet būtų klaidinga sykiu su Spenceriu laikyti šita analogija 
prigimtuoju dėsniu, kuris negali būti peržengtas intelektu- 
alinio lavinimo eigoje. 

Skaitantis su tuo, kad Spenceris dažnokai nusideda tiks- 
lumo stoka ir perdėtu griežtumu, reikia vis dėlto pripažin- 
ti, kad jo bendroji metodika eina, šiaip ar taip, reikiama 


185 


pakraipa ir kad jo laikais pareikštos metodologinės jo idė- 
jos buvo aiškios pažangos veiksnys protinimo metodikoje. 


4. Dorinimo mokslas 


Pereidamas į dorinio auklėjimo sritį, Spenceris visai tei- 
singai stebisi, kad reikalas vesti šeimą ir auklėti vaikus, kas 
„iš visų Žmogaus veiksmų <...> yra visų sunkiausia“ (94 p.), 
neranda prideramo susirūpinimo visuomenėje. „Dėl to, — 
sako jisai, - nerandame jokios protingos priežasties, kuria 
galėtume pateisinti tai, kodėl vaikų auklėjimo mokslas ne- 
įterptas į visų priimtą mokslų programą“ (95 p.). Nuosek- 
liai eidamas toliau, Spenceris visai teisingai reikalauja, kad 
be galo svarbiam ir sykiu labai sunkiam auklėjimo reikalui, 
su kuriuo iš dešimties žmonių bent devyniems, jo tvirtini- 
mu, tenka susidurti (94 p.), būtų skiriamas auklėjimo moks- 
las. „Tasai dalykas, - teigia jis tvirtai įsitikinęs, — turi būti 
einamas po visų kitų ir sudaryti kiekvieno vyriškio ir mo- 
teriškės auklėjamo kurso tartum mokslo pabaigą ir vaini- 
ką. Kaip fiziškasis subrendimas pasižymi sugebėjimu vai- 
kus gimdyti, taip proto subrendimas -turi pasižymėti 
mokėjimu auklėti juos. Dalyku, suimančiu visus kitus daly- 
kus, vadinasi, esančiu auklėjimo viršūne, turi būti auklėjimo te- 
orija bei praktika“ (95 p.). Šitas Spencerio reikalavimas iš es- 
mės yra visai teisingas, reikia tik žinoti, kad jo realizavimas 
pareikalautų gana radikalaus pertvarkymo mokomojo pla- 
no, kuris ir dabar yra jau gerokai perkrautas mokyklose žy- 
miai mažiau reikalingais dalykais. 

Nagrinėdamas dorinio auklėjimo klausimus, pats Spen- 
ceris labiausiai domisi drausminimo problema ir sprendžia 
ją natūralių pabaudų pakraipa. Pedagoginis Spencerio na- 
tūralizmas ir šitoje problemoje randa plataus pritaikinimo. 
Spenceriui net doros dėsnis yra ne kas kita, kaip gamtos 
dėsnio pritaikinimas žmogaus veiksmams. Todėl jis teigia, 


186 


kad „pati gamta paprastu būdu teikia tinkamos moralinio 
auklėjimo teorijos bei praktikos“ (101 p.). Sykiu utilitaris- 
tiško eudemonizmo matas yra jam doros kriterijumi. „Ne- 
paisant visų įvairių įvairiausių teorijų, apibrėžiančių dorą, - 
sako jisai, - gerais veiksmais vadina tokius, kurie duoda 
gerų vaisių ar tuojau, ar kiek palūkėjus, o blogais tuos, kurių 
artimesni ar tolimesni padariniai yra žalingi. Laimė ar nelai- 
mė, būdama mūsų veiksmų vaisiumi, drauge yra saikas, ku- 
riuo žmonės galutinai seiki tuosius veiksmus“ (101 p.). 

Kad dora galutinėje sąskaitoje, t. y. dažnai visai netie- 
sioginiu būdu, turi savyje utilitarinio naudingumo ir pa- 
tarnauja žmogaus laimingumui, su tuo galima sutikti. Bet 
reikia sykiu nusimanyti, kad tai yra ne esminis doros krite- 
rijus, bet jos išdavos, kurios toli gražu ne visuomet pasi- 
reiškia prigimtojo natūralizmo šviesoje. Klausimas yra žy- 
miai daugiau komplikuotas, negu mano Spenceris. Šiaip ar 
taip, savo pedagoginiame veikale jis eina gana primityviai 
suprasto utilitaristiško natūralizmo pakraipa ir atitinkamai 
sprendžia daugelį pedagoginių problemų. Jis griežtai stato 
priešais vienas antrą prigimties pakraipą ir asketizmą ir, 
teigdamas, iš vienos pusės, kad „prigimties nė kiek nereikia 
varžyti”, kad žmogaus palaima pareina nuo noro „glaudžiau 
taikintis prie gamtos reiškinių“ (58 p.), antra vertus, jis net 
tvirtina, kad „kitaip gali manyti tik tie, kurie į dalykus žiūri 
asketų doros (o geriau sakant, nedoros) akimis“ (91 p.). 

Prietaringa asketizmo neapykanta neleidžia Spenceriui 
suvokti tikrosios askezės esmės ir nuosekliai jos pašalinti iš 
auklėjimo, jei jis jau vieną kartą yra pripažinęs ją nedoros 
apraiška. Atvirkščiai, sveiko proto vedamas, jis tokioje ar 
kitokioje lytyje prie jos grįžta, kad ir nesąmoningai ir neno- 
romis. Jis, būtent, negali nepastebėti, kad jei vienu atveju 
tenka taikintis prie prigimties reikalavimų, tai kitu atveju 
reikia kovoti su prigimties polinkiais. Tuo tarpu prigimties 
polinkių apvaldymas ir jų šioks ar toks suvaržymas yra ne 


187 


kas kita, kaip tokia ar kitokia askezės rūšis. Kad taip iš tik- 
rųjų yra, pakanka paimti, pavyzdžiui, kad ir šitokia vieta iš 
Spencerio veikalo: „Kaip vaiko bruožai, - sako jisai, - <...> 
kurį laiką tebelieka laukinio žmogaus bruožais, taip pat ir 
jojausmai kurį laiką nedaug kuo skiriasi nuo laukinio žmo- 
gausjausmų bei instinktų. Iš čion tasai palinkimas į žiauru- 
mą, vagystes, melagystę, taip paprastas vaikuose, palinki- 
mas, kuris ir be auklėjimo įtakos, kintant ir veido bruožams, 
sumažėtų paskesniais metais“ (120 p.). Spenceris nedrįsta 
čia teigti, kad prigimtas vaikui neigiamas palinkimas galė- 
tų išnykti be auklėjamosios įtakos, ir sykiu nedrįsta neigti, 
kad atitinkama auklėjamoji įtaka turi su prigimtuoju palin- 
kimu kovoti. Tuo tarpu šita kova su neigiamais prigimties 
polinkiais yra jau asketiškos doros apraiška. 

Tiesa, šitos kovos reikalas Spencerio akyse žymiai ma- 
žėja šviesoje tų vadinamųjų natūraliųjų pabaudų, kurios jo 
dorinio auklėjimo koncepcijoje užima pagrindinę vietą. Ei- 
damas pedagoginio natūralizmo linkme, Spenceris stengiasi 
šita koncepcija atsakyti į klausimą, kokiu būdu „pati gamta 
<...> teikia tinkamos moralinio auklėjimo teorijos bei prak- 
tikos“ (101 p.). 

„Bausmių (jeigu taip turime vadinti), - sako Spenceris, - 
charakteristika yra tokia, kad jos tėra būtinas pirmesnių 
veiksmų padarinys, neišvengiama atoveika (reakcija), vai- 
ko veiksmų sužadinta“ (102 p.). „Visos žmonių išrastos bau- 
džiamosios priemonės, - sako toliau Spenceris, - labiausiai 
sugedusiems visuomenės nariams taisyti yra visiškai bejė- 
gės, jei jos nutolsta nuo priemonių, gamtos mums nurody- 
tų, ir priešingai, tik tada esti sėkmingos, kai jos prisiartina 
prie anų gamtinių“ (104 p.). Todėl ir „tėvai — tie tarnai ir 
gamtos aiškintojai — turi rūpintis, kad vaikai visuomet pa- 

žintų tikruosius savo elgesio padarinius; dėl to tųjų padari- 
niųjie neprivalo šalinti, didinti arba keisti kitais, dirbtiniais 
padariniais“ (104 p.). 
188 


Šitą natūralių pabaudų sistemą, kurią iš tikrųjų sudaro 
sutvarkytos natūralios atoveikos, sekmenys, arba išdavos 
iš vaikų elgimosi, Spenceris pastato prieš paprastai prakti- 
kuojamą dirbtinių pabaudų sistemą, kurią sudaro tėvų ne- 
pasitenkinimo apraiškos, esančios nenatūralia represija už 
baustinus nusižengimus. Patį tėvų nepasitenkinimą Spen- 
ceris priskaito prie natūralių sekmenų iš negirtinų vaiko 
pasielgimų; tik reikalauja sykiu, kad šitas nepasitenkinimas 
nesireikštų dirbtinėmis represijomis, kurios neatsako gam- 
tos arba prigimties atoveikų eigai. 

„Tosios (natūralių pabaudų) sistemos ypatybės, - sako 
Spenceris, - tuo yra geros, kad jos, pirmiausia, duoda aiškų 
supratimą apie gerą ir blogą elgesį iš jo gerų ar blogų vai- 
sių; antra, paragavęs baustinų savo pasielgimų karčių vai- 
sių, turi taip pat būtinai pripažinti bausmę teisinga; trečia, 
jeigu bausmės teisingumas bus pripažintas ir jeigu tąją baus- 
mę skiria gamtos, o ne kokio asmens ranka, vaiko būdas 
daug mažiau yra dilginamas; tėvas, tuo atveju mažiau ar 
daugiau laikydamasis pasyviai, teleisdamas gamtai vykdyti 
savo uždavinį, taip pat nenustoja reikalingo ramumo; ket- 
virta, vengiant tokio abipusiško susierzinimo, santykiai tarp 
tėvų ir vaikų būna draugiškesni, ir gera tėvų įtaka būna 
daug sėkmingesnė“ (112 p.). 

"Taip atrodo natūralių pabaudų - atoveikų — koncepcija, 
kuriai Spenceris randa net tam tikrą religinį pamatavimą 
(plg. 46—47 p.) ir kuri nuosekliai plaukia iš natūralistiško 
doros supratimo. Bet kai tam pačiam Spenceriui tenka da- 
ryti mažiau ar daugiau konkrečių šitos koncepcijos pritai- 
kinimų, jis jaučiasi priverstas daryti nuolaidų sveikam pro- 
tui doktrininio nuoseklumo sąskaita. Pirmiausia jis 
pripažįsta reikalą daryti išimčių svarbiems atsitikimams. 
„Be abejo, - sako jisai, — retais atsitikimais, kai vaikui gresia 
didelis pavojus, reikia jisai nuo tokios nelaimės jėga apsau- 
goti; tačiau, išskyrus šituos nepaprastus atsitikimus, mūsų 


189 


sistemai, kurios reikia laikytis visada, turi rūpėti ne pašali- 
nimas nuo vaiko mažų kasdieninių priepuolių bei nutiki- 
mų, bet jo įspėjimas ir patarimas, kaip jis turi nuo jų apsi- 
saugoti“ (116 p.). Vadinasi, natūraliųjų pabaudų-atoveikų 
sistema pasirodo nepakankama, kai pabauda gali būti ne- 
proporcionaliai didelė. 

Bet ji taip pat yra nepakankama ir tada, kai vaiko nusi- 
žengimas nesutinka jokios natūralios pabaudos-atoveikos. 
Tai jausdamas, Spenceris papildo savo sistemą kita, antra- 
eilių pabaudų sistema, kuri turi jau grynai moralinės reikš- 
mės. „Tačiau nesistenkime, - sako jisai, - būti tik pasyviu 
įrankiu. Reikia atsiminti, jog be natūraliosios atoveikos, kuri 
būtinai seka paskui vaiko darbus ir kurios dėka vaikas su- 
sipažįsta su natūraline faktų eiga, mūsų pagyrimai ar pa- 
peikimai taip pat savaip natūrališkai veikia ir yra būtinai 
reikalinga priemonė vaiko elgesiams valdyti. Tekovojame 
su tuo klaidingu metodu, kuris stengiasi pavaduoti baus- 
mes, pačios gamtos skiriamas, dirbtinėmis bausmėmis ir tė- 
vų rūstybe. Bet jei dirbtinės bausmės neprivalo vaduoti na- 
tūralinių, iš to dar nereikia manyti, kad tosios dirbtinės 
bausmės bei tėvų rūstybė neturėtų kai kuriais atžvilgiais 
drauge su jomis eiti. Nors antraeilė bausmė neprivalo sa- 
vintis pirmaeilės bausmės vietos, gali ją bent kiek papildy- 
ti“ (121-122 p.). Spenceris pats nesijaučia, kaip jis, tai rašy- 
damas, ima vertinti natūralių atoveikų reikšmę moraliniu 
matu ir tik tiek jas priima, kiek jos pateisinamos moralinių 
pabaudų šviesoje. Ir iš tikro, visai protinga reikalauti, kad 
racionali pabaudų sistema visų pirma pasiremtų drausmi- 
namąja natūralių atoveikų, arba sekmenų, įtaka. Sveikas 
Spencerio protas tai ir skelbia, nebodamas to, kad nuo to 
kenčia doktrininis jo nuoseklumas. 

Apskritai Spenceris, kad ir jojo dorinimo teorijoje nėra 
doktrininio nuoseklumo, vis dėlto pareiškia čia nemaža 
reikšmingų ir teisingų minčių, nors toli gražu neduoda 


190 


visai užbaigtos dorinio auklėjimo sistemos, kuri apimtų bent 
svarbiausias šito auklėjimo problemas. Pavyzdžiui, Spen- 
ceris turi racijos, siūlydamas moderuotą valdymą, kaipo la- 
biausiai tinkantį racionaliai sistemai. „Liberališka tėvų val- 
džios forma, - sako Spenceris, - kuri vengia despotiškai 
žiūrėti mažiausio vaiko elgesio, yra būtinas mūsų perša- 
mos sistemos rezultatas“ (121 p.). Teisingas taip pat Spen- 
cerio pasakymas, kad „visų blogiausia auklėjimo klaida - 
tai nuoseklumo stoka“ (123 p.). Dėmesio vertas taip pat jo 
pasakymas, kad „auklėjimo tikslu turi būti žmogus, kuris 
pats mokėtų valdytis“ (124 p.). Todėl jis visai nuosekliai 
siūlo palaipsniui eiti nuo auklėjamojo valdymo prie sava- 
rankiško paties auklėtinio valdymosi (plg. 124 p.). Ne ma- 
žiau reikšmingi yra Spencerio teigimai, kad vaiko auklėji- 
mas „yra sunkiausias uždavinys, pavestas suaugusiam 
žmogui atlikti“ (125 p.), ir kad „auklėdami vaikus, turime 
drauge žiūrėti, kad ir patys tobulėtume“ (126 p.). Panašių 
visai teisingų dalykų rastume doriniame Spencerio auklėji- 
me ir daugiau. 

Vis dėlto tie ir panašūs dalykai negali užtaisyti dorinio 
auklėjimo spragų. Dorinis auklėjimas nėra vienas tik draus- 
minimas, bet ir teigiamasis dorinių nusiteikimų išplėtimas, 
tokių, pavyzdžiui, bendrų nusiteikimų, kokie yra tvirtas bū- 
das, jautri sąžinė ir entuziastiška širdis, ir tokių specialių 
nusiteikimų, kokie, pavyzdžiui, yra skaistybė, blaivybė, tei- 
singumas, tiesumas ir t. t. Apskritai dorinių nusiteikimų, 
arba dorybių, klausimas yra visai svetimas Spencerio natū- 
ralizmui, taip kad jis, laikydamas asketizmą nedora, linkęs 
net yra manyti, kad didelis doros kilnumas nėra naudingas 
realiam gyvenimui. „Kad ir pavyktų ideališka auklėjimo sis- 
tema, - sako jisai, - sudaryti žmogystos idealas, tokia žmo- 
gysta, be abejo, pasirodytų nebegalinti gyventi tokiose są- 
lygose, kokiose dabar yra pasaulis. Nes ar negalime teisingai 
manyti, kad nepaprastas jautrumas, be galo kilnūs elgsenos 


191 


principai, per didelis būdo tiesumas padarytų jam gyve- 
nimą nebepakenčiamą, nebegalimą? Kad ir nežinia kokie 
nuostabūs būtų tokio ideališko auklėjimo vaisiai, tačiau 
šeimai ir visuomenei tokia žmogysta būtų visiškai žuvu- 
si“ (99 p.). Tik klaidingas doros supratimas tegalėjo leisti 
Spenceriui teigti panašų dalyką, tuo tarpu kai kilniausių 
žmonių gyvenimas įrodo, kad aukščiausioji dora sugeba 
tobuliausiai prisitaikinti prie praktiškų gyvenimo reika- 
lavimų. 

Apskritai, einant dorinio Spencerio auklėjimo pakraipa, 
vargu begalima būtų išauklėti kilnus žmogus tikro to žo- 
džio prasme. Jo priemonėmis kuo daugiausia būtų galima 
išauklėti korektiškas kriterijus laimei surasti. Jei todėl dori- 
nę Spencerio pedagogiką palygintume su dorine tokio, pa- 
vyzdžiui, Forsterio pedagogika, tai turėtume pasakyti, kad 
pastaroji labai žymiai pralenkia pirmąją ir savo kilnumu, ir 
savo principialumu, ir tikru askezės supratimu, ir sugebėji- 
mu suderinti laisvę su autoritetu, ir kitomis teigiamosio- 
mis savo ypatybėmis. 


5. Fizinis lavinimas 


Gal mažiausiai priekaištų užsitarnauja Spencerio peda- 
gogika fizinio lavinimo srityje, nes čia jo utilitarizmas ir na- 
tūralizmas randa iš tikro visai tinkamos sau dirvos. Jis svars- 
to paeiliui mitimo, apsitaisymo, fizinių judesių ir darbo 
tvarkos klausimus. 

Kalbėdamas apie mitimą, jis rūpinasi maisto kokybe ir 
kiekybe ir pasako šitais klausimais daug teisingų dalykų, 
kurie mūsų laikais yra dar labiau patvirtinti ir išplėsti ra- 
cionalios dietetikos šviesoje. Dalykas, kuris mitimo klausi- 
mu galėtų būti iškeltas aikštėn ir kurio pas Spencerį vis dėlto 
neužtinkame, yra mitimo tvarka bei būdas, pavyzdžiui, stro- 
paus kramtymo reikšmė racionaliam mitimui. 


192 


Visai racionalūs Spencerio patarimai taisymosi klausi- 
mu. „Vaikų drabužiai, - sako jisai, - turi būti tiek šilti, kad 
galėtų apsaugoti nuo mažiausio šalčio, bet antra vertus, ne- 
reikia vaikų taisyti tokiais sunkiais drabužiais, kad jie šil- 
dytų ligi nuvargstant. Vaiko drabužėlis turi būti gana stip- 
rus, kad vaikas žaisdamas, laisvai judėdamas lengvai jo 
nesuplėšytų; pagaliau jis turi būti tokios spalvos, kad bet 
kuo nesusiterštų“ (148-149 p.). 

Kalbėdamas apie fizinius judesius, Spenceris visai tei- 
singai aukščiau stato žaidimus už gimnastiką. Bet vis dėlto 
jis nepakankamai įvertina šią pastarąją, prikaišiodamas jai 
iš esmės tai, kas yra tik blogos gimnastinės sistemos silpnu- 
mas. „Gimnastika, — sako jisai, - turi teigiamų ir neigiamų 
pusių. Pirmiausia, tieji taisyklingi judesiai patys savaime 
ne toki įvairūs, kaip laisvi natūralinių žaidimų judesiai, ne- 
beįstengia lygiai suskirstyti darbo tarp visų kūno dalių, ir 
dėl to gimnastikos pratimai, tekdami vienai kuriai raume- 
nų sistemos daliai, privargina ją greičiau negu kiti. Tarp ko 
kito turime pažymėti, jog ilgiau daromi toki dirbtiniai 
mankštymai per daug ir neproporcionaliai išskleidžia kai 
kurias kūno dalis“ (151 p.). Iš tikrųjų nurodyti čia gimnasti- 
kos trūkumai yra ne gimnastikos, bet blogos gimnastinės 
sistemos silpnybės, kurios gali būti pašalintos racionaliai 
sugalvotoje ir tikslingai praktikuojamoje sistemoje. 

Bet ir šituo klausimu, kaip ir kitais atvejais, Spenceris, 
pasidavęs iš pradžios perdėtam griežtumui, stengiasi pas- 
kui nesąmoningai atitaisyti savo netikslumą ir randa visai 
priimtiną formulę. „Pripažindami, - sako jisai, - dirbtinį 
judėjimą esant geresnį negu visiškas nejudėjimas ir galint 
juo naudotis kaip natūralinio judėjimo priedu, tvirtiname 
tačiau jį negalint niekad visiškai pavaduoti natūralinės la- 
vybos“ (152 p.). 

Rimto atsižvelgimo užsitarnauja visa tai, ką Spenceris 
sako apie fizinių judesių reikalingumą mergaitėms. Taip pat 


193 


visai teisingai jis konstatuoja tas liūdnas išdavas, kurių turi 
jaunimo perkrovimas protiniu darbu. Tiesa, kai Spenceris 
kalba pastaruoju klausimu, jaučiamas jame praktiškas an- 
glas, kuris iš dviejų kraštybių -Ĵ teorinio intelektualizmo ir 
praktinio utilitarizmo - yra labiau pašlijęs į antrąjį. 

Fizinio lavinimo atžvilgiu Spenceriui yra charakteringas 

šitokis pasisakymas: „Vieno mintytojo žodžiais betariant, 
` pirmoji pasisekimo pasaulyje sąlyga esanti būti sveikam gy- 
vuliui. Taigi tautos labui pirmiausia reikia, kad toji tauta 
susidarytų iš sveikų gerų gyvulių“ (130 p.). Ir iš tikro jau- 
čiama, kad Spenceris yra rimtai susirūpinęs gero gyvulio 
išauklėjimu žmoguje, kai jis konstatuoja fizinio lavinimo 
trūkumus. „Fiziškasis vaikų auklėjimas yra ydingas dau- 
geliu atžvilgių. Jisai ydingas dėl to, kad nepakankamai vai- 
kai maitinami, kad negana šiltai taisomi, kad nemankštomi 
(bent mergaitės), kad pagaliau apsunkinami per daug di- 
deliu proto darbu“ (166 p.). 

Pagaliau negalima nepažymėti Spencerio pareiškimų 
apie fiziškąją dorą. „Sveikata gerbti, - sako jisai, - yra mū- 
sų pareiga. Maža tėra žmonių, kurie galėtų suprasti esant 
pasaulyje dalyką, kurį fiziškąja moralybe pavadinti galėtu- 
me“ (167 p.). Todėl Spenceris daro išvadą, kad „kiekvienas 
laisvas savo sveikatos sugadinimas yra fiziškoji nuodėmė“ 
(167 p.). Spenceriui natūralistui yra labai reikšminga, kad 
jis kalba apie nuodėmę kaip tik sąryšyje su nusižengimu 
prieš nuosavą sveikatą, nes jam apskritai doros dėsnis yra 
ne kas kita, kaip gamtos dėsnio išplėtimas. Iš tikrųjų nuo- 
dėmė, jei net ji įvyksta fizinės prigimties atžvilgiu, yra vi- 
sados moralinio pobūdžio. Tačiau šitas faktas nekliudo pri- 
pažinti visai teisingus teigimus, kad doros reikalavimai 
apima ir fizinę žmogaus prigimtį ir kad sveikatos saugoji- 
mas yra iš tikro žmogaus prievolė. Tuo pačiu susidaro auk- 
lėtojams prievolė rimtai rūpintis savo auklėtinių sveikata. 


194 


6. Bendrosios išvados 


Einant prie galutinių išvadų apie pedagoginį Spencerio 
veikalą, telieka pirmiausia sutraukti į krūvą kelios mintys, 
kurios buvo pareikštos įvairiais atvejais. Taigi esame matę, 
kad šitas veikalas neapima visos pedagoginės sistemos, bet 
tik iškelia aikštėn protinio, dorinio ir fizinio lavinimo srity- 
se visą eilę tokių klausimų, kurie, iš vienos pusės, buvo ak- 
tualūs Spencerio laikais, o iš antrosios - leido jam pasireikšti 
ideologiniu savo nusistatymu, pritaikintu pedagogikos 
mokslui. O kadangi šitas ideologinis nusistatymas ėjo utili- 
tarizmo ir natūralizmo linkme, tai Spencerio teorijos pasi- 
rodė labiausiai vykusios tuose klausimuose, kurie liečia 
praktinius fizinės žmogaus prigimties dalykus. Todėl 
Spenceris labiausiai prisiartina prie tiesos fizinio lavinimo 
dalykuose, paskui protinio lavinimo dalykuose, kiek proti- 
nis lavinimas pareina nuo juslinio prityrimo ir didaktinio 
jo apdirbimo, ir pagaliau tuose dorinio auklėjimo dalykuo- 
se, kurie reikalauja suderinti dorinimo sistemą su natūra- 
lių atoveikų, arba sekmenų, patyrimu. Šiaip jau subtiles- 
niuose protinio lavinimo ir dorinio auklėjimo klausimuose 
Spenceris pasirodo mokslininku, nesugebančiu pakilti iš uti- 
litariško natūralizmo plotmės. Juo mažiau yra jam prieina- 
ma religijos sritis, apie kurią jis tesugeba pareikšti vien ne- 
aiškių, netikslių ir nenuoseklių minčių. 

Vis dėlto savo laiku Spencerio veikalas buvo tam tikros 
pedagoginės pažangos apraiška, būtent tiek, kiek ji kovojo 
su nepraktiška, abstraktine ir pasyvine mokymo sistema, 
kuri per maža atsižvelgdavo į natūralinius auklėtinio išsi- 
skleidimo polinkius, nesiskaitė pakankamai su savarankiš- 
kumo reikalavimais ir skendėjo tradicinio šablonizmo įpro- 
čiuose. 

Šiais laikais, kai pedagogikos sistemoje yra jau įgiję pi- 
lietybės teisių apercepcijos, vaizdumo ir savarankiškumo 


195 


principai ir kai funkcinis pagaunančio ugdymo pobūdis yra 
tinkamai suprastas, Spencerio veikalas turi labiau istorinės 
negu aktualios sisteminės reikšmės, juo labiau kad jo auto- 
riui neteko dar naudotis tais turtingais pedologijos, ekspe- 
rimentinės psichologijos ir eksperimentinės pedagogikos 
patyrimais, kurie paskutiniais laikais, iš vienos pusės, pa- 
tvirtino ir precizavo kai kurias pedagogines Spencerio pa- 
žiūras, o iš kitos pusės, žymiai jas papildė ir pralenkė savo 
pažangumu. Vis dėlto, žiūrint į dalyką lygstamuoju, istori- 
nės pažangos, žvilgsniu, Spencerio veikalas pasiliks amži- 
nai reikšmingas pedagoginės literatūros istorijoje. 


PEDAGOGINĖ PAŽANGA IR 
DIDIEJI PEDAGOGAI* 


Gerbiamosios ir gerbiamieji, 


Iškilmingai minint šimtametes Pestalozzi'o mirties su- 
kaktuves, man tenka garbės pasakyti įvedamąjį žodį į tą 
pranešimą, kuris bus mums netrukus padarytas apie šitą 
didijį pedagogą. Tokia proga, man rodos, bus pravartu iš 
pradžios susidomėti didžiųjų pedagogų reikšme akivaiz- 
doje tų ypatybių, kuriomis pasižymi pedagoginė pažanga. 
Tuo tarpu šita pažanga iš tikro yra visai savotiška. Atitin- 
kamai ir žymi pedagogo asmenybė pasireiškia joje taip pat 
nepaprastu būdų. 

Kiekvienas profesinis darbas turi tam tikrą tikslą. Inži- 
nierius stato rūmus, tiltus, gelžkelius. Gydytojas rūpinasi 
žmonių sveikata. Menininkas kuria dailenybes. Filosofas 
stengiasi pažinti tiesą. Rūmai, tiltai, gelžkeliai, sveikata, dai- 
lenybės, tiesa — vis tai tikslai, kurie yra siekiami įvairių žmo- 
nių darbais. Bet tarp šitų įvairių įvairiausių darbų yra vie- 
nas, visai savotiškas, kuris turi savo tikslu padaryti ne 
daiktą, sukurti ne idėją, bet išugdyti gyvą, sveiką savo kū- 
nu ir dvasia, žodžiu tariant, pilnutinį žmogų. Toks darbas 
tenka pedagogui, ir jis visų pirma skiriasi nuo visų kitų 
profesinių darbų tuo, kad turi savo tikslu idealinį žmo- 
gaus tipą. Iš šito jau matyti, kad profesinis pedagogų tikslas 


* Žodis, tartas 1927 m. vasario 20 d. surengtoje „Saulės“ kursų ir Si- 
mono Daukanto seminarijos iškilmėje - Pestalozzi'o sukaktuvėms pa- 
minėti. 


197 


neišmatuojamai yra svarbesnis už daugelį tikslų, kurių turi 
kitos profesijos. Taigi tikslo svarbumas yra pirma pedagoginio 
darbo ypatybė. 

Su šita pedagoginio darbo ypatybe artimai surišta yra 
kita jo ypatybė, būtent jo sunkumas, nes dažniausiai juo 
svarbesnis, kilnesnis, idealesnis yra tikslas, juo sunkiau 
jis yra pasiekiamas. Šita tiesioginė proporcija tarp tikslo 
svarbumo ir sunkumo turi kaip tik vietos pedagoginia- 
me darbe. Tai, ką vadiname žmogumi, ir dargi pilnuti- 
niu žmogumi, tiek yra sudėtingas dalykas, kad su juo ne- 
galima nė lyginti nei sudėtingiausio tilto, nei plačiausių 
ir aukščiausių dangoraižių, nei didingiausių Žmogaus 
dvasios kūrinių, nei turtingiausių filosofinių sistemų. To- 
dėl, jei yra sunku pratęsti geras tiltas, pastatyti aukšti rū- 
mai, sukurti meno dailenybė, išvystyti plati filosofinė sis- 
tema, tai dar sunkiau yra išugdyti tikras pilnutinis 
žmogus, nes išugdyti toks žmogus reiškia jau tam tikru 
laipsniu laiduoti visų kitų anksčiau paminėtų tikslų pa- 
siekimą. Taigi didelis sunkumas yra antra pedagoginio darbo 
ypatybė. 

Sąryšyje su pedagoginio darbo sunkumu bei svarbu- 
mu būtų galima kalbėti apie didelį jo atsakingumą. Bet čia 
svarbu yra pažymėti tik tos jo ypatybės, kurios charakte- 
rizuoja jo savotiškumą. Ir štai, einant toliau, galima paste- 
bėti, kad pedagoginio darbo savotiškumas pasireiškia taip 
pat nepaprastu darbo subjekto ir objekto santykiavimu. 
Pasirodo, kad joks kitas darbas nereikalauja tokio gyvo 
bendravimo tarp darbo subjekto ir objekto, koks yra rei- 
kalingas pedagoginiame darbe tarp auklėtojo ir auklėti- 
nio. Inžinierius nebendrauja su savo tiesiamu tiltu arba 
statomais rūmais. Gydytojas, kad ir susiduria su ligoniu 
žmogiškojo santykiavimo plotmėje, vis dėlto nebendrau- 
ja sujuoju tikra to žodžio prasme. Menininkas arba filoso- 
fas, kad ir gyvena su savo vaizduotės ir minties padarais, 


198 


bet nebendrauja su jais kaipo su gyvomis būtybėmis. Tuo 
tarpu pedagoginis darbas yra iš esmės atremtas į asmeninį auk- 
lėtojo ir auklėtinio bendravimą. Šitas žmogiškas bendravimas 
tarp darbo subjekto ir objekto ir yra trečia jo ypatybė, šioje vie- 
toje pažymėtina. 

Tarp kitko, reikia pastebėti, kad šita pedagoginio darbo 
ypatybė žymiai jį komplikuoja ir padidina jo sunkumą. Čia 
taip pat glūdi priežastis dar vienos pedagoginio darbo ypa- 
tybės, kurią sudaro tai, kad jo pažanga tiek pas atskirą pe- 
dagogą, tiek visoje žmonijos istorijoje yra nepaprastai lėta. 
Tasai gyvas auklėtojo ir auklėtinio bendravimas, kuris glū- 
di pedagoginio darbo pagrinde, reikalauja iš auklėtojo, kad 
jis eitų į šitą svarbų bei sunkų darbą su visa savo siela, t. y. 
ir su protu, ir su valia, ir su jausmais, arba širdimi. Juk pil- 
nutinis žmogus, kaipo tikslas, reikalauja priemonių pilnat- 
vės, t. y. kad auklėtojas būtų irgi tam tikra prasme pilnuti- 
nis žmogus. Tokiu būdu pasirodo, kad pedagoginio darbo 
sėkmingumas pareina žymia dalimi nuo asmeninės auklėtojo 
pažangos. Tuo tarpu jokioje kitoje profesijoje darbo sėkmin- 
gumas nepareina tokiu laipsniu nuo individualinio žmo- 
gaus tobulumo ir individualinės jo pažangos, kaip pedago- 
giniame darbe. Nedoras inžinierius gali vis dėlto pastatyti 
visai gerus rūmus. Nedoras menininkas gali vis dėlto su- 
kurti gražią dailenybę. Bet nedoras pedagogas neišauklės 
doro auklėtinio. 

Reikia net ypatingai pabrėžti, kad dorinis atžvilgis už- 
ima pirmą vietą tame auklėtojo ir auklėtinio bendravime, 
kuris yra pedagoginio darbo pagrindas. Tiesa, čia yra dar ir 
intelektualinio ir grynai techninio atžvilgio, bet, nežiūrint 
didelės jų svarbos, vis dėlto dorinis pedagoginio darbo pagrin- 
das yra svarbiausias. 

Tuo tarpu šitas faktas parodo, kad dorinės pažangos ypa- 
tybės taip ar šiaip pasireiškia pedagoginės pažangos savotišku- 
me. Ogi dorinė pažanga yra lėtesnė už kitų kultūros sričių 


199 


išsivystymą todėl, kad jąją kiekvienas žmogus pradeda tam 
tikra prasme nuo pat pradžios. Sakysime, mokslo srityje 
vieną kartą laimėta žinija gali būti perleidžiama ir turti- 
nama iš kartos į kartą taip, kad kiekviena vėlesnė karta 
pasinaudoja pirm ėjusios kartos laimėjimais. Doroje, kad 
ankstybesnių kartų laimėjimai ir turi vėlesnėms kartoms 
tam tikros reikšmės, vis dėlto kiekviena karta, kiekvienas 
net atskiras žmogus turi pradėti savo kovą su savo neto- 
bulybėmis, su savo palinkimais, su savo įpratimais, nuo 
kurių nieks kitas jo išvaduoti negali, jei jis pats apsileidžia 
doriniu atžvilgiu. Nuolat kartojama tam tikra prasme iš 
pradžios pažanga padaro tai, kad doros pažanga yra ypa- 
tingai lėta. O kadangi dorinė pažanga, kaip sakyta, suriš- 
ta yra su pedagogine pažanga, tai ir pedagoginė pažanga yra 
lėta todėl, kad tam tikra prasme jinai yra pradedama nuo pradžios 
kiekvieno atskiro pedagogo. 

Tiesa, moksliškas pedagoginio darbo tyrinėjimas ir tech- 
ninis jo apvaldymas gali eiti nenutrūkstamos pažangos ke- 
liais, kaip kad išsivysto žmonijos istorijoje apskritai moks- 
las ir technika. Bet vis dėlto dorinis pedagoginio darbo momentas 
padaro pedagoginę pažangą atkartotinai lėtą. Ir tai bene bus ypa- 
tingiausia pedagoginės pažangos savybė. Jei dar atsižvelg- 
sime į tai, kad pedagoginis tikslas yra labai sudėtingas, kad 
pedagoginio darbo metodai ir priemonės atitinkamai yra 
lygiai komplikuoti, tai bus aišku, kad pedagoginė pažanga 
niekados negalėjo lygintis savo greitumu nei su mokslų, 
nei su technikos išsivystymo eiga. 

Tuo tarpu pedagoginio darbo problema žmonija ėmė 
domėtis nuo neatmenamų laikų, galima net pasakyti, nuo 
pačios istorinio savo gyvavimo pradžios, nors pats pe- 
dagogikos mokslas, kaipo mokslas, yra palyginti visai 
naujas padaras. Todėl jei, pavyzdžiui, palygintume pe- 
dagoginio darbo stovį senovės Graikijoje Sokrato, Plato- 
no ir Aristotelio laikais su dabartiniu jo stoviu, tai toli 


200 


gražu nepastebėtume čia tokio skirtumo, kokio kad yra, 
pavyzdžiui, specialiųjų mokslų išsivystyme per šitą 23- 
22 šimtmečių laikotarpį. Tai tik vienas palyginimo pa- 
vyzdys, kuris gali mums iliustruoti pedagoginės pažan- 
gos lėtumą. 

Iš kitos pusės, pedagoginio darbo ypatybės ir pedago- 
ginės pažangos lėtumas padaro tai, kad ypatingas pasižy- 
mėjimas pedagoginių idėjų ir darbų srityje yra nepapras- 
tai apsunkintas. Todėl palyginti nedaug tepriskaitysime 
žmonijos istorijoje tikrai didelių originalių pedagogų kū- 
rėjų, teoretikų ir praktikų. Žinoma, jų būta, ir net ne taip 
maža, bet vis dėlto nei savo skaičiumi, nei savo garsumu 
pasaulyje jie negali lygintis su kitų sričių didžiuoliais, ku- 
rie valdė žmonių valią, mintį ir širdis. Juo labiau todėl yra 
brangintini tie retai atsirasdavę didieji pedagogai, teoreti- 
kai bei praktikai, kurie lėtoje pedagoginėje pažangoje yra 
įsmeigę naujas gaires, nuo kurių pedagoginė pažanga 
vyksta smarkesniu tempu. Nekalbant jau apie tai, kad jų 
nuopelnas yra nepaprastai didelis dėl jų laimėjimų svar- 
bos ir reikšmingumo ištisiems šimtmečiams, jie užsitar- 
nauja ypatingo dėmesio ir pagarbos vienu sau beveik vi- 
suomet bendru savotiškumu, būtent tuo, kad jie eina į 
pasistatytuosius pedagoginius tikslus su visa savo siela, 
t. y. proto, valios ir.širdies pastangomis. Tuo tarpu šita 
ypatybė yra viena iš svarbiausių sąlygų laimėjimui peda- 
goginiame pašaukime. 

Konstatavimas šito fakto galėtų mane nuvesti per toli, 
jei norėčiau jį reikiamai motyvuoti. Nemotyvuosiu todėl 
proto ir valios pastangų reikšmės pedagogui, nes ji mažiau- 
siai gali būti abejojama. Tepažymėsiu čia širdies reikšmę 
pedagoginiam pašaukimui, kas taip ryškiai išeina aikštėn 
didžiųjų pedagogų pavyzdžiuose. 

Pedagoginė problema tam tikra prasme yra Sfinkso 
problema. Per visą žmonijos istoriją Sfinkso mįslė yra 


201 


užduodama kiekvienai suaugusiai kartai tebeaugančios 
kartos atžvilgiu, kiekvienam atskiram auklėtojui jo auklėti- 
nio atžvilgiu. Laiminga ta žmonių karta, kuri sugeba pedago- 
ginę mįslę atspėti; laimingas kiekvienas atskiras auklėtojas, 
jei jis ją savo auklėtiniui atspėja; bet vargas pirmajai ir antra- 
jam, jei pedagoginė mįslė jiems tebelieka ant visados neatspė- 
ta. Dar jiems tebegyvenant, likimas ruošia žiaurų smūgį, ku- 
ris skaudžiai paliečia juos ir dar labiau tuos, kurie buvo 
auklėjami su uždaromis akimis į pedagoginę problemą. Taip 
auklėta visuomenė paprastai yra pasmerkta mirti. 

Čia ir kyla klausimas, ar teisinga yra, kad Sfinkso mįslės ` 
neatspėję žmonės taip žiauriai yra likimo baudžiami: juk 
atspėjamasis sugebėjimas nepareina nuo dorinio nusista- 
tymo, kuris tik vienas tegali būti privalomas gyvenime ir, 
tarp kitko, pedagoginiame pašaukime. Žinoma, jei peda- 
goginės problemos atspėjimas tepareitų vien nuo intelek- 
tualinio nusistatymo, būtų didelis likimo žiaurumas bausti 
auklėtojus už jos neatspėjimą. Bet pasirodo, kad čia, kaip ir 
dažnai gyvenime, tariant giliais Hello žodžiais, „atspėti — 
tai pamylėti“. Ir štai pasirodo, kad pedagoginė Sfinkso pro- 
blema yra lengvai atspėjama tiems, kas pasižymi širdies do- 
vanomis. 

Didieji pasaulio pedagogai kaip tik ryškiai prirodo šitą 
tiesą. Viena iš pagrindinių jų pasisekimo sąlygų visados bu- 
vo karštai mylinti širdis, visados paslanki į pasiaukojimo 
žygius savo aukštam pašaukimui, savo auklėtiniams. Ir šian- 
dien mes minime vieną iš tų didžiųjų pedagogų, kuris pa- 
sižymi ne tik tuo, kad yra suteikęs labai reikšmingų aksti- 
nų naujausios pedagogikos pažangai, bet ir tuo, kad dar 
kartą skaidriai prirodė tą tiesą, jog pedagoginiame pašau- 
kime „atspėti - tai pamylėti“. Šita tiesa yra tikras raktas į 
visus pedagoginio darbo laimėjimus, ir jinai ypatingai svar- 
bu gaivinti savo sąmonėje mums, pedagogams, dabarti- 
niams ir būsimiems, čia susirinkusiems. Ją kaip tik duoda 


202 


progos prisiminti ir didysis Pestalozzi. Jis atspėjo pedago- 
ginę mįslę ir, nežiūrint į nenutrūkstamus savo gyvenimo 
nepasisekimus, vis dėlto laimėjo, nes buvo iš tikro pamylė- 
jęs. Juoju tad sekime! 


APIE STUDIJUOJANČIŲ UŽSIENYJE 
LIETUVIŲ UŽDAVINIUS 


Įžanga. Pasikalbėjimas, bet ne paskaita. 

1. Per paskaitą klausytojai pasilieka per daug pasyvūs. 

2. Per pasikalbėjimą klausytojai yra labai aktyvūs ir to- 
dėl labiau pasinaudoja, jei vedamosios mintys yra iš anksto 
pateiktos susisteminta tvarka. 


I. Pasinaudojimo uždaviniai. 

1. Uždaviniai, bendri visiems bet kur studijuojantiems 
studentams: 

a) gilinimas bendro savo išsiauklėjimo bei išsilavinimo 
(kiekvienas kultūringas kraštas nemaža suteikia progos tęsti 
toliau savo išsiauklėjimą bei išsilavinimą, kuriuodu yra jau 
gautu šeimynoje ir mokykloje); b) specialus pasiruošimas 
vienai kuriai inteligentiškai profesijai (šitas uždavinys su- 
ponuoja, kad prie parinktosios profesijos negalima visai ge- 
rai pasiruošti savo krašte). 

2. Uždaviniai, specialiai privalomi studijuojantiems 
užsienyje studentams lietuviams: 

a) kritiškas įsigyvenimas į svetimo krašto kultūrą (kiek- 
viename kultūringame krašte reikia sąmoningai skirti tai, 
kas yra jame gero ir todėl skolintino, nuo to, kas yra jame 
neigiamo ir todėl vengtino; nepakankamai kultūringas žmo- 
gus, patekęs į aukštesnės kultūros kraštą, greičiau pasisa- 
vina tai, kas yra jame neigiamo, negu tai, kas yra jame tei- 
giamo; iš čion galima išvesti pageidavimą, kad į užsienį 


204 


važiuotų pakankamai susipratę jaunuoliai); b) palyginama- 
sis sugretinimas svetimos kultūros su kultūriniu lietuvių 
tautos stoviu (šitas sugretinimas yra reikalingas tam, kad 
būtų galima sąmoningai orientuotis, kas yra skolintina sve- 
timoje kultūroje lietuvių tautai ir kas yra stropiai saugotina 
tautinėje lietuvių kultūroje); c) individualinis pasisavinimas 
teigiamųjų svetimos kultūros atsiekimų (svetimos kultūros 
laimėjimų perteikimas savo tautai tegali įvykti vien per in- 
dividualinį jų pasisavinimą atskiruose asmenyse); d) pra- 
plėsto kultūrinio akiračio panaudojimas tautinės sąmonės 
sustiprinimui (kultūrinis skolinimasis, sąmoningai daro- 
mas, anaiptol dar nenustelbia tautinės sąmonės, nes kultū- 
riniai pasiskolinimai praturtina tautinės kultūros turinį, bet 
palieka nepaliestomis tautinės individualybės lytis; tuo tar- 
pu juo turtingesnis yra tautinės kultūros turinys, juo ver- 
tingesnė ir originalesnė tampa tautinės individualybės ly- 
tis; idealu šituo atžvilgiu yra organingas suderinimas visiško 
tautinės lyties individualumo su kultūrinio gyvenimo 
didžiausiu universalumu); e) pasiruošimas realizuoti, par- 
grįžus į tėvynę, savo specialybės srityje kultūrinę pažangą 
suvedant į sintezę tautinius motyvus su svetimos kultūros 
laimėjimais (inteligentas yra kultūrinės pažangos nešėjas, 
todėl išėjęs aukštąjį mokslą užsienyje žmogus turi prievo- 
lės savo tėvynėje realizuoti kultūrinę pažangą tiek visuo- 
meniniu, tiek profesiniu savo nusistatymu; architektūros 
pavyzdys). 


II. Patarnavimo uždaviniai. 

2. Patarnavimas savo tautai: 

a) informavimas svetimtaučių apie savo tautą ir jos rei- 
kalus (tik ta tauta randa tinkamą sau vietą tautų draugijoje, 
kuri yra žinoma kitoms tautoms ir yra laimėjusi jų simpati- 
ją; einą užsienyje mokslą lietuviai studentai gali pradėti in- 
formavimą apie savo tautą nuo savo draugų svetimtaučių, 


205 


o paskui net eiti į platesnę svetimo krašto visuomenę pagal 
pasitaikančias galimybes); b) gynimas savo tautos garbės ir 
laimėjimas jai simpatijų garbingu elgimusi (ginti savo tau- 
tos garbę galima atitaisinėjimu šmeižtų ir reagavimu prieš 
tautinės garbės įžeidimus; geriausias patarnavimas savo 
tautai yra laimėjimas jai simpatijų garbingu užsilaikymu ir 
įsigijimu sau viltingų draugų); c) pasiruošimas pastoviai 
tarpininkauti tarp savo tautos ir krašto, kur yra studijuoja- 
ma (tikras tarpininkavimas reikalauja gero svetimos kalbos 
pažinimo ir užmezgimo pažinčių su dabartiniais ir būsi- 
mais svetimo krašto vadais ir šiaip jau inteligentais). 

2. Patarnavimas svetimai tautai. 

a) stengimasis atsilyginti svetimai tautai už tai, kuo yra 
pasinaudota iš jos kultūros (dėkingumo jausmas tautai, iš 
kurios yra pasinaudota kultūriniu atžvilgiu, yra paprasto 
teisingumo reikalavimas; be šito jausmo negalima, tarp kit- 
ko, įsigyti simpatijų svetimoje tautoje); b) supažindinimas 
svetimos tautos su kultūriniais savo tautos laimėjimais (ge- 
riausias atsilyginimas būtų suteikimas svetimai tautai gali- 
mybės mainais pasinaudoti mūsų kultūriniais laimėjimais; 
kultūra yra bonum difusivum sui; teisingas bendravimas rei- 
kalauja abipusio pasinaudojimo). 


Užbaiga. Studijuojantieji užsienyje lietuviai studentai kai- 
po tikros tautų sąjungos ir visuotinosios taikos nešėjai; tik- 
ra tautų sąjunga ir visuotinosios taikos idėja yra dalykai, 
kuriais negalima nesirūpinti mūsų laikais normuojant tarp- 
tautinius santykius; šitomis idėjomis labiausiai susidomėti 
ir sėkmingiausiai joms tarnauti gali tie inteligentai, kurie 
yra užmezgę santykius su vienu kitu svetimu kraštu ir lai- 
mėję ten sau draugų. 


206 


JAUNESNIOJO MOKSLO PERSONALO 
PASIRUOŠIMAS PROFESŪRAI* 
(Keli aukštosios autodidaktikos bruožai) 


Įvedamosios pastabos 


1. Jaunesnioji mūsų mokslininkų karta, palyginant su se- 
nesniąja karta, turi patogesnes sąlygas ta prasme, kad laiku 
sugeba apsispręsti į mokslinę karjerą ir iš anksto ruoštis pro- 
fesūrai; tuo tarpu vyresnioji profesorių karta tos galimybės 
daugumoje atsitikimų nebuvo turėjusi. Bet užtatjaunesnioji 
mokslininkų karta, kaip ir vyresnioji karta, savo pasiruoši- 
me prie profesūros maža tegali naudotis vyresniosios kar- 
tos vadovavimu, nes, viena, pas mus, arba apskritai teori- 
nio pobūdžio fakultetuose, asistentūros dažnai yra 
nominalinio, net ne faktiško pobūdžio, ir, antra, vyresnioji 
karta, neišėjusi pati normalaus ir sistemingo pasiruošimo 
prie pofesūros, nepakankamai tegali padėti savo vadova- 
vimu. Iš to kyla reikalas tiek vyresniajai, tiek jaunesniajai 
mūsų mokslininkų kartai suprasti reikšmę aukštosios au- 
todidaktikos, kuri, kaip tam tikra aukštojo mokslinio lavi- 
nimosi technika, prof. L. Petražyckio supratimu, turėtų pa- 
dėti jauniesiems mokslininkams pasiruošti profesūrai. 

2. Prof. Leonas Petražyckis, žymus prieškarinių laikų pro- 
fesorius juristas Petrapilio universitete, gimęs 1867 m. Vi- 
tebsko gubernijoje ir tragiškai baigęs savo gyvenimą 1931 m. 
Varšuvoje, išleido Sankt Peterburge 1907 m. veikalą (639 psl.) 
„Universitetas ir mokslas“. Šitame veikale autorius išvystė 


* Pranešimas, padarytas Teologijos ir filosofijos fakulteto tarybos po- 
sėdyje 1936 m. spalio 27 d. 


207 


labai įdomią mokslinės kūrybos teoriją, pagrįstą emociona- 
linės psichologijos idėjomis. Veikalas, atremtas į labai ver- 
tingą asmeninį profesoriaus patyrimą ir labai rimtą moks- 
linę kultūrą, skaitomas tarsi nepaprastas mokslininko 
romanas su mokslu ir universitetu. Galima pageidauti, kad 
vyresnieji mokslininkai atgaivintų šitame nesenstančiame 
šaltinyje savo mokslines emocijas, o jaunesnieji rastų veda- 
mųjų nurodymų ir įkvėpimo savo pasiruošimui profesūrai. 

3. Universitetas yra prof. L. Petražyckiui kultūrinis or- 
ganas mokslinei šviesai kurti ir skleisti. Iš mokslo persona- 
lo pusės, jis yra mokslininkų bendruomenė, arba korpora- 
cija, sudaranti mokslinės kūrybos židinį. Prof. L. Petražyckis 
visu griežtumu teigia, kad mokomoji universiteto funkcija 
yra tiesioginėje proporcijoje su jo mokslo kuriamąja funk- 
cija. Todėl, jo supratimu, pasiruošimas profesūrai yra visų 
pirma pasiruošimas mokslinei kūrybai. Šituo tikslu jis rei- 
kalauja iš mokslininko profesoriaus mokslinio geniališku- 
mo arba maksimalinio prisiartinimo prie tokio geniališku- 
mo. Mokslinį geniališkumą jis aptaria kaip tikslingiausią 
intensyviausios kūrybinės emocionalinio pobūdžio energi- 
jos suderinimą su aukščiausiu laipsniu intelektualinio pri- 
sitaikymo mokslo reikalams (psl. 407). Einant šito idealo 
linkme, prisiartinimas prie mokslinio geniališkumo priklau- 
so, pirma, nuo proto kultūros, arba proto išvystymo iki aukš- 
čiausio pajėgumo ir subtilumo laipsnio, ir, antra, nuo moks- 
linio entuziazmo, arba nuo mokslinės emocionalinės 
psichikos susidarymo (psl. 413). Kitaip galima būtų pasa- 
kyti, kad, prof. L. Petražyckio supratimu, mokslinis entu- 
ziazmas, mokslinis įkvėpimas aukščiausia proto kultūra ir 
geriausias panaudojimas gyvybinės energijos mokslo tiks- 
lams yra mokslinės asmenybės pagrindinės žymės. Taigi 
profesorius mokslininkas turi būti mokslinė asmenybė, t. y. 
asmenybė, tvarkanti visą savo gyvenimą ir veikimą ryšium 
su moksliniu pašaukimu. 


208 


I. Pasiruošimas mokslinei kūrybai 
1. Receptyvinis mokslininko lavinimasis 


a) Pirma negu mokslininkas gali pasijusti tikrai pasiruo- 
šusiu mokslinei kūrybai, reikia, kad jis būtų tinkamai išsi- 
lavinęs receptyvine prasme. Per ankstyba mokslinė kūryba 
ne tik gali turėti didelių mokslinių trūkumų, bet dargi yra 
pavojinga subjektyviniu atžvilgiu ta prasme, kad gali per 
anksti sustabdyti receptyvinį procesą mokslininko išsivys- 
tyme. i 
b) Kiekvienas mokslininkas specialistas turi pasisavinti 
visų pirma mokslinį kapitalą iš jau pasiektų mokslinių lai- 
mėjimų; jam tad pirmas uždavinys yra sudoroti mokslinę 
literatūrą, kuri atvaizduoja aktualų jo specialiojo mokslo sto- 
vį. Vėlu rūpintis mokslinio kapitalo įsigijimu tada, kai rei- 
kia jau mokslą dėstyti. Tada reikia sekti mokslinę pažangą 
iš monografinės ir periodinės literatūros. 

c) Visas mokslinis kapitalas, kurį mokslininkas turi įsi- 
gyti anksčiau, negu gali tikrai sėkmingai mokslą dėstyti, 
prof. L. Petražyckio supratimu, susidaro: pirma, iš susipa- 
žinimo su pažinimo mokslu, t. y. su gnoseologija, logika, 
metodologija, antra, iš bendrojo mokslinio išsilavinimo, tre- 
čia, iš susipažinimo su tomis žinijos šakomis, kurios šiaip 
ar taip santykiauja su moksline specialybe, ir, ketvirta, iš 
specialinio mokslinio išsilavinimo savo specialybės srityje. 

d) Paprastai suponuojama, kad pagrindinis mokslinis ka- 
pitalas yra įsigyjamas ryšium su doktorato ir habilitacijos 
įsigijimų; tačiau būtų klaidinga manyti, kad receptyvinis 
išsilavinimas, gaunamas ryšium su moksliniais laipsniais, 
yrajau visai pakankamas tam, kad toliau būtų galima apsi- 
riboti naujų monografijų ir periodinės spaudos sekimu. Ne 
visur ir ne visada mokslinių laipsnių gavimas reiškia pilną 
tam tikro mokslo sudorojimą. 


209 


e) Pagrindinė priemonė receptyviniam mokslo pasisa- 
vinimui yra sistemingai sutvarkyta skaityba. Tuos veika- 
lus, kurie sudaro aukštąjį mąstymo tipą ir sugestyviai iške- 
lia aikštėn mokslinę techniką, prof. L. Petražyckis pataria 
mokslininkams skaityti atkartotinai ir net savintis moky- 
mosi priemonėmis. Sų menkesniais veikalais jis pataria su- 
sipažinti vien informaciniais tikslais. Jauniems mokslinin- 
kams jis ypatingai pataria praktikuoti referuojamąją ir 
kritiškąją recenziją, kuri bene bus geriausia receptyvinė prie- 
monė mokslinei literatūrai pasisavinti. 


2. Emocionalinis mokslininko nusiteikimas 


a) Prof. L. Petražyckis laiko mokslinį procesą ne vien in- 
telektualiniu, bet ir emocionaliniu vyksmu, kur mokslo mei- 
lė, mokslinis entuziazmas, mokslinis užsidegimas ir įkvėpi- 
mas yra stipriausieji mokslinės pažangos akstinai. Todėl ne 
tik intelektualinis, bet ir emocionalinis mokslininko susifor- 
mavimas turi būti siekiamas pasiruošime prie profesūros. 

b) Emocionalinis mokslininko įkaitimas sudaro kaip tik 
tą nuotaiką, kuri persiduoda savotiškos vibracijos būdu 
universiteto klausytojams ir juos labiau nuteikia mokslui 
negu visos kitos akademinių paraginimų priemonės. To- 
dėl emocionalinė mokslinė atmosfera yra būtina sąlyga pa- 
skaitų pasisekimui. Prof. L. Petražyckis teikia jai labai di- 
delės svarbos. 

c) Geriausia priemonė palaikyti savyje mokslinį entu- 
ziazmą, prof. L. Petražyckio supratimu, yra mokslininkui 
įsijungimas į mokslinę kūrybą. Iš vienos pusės, mokslinis 
entuziazmas spiria mokslininką kurti, o iš kitos pusės, pati 
mokslinė kūryba šitą entuziazmą palaiko ir dar labiau di- 
dina ryšium su kūrybinėmis emocijomis, nes mokslinė kū- 
ryba nėra tik vienas minties vyksmas, bet ir tam tikras jaus- 
minis užsidegimas, pagrįstas tiesos meile. 


210 


3. Produktyviai kūrybinis mokslininko nusistatymas 


a) Būtų klaidinga manyti, kad mokslinė kūryba gali pra- 
sidėti vien tada, kai mokslininkas yra visai sudorojęs savo 
mokslo sritį; nors mokslininkui yra vengtina per ankstyba 
kūryba, pakankamai nepagrįsta nei moksline medžiaga, nei 
pažengusia mokslinio mąstymo technika, vis dėlto moksli- 
nė kūryba žemesnio laipsnio ir kuklesnio masto yra vienas 
iš mokslinio išsilavinimo veiksnių. 

b) Prof. L. Petražyckis nustato šitokį atvirkščiai propor- 
cionalinį santykiavimą tarp mokslininko produktyvinio ir 
receptyvinio darbo: „1. Juo aukštesnis intelektualinis moks- 
lininko lygis, juo daugiau laiko ir dirbamosios energijos jis 
gali ir turi su nauda savo moksliniam išsilavinimui (ir taip 
pat mokslui ir žmonijai) skirti produktyviniam mokslo pro- 
cesui receptyvinio proceso sąskaita. 2. Sulig tuo, kaip yra 
pasiekiamas vis didesnis protinis virtuoziškumas, arba net 
sulig tuo, kaip vis tobuliau yra apvaldoma tam tikro moks- 
lo mąstomoji technika su pagalba atitinkamo mokslinio la- 
vinimosi darbo, mokslininko gyvenime vis daugiau vietos 
turi gauti mokslinė kūryba su atitinkamu receptyvinio pro- 
ceso vaidmens mažinimu“ (psl. 460-461). Tai anaiptol ne- 
reiškia, kad mokslininkui gali ateiti laikas, kad jis bus atpa- 
reigotas nuo monografinės ir periodinės literatūros 
skaitymo, arba kad jis jau nebegalės iš kitų mokslininkų nie- 
ko pasimokyti. | 

c) Mokslinei kūrybai prof. L. Petražyckis reikalauja tam 
tikrų prigimtųjų gabumų, bet jis daug didesnės svarbos ski- 
ria išsilavinimo linkmei, būtent, lavinamųjų procesų inten- 
syvumui ir racionalumui. Su dideliu prigimtuoju kapitalu 
galima menkai pasireikšti mokslinėje kūryboje, ir atvirkš- 
čiai, su menku prigimtuoju kapitalu, bet su tinkamu išsila- 
vinimu ir nuolatiniu intensyviu ir racionaliu lavinimusi ga- 
lima pasiekti gerų vaisių mokslinėje kūryboje. 


211 


d) Labai vertinga priemonė mokslinei kūrybai skatinti 
ir kontroliuoti yra pranešimai apie savo mokslo darbus aka- 
deminių kolegų susirinkime ir kritiški šitų pranešimų svars- 
tymai. Išklausymas nuomonių kitų žmonių, reikalas pagrįsti 
savo išvadžiojimus ir ginti savo nusistatymus gali turėti ne- 
mažos reikšmės mokslinės kūrybos linkmei, vertingumui 
ir subrendimui. 


4. Profesorius mokslininkas ir profesorius pedagogas 


a) Prof. L. Petražyckio įsitikinimu, universitetinio mo- 
kymo sėkmingumas priklauso nuo to, kiek akademinės stu- 
dijos pasiseka pagrįsti trimis esminiais mokslinės psichi- 
kos pradais, kuriais yra: pirma, mokslinis užsidegimas ir 
entuziazmas, antra, virtuoziškoji mokslinio mąstymo tech- 
nika, trečia, aukštesnės rūšies pažintys, t. y. moksliškieji įsi- 
tikrinimai, originaliai laimėti ir giliai pergyventi (psl. 515). 
Iš čia prof. L. Petražyckis daro išvadą, kad pedagoginė uni- 
versiteto įtaka yra tiesioginėje proporcijoje su jo profeso- 
rių, kaip mokslininkų, mokslišku užsidegimu ir moksline 
kūryba. 

b) Profesoriaus aktyviniame darbe yra visa eilė moksli- 
nių funkcijų: pirma, kūrybinis mokslinis darbas, antra pro- 

fessio scientiae, trečia, mokslinės literatūros sekimas, ketvir- 
ta, įvairūs praktinio pobūdžio darbai su studentais, 
doktorantais ir t. t. Visos šitos funkcijos turi būti subordi- 
nuotos moksliniam įkvėpimui, kuris duoda toną visai moks- 
linei profesoriaus asmenybei. Jaunas mokslininkas visą sa- 
vo laiką ir energiją turi racionaliai suskirstyti tarp šitų 
funkcijų taip, kad kiekviena iš jų galėtų tinkamai išsivysty- 
ti ryšium su visomis kitomis. 

c) Kaip kliūtis harmoningam mokslinės profesoriaus as- 
menybės išsivystymui prof. L.Petražyckis nurodo, pirma, 
pertrauką mokslinėje akcijoje ir kūryboje, ir, antra, konku- 


212 


renciją kitų emocijų, nesuderinamų su moksline psichika. 
Pirmuoju atveju turima galvoje apsileidimą mokslinėje kū- 
ryboje, arba mokslinių veikalų rašyme, antruoju atveju - 
derinimą mokslinės karjeros su pašaliniais darbais. Prof. L. 
Petražyckis principialiai pasmerkia profesoriaus vertimąsi 
įvairiais darbais, kaip kenksmingą mokslinei psichikai ir 
ardantį mokslinę profesoriaus asmenybę. 


II. Pasiruošimas 
aukštojo mokymo darbui 


1. Pasiruošimas paskaitų skaitymui 


a) Tarp mokymo funkcijų, kurias profesoriui tenka pa- 
prastai atlikinėti, paskaitų skaitymas yra, prof. L. Petražyc- 
kio giliu įsitikinimu, svarbiausia ir vertingiausia, nes pa- 
skaitos yra sėkmingiausia priemonė klausytojams įjungti į 
aukštesnį mokslinės minties darbą ir į emocionalinį pergy- 
venimą tų intelektualinių vertybių, kuriomis gyvena ir su- 
sižavi profesorius. 

b) Paskaita, prof. L. Petražyckio supratimu, yra gyvas, 
balsiai pareiškiamas mokslinio mąstymo vyksmas, viešai 
demonstruojamas klausytojams; ji turi duoti tai, ko nesu- 
geba duoti vadovėliai, spausdinti kursai ir šiaip mokslinė 
literatūra. Ji, būtent, turi atvaizduoti paskutinę mokslo pa- 
žangą, sukelti klausytojuose mokslinių emocijų, mokslinių 
interesų ir šiaip mokslo meilės. Todėl savo esme paskaita 
turi būti tikra professio scientiae, mokslinis pamokslas, jun- 
giąs savyje aukščiausią intelektualinę kultūrą su tam tikru 
emocionaliniu patosu, pagrįstu tiesos meile. 

c) Prof. L. Petražyckis buvo kuo griežčiausiai nusistatęs 
prieš paskaitų skaitymą iš rašto. Kad paskaitos galėtų bū- 
ti tikros laidininkės moksliniam mąstymui, moksliniams 


213 


interesams, mokslinėms emocijoms ir šiaip intelektualiniam 
pakilimui, joms reikalingas yra tam tikras kūrybinis įkvė- 
pimas, kad ir reproduktyvinio pobūdžio. Tai pasiekiama 
vien tada, kai paskaita yra išreiškiama gyvu žodžiu, atitin- 
kančiu gyvą aktualų profesoriaus minties vyksmą. „Nor- 
mali judinamoji psichinė paskaitos galia, atitinkanti moks- 
lininko profesoriaus ir mokslo įstaigos universiteto prigimtį 
ir reikalinga jos pasisekimui, yra, — sako prof. L. Petražyc- 
kis, - ne pedagogo psichika, bet mokslininko, kurį įkvepia 
jo moksliniai įsitikrinimai, būtent, tai, ką jis laiko tiesa, ir 
ypač tai, ką jis yra atidengęs kaip tiesą, bet, žinoma, taip 
pat ir kitos mokslinės tiesos“ (psl. 187). „Klausymas laisvų 
kurio nors mąstytojo samprotavimų ir svarstymų yra ge- 
riausia iš visų priemonė patekti į intyminę jo mąstomųjų 
procesų laboratoriją“ (psl. 220). 

d) Iš šitų labai reikšmingų teigimų jauniems mokslinin- 
kams galima padaryti išvadą, kad viena iš tinkamo pasi- 
ruošimo profesūrai sąlygų yra įsigijimas sugebėjimo gyvu 
žodžiu paskaityti paskaitą. Šitas sugebėjimas priklauso, iš 
vienos pusės, nuo tam tikrų psichinių Žmogaus dispozici- 
jų, o iš kitos pusės - nuo intelektualinio pasiruošimo, ku- 
riame du momentai yra ypatingai svarbūs: pirma, pakan- 
kamas mokslinis kapitalas, arba erudicijos bagažas, ir, antra, 
visiškas susigyvenimas su mąstomaisiais savo mokslo pro- 
cesais. Normaliai šitie dalykai turi būti įsigyti anksčiau, ne- 
gu pradedama skaityti paskaitas iš savo specialybės. 

e) Prof. L. Petražyckio supratimu, ne smulkus, didak- 
tiškai rūpestingas mokslinių pažinčių kramtymas ir ne vie- 
nas tik pozityvinių žinių teigimas turi sudaryti paskaitos 
turinį, bet laisvas reproduktyvinis aukštai moksliškas išpa- 
žinimas mokslinių įsitikrinimų, racionaliai pagrindžiamų, 
kritiškai apginamų ir palyginamai sugretintų su priešingo- 
mis pažiūromis. Paskaitų skaitymo klausime prof. L. Petra- 
žyckis ne tiek yra linkęs rūpintis didaktikos reikalavimais, 


214 


kiek mokslinės nuotaikos sudarymu tų nepagaunamų psi- 
chinės vibracijos ryšių, kurie leidžia intuityviai pagauti 
mokslines tiesas, šiaip jau neprieinamas iš mokslinės lite- 
ratūros, atpalaiduotos nuo mokslinių emocijų. 

f) Skelbdamas didelę reikšmę gyvu žodžiu skaitomų pa- 
skaitų, prof. L. Petražyckis anaiptol nėra linkęs mažinti kur- 
so rašymo reikšmės. Jis ne kartą primygtinai skelbia, kad 
pirmą vietą mokslininko profesoriaus darbe turi užimti 
mokslo veikalų rašymas ir kad mokslinės kūrybos įkvėpi- 
mas yra aukštesnio laipsnio negu reikalingas paskaitoms 
reproduktyvinio pobūdžio įkvėpimas, nes pastarasis yra iš- 
vestinis ir remiasi pirmuoju. Jaunam mokslininkui ryšium 
su tuo būtų galima patarti rašyti bent trumpai kuo origina- 
liausiu kūrybiniu būdu savo specialybės dalyką, žinant, kad 
rašymas fiksuoja įsigytus laimėjimus, pagilina ir paaštrina 
mokslinės minties procesus, išplečia mokslinės terminolo- 
gijos ir frazeologijos ribas ir padaro dalyką labiau savą. To- 
kios rūšies raštai, skiriami spaudai ar tiktai sau, yra sykiu 
viena iš priemonių pasiruošti paskaitų skaitymui. 


2. Pasiruošimas vadovavimui pratyboms 


a) Universitetinis lavinimas turi savo uždaviniu įpratin- 
ti klausytojus moksliškai mąstyti. Per paskaitas šitas užda- 
vinys yra vykdomas tuo, kad jose, tariant prof. L. Petražyc- 
kio žodžiais, „tiesų mokymo pradas turi būti pajungtas 
tiesos ieškojimo ir pasiekimo pradui“ (psl. 318), arba, di- 
daktiškai tariant, tetinis, arba teikiamasis, momentas turi 
būti pajungtas heuristiniam, arba randamajam, momentui. 
Paskaitos vis dėlto klausytojams yra receptyvinio pobūdžio. 
Tuo tarpu moksliškas mąstymas studentuose gali išsivys- 
tyti vien tada, jei prie receptyvinio momento prisideda pro- 
duktyvinis randamasis momentas. Tam tikslui ir turi tar- 
nauti akademinės pratybos. 


215 


b) Prof. L. Petražyckis, labiausiai gindamas universiteti- 
nių paskaitų prestižą prieš jų pavertimą praktiniais darbais 
be tikro moksliško užsimojimo, palyginti nedaug rūpinosi 
akademinių pratybų klausimu. Jis tik griežtai reikalavo, kad 
skaitomi per pratybas referatai būtų tikrai vertingi moksli- 
niu atžvilgiu. Jis smerkė skaitymą per pratybas gimnazis- 
tiškų darbų, įrodinėdamas, kad šiaip jau skaitymas mažai 
vertingų mokslo veikalų turi savo neigiamąją pusę, nes pa- 
žemina mokslinės minties lygį iki moksliško diletantizmo, 
ir kad skaitymas universitete gimnazistiškų referatų yra dar 
bergždesnis darbas. 

c) Kad akademinės pratybos galėtų būti tikrai sėkmin- 
gos, yra būtina pakelti dalyvių darbą iki produktyvinio ak- 
tyvumo. Šitam reikalui vėl geriausiai gali patarnauti moks- 
linė pratybų vedėjo asmenybė, nes tik aktyvios mokslinės 
dvasios kupinas mokslininkas tegali pratybų dalyviuose už- 
degti aktyvinį ir produktyvinį užsimojimą. Taigi pratybų 
reikalui jaunieji mokslininkai turi išvystyti savyje mokslinį 
aktyvumą, kuris ryšium su kitomis mokslinėmis emocijomis 
įstengtų palaikyti reikiamą veiklumą pratybų dalyviuose. 

d) Ruošimasis vadovavimui pratyboms turi dar grynai te- 
orinę prasmę, būtent, išsiaiškinimą akademinių pratybų es- 
mės, galimų rūšių kiekvienoje mokslo srityje, galimų priemo- 
nių ir t. t. Akademinių pratybų klausimas iki šiolei yra mažai 
išaiškinta problema, kuria susirūpinti ir spręsti turi kiekvie- 
nas mokslininkas, besiruošiąs profesūrai. Be kita ko, čia lieka 
dar ne visai išaiškintas klausimas apie pratybų suskirstymą į 
pradedamąsias, paprastąsias ir atbaigiamąsias pratybas. 


3. Pasiruošimas moksliniam bendravimui su klausytojais 


a) Paskaitos ir vadovavimas pratyboms yra tiesioginės 
profesoriaus pareigos, o mokslinis bendravimas su savo klau- 
sytojais yra netiesioginė arba net negriežta pareiga, kuri ta- 


216 


čiau yra labai reikšminga akademiniame profesoriaus pašau- 
kime. Tai yra neoficialinis patarnavimas savo klausytojams, 
taip sakant, mokslinio apaštalavimo tvarkoje. Kartais kaip 
tik todėl, kad toks bendravimas išeina iš oficialinio tarnavi- 
mo ribų, yra pasiekiami labai žymūs rezultatai su ta rinktine 
„klausytojų grupe, su kuria bendravimas itin yra glaudus. 

b) Moksliniam bendravimui su savo klausytojais yra ge- 
riausiai nusiteikęs toks mokslininkas, kuris yra tikra moks- 
linė asmenybė, nesigailinti jokių pastangų savo mokslui 
skleisti ir randanti malonumą skelbti savo mokslą kiekvie- 
na proga ir ypač savo klausytojų tarpe. Šitam reikalui rei- 
kalingas yra tam tikras mokslininko išsiauklėjimas, kuris iš 
tikrųjų yra ne kas kita, kaip nusiteikimas aktyviam moksli- 
niam apaštalavimui. 

c) Mokslinis bendravimas su savo klausytojais reikalau- 
ja ne tik šito nusiteikimo moksliniam apaštalavimui, bet ir 
visų tų kvalifikacijų, kurių reikalauja paskaitos ir pratybos. 
Mokslininkas su mažu moksliniu kapitalu, arba erudicijos 
bagažu, nepakankamai painformuotas apie paskutinius 
mokslo laimėjimus ir mokslinę literatūrą, nepasižymįs įpras- 
tiniu mokslinės minties virtuoziškumu, neturįs stipresnių 
mokslinių pergyvenimų, arba emocijų, savaime supranta- 
ma, mažai bus linkęs moksliškai bendrauti su savo klausy- 
tojais ir tikriausiai šituo bendravimu bodėsis. 


III. Pasiruošimas kultūrinei misijai 
savo tėvynėje ir tarptautiniam 
moksliniam bendradarbiavimui 


1. Svetimųjų kalbų pasisavinimas 


a) Profesorius yra ne tik mokslo kūrėjas ir jo skleidėjas 
savo klausytojų tarpe, bet ir savo universiteto, savo krašto 


217 


mokslo atstovas, kuris turi būti pasiruošęs kiekvienu metu 
reprezentuoti savo mokslą ir savo kraštą tarptautinėje plot- 
mėje. Kitaip tariant, normaliose sąlygose kiekvienas profe- 
sorius turi būti pasiruošęs tarptautiniam moksliniam ben- 
dradarbiavimui. Šitam dalykui yra reikalingas svetimų 
pasaulinės reikšmės kalbų pažinimas. Nekalbant jau apie 
tai, kad kelios svetimos kalbos yra reikalingos mokslo seki- 
mui įvairiuose kultūringuose kraštuose, kalbos yra taip pat 
reikalingos tarptautiniam moksliniam bendravimui ir ben- 
dradarbiavimui. 

b) Tarptautiniam moksliniam bendravimui ir bendradar- 
biavimui pageidaujama vartoti kelias kalbas susižinojimo 
reikalams ir bent vieną pasaulinės reikšmės kalbą taip pa- 
sisavinti, kad būtų galima šita kalba laisvai daryti moksli- 
nių pranešimų ir taisyklingai rašyti mokslinius straipsnius. 
Mokslininkas, nesugebąs visai taisyklingai reikštis savo 
mokslo srityje ar prancūzų, ar anglų, ar vokiečių, ar italų 
kalba, nėra pasiruošęs tarptautiniam moksliniam bendra- 
vimui ir bendradarbiavimui. 


2. Gavimo ir davimo darbas tautiniame ir tarptautiniame 
intelektualiniame bendradarbiavime 


a) Lankymasis į kultūrinius centrus moksliniais tikslais 
ir šiaip jau mokslinės komandiruotės yra tikriausia prie- 
monė gauti iš kitų tautų tai, kas jas charakterizuoja moksli- 
nės kūrybos atžvilgiu. Svarbu, kad jaunieji mokslininkai ne- 
praleidinėtų pasitaikančių progų apsilankyti užsienyje savo 
specialybės pagilinimui. Tarptautiniai mokslininkų specia- 
listų kongresai ir konferencijos turi būti panaudojami pas- 
kutiniam mokslo žodžiui patirti ir pažintims užmegzti su 
kitų kraštų mokslininkais. 

b) Ruošdamasis receptyviniu ir kūrybiniu būdu profe- 
sūrai ir savindamasis kitų kraštų mokslinius laimėjimus, 


218 


jaunas mokslininkas turi turėti intenciją maksimaliai patar- 
nauti savo krašto, savo tėvynės mokslui ir intelektualinei 
kultūrai. Kiekvienas profesorius turi savo tautoje atlikti tam 
tikrą kultūrinę misiją ir savo moksline kūryba, ir mokslo 
skleidimu, ir aukštesnių intelektualinių įpročių sudarymu 
visuomenėje, ir savo mokslo patarnavimais svarbiems vi- 
suomenės reikalams. Todėl jaunasis mokslininkas turi ruoš- 
tis profesūrai su supratimu būsimos kultūrinės misijos sa- 
vo tėvynėje ir iš anksto teirautis, kuo ir kaip jo specialybė 
gali būti naudinga tautai, visuomenei, valstybei. 

c) Sykiu kiekvieno jauno mokslininko ambicijos uždavi- 
niu turi būti pakilti į europiškąjį mokslinės kūrybos lygį ir 
ne tik savintis laimėjimų iš bendro mokslinio žmonijos lo- 
byno, bet ir jį praturtinti savo moksliniais laimėjimais. Kiek- 
vienas mokslininkas turi stengtis savo individualinius lai- 
mėjimus paskelbti bent viena kuria pasaulinės reikšmės 
kalba, kad tuo būdu galėtų išeiti į tarptautinio mokslo plot- 
mę. Iki šiolei šita garbinga tautinio mokslo reprezentacija 
pasauliniame forume mažai tegalėjo būti vykdoma vyres- 
niosios mokslininkų kartos, reikia tikėtis, kad jaunesnioji 
mūsų mokslininkų karta bus laimingesnė šituo atžvilgiu ir 
sugebės garbingai pasirodyti pasaulinėje mokslinėje kūry- 
boje. Bet kad tai faktiškai galėtų įvykti, reikia, kad toji karta 
turėtų aiškų šito uždavinio supratimą ir tvirtą atitinkamą 
pasiryžimą. 


Baigiamasis žodis 


Iš viso, kas pasakyta, galima padaryti išvadą, kad pasi- 
ruošimas profesūrai yra labai rimtas ir sudėtingas uždavi- 
nys, kuris reikalauja iš mokslininko racionaliai sutvarkyti 
savo laiką ir darbą pagal ruošimosi profesūrai reikalavi- 
mus, sutelkti visas savo gyvybines pajėgas viena mokslinio 


219 


pašaukimo linkme, giliai susikoncentruoti savo specialy- 
bės srityje ir nuolat ir pažangiai dirbti aukštosios autodi- 
daktikos darbą, kad galėtų susidaryti ta mokslinė asme- 
nybė, kuri yra pažiba universitetui, garbė tėvynei ir 
džiaugsmas visai žmonijai. 


VEDAMOSIOS RUOŠIMOSI 
PROFESŪRAI IDĖJOS 


„Vytauto Didžiojo universiteto žinių“ 5 numeryje buvo įdė- 
tas mano pranešimas apie „jaunesniojo mokslo personalo 
pasiruošimą profesūrai“!. Tas pranešimas buvo visų pirma 
teorinio pobūdžio ir beveik nelietė praktinio klausimo apie 
mūsų universiteto jaunesniojo personalo ruošimąsi profe- 
sūrai. Dabar norėčiau paliesti kaip tik šitą praktinę klausi- 
mo pusę ir pranešti, kokį nutarimą yra padaręs fakultetas, 
kuriame man tenka dirbti. 

Šiuo metu mūsų universiteto mokslo personalas susida- 
ro iš maždaug 300 žmonių. Apytikriu apskaičiavimu šita- 
me skaičiuje yra 115 senesnės formacijos žmonių; kiti, t. y. 
apie 185 žmonės, yra jau pokarinės formacijos. Didžiausio- 
je daugumoje šie pastarieji priklauso prie jaunesniojo ir pa- 
dedamojo personalo ir iš dalies prie privatdocentų. Bet išjų 
jau yra tam tikra dalis, kuri priklauso prie vyresniojo per- 
sonalo. Naujosios formacijos personalo dauguma yra bai- 
gusi universitetą Lietuvoje ir yra anksti apsisprendusi eiti 
akademinės karjeros keliu. Šiuo metu iš 175 skaitančių pa- 
skaitas dėstytojų trečdalis (taip pat apytikriu apskaičiavi- 
mu) jau priklauso prie naujosios formacijos mokslininkų. 
Ateityje šių pastarųjų sunkimasis į vyresniojo personalo vie- 
tas bus; reikia tikėtis, dar spartesnis, taip kad po kitų pen- 
kiolikos metų vargu ar tarp universiteto dėstytojų liks nors 
trečdalis senosios formacijos mokslininkų. 

Naujoji mokslininkų karta dažniausiai yra vykusiai 


221 


atrinkta, pasižymi gabumais ir yra turėjusi maždaug nor- 
malias sąlygas eiti mokslą ir apsispręsti akademiniam dar- 
bui. Joje jau žymiai mažiau jausti tasai atsitiktinis pobūdis, 
kuriuo pasižymėjo didžiausioji pirmosios mokomojo per- 
sonalo kartos dauguma. Pirmosios kartos žmonės dažniau- 
siai yra patekę į akademinį darbą su žymiu pavėlavimu, be 
specialaus tam pasiruošimo ir po ilgesnio ar trumpesnio 
vingiavimo įvairiuose gyvenimo keliuose. Negalėjimas lai- 
ku apsispręsti į akademinę karjerą, iš vienos pusės, ir karo 
bei revoliucijos laikai, iš antros pusės, neleido senesniajai 
mokslininkų kartai anksti pradėti ir ilgesniam laikui susi- 
telkti ramiame specializavimosi darbe ir sykiu sistemingai 
pasiruošti profesūros pareigoms. 

Nežiūrint į tuos mūsų pirmosios mokslininkų kartos trū- 
kumus, jai teko dirbti pernelyg sunkų darbą. Jai, būtent, 
atiteko uždavinys suorganizuoti aukštąją mokslo ir moky- 
mo įstaigą neturint nei tinkamo pasiruošimo, nei moksli- 
nės literatūros savo kalba, nei net paprastos mokslinės ter- 
minijos. Negalima po to stebėtis, kodėl mūsų universitetas 
iš pat pradžios nėra atsistojęs tinkamoje aukštumoje ir nėra 
pasidaręs visuotinai reikšmingu mokslo židiniu su tvirto- 
mis akademinėmis tradicijomis. 

Dabar ryšium su jaunesniosios mokslininkų kartos au- 
gimu, jos brendimu, atsidaro geresnė perspektyva į ateitį. 
Šitai kartai netenka jau rūpintis paprasčiausiu organizaci- 
niu akademinio darbo tvarkymu. Be to, beveik kiekvienoje 
mokslo srityje jau padėti tam tikri tautinio darbo pagrin- 
dai: būtent, pagaminta šiokia tokia mokslinė literatūra lie- 
tuvių kalba ir bent provizoriniu būdu sutvarkyta mokslinė 
lietuvių terminija. Tiesa, dar negalėjo susidaryti rimtų ir tvir- 
tų akademinių tradicijų, kurios galėtų palaikyti intensyvia- 
me stovyje mokslinius įpročius ir kūrybinę nuotaiką. Bet vis 
dėlto per penkiolika metų daug kas pasiekta, o kas svarbiau- 
sia, patiesti pagrindai geresnei Lietuvos mokslo ateičiai. 


222 


Šita ateitis daugiausia priklausys nuo to, kaip bus pasi- 
ruošusi profesūros pareigoms jaunoji mokslininkų karta. Ji, 
kaip sakyta, daugeliu atžvilgiu yra laimingesnė negu se- 
nesnioji mokslininkų karta; bet ir jai tenka pergalėti dar aps- 
čiai sunkenybių. Jinai yra pradėjusi savo laiku ir tiesiogi- 
nių būdu ruoštis akademiniam pašaukimui, bet ji dar 
neranda, kaip buvo užsiminta, nei pakankamai tvirtų aka- 
deminių tradicijų, nei pakankamai patyrusios vadovybės 
vyresniojoje savo kolegų kartoje. Todėl jaunosios moksli- 
ninkų kartos ruošimasis profesūrai dažnai vyksta savaimin- 
gai, nepriklausomai nuo vyresniosios kartos įtakos. 

Antra vertus, gabesnieji mūsų šviesuomenės žmonės (o 
prie tokių, be abejo, priklauso jaunesnioji mūsų mokslinin- 
kų karta) negali dar, mūsų kultūrinio gyvenimo aplinky- 
bėse, visiškai nerūpestingai atsidėti pasiruošimui prie savo 
akademinės specialybės. Jei gyvenimas šiuo metu nereika- 
lauja iš mūsų inteligento tokio universalumo, kuris kad bu- 
vo reikalingas dar prieš karą, tai vis dėlto gabesnis intelek- 
tualas ir dabar yra intensyviai angažuojamas į darbą išsyk 
keliose veikimo srityse, pavyzdžiui, visuomeninėje, kultū- 
rinėje, tautinėje, politinėje, o kartais ir praktinėse profesijo- 
se. Pas mus dar nėra tiek aktyviai pasireiškusių įvairiose 
srityse inteligentų, kad specializavimasis galėtų vykti griež- 
tai pagal atskiras veikimo sritis. Todėl dar tam tikra mūsų 
jaunųjų mokslininkų dalis yra per daug absorbuojama įvai- 
riose veikimo srityse šalia akademinio darbo. O tai, žino- 
ma, negali neigiamai neatsiliepti į pasiruošimą profesūrai. 

Prof. L. Petražyckis minėtame aną kartą veikale „Uni- 
versitetas ir mokslas“ konstatuoja, kad gražiausios viltys, 
kurios buvo keliamos jaunų gabių kandidatų į profesorius, 
labai dažnai niekais nueidavo, jei ruošimasis profesūrai ne- 
stovėjo aukštumoje. Juo labiau kandidatas, paliktas pats sau 
aplinkoje, kurioje nėra tvirtų akademinių tradicijų, ir dargi 
tos aplinkos traukiamas į pašalinius darbus, labai lengvai 


223 


gali iškrypti iš savo akademinio pašaukimo kelio ir gali pa- 
sirodyti visai nepajėgus tada, kai apnašlėjusi katedra pa- 
šauks jį į atsakingą darbą. 

Akivaizdoje to, kad buvo pasakyta, iškyla savaime rei- 
kalas susirūpinti sudarymu sąlygų, kuriose jaunoji moksli- 
ninkų karta galėtų kuo geriausiai pasiruošti profesūros pa- 
reigoms. Kiekvienas vadovas, turįs savo žinioje jaunesnįjį 
personalą, turėtų pirmas šiuo reikalu susirūpinti ir padary- 
ti visa, kas nuo jo priklauso. Bet šalia to darbo, kurį indivi- 
dualiai dirba kiekvienas asistentas savo patrono vadovy- 
bėje, būtų labai naudinga, jei aukštosios autodidaktikos 
problemos rastų platesnį susidomėjimą tarp mūsų moko- 
mojo personalo. 

Kitas dalykas, itin svarbus jaunesniajam mokslo perso- 
nalui, yra įsisąmoninimas reikalo sąmoningai ruoštis pro- 
fesūrai ir sykiu suradimas tų priemonių, kuriomis šitas pa- 
siruošimas gali būti siekiamas. Šituo atžvilgiu būtų 
naudinga rekomenduoti jaunesniojo mokslo personalo dė- 
mesiui tuos būdus, kurie ypatingai yra svarbūs ruošiantis 
akademinei karjerai. Sykiu susirūpinimas ruošimosi profe- 
sūrai klausimu būtų naudingas taip pat ir vyresniajam 
mokslo personalui, kuris ta proga būtų savaime paragintas 
susidomėti savo trūkumais ir juos, kiek galima, šalinti. 

Remdamasis nurodytais sumetimais, Teologijos ir filo- 
sofijos fakultetas savo posėdyje, įvykusiame 1936 m. lap- 
kričio 24 d., nutarė rekomenduoti savo jaunesniajam moks- 
lo personalui žemiau spausdinamas „vedamąsias ruošimosi 
profesūrai idėjas“. Jos liečia šito ruošimosi uždavinius, są- 
lygas ir priemones ir, žinoma, neišeina iš tų ribų, kurias 
užbrėžia grynai teorinis fakulteto pobūdis. Jos, būtent, ne- 
liečia laboratorinio ir praktinio lavinimosi klausimų, kurie 
gali būti aktualūs kitų fakultetų jaunesniajam mokslo per- 
sonalui jo ruošimesi prie profesūros. Štai Teologijos ir filo- 
sofijos fakulteto nutarimas: 


224 


„Teologijos ir filosofijos fakultetas 1936 m. lapkričio mėn. 
24 d. posėdyje priėmė šiuos principus, rekomenduojamus 
savo jaunesniojo mokslo personalo dėmesiui: 


I. Uždaviniai 


1. Jaunas mokslininkas, turįs pasiruošti profesūrai, turi 
įsisąmoninti keturis uždavinius: pirma, pasiruošimą moks- 
linei kūrybai, antra, pasiruošimą aukštojo mokymo darbui, 
trečia, pasiruošimą kultūrinei misijai savo tėvynėje, ketvirta, 
pasiruošimą tarptautiniam moksliniam bendradarbiavimui. 

2. Pasiruošimas mokslinei kūrybai yra pagrindinis ir 
svarbiausias ruošimosi profesūrai uždavinys, nes ryšium 
su šito uždavinio išpildymu susidaro mokslinė profesoriaus 
asmenybė, nuo kurios priklauso visų kitų akademinio pa- 
šaukimo uždavinių išsprendimas. Pasiruošimas mokslinei 
kūrybai reikalauja: pirma, mokslinio kapitalo įsigijimo re- 
ceptyviniu procesu, antra, emocionalinio mokslinio nusi- 
teikimo, trečia, didelio mokslinės minties virtuoziškumo ir, 
ketvirta, produktyvinio kūrybinio nusistatymo. 

3. Pasiruošimas aukštojo mokymo darbui turi eiti glau- 
džioje priklausomybėje nuo pasiruošimo mokslinei kūry- 
bai, nes tikras mokomosios universiteto funkcijos pasiseki- 
mas priklauso nuo jo mokslo kuriamosios funkcijos. 
Pasiruošimas aukštojo mokymo darbui faktiškai reiškia pa- 
siruošimą, pirma, paskaitų skaitymui, antra, vadovavimui 
pratyboms ir, trečia, moksliniam bendravimui su savo klau- 
sytojais. 

4. Pasiruošimas kultūrinei misijai savo tėvynėje reika- 
lauja iš mokslininko susipažinti su mokslinės savo specia- 
lybės padėtimi tėvynėje, ištirti jos pažangumo perspekty- 
vas ir pasiruošti maksimaliai patarnauti savo specialybe 
tautai, visuomenei ir valstybei. 


225 


5. Pasiruošimas tarptautiniam moksliniam bendradar- 
biavimui reikalauja, pirma, susipažinimo su tarptautine sa- 
vo specialybės padėtimi, antra, maksimalinio pasisavinimo 
kitų kraštų mokslinių laimėjimų, trečia, įsigijimo priemo- 
nių tarptautiniam moksliniam bendravimui ir, ketvirta, pa- 
siruošimo paskelbti svetimomis kalbomis tuos savo moks- 
linės kūrybos laimėjimus, kurie gali turėti reikšmės kitiems 
kraštams. 


II. Sąlygos 


1. Akademinis pašaukimas tik tada gali būti realizuoja- 
mas mokslininko asmenybės pasireiškime, pirma, kai šitas 
pašaukimas laikomas sprendžiamuoju veiksniu Žmogaus 
gyvenime, antra, kai jam realizuoti sutelkiama didžiausia 
gyvybinių žmogaus pajėgų dalis, trečia, kai racionaliai ir 
sąmoningai sutvarkomas savo laikas ir darbas pasiruoši- 
mo profesūrai tikslu ir, ketvirta, kai susikoncentruojama vie- 
nos kurios mokslinės specialybės srityje. 

2. Pasiruošimo profesūrai pirmoji sąlyga yra aktyvus ir 
radikalus apsisprendimas pagal akademinį savo pašauki- 
mą. Jei kas iš viso neturi akademinio pašaukimo arba, turė- 
damas jį, neapsisprendžia pagal jį visiškai, negali tinkamai 
pasiruošti profesoriaus karjerai. 

3. Antroji sąlyga reikalauja ne tik apsispręsti pagal aka- 
deminį pašaukimą, bet ir jam skirti savo gyvybines pajė- 
gas, nesiblaškant tarp įvairių darbų ir kelių profesijų, išsyk 
praktikuojamų. 

4. Trečioji sąlyga reikalauja taip sutvarkyti savo laiką ir 
darbą, kad sunkus ir komplikuotas pasiruošimas profesū- 
rai galėtų būti realizuojamas pagal intelektualinio darbo ra- 
cionalizacijos principus, kaip to reikalauja aukštoji autodi- 
daktika. 


226 


5. Ketvirtoji sąlyga reikalauja susikoncentruoti vienos 
mokslinės specialybės srityje ir siekti šitoje srityje didžiau- 
sios erudicijos ir didžiausio mokslinės minties virtuoziš- 
kumo. 


III. Priemonės 


1. Pagrindinės pasiruošimo mokslinei kūrybai priemo- 
nės yra: pirma, susijusios su doktoratu ir habilitacija studi- 
jos ir rašymas mokslo veikalų, kurie turi savo uždaviniu, iš 
vienos pusės, sudoroti mokslinius kitų laimėjimus, o iš ki- 
tos pusės, pakelti mokslinę mintį į mokslinės kūrybos lygį; 
antra, niekados nenutrūkstamas monografinės literatūros 
ir specialinės periodinės spaudos sekimas; trečia, įsijungi- 
mas savo raštais ir darbais į aktualinę mokslinę kūrybą sa- 
vo specialybėje; ketvirta, atsidėjimas referuojamajai ir kri- 
tiškajai recenzijai; penkta, pranešimai apie savo mokslinius 
darbus kolegų susirinkimuose ir jų bendras apsvarstymas 
nuoširdaus kolegialumo nuotaikoje; šešta, lankymasis į 
mokslinės kūrybos centrus ir betarpiškas sekimas didelių 
mokslininkų kūrėjų darbų. 

2. Pagrindinės ruošimosi aukštojo mokymo darbui prie- 
monės yra: pirma, susipažinimas su akademinės paskai- 
tos teorija ir praktika, antra, paruošimas raštu originalaus 
numatomo skaityti kurso, kuriame būtų ryškiai atvaizduo- 
ti, iš vienos pusės, svarbiausieji mokslo laimėjimai, o iš 
kitos pusės - metodologinis mokslinės minties vyksmas; 
trečia, įsigijimas sugebėjimo laisvai, reproduktyviai ir įtei- 
giamai atpasakoti žodžiu kurso dalykus; trečia, susipaži- 
nimas su akademinių pratybų teorija ir praktika; ketvirta, 
išvystymas savyje mokslinio aktyvumo ir palinkimo į 
mokslinį apaštalavimą. 

3. Pagrindinės pasiruošimo kultūrinei misijai savo 


227 


tėvynėje priemonės yra: pirma, susidomėjimas ir dalyvavi- 
mas toje visuomeninio gyvenimo srityje, kuri tiesioginiu 
būdu yra susijusi su specialybe; antra, šitos srities studijos 
teoriniu ir praktiniu atžvilgių; trečia, aktyvus dalyvavimas 
tos srities tautinėje spaudoje. 

4, Pagrindinės pasiruošimo tarptautiniam moksliniam 
bendradarbiavimui priemonės yra: pirma, bent pusėtinas 
teorinis ir praktinis kelių svetimų kalbų pasisavinimas tarp- 
tautinio mokslinio bendradarbiavimo tikslais ir geras bent 
vienos svetimos kalbos pasisavinimas tarptautinio moksli- 
nio bendradarbiavimo tikslais; antra, susipažinimas su tarp- 
tautinio intelektualinio bendradarbiavimo praktika; trečia, 
lankymasis į tarptautinius mokslininkų kongresus ir kon- 
ferencijas bent stebėtojų rolėje; ketvirta, užmezgimas pa- 
žinčių su kitų kraštų mokslininkais. 

Pastaba: šios vedamosios ruošimosi profesūrai idėjos re- 
komenduojamos yra taip pat vyresniojo mokslo personalo 
dėmesiui, kad jis gautų progos susirūpinti savo trūkumais 
ir juos, kiek galima, pašalinti.“ 


LOGIKA 


Įžanga 


Kiekvienas mokslas turi savo įžangą, kurioje tyrinėjami 
klausimai, liečią ne tiesioginius mokslo objektus, bet patį 
šitą mokslą. Kurio nors mokslo įžanga aiškina jo aptartį, 
objektą, tikslą, suskirstymą, santykiavimą su artimiausiomis 
žmogaus dvasios disciplinomis ir kitus panašius dalykus. 

Kartais pats mokslas yra tiek platus bei sudėtingas, kad 
jo įžanga išauga į atskirą dėstymo dalyką, nors jis ir nesu- 
daro atskiro mokslo tikra to žodžio prasme. Taip, pavyz- 
džiui, atsitiko su filosofijos mokslo įžanga, kuri išsivystė į 
dalyką, dėstomą filosofijos įvado vardu. Panašiai juris- 
prudencijos įžanga yra sudariusi atskirai dėstomą dalyką, 
vadinamą tačiau dažnai jurisprudencijos įvadu, bet įvairiais 
vardais — kartais teisės enciklopedija, kartais teisės filosofi- 
ja, kartais bendrąja teisės teorija. 

Savaime aišku, kad ir logika turi savo įžangą. Tik logi- 
kos įžanga nėra tiek plati bei sudėtinga, kad galėtų eiti at- 
skiru dėstymo dalyku. Įvedamosioms logikos žinioms pa- 
teikti pakaks kelių paskatų per kurias teks iš eilės tyrinėti 
šiuos dalykus: 

1) logikos aptartis, objektas ir tikslas; 

2) logikos santykiavimas su gnoseologija, ontologija ir 
psichologija; 

3) logika kaipo prigimtoji tvarka, mokslas ir menas; 

4) logikos suskirstymas; 

5) šis tas iš logikos istorijos. 


231 


Logikos aptartis 


Pradedant logikos studijas yra neabejotina, kad logika 
yra vienas iš mokslų. Kitaip tariant, yra aišku, kad mokslas 
yra giminės sąvoka logikai, arba yra logikos artimiausia gi- 
minė. Bet mokslų esti įvairių įvairiausių. Todėl pravartu 
sąmoningai atsakyti į klausimą, į kokią mokslo rūšį įeina 
logikos mokslas ir kuo jis pasižymi jau kaipo tokios rūšies 
loginė dalis. Keliant universitetiniame kurse šitaip klausi- 
mą, savaime aiškėja reikalas išeiti filosofinė propedeutika 
aukštesniojoje mokykloje, nes kitaip negalima nusimanyti 
apie tai, kas yra artimiausioji giminė, rūšis ir individas, t. y. 
apie tai, su kuo susiduriama jau pačioje logikos pradžioje. 

Taigi artimiausioji giminė logikai yra mokslas apskritai. 
Einant toliau, nesunku patirti, kad ta rūšis, į kurią logika įei- 
na tarsi individu, yra filosofija. Todėl tyrinėjant filosofijos 
mokslo savybes nustatomos ir logikos savybės, kurios yra 
jai bendros su kitomis filosofijos dalimis, arba disciplinomis. 


Filosofijos esmė (artutinė giminė) 


Filosofijos mokslo esmę, savybes, santykiavimą su kito- 
mis žmogaus dvasios disciplinomis, suskirstymą ir t. t. ty- 
rinėja specialiai filosofijos įvadas. Tiems iš mano klausyto- 
jų, kurie yra jau išklausę filosofijos įvadą, šitie dalykai yra 
jau žinomi. Užtat tiems mano klausytojams, kurie naujai 
ateina į universitetą ir tepradeda jame savo studijas, ne pro 
šalį bus padarius kiek įvedamųjų aiškinimų apie filosofijos 
mokslą ir jo ypatybes, kad paskui geriau paaiškėtų logikos 
mokslo vieta filosofijos visumoje ir šito mokslo savybės, kiek 
jis yra viena iš filosofinių disciplinų. Manau, jog ir tiems, 
kurie yra apsipažinę bendrai su filosofijos mokslu, bus irgi 
ne pro šalį prisiminti trumpoje sistemingoje schemoje pa- 
grindinės žinios apie filosofijos mokslą apskritai, juo labiau 


232 


kad į šitą klausimą retai kada per egzaminus tenka gauti 
visai tikslų atsakymą. . 

Beveik visiems kiek prasilavinusiems žmonėms žinomas 
yra dalykas, kad sudurtinis filosofijos žodis yra kilęs iš grai- 
kų žodžių phileo - myliu + sophia - išmintis, kurie reiškia 
„Išminties meilė“. Iš tikrųjų išminties arba tiesos meilė yra 
moksle raginamasis akstinas, bet dar nesudaro pačio moks- 
lo. Tačiau taip ar šiaip išminties sąvoka yra reikšminga fi- 
losofijos dalykui: ji nustato jam, taip sakant, vadinamąją gai- 
rę, pagal kurią galima jau kiek orientuotis, kas yra filosofija. 
Išmintis yra tam tikras žinojimas, tam tikras nusimanymas 
ir sykiu net nusistatymas. Tačiau tai nėra pažinimas atski- 
rų faktų nei nusimanymas apie kokį nors grynai atskirą 
klausimą. Išmintis yra žmogaus savybė, kurios dėlei jis pa- 
sižymi plačiomis pažiūromis į pasaulį ir gyvenimą. Išmin- 
tis yra žmogui laidas, kad jis pajėgs sumaniai orientuotis 
pasaulio bei gyvenimo visumoje, neturėdamas net daug spe- 
cialių bei smulkių žinių. 

Šituo atžvilgiu išmintingas žmogus ir eruditas enciklo- 
pedistas sudaro tarsi du priešingu tipu. Bet tarp išminčiaus 
ir enciklopedisto yra vienas skirtumas, o tarp išminčiaus ir 
mokslininko apskritai yra dar kitas skirtumas. Mokslinin- 
ką techarakterizuoja vien teorinės savybės, tuo tarpu išmin- 
čius pasireiškia jau doriniu savo nusistatymu. Išmintingu- 
mas tad jungia teorinį sugebėjimą su praktiniu doriniu 
nusistatymu. Tokiu būdu išmintingumas pasirodo esąs 
daug platesnė sąvoka už žinojimą, nes išminties turinį su- 
daro bent trys žymės: pažiūrų platumas, geras teorinis nusi- 
manymas ir praktinis dorinis nusistatymas. 

Kai filosofija yra nominaliniu būdu aptariama kaipo iš- 
minties meilė, ji taip ar šiaip privalo suimt į save išminties 
savybes, bet būdama mokslas ji jungia išminties savybes 
ne praktiniame veikime, bet teorinėje mokslo srityje, t. y. ji 
pateikia plačių arba apibendrintų pažiūrų tiek apie pasaulį, tiek 


233 


apie gyvenimą. Plačios pažiūros į pasaulį ir į gyvenimą iš tikrųjų 
sudaro tai, kas vadinama pasaulėžiūros vardu. Kai pažiūros lie- 
čia pasaulį, galima kalbėti apie teorinę pasaulėžiūrą, ogi kai 
pažiūros liečia gyvenimą, galima kalbėti apie praktinę pa- 
saulėžiūrą. 

Teorinė ir praktinė pasaulėžiūra vokiškai gerai yra iš- 
reiškiama posakiu: „Welt- und Lebensanschauung“ Kadangi 
pažiūrų į gyvenimą mes negalime išreikšti vienu žodžiu, 
nes žodis „gyvenimožiūra“ neatitinka estetinių mūsų kal- 
bos įpročių, tai mums telieka tenkintis terminais: teorinė 
bei praktinė pasaulėžiūra, nors pats pasaulėžiūros žodis vi- 
sų pirma išreiškia pažiūras į pasaulį ir tik plačiai suprastas 
gali būti taikomas ir gyvenimui. 

Taigi filosofija yra teorinės bei praktinės pasaulėžiūros moks- 
las. Tai yra išvada, padaryta iš išminties sąvokos analizės. 

Dabar gali kilti klausimas, kokią vietą užima šitoksai 
mokslas žinijos visumoje ir kokių yra jo santykių su kitais 
mokslais. Pasirodo, kad mokslų visuma galima visų pirma su- 
skirstyti į dvi dalis: iš vienos pusės, gauname visus specialiuo- 
sius mokslus, ogi iš antros pusės — vieną bendrąjį bei visuotinąjį 
mokslą, kuris ir yra filosofija kaipo pasaulėžiūros mokslas. Kaip 
parodo jau būdvardžiai, iš vienos pusės, „specialus“, o iš 
antros pusės, „bendras bei visuotinas“, specialūs mokslai 
turi savo objektu vieną kurią tikrovės dalį, pasaulio ar gy- 
venimo dalį; užtat bendras bei visuotinas mokslas turi sa- 
vo objektu tikrovės visumą, kurią tyrinėja bendrais atžvil- 
giais. Pavyzdžiui, fizika, chemija, geologija, astronomija 
tyrinėja mūsų materialinį pasaulį tam tikrais specialiais at- 
žvilgiais, suima, taip sakant, mūsų tikrovės atskiras dalis. 
Tą patį materialinį pasaulį gali tyrinėti ir filosofijos moks- 
las, pavyzdžiui, toji filosofijos disciplina, kuri vadinama kos- 
mologijos vardu, bet šis mokslas suima jau visą šitą pasaulį 
bendrais atžvilgiais, palikdamas specialiems mokslams ty- 
rinėti atskiras jo dalis specialiais atžvilgiais. 


234 


Iš nusakyto pagrindinio skirtumo, kuris yra tarp filoso- 
fijos, iš vienos pusės, ir specialių mokslų, iš antros pusės, 
plaukia jiems atitinkamas tyrinėjimo būdas. Reikia būtent 
žinoti, kad mokslinis pažinimas yra apskritai pažinimas per prie- 
žastį arba iš priežasties. Sykiu kiekvienas daiktas, kiekvienas 
įvykis yra ištisos priežasčių bei išdavų eilės padaras. Todėl 
kiekvieną daiktą arba įvykį galime tyrinėti iš artimesnių ir 
tolimesnių priežasčių. Specialių mokslų ypatybė ir yra tai, kad 
jie tyrinėja savo objektus iš artimesnių priežasčių, tuo tarpu filo- 
sofija, kaipo bendras bei visuotinas mokslas, siekia tolimiausiųjų, 
pirmutinių, bendrų bei visuotinų priežasčių. Siekimas tolimiau- 
siųjų priežasčių yra ne kas kita, kaip ėjimas prie tyrinėjamojo 
objekto pagrindų. Štai kodėl filosofija vadinama dar pagrindų 
mokslu: jai svarbu susekti pagrindiniai, pasaulio bei gyve- 
nimo dėsniai, bet ne kuri viena atskira faktų ar įvykių gru- 
pė su jos specialiu dėsningumu. 

Mes gyvename specialių mokslų klestėjimo gadynėje. 
Mokslų išsišakojimas, išsiplėtojimas, tobulėjimas, žodžiu ta- 
riant, pagilinta mokslų specializacija pasiekė mūsų laikais 
nežinomą dar pasaulio istorijoje laipsnį. Kad šitie skaidrūs 
specialių mokslų laimėjimai tūlą ir apakina savo nepapras- 
tu žibėjimu, vis dėlto mokslų specializacijos gadynėje da- 
rosi vis aiškiau, kad sulig mokslų specializacija auga taip pat 
reikalas suvesti žmogaus žiniją į vieną visumą arba sistemą, t. y. 
tikslingai ir planingai sudaryti sutvarkytą mokslo priemonėmis 
pasaulėžiūrą, kuri būtų suderinta su specialių mokslų daviniais. 
Sukurti tokią mokslingą pasaulėžiūrą, atremtą galutinoje 
sąskaitoje į specialių mokslų davinius, tegali vien filosofija, 
kaipo bendrasis bei visuotinasis mokslas, nes joks specia- 
lus mokslas negali imtis teisėtai šito apibendrinimo užda- 
. vinių. Filosofija gali ir privalo daryti apibendrinimus, rem- 
damasi įvairių specialių mokslų daviniais ir eidama nuo 
artimesnių priežasčių prie tolimesnių ir net tolimiausių, nuo 
išdavų prie giliausių pagrindų. 


235 


Taigi nominaliai filosofija yra išminties mokslas, realiai yra 
teorinės bei praktinės pasaulėžiūros mokslas, o palyginta su spe- 
cialiais mokslais jinai yra bendras bei visuotinas mokslas. 
Kitaip dar tariant, ji yra pagrindų mokslas, t. y. mokslas, ku- 
ris stengiasi ištirti daiktų visumą iš tolimiausiųjų priežasčių. Vi- 
sos šitos aptartys išreiškia vienų vieną filosofijos esmę, nes 
kiekviena iš jų daro tai kitokiu būdu. 

Logika, kaip paminėta, yra filosofijos dalis; tai reiškia, 
kad filosofijos savybės dera taip pat ir logikos mokslui, nors 
logikai, kaip filosofijos daliai, tepritinka viena tik filosofinių ob- 
jektų dalis. Čia ir kyla klausimas, kuri filosofinių objektų dalis 
tenka logikai tyrinėti. Šitas klausimas yra beveik lygus klau- 
simui, kokia yra logikos vieta filosofijos visumoje. Atsakyti į ši- 
tą klausimą tegalima tik atsižvelgiant į filosofijos suskirs- 
tymą. Kaip tad privalu suskirstyti dalimis visas filosofijos 
mokslas? 

Filosofija, kaip sakyta, siekia pagrindų arba tolimiausiųjų 
priežasčių, darydama plačiausių apibendrinimų. Tuo tar- 
pu juo labiau nutolsime nuo konkretinių faktų bei įvykių, nuo 
artimiausių priežasčių, žodžiu tariant, nuo lengvai patiriamų da- 
lykų, juo didesnis bei sunkesnis darbas teks mūsų pažinimo ga- 
lioms. Todėl, norėdama gerai atlikti savo uždavinius, filoso- 
fija visų pirma turi ištirti pažinimo pagrindus ir paskui jau visai 
sąmoningai bei kritingai eiti prie pasaulio bei gyvenimo pagrin- 
dų susekimo. Pirmutinė filosofijos dalis ir bus toji dalis, kuri ty- 
rinėja pažinimo pagrindus ir todėl gali būti pavadinta plačiai su- 
prastu pažinimo mokslu. 

Kai yra jau ištirti pažinimo pagrindai, filosofijai tenka 
susidomėti iš pradžios teorinės, paskui — praktinės pasau- 
lėžiūros pagrindais. Tokiu būdu trys filosofijos žymesnės 
dalys ir bus: pirma, pažinimo mokslas, antra, teorinės pasaulė- 
žiūros mokslas, ir trečia, praktinės pasaulėžiūros mokslas. 
Kiekviena iš šitų dalių skirstosi jau atskiromis filosofinė- 
mis disciplinomis. Pažinimo mokslas turi dvi filosofines 


236 


disciplinas, iš kurių viena tyrinėja realinį pažinimo tikrumą ir 
vadinasi gnoseologija, antra tyrinėja formalinį pažinimo taisyk- 
lingumą ir vadinasi logika. 

Kaip matome, logika užima vietą priešakinėje filosofijos da- 
lyje, kuri vadinama pažinimo mokslu apskritai. Čia logika domisi 
formaliniu pažinimo taisyklingumu. Man teks vėliau sugrįžti 
prie tikslaus logikos aptarimo, dabar tik tenurodau sche- 
miškai logikos vietą filosofijos sistemoje. 

Šia proga tiems, kas nėra ėjęs filosofijos įvado, nusaky- 
siu trumpais žodžiais filosofines disciplinas, kurios yra dvie- 
jose kitose filosofijos dalyse. Teorinės pasaulėžiūros moks- 
las, vadinamas vienu tradiciniu metafizikos žodžiu, turi 
keturias filosofines disciplinas: ontologiją, kosmologiją, psi- 
Chologiją ir teodicėją. Ontologija, vadinama dar bendrąja metafi- 
zika, tyrinėja bendriausias realios tikrovės aptartis, arba esybės; 
kosmologija tyrinėja materialinio pasaulio pagrindus; psicholo- 
gija yra žmogaus psichinių apraiškų mokslas; teodicėja tyrinėja 
Dievo problemą, kiek Dievas yra pirmutinė pasaulio priežastis ir 
paskutinis tikslas. 

Praktinės pasaulėžiūros mokslas turi kuo mažiausiai ke- 
turias filosofines disciplinas: etiką su teisės filosofija, esteti- 
ką, kultūros filosofiją ir religijos filosofiją. Dėl praktinės filoso- 
fijos suskirstymo tarp filosofų nėra didelio sutarimo, todėl 
šita filosofijos dalis dažnai skirstoma įvairiais būdais. Etika 
ir teisės filosofija kartais jungiamos į vieną moralinę filoso- 
fiją, o kartais skiriamos į dvi nepriklausomas disciplinas. 
Vietoje kultūros filosofijos skiriama dažniausiai visa eilė at- 
skirų filosofinių disciplinų, pavyzdžiui, istorijos filosofija, 
socialinė filosofija ir t. t. Kadangi čia netenka man gilintis į 
šituos dalykus, tai šitais trumpais nurodymais ir pasiten- 
kinsiu. Iš jų bus jau numanu, kokią vietą užima logika filo- 
sofijos visumoje. 

Filosofijos esmės išaiškinimu buvo išaiškinta ir rūšinė 
logikos sąvoka, į kurią, kaipo į platesnės tįsos sąvoką, įeina 


237 


logikos mokslas. Logikos vieta filosofijos sistemoje suteikė 
bendro nurodymo į logikos savybes, tai yra į tas žymes, 
kuriomis logika skiriasi nuo kitų filosofijos dalių. Buvo pa- 
sakyta, kad logika yra toji pažinimo mokslo dalis arba filosofinė 
disciplina, kuri domisi formaliniu pažinimo taisyklingumu. Trum- 
pai tariant, logika yra formalinis taisyklingo pažinimo mokslas. 
Yra tai paprasčiausia logikos aptartis, kuri atitinka irgi eti- 
mologinę logikos žodžio prasmę. Žodis „logika“ yra kilęs 
iš graikų žodžio <...>!, kuris savo ruožtu buvo kilęs iš veiks- 
mažodžio <...>!, reiškiančio „sakyti“, „aiškinti“, „mąstyti“. 
Sulig šita žodžio <...>! prasme žodis <...>! reiškia žodį, pro- 
tą, prasmę, mąstymą, mokslą. Kai iš žodžio <...>! buvo su- 
daromas žodis <...>!, kur yra minties reikalaujamas papil- 
dymas <...>! arba <...>!, tai žodis <...>! buvo imamas 
mąstymo arba net pažinimo prasme. Taigi <...>! arba <...>! 
reiškia ne ką kita, kaip mąstymo meną arba mąstymo moks- 
lą. Todėl kai vokiečiai vadina kartais logiką Denklehre, jie 
vien teverčia logikos žodį į savo kalbą. 

Pateikta logikos, kaipo taisyklingo pažinimo mokslo, ap- 
tartis reikalauja dargi pagilinimo, kurį ir galima pasiekti ana- 
lizuojant logikos mokslo objektą, nes mokslo objektas ir yra 
tasai veiksnys, kuris nustato skirtumą tarp atskirų mokslų. 
Einant prie šito tikslo, reikia visų pirma skirti materialinis ir 

formalinis mokslo objektas. Materialinis mokslo objektas yra ta 
daiktų arba dalykų sritis, kurią mokslas tyrinėja. Formalinis moks- 
lo objektas yra tasai atžvilgis, kuriuo tyrinėjama šita daiktų arba 
dalykų sritis. Kokie tad yra logikos materialinis ir formali- 
nis objektai? Logikos materialinis objektas yra pažinimas ap- 
skritai, nes, kaip sakyta, logika yra viena iš dviejų discipli- 
nų tos filosofijos dalies, kuri vadinama pažinimo mokslu. 
Taigi pažinimas yra materialinis objektas tiek gnoseologijai, tiek 
logikai. Kitaip tariant, pažinimas apskritai yra toji sritis, ku- 
rią tyrinėja abi šitiedvi filosofinės disciplinos. Užtat šitą ben- 
drą materialinį objektą kiekviena iš jųdviejų tyrinėja savuo- 


238 


ju atžvilgiu. Tasai atžvilgis, kuriuo logika žiūri į pažinimo 
problemą, yra formalinis pažinimo taisyklingumas, tuo tarpu 
gnoseologija nagrinėja pažinimo problemą realinio tikrumo 
atžvilgiu. Todėl formalinį logikos objektą sudaro formalinis 
pažinimo taisyklingumas, tuo tarpu gnoseologijai tokiu for- 
maliniu objektu yra realinis pažinimo tikrumas. Taigi logi- 
ka yra toji filosofinė disciplina, kuri tyrinėja formalinį pažinimo 
taisyklingumą (dar provizorinė aptartis). Čia gali kilti klau- 
simas, kaip privalu suprasti šitas formalinis pažinimo tai- 
syklingumas. 

Visų pirma reikia pastebėti, kad kalbant apie formalinį 
pažinimo taisyklingumą turima galvoje ne pažinimo mate- 
rija arba turinys, bet jo forma, kuri reiškiasi proto veiks- 
mais. Proto veiksmams medžiaga tarnauja sąvokos, spręs- 
mai ir išvados, ogi jų formą sudaro taisyklės, kurios jungia 
sąvokas į spręsmus, spręsmus į protavimus ir protavimus į 
platesnes sistemingas visumas. Kalbamos čia taisyklės formu- 
luoja, tikrai sakant, formalinio pažinimo, t. y. taisyklingojo mąs- 
tymo ir mokslingosios sistematizacijos, dėsnius. Pasirodo tad, 
kad formalinis pažinimo taisyklingumas suvedamas prie 
taisyklingojo mąstymo ir mokslingosios sistematizacijos 
dėsnių. 

Čia ne pro šalį bus paaiškinus, kad logikos dėsniai ne- 
privalo būti imami ta pačia prasme, kaip kad gamtos dės- 
niai. Gamtos vyksmas negali nusidėti prieš gamtos dėsnius, 
nes jų veikimas pasižymi nepalenkiamu būtinumu. Kas ki- 
ta logikos tvarkoje:.čia mąstąs žmogus gali protauti nesu- 
tardamas su formaliniais protavimo dėsniais, kurie spren- 
džia apie jo taisyklingumą. Kilmės atžvilgiu protavimas turi 
savo būtinų psichologinių dėsnių, nuo kurių veikmės ne- 
gali atsipalaiduoti ir kurie sudaro vieną psichologijos moks- 
lo dalyką. Bet logikoje ne jie yra tyrinėjimo objektai. For- 
maliniai protavimo dėsniai yra tarsi idealinės normos, kurios 
turi vadovauti protui, norinčiam pažinti tiesą. Kadangi logika 


239 


tyrinėja formalines pažinimo normas, kurios vadovauja pro- 
tavimui, tai ji ir vadinama norimatyvine disciplina. 

Normatyviniu logikos mokslas yra jau iš savo objekto, nes fak- 
tinai jis stengiasi susekti taisyklingojo mąstymo bei mokslingo- 
sios sistematizacijos normas. Panašiai etika su teisės filosofija 
stengiasi pažinti žmogaus dorinio veikimo normas, o este- 
tika - dailiosios kūrybos normas. Taigi logika, etika ir este- 
tika yra trys filosofinės disciplinos, kurios jau iš savo ob- 
jektų yra normatyviniai mokslai. Normatyviniu mokslu 
logika yra dar ta prasme, kad, tyrinėdama taisyklingojo pa- 
žinimo normas, ji tuo pačiu moko vartoti susektas normas 
proto darbe: yra juk savaime aišku, kad nusimanymas apie 
kokią nors veikimo sritį didina sugebėjimą tinkamai veikti 
šitoje srityje. Tačiau yra tai pripuolama logikos išdava, ku- 
rios logika negali siekti tiesioginiu būdu. Norint tai dera- 
mai suprasti, reikia skirti trys sąvokos: logikos tikslas, už- 
davinys ir reikšmė. 

Tikslas yra tai, ko dėlei kas nors daroma arba įvyksta. Yra tai 
visuomet tam tikra gėrybė, į kurią taiko veikimas ar vyks- 
mas. Uždavinys yra tai, kas privalu daryti, norint pasiekti tiks- 
lą; kitaip tariant, jis yra tai, kas užduota įvykdyti. Pagaliau reikš- 
mė yra ta nauda, kurios yra iš tikslo pasiekimo. Apskritai 
galutinis mokslo tikslas visuomet yra tiesa, kuri atitinka 
mokslo objektą. Taip logikos tikslas yra tiesa apie formalinį pa- 
žinimo taisyklingumą. 

Logikos uždavinys yra šitos tiesos pažinimo siekimas moks- 
lingojo tyrinėjimo priemonėmis. Atlikdama šitą uždavinį lo- 
gika ir stengiasi susekti taisyklingojo mąstymo bei moks- 
lingosios sistematizacijos dėsnius. 

Pagaliau logikos reikšmė yra ta nauda, kurios yra iš šitų dės- 
nių susekimo. Ogi naudos iš čion esama tiek grynai ideali- 
nės, tiek praktinės. Tiesos pažinimas visuomet suteikia žmo- 
gui, kaipo protingai būtybei, grynai idealinės naudos, nes 
patenkina vieną iš svarbiausių idealinių jo dvasios reikalų. 


240 


Bet, šalia to, taisyklingojo pažinimo dėsnių susekimas suteikia 
dargi praktinės naudos, nes padeda žmogui tobuliau bei sėkmin- 
giau naudotis protu pažinimo vyksme. Tačiau šita nauda, kaip 
apskritai jokia kita nauda, nesudaro tiesioginio logikos tiks- 
lo. Logika, kaipo mokslas, tegali keltis grynai teorinių tiks- 
lų, kuriais tegali būti atskirų tiesų arba atskirų tiesos sričių 
pažinimas. Jei šalia šito tikslo pasiekiama dar kitų išdavų, 
tai šitos išdavos yra pripuolamos, bet ne plaukia iš pačio 
tikslo ir iš atliekamų uždavinių, taikomų šitam tikslui pa- 
siekti. 

Suvedant krūvon visa, kas buvo pasakyta apie logikos 
mokslą, galima padaryti šitokia pilna logikos aptartis: logi- 
ka yra normatyvinė filosofijos disciplina, kuri tyrinėja formalinį 
pažinimo taisyklingumą, besireiškiantį taisyklingojo mąstymo bei 
mokslingosios sistematizacijos dėsniuose. 


Logika ir gnoseologija 


Kai yra sudaryta mokslo aptartis, susektas objektas, nu- 
statytas jo tikslas, dera iš eilės ištirti jo santykius su discip- 
linomis, su kuriomis jis sueina faktinai savo ribomis. Šituo 
atžvilgiu artimiausios logikai disciplinos bus gnoseologija, 
ontologija ir psichologija. Kad logika susiliečia savo ribo- 
mis su gnoseologija, aišku jau iš to, jog drauge su ja ji suda- 
ro pažinimo mokslą ir jog todėl turi sykiu su jąja vieną ben- 
drą materialinį objektą, būtent - pažinimą. Kiek logika 
artimai susiliečia su gnoseologija, matyti dargi iš to, kad 
gnoseologijos mokslas kartais vadinamas materialine logi- 
ka. Šis gnoseologijos pavadinimas, jei jo nerišime su Kanto 
supratimu, gali būti pateisintas tuo, kad gnoseologijai rūpi 
ne formalinis protinio pažinimo taisyklingumas, bet, taip 
sakant, pažinimo materijos arba turinio atitikimas daiktams, 
t. y. realinis pažinimo tikrumas. Pavyzdžiui, gnoseologija 
privalo išaiškinti pažinimo galimybę, kilmę ir esmę, tiesos 


241 


sąvoką, evidencijos arba ryškaus aiškumo, kitaip dar tariant, 
akivaizdumo esmę, įsitikrinimo kriterijus ir t. t. Logika ne- 
liečia šitų dalykų, nes jai terūpi tik ta viena tikro pažinimo 
sąlyga, kuri yra formalinis pažinimo taisyklingumas. To- 
dėl, trumpai formuluojant skirtumą tarp logikos ir gnoseo- 
logijos, sakoma, kad logika siekia formalinį pažinimo tai- 
syklingumą, o gnoseologija tyrinėja materialinį arba realinį 
pažinimo tikrumą. 

Išeinant iš šito skirtumo logika ir laikoma formaline fi- 
losofijos disciplina, būtent tokia, kuri domisi pažinimo ly- 
timi arba forma. Tai reiškia, kad logika siekia taisyklingo 
pažinimo dėsnius, nepaisant, ar šitą protavimą atitinka re- 
alūs, ar tik idealūs objektai. Ji nekelia klausimo, koks objek- 
tyvus turinys atitinka jos tyrinėjamas pažinimo lytis, nes 
tai įeina jau į gnoseologijos uždavinį. Logika, kaip sakyta, 
stengiasi nustatyti normas taisyklingam pažinimui, kai svar- 
bu formalinė tiesa, arba pažinimo sutarimas ne su nuošalių 
jo objektu, bet su pačiu savim, t. y. su savo išvidiniais dės- 
niais. Pavyzdžiui, protavimas kartais gali būti formaliniu 
atžvilgiu taisyklingas, vadinasi, būtinai plaukti iš prileistų 
teiginių arba prielaidų, tačiau realiniu atžvilgiu arba turi- 
nio atžvilgiu jisai gali neatitikti tikrovės. Ir atvirkščiai, gali 
būti išvadų, kurios yra teisingi spręsmai, reiškia, atitinka 
tikrą dalykų stovį, ir vis dėlto šitos išvados gali būti pada- 
rytos iš klaidingų prielaidų. Žinomas antai yra Aristotelio 
pavyzdys. „Kiekvienas mineralas yra gyva būtybė. Kiek- 
vienas žmogus yra mineralas. Taigi kiekvienas žmogus yra 
gyva būtybė“. Gaunama teisinga išvada formaliai taisyk- 
lingu būdu, tuo tarpu prielaidos nėra tikros. 

Kiekvienam pažinimui yra idealu, kad jo protinė išraiš- 
ka atitiktų pažinimo objektą arba pažinį, nes minties atiti- 
kimas tikrybei ir sudaro tiesos esmę. Tiesa tikrai pažįstama 
tik tada, kai pažinimo taisyklingumas ir tikrumas sueina 
krūvon. Tuo tarpu logika domisi pažinimu ne abiem atžvil- 


242 


giais, bet tik vienu, t. y. formalinio taisyklingumo atžvil- 
giu. Tačiau pasakymas, kad logikai rūpi taisyklingos paži- 
nimo formos, arba lytys, dar nereiškia, kad logika gali ig- 
noruoti kiekvieną protavimo turinį ir gali operuoti protinio 
pažinimo lytimis tarsi objektais, neturinčiais nieko bendra 
su realinio pažinimo vyksmu. Protavimas arba mąstymas 
nėra apriorinė kūryba iš gryno proto; faktinai jis yra neat- 
skiriamas nuo tikrovės pažinimo ir kaip tik iš šito daiktin- 
go pažinimo logika semia savo lytis bei dėsnius. Todėl, kad 
logika nevirstų tuščiu proto žaislu, reikalingas yra jos pa- 
pildymas tuo, kas sudaro gnoseologijos objektą, t. y. pažini- 
mo tikrumu. Pažinimo tikrumas taip sutinka su pažinimo 
taisyklingumu, kaip tikslas sutinka su priemone. Kitaip ta- 
riant, taisyklingas pažinimas yra priemonė tikram pažinimui. Tuo 
tarpu priemonės reikšmė taip ar šiaip pareina nuo tikslo 
vertingumo, todėl ir pažinimo taisyklingumas turi reikš- 
mės tik sąryšyje su žmogus tikro pažinimo galimumu. Tai 
reiškia, kad gnoseologijos problema tam tikra prasme yra 
ankstybesnė už logikos problemą ir kad tarp logikos ir gno- 
seologijos yra organingo sąryšio, kaipo tarp dviejų discip- 
linų vieno plačiai suprasto mokslo apie žmogaus pažinimą 
apskritai. 

Sąryšyje su logikos ir gnoseologijos santykiavimu yra du 
kraštutiniu logikos mokslo supratimu, iš kurių dviejų vie- 
nas yra linkęs per daug rišti šituodu mokslu, antras — per 
daug juodu skirti. Pirmuoju atveju gauname gnoseologinį, 
antruoju - formalistinį logikos mokslo supratimą. Ir reikia 
pastebėti, kad abidvi kraštutinės pakraipos išeina iš Kanto, 
nežiūrint į tai, kad veda į visai priešingas puses. Gnoseolo- 
ginė logika riša neatskiriamai pažinimo problemą su logi- 
kos klausimais, linkdama dėti lygybės ženklą tarp pažini- 
mo ir mąstymo. Jungimas formalistinės ir gnoseologinės 
pažiūros į logiką buvo Kanto skatinamas tuo, kad jis skelbė 
protavimą esant pažinimą a priori, taip sakant, iš gryno 


243 


proto. Eidamas šituo logikos supratimu Kantas, pavyzdžiui, 
aptaria logiką kaipo „mokslą apie grynąjį protą ir intelek- 
tualinį pažinimą, kuriuo mes visai a priori suvokiame pažini- 
mo objektus, pažinius“. Tokiu būdu suprantama logika tu- 
ri reikalo su proto bei intelekto dėsniais, kiek jiedu turi 
apriorinių santykių su pažinimo objektais, t. y. santykių, 
ankstybesnių už patirtinį jųdviejų susidūrimą su šitais ob- 
jektais. 

Šita Kanto pakraipa ryškiai bei nuosekliai pasižymėjo 
neokantiškajame Marburgo mokyklos idealizme. Pavyz- 
džiui, Natorpui protavimas, mąstymas ir pažinimas iš pa- 
grindo yra vienas ir tas pats dalykas. Jiedu tesiskiria vien 
tuo, kad mąstymas reiškia atskiras pažinimo grandis, o pats 
pažinimas reiškia visą grandinę. Iš čion protavimo moks- 
las pasirodo esąs viena su pažinimo mokslu, nes daiktai tik 
tiek pažįstami, kiek jie yra mąstomi. 

Priešinga kraštutinė pakraipa logikos supratime vadi- 
nasi, kaip sakyta, formalistine. Čia visų pirma reikia skirti 
formalinis ir formalistinis logikos supratimas. Žodžiai „for- 
malinis“ ir „formalistinis“ taip sutinka tarp savęs, kaip kiti 
žodžių dvejetai, geriau visiems pažįstami: pavyzdžiui, „so- 
cialinis“ ir „socialistinis“, „intelektualinis“ ir „intelektua- 
listinis“. Socialinis dalykas yra dalykas, turįs apskritai san- 
tykių su visuomenės santvarka, ypač su jos ekonomine puse. 
Socialistinis dalykas yra jau dalykas, priklausąs tam tikram 
šitos santvarkos supratimui, būtent tam, kuris atitinka so- 
cializmo nusistatymą. Panašaus irgi didelio skirtumo yra 
tarp būdvardžių „formalinis“ ir „formalistinis“, taikomų 
prie logikos supratimo. 

Kaip matėme, mąstymo teorija rūpi logikai; ogi pats pa- 
žinimas, kaipo objektyvaus turinio suėmimas - gnoseolo- 
gijai. Antruoju atveju svarbu turinio tikrumas, o pirmuoju 
atveju - formos, arba lyties, taisyklingumas. Ar tai reiškia, 
kad pažinimo formą ir turinį galima skirti vieną nuo antro? 


244 


Faktinai jei protinė mūsų analizė tuodu dalyku ir skiria, tai 
šitokis skirtumas dar nereiškia, kad pažinimo forma nėra 
priklausoma nuo pažinimo turinio. „Mąstymas, - sako Gey- 
seris, - sulig savo prigimtimi yra pažinimo priemonė, ogi 
pažinimas iš esmės yra objektyvaus dalykų turinio suėmi- 
mas“ (Grundlegung der Logik und Erkenntnistheorie, p. 195). 
Vadinasi, pažinimo turinys remiasi pažinimo objektu arba 
pažiniu, ogi pažinimo forma arba mąstymas remiasi paži- 
nimo turiniu. Jei dabar atskirsime pažinimo formą nuo pa- 
žinimo turinio, t. y. mąstymą nuo pačio pažinimo, suprasto 
siaurąja prasme, ir pavesime logikai tyrinėti atitrauktą nuo 
objektingo pažinimo mąstymą, tai gausime išdavoje forma- 
listinį logikos supratimą. 

Einant pirmuoju, tai yra formaliniu, logikos supratimu, 
galima vis dėlto sutikti su Geyseriu, kai jis sako, jog moks- 
liškai tepateisinama vien objektinga logika (gegenstūndliche 
Logik), kuri tyrinėja mąstymo formas arba lytis, atsižvelgiant 
į objektus (Gegenstände), nes objektingos logikos esmė, vis - 
Geyserio žodžiais tariant, glūdi moksliškame nustatyme 
mąstymo lyčių esmės, jų rūšių ir dėsnių, išvedant juos iš 
pažintų objektų bei jų turinio realaus įvairumo. Tokiu su- 
pratimu nustatomas santykis, kurio privalo būti tarp logi- 
kos ir gnoseologijos. Jau sulig išvidiniu mąstymo bei paži- 
nimo sąryšiu aiškėja, kad mąstymo lytys ir jų dėsniai negali 
būti nepriklausomi nuo moksliškų pažinimo formų ir jų dės- 
nių (op. cit., p. 196). 

Užtat su šituo pasakymu nesutiks formalistinės logikos 
atstovai, kaip kad nebūtų sutikęs savo laiku ir Kantas. Kan- 
to supratimu, logika neturi reikalo dairytis į realius pažini- 
mo objektus, nes, anot jo, jinai yra apskritai grynų mąsty- 
mo formų mokslas, kuris turi reikalo su gryno proto | 
taisyklėmis. Taip suprantama logika nesidairo nei į proti- 
nio pažinimo turinį, nei į objektų įvairumą, o vien tenag- 
rinėja logines lytis, kiek jos pasireškia santykiuose vienų 


245 


pažinčių su kitomis; jai rūpi protavimo principai, kurie gau- 
nami ne patirtiniu būdu, bet a priori. Formalistinės logikos 
supratimas ir remiasi kaip tik įsitikrinimu, kad protavimo 
lytys esančios nepriklausomos nuo empirinės patirties, t. y. 
nuo sąryšio tarp jų ir mąstomosios medžiagos, ir kad jos 
glūdi mūsų proto prigimtyje, taip sakant, aprioriniu būdu, 
reiškia, jos susidaro anksčiau, negu mes gauname realaus 
patyrimo. 

Norint tinkamai suprasti logikos santykiavimą su gno- 
seologija, reikia gerai suprasti, kad taisyklinga pažinimo for- 
ma ir realus pažinimo turinys, arba materija, tėra vien du 
atskiru atžvilgiu, kuriuodu tarnauja formaliniais objektais 
šitom dviem filosofinėm disciplinom; tačiau tai nereiškia, 
kad šituodu atskiru atžvilgiu atitinka du atskirtu dalyku 
pačiame pažinime. Todėl logika ir gnoseologija tik papildo 
viena antrą, tyrinėdamos vieną ir tą patį materialinį objek- 
tą, t. y. pažinimą dviem formaliniais atžvilgiais, t. y. forma- 
linio taisyklingumo ir realinio tikrumo atžvilgiais. 


Logika ir ontologija 


Baigus klausimą apie logikos santykiavimą su gnoseo- 
logija, man tenka pajudinti klausimas apie josios santykia- 
vimą su ontologija. Ontologija, kaip buvo minėta jau anks- 
čiau, tyrinėja bendriausias tikrovės savybes arba aptartis. 
Todėl ontologijos objektas yra kaip tik tas turinys, kuris pri- 
pildo protines žmogaus lytis. Logikos ir ontologijos objek- 
tai taip sutinka tarp savęs, kaip mintis ir tikrybė. Jei viskas, 
kas yra arba esti, galima pavadinti esybės vardu, tai logikos 
objektas yra proto esybė, tuo tarpu ontologijos objektas yra tikro- 
vės esybė arba reali esybė. Atitikimas proto esybės tikrovės 
esybei arba, kitaip tariant, minties ~ tikrybei ir yra ne kas 
kita, kaip tiesa. Todėl, jei logika ir nagrinėja proto esybes 
arba lytis formaliniu atžvilgiu, tai dar nereiškia, kad ji ne- 


246 


privalo sykiu į realias tikrovės esybes, kad parodytų, kaip 
proto lytys derinasi su tikrovės lytimis. 

Tačiau niekuomet neprivalu pamiršti pagrindinio skir- 
tumo, kurio esama tarp proto esybės arba lyties, iš vienos 
pusės, ir tikrovės esybės arba lyties, iš antros pusės. Kai 
tuodu dalyku yra identifikuojamu, kai proto esybė sulygi- 
nama su tikrumos esybe, gaunama metafizinė pakraipa lo- 
gikos supratime. Logikos istorijoje metafizinė pakraipa bu- 
vo pagaminta reakcijos prieš formalistinę logiką ir rado 
skaidrią išraišką Hegelio sistemoje. Prieš formos logiką He- 
gelis pastatė turinio logiką. Jis nuėjo net taip toli, kad padė- 
jo lygybės ženklą tarp minties ir tikrybės. Sulig tuo Hegelio 
sistemoje, vadinamoje panlogizmo vardu, logika pasirodė 
esanti viena su metafizika, nes identifikuojant mintį ir būtį 
visai nuoseklu matyti dialektiniame sąvokų išsivystyme re- 
alus tikrovės vyksmas. 

Metafizinė logika, kaip ir anksčiau minėta formalistinė 
logika, rado sau rimtą kritiką Frendelenburgo asmenyje. Sto- 
damas prieš ją jis išrodinėjo, jog nėra galima tyrinėti login- 
go mąstymo lyčių be atodairos į pažinimo objektų prigim- 
tį. Ogi eidamas prieš metafizinę logiką, jis neigė galimybę 
išvystyti minties realų tikrovės turinį. Ir iš tikro painioti lo- 
gika su ontologija taip pat nedera, kaip nedera painioti min- 
ties su tikrybe; bet žinant, kad tiesa pareina nuo minties 
atitinkamumo tikrybei, privalu logikoje proto lytis statyt į 
sąryšį su realia tikrove. Iš to aiškėja logikos ir ontologijos 
savitarpinis pasipildymas bei solidarumas, kuriuodu ne- 
kliudo jųdviejų moksliniam nepriklausomumui. 


Logika ir psichologija 
Pagaliau lieka paaiškinti santykius, kurių yra taip logi- 
kos ir psichologijos. Pasirodo, kad vienoje savo dalyje psi- 
chologija irgi tyrinėja žmogaus proto veiksmus, matydama 


247 


juose žmogaus psichinio gyvenimo apraiškas. Tačiau psi- 
chologijai svarbu ne formalinis taisyklingumas, arba for- 
malinės normos, bet protinio pažinimo psichinė prigimtis, 
jo, taip sakant, genetinė pusė, t. y. jo kilmė bei vyksmas. 
Todėl tuo tarpu kai logika siekia formalinių pažinimo dėsnių 
arba formalinių jo normų nepriklausomai nuo žmogaus psichi- 
kos, psichologija tyrinėja kaip tik faktiną mąstymo vyksmą 
gyvojo žmogaus psichikoje. Formalinės pažinimo normos, 
iš vienos pusės, ir realinis pažinimo vyksmas, iš antros, yra 
tuodu skirtinu objektu, pagal kuriuodu skiriasi logika ir to- 
ji psichologijos dalis, kuri tyrinėja pažinimo dalykus. Ki- 
taip dar tariant, psichologija tyrinėja protinio pažinimo 
veiksmus, kiek jie yra surišti su pažinimo objektu, arba kiek 
jie yra subjektyvūs veiksmai. Logika, atvirkščiai, tyrinėja 
tuos pačius protinio pažinimo veiksmus, kiek šitie veiks- 
mai yra surišti su objektyviu turiniu, arba yra objektyvūs. 

Sulig tuo, kas pasakyta, dar sakoma, kad psichologija 
domisi protiniu pažinimu tokiu, koks jis yra; ogi logika ima 
jiji tokį, koks jis privalo būti. Mokslas, tyrinėjąs tai, kas pri- 
valo būti, tyrinėja iš tikrųjų tam tikras normas ir todėl yra 
normatyvinis arba normuojamasis mokslas. Tokiu mokslu 
ir yra logika, besidominti formalinėmis pažinimo normo- 
mis. 

Jai svarbu toji intelektualinio gyvenimo vertybė, kuri yra 
formalinis taisyklingumas, todėl jinai galima dar pavadinti 
normatyviniu vertybės mokslu. Psichologijai nerūpi jokios 
idealinės normos, jokios intelektualinio gyvenimo vertybės, 
jai svarbu išaiškinti priežastingas psichinių apraiškų vyks- 
mas, ir todėl, palyginta su normatyvine vertybės discipli- 
na, kokia yra logika, ji gali būti pavadinta eksplikatyvine 
fakto disciplina. 

Logika turi reikalo su idealiniais dėsniais, kurie privalu 
išlaikyti pažinime pagal susektas normas, bet nuo kurių ga- 
lima taip pat išsilenkti. Ogi psichologija turi reikalo su rea- 


248 


liniais dėsniais, kurie nepalenkiamai valdo žmogaus psi- 
chiką. Logika stengiasi susekti, kokiomis normomis priva- 
lu valdyti pažinimo vyksmą. Psichologija tesistengia išaiš- 
kinti realų pažinimo dėsningumą. Disciplina, turinti reikalo 
su idealinėmis normomis, yra normatyvinė disciplina. Ogi 
disciplina, teaiškinanti faktiną priežastingumą, yra ekspli- 
katyvinė disciplina. Šia proga turiu irgi pastebėti, kad tarp 
logikos ir gnoseologijos yra šituo atžvilgiu tokio pat skirtu- 
mo, nes pažinimo moksle gnoseologija atlieka eksplikaty- 
vinės disciplinos rolę ir tuo aiškiai skiriasi nuo normatyvi- 
nio logikos būdo. 

Logikos ir psichologijos objektų painiojimas veda prie 
to vienašalio logikos mokslo supratimo, kuris apsireiškia 
psichologinėje pakraipoje arba psichologizme. Šita pakrai- 
pa, turėjusi tarp savo šalininkų tokių žymių filosofų, kaip 
J. St. Millis, A. Nainas, F. Brentano, Th. Lippsas, mato logi- 
koje arba psichologijos dalį, arba psichologijos pritaikymą, 
arba net mokslą, paremtą psichologija ir nuo jos priklauso- 
mą. Psichologizmas logikoje faktinai bando aptarti logikos 
dalykus psichologinėmis mąstymo ypatybėmis. Išeina, kad 
logikos dėsningumas tėra vien atskiras psichologinio dės- 
ningumo atsitikimas, nes protavimo dėsniai, psichologiz- 
mo supratimu einant, tėra tik apibendrinta išvada iš pri- 
gimties dėsnių, besireiškiančių žmoguje psichiniu būdu. 

Nuoseklus psichologinės pakraipos išlaikymas logikoje 
veda joje prie antropologizmo. Psichologinei pakraipai lo- 
gikos pagrindiniai teigimai yra ne kas kita, kaip normaty- 
viniu būdu suformuluoti priežastingumo dėsniai, kurie val- 
do faktinąjį psichinį mąstymo vyksmą. Jei taip yra iš tikrųjų, 
tai logikos taisyklių reikšmingumas privalu apriboti fakti- 
nu Žmogaus mąstymu. Sulig tuo pagrindiniai logikos teigi- 
mai teturi reikšmingumo sąryšy su žmogaus prigimtimi ir 
negali peržengti jos ribų. Iš čion peršasi savaime išvada, 
kad logikos taisyklės tegalioja vien tol, kol žmogaus dvasios 


249 


prigimtis tebėra tokia, kokia ji faktinai yra. Jei šita prigimtis 
nors kiek pakitėtų, visi logikos dėsniai bei taisyklės sykiu 
su tuo nustotų savo dabartinio reikšmingumo. Numanu sa- 
vaime, kad psichologizmas ir jo kraštutinė išraiška, būtent 
antropologizmas, veda logikos srityje prie subjektyvizmo 
ir reliatyvizmo, ir net dar toliau - prie skepticizmo bei ag- 
nosticizmo. 

Tuo tarpu tarp logikos ir psichologijos yra esminio skir- 
tumo, kuris neleidžia matyti logikoje nei psichologijos da- 
lies, nei psichologijos pritaikymo, nei apskritai priklauso- 
mos nuojos disciplinos. Kaip sakyta, logika siekia pažinimo 
dėsnių arba formalinio šito pažinimo normų atitrauktinai 
nuo žmogaus psichikos, tuo tarpu psichologija tyrinėja kaip 
tik faktinąjį pažinimo vyksmą gyvo žmogaus psichikoje. 
Formaliniai pažinimo dėsniai, iš vienos pusės, ir realinis 
pažinimo vyksmas (ne tikrumas), iš antros pusės, yra tuo- 
du skirtinu objektu, sulig kuriais skiriasi logika nuo tos psi- 
chologijos dalies, kuri tyrinėja pažinimo dalykus. 

inoma, pažinimas, tyrinėjamas logikos atžvilgiu, negali 
vykti be pažįstančio subjekto, bet realus pažinimo vyksmas 
gyvame žmoguje maža dar tepadeda išaiškinti taisyklingo- 
jo pažinimo dėsnius, kurie susekami ne iš žmogaus psichi- 
kos savistabos keliu, bet iš mokslingojo jo minties darbo. 
Faktinai net pasirodo, kad loginiai pažinimo dėsniai ir psi- 
chologiniai jo dėsniai nėra tie patys. To dar nereikia suprasti 
ta prasme, kad jie prieštarauja vieni antriems: jie tik yra įvai- 
rūs, liesdami dvi skirtingas pažinimo plotmes. Ir tai darosi 
aišku, prisiminus, kad psichologija iš esmės yra patirtinis 
analitinis mokslas ir kad joje vyrauja išvidinė patirtis, tuo 
tarpu logika yra protautinis sintetinis mokslas, nesiremiąs 
patirtimi ta prasme, kuri pritinka psichologijos tyrinėji- 
mams. Štai kaip atrodo logikos santykiavimas su gnoseolo- 
gija, ontologija ir psichologija. Suvedant šituos santykius 
krūvon, galima pasakyti, kad šitos trys filosofinės discipli- 


250 


nos skiriasi pagal tris objektus, išreiškiamus trimis posa- 
kiais. Logika - formalinis pažinimo taisyklingumas, gnose- 
ologija - materialinis pažinimo tikrumas, psichologija - tik- 
rovės esybė priešumoje su proto esybe. 


Įgimtoji logika 


Logikos žodis galima išgirsti vartojant įvairia prasme. 
Kai, pavyzdžiui, sakoma, kad toks ir toks žmogus yra tvir- 
tos logikos žmogus arba kad toks ir toks žmogus yra pra- 
mokęs logikos taisyklių, arba pagaliau kad toks ir toks žmo- 
gus yra ginče tiek neįveikiamas, kad sunku yra spirtis prieš 
jo logikos priemones, - kiekvieną kartą logikos žodis turi 
kitokios prasmės. Pirmuoju atveju logika suprantama kaipo 
įgimtoji galia, antruoju - kaipo mokslas, trečiuoju - kaipo me- 
nas. Kad visais šitais atvejais ir vartojamas vienas ir tas pats 
žodis, vis dėlto tai yra trys skirtini dalykai. 

Norint taisyklingai bei sąmoningai protauti, dera pažin- 
ti mąstymo dėsniai, nes reikia žinoti, kaip privalu vartoti 
minties priemones, einant mąstymu prie tiesos. Tačiau ga- 
lima taisyklingai protauti nepažinus logikos taisyklių, ir ga- 
lima netaisyklingai protauti pažinus jąsias; bet galima taip 
pat pramokti logikos taisyklių ir įprasti sumaniai bei me- 
niškai jas vartoti tiesos pažinimui bei išrodinėjimui. Tik pas- 
kutiniu atveju gauname sąmoningai išlaikomą protavimo 
taisyklingumą. 

Skirtumai, kurių čia yra, remiasi pagrindiniu skirtumu, 
kurio yra tarp mąstymo teorijos ir mąstymo praktikos. Žmo- 
gaus protavimo praktika, neplaukianti iš teorijos, remiasi 
prigimta jam logika, bet žmogaus praktika gali taip pat rem- 
tis teorija, kuri iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip ilgas daugelio 
žmonių patyrimas. Pigu manyti, kad tik derinimas šitos teo- 
rijos su patiriamąja praktika teikia daugiausia laidų taisyk- 
lingam bei sąmoningam protavimui. Logika kaip mokslas 


251 


tesirūpina mąstymo teorija; ogi protavimo praktika, kad ir 
rišama dažnai didaktiniu atžvilgiu su logikos mokslu, tik- 
rai sakant, išeina iš logikos mokslo ribų ir sudaro savo rū- 
šies meną, vadinamą kartais dialektikos vardu. Bet tiek mąs- 
tymo teorija, tiek praktika remiasi tuo prigimtu gabumų, 
kuris vadinamas irgi logikos vardu ir kuris reiškiasi tam 
tikrais protiniais dėsniais. 

Turime tokiu būdu tris ankštai tarp savęs surištas apraiškas: 
pirma, prigimtąją mąstymo tvarką, normaliai besireiškiančią svei- 
kame prote, antra, mąstymo teoriją kaipo mokslą, ir trečia, mąs- 
tymo praktiką kaipo meną. Vadinant visus tris dalykus vienu 
logikos vardu, reikėtų pažymėti kiekvienam atvejui skirtu- 
mo žymė. Tuomet gausime kiekvienai apraiškai tam tikrą 
specifikacijos išraišką. Taip pirmuoju atveju gaunama, ta- 
riant lotynų kalba, logica naturalis, antruoju atveju logica 
scientifica ir trečiuoju atveju logica utens, kaipo ars liberalis. 
Tiksliai imant dalykus tik antruoju atveju turėsime tikrą 
mokslo discipliną. Vis dėlto mums dera susidomėti viso- 
mis trimis plačiai suprastomis apraiškomis. 

Žmogaus protui, kaipo atskirai žmogaus sielos galiai, pri- 
gimtas yra tam tikras veikimo būdas. Todėl žmogus, neži- 
nąs nieko apie logikos mokslą, gali taisyklingai mąstyti, va- 
dovaudamasis vien sveiko proto patyrimais. Sveikas protas 
ir yra savaimingas prigimtosios logikos apsireiškimas. Prigim- 
toji logika yra iš tikrųjų tasai pagrindas, ant kurio tegali- 
mas tiek protingas gyvenimas, tiek mokslingas pažinimas. 
Jei nebūtų prigimtosios logikos, negalimas būtų irgi pro- 
tingas gyvenimas be logikos mokslo. Bet ir pats logikos 
mokslas liktų tuomet sukompromituotas. Ir iš tikro be tai- 
syklingo protavimo negalimas yra joks mokslas; bet jei tai- 
syklingo protavimo tegalėtų išmokyti vien logikos moks- 
las, tai kaipgi galėtų atsirasti pats logikos mokslas anksčiau 
negu būtų ištirta taisyklingo protavimo problema? Prilei- 
dimas, kad logikos mokslas tėra vienintelis taisyklingo pro- 


252 


tavimo šaltinis, randa šitaip formuluojamą priekaištą: „Jei 
logikos mokslas privalo būti paruošiamoji disciplina visiems 
mokslams, tai ji pati yra negalima kaipo mokslas; ogi jei 
mokslai yra galimi be logikos, tai logika kaipo mokslas yra 
nereikalinga”. Šitas priekaištas pašalinamas yra tuo faktu, 
jog esama vadinamosios prigimtosios logikos, kuria remia- 
si kiekvienas praktinis žmogaus protavimas, kiekvienas 
mokslas ir pagaliau pats logikos mokslas. Esant prigimtajai 
logikai yra galimi mokslai, o jų skaičiuje ir pačios logikos moks- 
las, todėl kad moksliškas protavimas gali būti taisyklingas be lo- 
gikos mokslo pamokymų. Logikos mokslas pakelia tik protavimo 
taisyklingumą ir kritingo sąmoningumo laipsnį. 

Taigi logica scientifica, arba logika kaipo mokslas, remia- 
si prigimtosios logikos buvimu, tyrinėdama jos reiškimosi 
normas. Mokslas apskritai yra suorganizuota pažinimo sis- 
tema, stengiantis pažinti savo objektą iš priežasčių. Logika 
stengiasi pažinti taisyklingojo pažinimo priežastis, t. y. ji 
moko mus apie tai, nuo ko pareina taisyklingas pažinimo 
būdas. Šita prasme logika tiria pirmutines ir visuotinąsias 
kiekvieno taisyklingojo pažinimo priežastis ir todėl yra fi- 
losofijos dalis. 

Logikos mokslo ypatingumas glūdi, tarp kitko, tame, kad 
ji yra, kaip jau sakyta, normatyvinė disciplina: ji juk tyrinė- 
ja formalines pažinimo normas. Dėl šitos aplinkybės logikos 
mokslas sukėlė daug ginčų: pirma, apie tai, ar jis yra faktinai rei- 
kalingas kiekvienam kitam mokslui ištobulinti, antra, ar logikos 
disciplina priklauso spekuliatyvinei, t. y. teorinei, ar praktinei 
filosofijai, ir trečia, ar logikos mokslas yra sykiu ir menas. 

Pirmuoju klausimu buvo pareiškiama įvairių nuomonių: 
vienų buvo manyta, kad logika yra reikalinga bet kuriam 
mokslui ir bet kuriame stovyje; kitų tvirtinta atbulai, kad 
logikos mokslas nereikalingas būtinu būdu jokiam moks- 
lui ir jokiame stovyje; pagaliau trečių buvo darytas skirtu- 
mas tarp tobulo ir netobulo mokslų stovio ir tvirtinta sykiu, 


253 


kad tik tobulam mokslo stoviui logikos pažinimas yra tikrai rei- 
kalingas. Paskutinis klausimo išsprendimas yra tiek natūra- 
lus, jog nereikalauja net ypatingo išrodinėjimo. Kad moks- 
las išsivystytų, pakanka paprastos įgimtosios logikos ir 
paprasto patyrimo dirbti protautinį mokslo darbą. Bet no- 
rint pakelti mokslą į maždaug tobulą stovį, reikia tinkamai 
susipažinti su taisyklingo protavimo bei mokslingosios sis- 
tematizacijos teorija. 

Antruoju klausimu vienų buvo išrodinėta, kad logika yra 
praktinė disciplina; kiti matė joje spekuliatyvinės discipli- 
nos žymes; treti dargi sutikdavo, jog logikoje esama ben- 
drumo su praktinėmis filosofijos disciplinomis tuo atžvil- 
giu, kad ji tyrinėja ne daiktus, bet žmogaus veiksmus; sykiu 
pastarieji pabrėždavo, kad šitie veiksmai turi savo tikslų ne 
gyvenimo ar kūrybos srityse, bet pažinimo srityje, kur žmo- 
gaus veikimą veda vienų vienas tikslas pažinti tiesą. Pasta- 
rosios pažiūros tikrumas aiškėja atsiminus logikos vietą fi- 
losofijos visumoje. Logika, kaip žinome, įeina ne į 
pasaulėžiūros, bet į pažinimo mokslą ir net vaidina jame 
normatyvinės disciplinos rolę. Normatyvinės disciplinos, 
liečiančios dorinį veikimą ir dailiąją kūrybą, t. y. etika ir 
estetika, priklauso praktinės pasaulėžiūros mokslui ir to- 
dėl yra praktinės filosofinės disciplinos. Logika, kad ir yra 
normatyvinė disciplina, vis dėlto neišeina iš ribų pažinimo 
mokslo, kuris net praktine išdava neveda prie nieko kito, 
kaip tik prie tiesos pažinimo; tuo tarpu atsitiktinės prakti- 
nės išdavos, plaukiančios iš etikos ir estetikos, turi reikšmės 
doriniam veikimui ir dailiajai kūrybai. Dėl šito skirtumo 
tarp logikos, iš vienos pusės, ir etikos ir estetikos, iš antros 
pusės, logika galima vadinti teorine arba spekuliatyvine fi- 
losofijos disciplina. 

Trečiuoju klausimu būta irgi įvairių nuomonių: vieni te- 
laikė logiką tik mokslu, kiti tik menu, treti - sykiu ir moks- 
lu, ir menu. Po to, kas anksčiau sakyta apie logiką, yra aiš- 


254 


ku, kad logika yra mokslas. Čia telieka dar klausimas, ar 
mokslas gali būti sykiu menu. 

Plačia prasme menas yra sugebėjimas tinkamai vartoti tam 
tikras priemones nustatytam tikslui pasiekti. Šitas sugebėjimas 
reiškiasi praktika, kuri, iš vienos pusės, remiasi taisyklė- 
mis, vadovaujančiomis pačiam veikimui, o iš kitos pusės, 
gamina išdavų, kurios objektyvuoja šitą veikimą pagamin- 
tuose veikaluose; jei šituose veikaluose įžvelgiama pėdsa- 
kų to sugebėjimo tinkamai vartoti priemones nustatytam 
tikslui, jie yra meno veikalai. Ne pro šalį čia bus pažymė- 
jus, jog tarp meno ir dailės yra skirtumo, kokio kad yra tarp 
giminės ir rūšies. Menas yra giminė, kurios vieną rūšį su- 
daro dailė; dailė yra dailusis menas, bet šalia jos yra dar 
nedailaus meno. Taigi kiekviena dailė yra menas, bet ne 
kiekvienas menas yra dailė, kaip kad nėra dailė ir kalba- 
mas čia logikos menas. 

Kad logikos mokslas reikalauja iš savo reiškėjo tam tik- 
ro logikos meno, negalima abejoti; bet šitas logikos menas 
yra tiek pat reikalingas kiekvienam kitam mokslui, kiek ir 
pačios logikos mokslui. Todėl šituo atžvilgiu negalima jau 
įžvelgti logikos mokslo ir logikos meno supuolimo. Šito su- 
puolimo irgi negali būti logikos mokslo ir logikos meno tiks- 
lų atžvilgiu. Mokslas teturi tikslą pažinti tiesą; jei logikos 
mokslas, tirdamas taisyklingo pažinimo dėsnius, tuo pačiu 
moko mus taisyklingai mąstyti, tai šita išdava, kaip jau bu- 
vo pastebėta, yra atsitiktinė, nors didaktiniu būdu papras- 
tai naudojamasi logikos mokslu kaipo tinkamiausia proga 
pratinti klausytojus prie logikos meno. Galutinai tad išva- - 
da bus šitokia: Logikos mokslas tyrinėja taisyklingo pažinimo 
dėsnius tiesos pažinimo dėlei; tuo pačiu jis pateikia teorijoje tai- 
syklių teisingam mąstymui; tačiau taikymas šitų taisyklių prie 
praktikos išeina iš jo tiesioginio uždavinio ribų. Sugebėjimas tin- 
kamai panaudoti proto išgales pagal logikos mokslo taisykles su- 
daro logikos meną, kurį, istorinėmis tradicijomis einant, visai 


255 


pravartu pavadinti dialektikos vardu. Taigi logikos mokslas ne- 
gali būti sykiu ir logikos menas. Tarp logikos mokslo ir lo- 
gikos meno esama kuo mažiausia tokio santykiavimo, kaip 
kad tarp mąstymo teorijos ir mąstymo praktikos. Kaip ma- 
tome, logica naturalis, logica scientifica ir logica utens? yra skir- 
tini dalykai, kurie reiškiasi trijose skirtingose žmogaus pro- 
tinio gyvenimo srityse. Trumpais žodžiais tariant, jų trijų 
santykiavimas galima išreikšti šitaip: prigimtoji logika yra lo- 
gikos mokslo pagrindas. Logikos mokslas, tirdamas taisyklingo 
pažinimo dėsnius, yra formalinė priemonė tiesai pažinti. Logikos 
menas yra pats sugebėjimas taikyti praktikoje šitą priemonę, sie- 
kiant tiesos pažinimo. 


Logikos suskirstymas 


Visas logikos dalykas gali būti suskirstytas į dvi pagrindines 
dalis, iš kurių dviejų pirmoji tyrinėja mąstymo pradus, antroji — 
šitų pradų jungimą į platesnę visumą. Pirmoji tad dalis gali 
būti pavadinta mąstymo pradais, antroji — moksliškąja siste- 
matizacija. Pirmojoje logikos dalyje einama nuo paprasčiau- 
sių mąstymo lyčių prie sudėtingesnių. Taigi iš pradžios ty- 
rinėjama sąvokos, paskui tai, kas iš sąvokų sudaroma, —- 
spręsmai — ir pagaliau tai, kas sudaroma iš spręsmų, - pro- 
tavimai. Tokiu būdu pirmoji logikos dalis turi tris skyrius, 
kurie paeiliui gali būti įvardyti kaipo 1) suvokimas, 2) spren- 
dimas, 3) protavimas. Antroji logikos dalis, tirianti moks- 
lingąją sistematizaciją, yra kitaip vadinama metodologija; 
ji skirstoma savo ruožtu į du skyriu, iš kurių pirmajame 
tyrinėjamos mokslo priemonės, antrajame — mokslo meto- 
das. Eidamas smulkyn kiekvienas skyrius dalijasi mažes- 
niais skirsniais. Kalbant apie mokslo priemones, reikia at- 
sižvelgti: 1) į metodo esmę apskritai, 2) į patirtinių ir 
protautinių mokslų metodus ir 3) į filosofijos metodą. 


256 


1. Suvokimo esmė 
2. Suvokimo išdava - 
I. Suvokimas sąvoka 
3. Suvokimo išraiška - 
žodis ' 


1. Sprendimo esmé 
A. Mąstymo 2. Sprendimo išdava - 
pradai II. Sprendimas spręsmas 
3. Sprendimo išraiška — 
sakinys 


1. Protavimo esmė 
2. Protavimo išdava - 
III. Protavimas išvada 


Logika 


3. Protavimo išraiška — 
silogizmas 


1. Aptartis 
I. Mokslo | 2. Suskirstymas 
3. 


B. Mokslingoji priemonės Išrodinėjimas 
sistematizacija 
arba 1. Metodas bendruoju 
metodologija Siini 
atžvilgiu 
II. Mokslo 2. Protautinių ir patirtinių 
metodas mokslų metodai 


3. Filosofijos metodas 


Šis tas iš logikos istorijos 


Prie šitų įvedamųjų pastabų apie logikos mokslą telie- 
ka man pridėti keletas svarbiausiųjų žinių iš logikos isto- 
rijos. Logikos mokslo tėvu galima teisingai laikyti didysis 


257 


graikų filosofas Aristotelis, kuris gyveno nuo 384 iki 322 m. 
prieš Kr. g. Tiesa, jau prieš Aristotelį buvo besivystąs logi- 
kos mokslas, bet tik Aristotelio nuopelnais logika įgavo 
lytį nepriklausomos disciplinos, suvedančios savo tyri- 
nėjimo objektus į organingą visumą. Logikos sutvarky- 
mo darbas taip genialiai buvo Aristotelio atliktas, kad 
ištisi amžiai maža tegalėjo pridėti prie to, kas buvo Aris- 
totelio pasiekta šitoje srityje. Jo pasekėjai ilgą laiką tesi- 
tenkino jo mokslo aiškinimu bei tvarkymu. Jie pavadino 
Aristotelio logikos tyrinėjimus vienu vardu <...>?, kas jų 
supratimu reiškė įrankį moksliniam darbui dirbti, ir pa- 
žymėjo patį mokslą logikos vardu (<...>), tuo tarpu pats 
Aristotelis vartojo šitam reikalui analitikos vardą. 

Senovės laikais Aristotelio logika buvo kiek papildy- 
ta stoikų tyrinėjimais. Bet šituo reikalu labiausiai pasi- 
darbavo viduramžių scholastikai: jie suteikė Aristotelio 
logikai formaliai užbaigtos sistemos išvaizdą. Ypatingai 
daug dėmesnio scholastika padėjo silogizmo mokslui ir 
net privedė dekadencijos laikais formalinę mąstymo pu- 
sę prie kraštutinių apraiškų, kurios paskui davė jos kriti- 
kams progos matyti scholastikų filosofijoje vien atitrauk- 
tąjį formalizmą. 

Naujais laikais drauge su reakcija prieš scholastiką pra- 
sidėjo irgi reakcija prieš Aristotelį. Baconas (1561-1626) 
parašė priešinga Aristoteliui ir scholastikams pakraipa sa- 
vo „Novum organum“, kur jis kritikavo dedukciją ir silo- 
gizmą ir kėlė aikštėn indukcijos metodą. Palyginant su de- 
kadencijos laikų scholastikais, Baconas atlenkė logikos 
mokslą į priešingą pusę, bet kai vėliau (1662 m.) Port-Ro- 
yalio logikos mokytojai buvo panorėję sutvarkyti tų laikų 
logikos sistemą, vėl turėjo žymiai prisiartinti prie Aristo- 
telio. Simptomingas tad yra Kanto pasakymas, jog nuo 
Aristotelio laikų logika nebuvo drįsusi padaryti nė žings- 
nio pirmyn. 


258 


XIX šmt. Stegelis bandė kurti metafizinę logiką, kuri 
nedarė, kaip žinoma, realaus skirtumo tarp mąstymo ir 
buvimo, t. y. tarp ens logicum ir ens reale*. Tai kraštutinė 
idealizmo apraiška logikos srityje. Iš priešingos pusės J. 
St. Millis stengėsi patiesti logikai psichologinio pagrin- 
do ir ypač kėlė indukcijos mokslą. Millio logikoje kraštu- 
tiniu būdu apsireiškė empirinė pakraipa. Vis dėlto rei- 
kia jam pripažinti didelis nuopelnas už tai, kad jis buvo 
apdirbęs mokslingąją metodologiją kaip tik tuo laiku, kai 
smarkus patirtinių mokslų tarpimas ypatingai to reika- 
lavo. Paminėsiu dar čia matematinę logikos pakraipą, ku- 
riai XIX šmt. ypač pasidarbavo Bulis (Boole) ir Dževon- 
sas (Jevons). Jie stengėsi suteikti logikai matematiškos 
išraiškos, bet, reikia pastebėti, tikrų naujų laimėjimų ši- 
toje srityje jie nėra pasiekę. Tiek iš logikos istorijos įve- 
damajam reikalui. 


Literatūra 


1. A. Jakštas. Logika. 

2. G. Čelpanov. Učebnik logiki. 

3. C. Frick. Logika. 

4. O. Willmann. Logik (Philosophische Propūdeutik). 

5. P. Switalski. Vom Denken und Erkennen. 

6. C. Gutberlet. Logik und Erkenntnistheorie. Lehrbuch 
der Philosophie. 

7. D. Mercier. Logique. | 

8. A. Lehmen S. J. Lehrbuch der l 


Philosophie. I B. Logik etc. | | Vidutinio 
9. G. Hagemann. Logik und Noetik. l dydžio 
Elemente der Philosophie. veikalai 


10. A. Stöckl. Lehrbuch der Logik. | 
Lehrbuch der Philosophie I Ed. l (vadovėliai) 
11. E. Commer. Logik. | | 
12. A. Gabry. Logika. | 
13. J. Maritain. Elements de philosophie. | 
I. Petite Logique (Logique formelie).j 
14. P. Vogt. Philosophische Propädeutik. | 
II. Logique. 
15. T. Pesch. Institutiones logicae et ontologicae, knygoje 
Philosophia lacensis. 
16. N. O. Losskij. Logika. 2 tomu. 
17. J. Geyser. Grundlegung der Logik und Erkenntnissthe- 
orie. 
18. J. St. Mill. 
19. F. A. Trandelenburg. 
20. Chr. Sigwart. 
21. W. Wundt. 
22. E. Husserl. 
23. Rehmke. 


260 


I. MĄSTYMO PRADAI 
1. Suvokimas 


Pirmoji logikos dalis, kuri dabar man tenka pradėti, pa- 
vadinta mąstymo pradai, kuriais yra suvokimas, sprendi- 
mas ir protavimas. Paprasčiausias ir mažiausiai sudėtingas 
proto veiksmas yra suvokimas, todėl skyrius apie suvoki- 
mą yra pirmas iš eilės pirmojoje logikos dalyje. Ogi kai ima- 
ma kalbėti apie suvokimą apskritai, privalu visų pirma iš- 
aiškinti suvokimo esmė. Štai uždavinys, kuris mums tenka 
spręsti pačioje logikos pradžioje. 

Norint sąmoningai bei nuosekliai prieiti prie klausimo, 
kas yra suvokimas apskritai, pravartu pradėti nuo psicho- 
loginių mąstymo aplinkybių, kad nuo supratimo, kaip vyks- 
ta pažinimas apskritai, būtų galima pereiti prie supratimo, 
kas sudaro esmę to pirmutinio protinio veiksmo, kuris va- 
dinamas yra suvokimu. Jei paimsime bet kurį materialinį 
daiktą, tai pastebėsime, kad jis šiaip ar taip veikia mūsų 
jutimo organus. Daiktas, turįs lytį bei spalvą, veikia mūsų 
akį. Skambąs daiktas užgauna mūsų ausį. Liečiamas kūnas 
atsispiria išviršiniams mūsų kūno organams. Ragaujamas 
daiktas sukiršina mūsų liežuvio dirgsnius. Uostomas daik- 
tas sužadina mūsų uoslę ir t. t. Sakau „ir t. t.“, nes esama 
psichologijoje nuomonės, jog, be penkių visiems žinomų 
jutimo rūšių, esama dargi kitokių rūšių, kurios nėra tik taip 
tipingos, kaip kad nusakytosios. 

Mums čia svarbu tik tai, kad nuošaliniai daiktai tarsi įsi- 
spaudžia į mūsų jutimo organus. Kiekvieną jutimo rūšį ati- 
tinka galia sąmoningai prisiimti šitą daikto įsispaudimą į 
mūsų organus, iš ko išdavoje gaunamas įspūdis. Atitinkanti 
tam tikrą organą galia prisiimti įspūdį ir yra ne kas kita, 
kaip juslė. Regėjimo juslė, atitinkanti akį, prisiima šviesos 
įspūdžius ir pavidalus. Girdėjimo juslė, atitinkanti ausį, 


261 


prisiima garsų įspūdžius. Ragavimo juslė, atitinkanti lie- 
žuvį, prisiima skonio įspūdžius. Uostymo juslė arba uoslė, 
atitinkantį nosį, įgauna kvapų įspūdžius. Palytėjimo juslė, 
rišama su stambiais mūsų kūno organais, įgauna liečiamų- 
jų įspūdžių. Žodžiu tariant, materialinį kūno organą atitinka 
tam tikra psichinė galia, vadinama išviršine jusle. 

Kai kalbama apie tai, kad nuošaliniai daiktai veikia iš- 
viršines mūsų jusles, kalbama, tikrai sakant, apie įspūdžius, 
būtent, kalbama apie tai, kad šitie daiktai įsispaudžia į mū- 
sų jusles. Bet jei panorėsime labiau pabrėžti šitų juslių vei- 
kimą, tai turėsime jau kalbėti ne apie įspūdžius, bet apie 
pojūčius. Savo juslių pagalba mes juntame įspūdžius; pats šitas 
veiksmas yra pajutimas, o jo išdava yra pojūtis. Pojūtis, tikrai 
sakant, yra tas pats įspūdis, imamas tik ne išviršinės veik- 

` mės, bet išvidinio veiksmo atžvilgiu. Pojūtis gaunamas jus- 
lės galia, nuošaliniam daiktui veikiant mūsų jutimo organą. Taip 
pajuntame skonį, kvapą, garsą, spalvą, daikto atstangą ir t. t. 

Įspūdžio pojūtis gamina mūsų psichikoje tam tikrą at- 
vaizdą, kuris šiaip ar taip atitinka veikiančio mūsų jusles 
daikto savybes. Antai virpinančiam orą daiktui atsako gar- 
so atvaizdas. Tarpininkaujant eteriui mums atvaizduojamos 
tos daikto savybės, kurias sudaro daikto pavidalas ir spal- 
va. Prisilietimu užčiumpame tą daikto savybę, kurią vadi- 
name jo atspara arba atstanga ir t. t. 

Jutimo aparatas būtų galima palyginti su fotografijos apa- 
ratu. Fotografuojant ką nors esama santykiavimo tarp trijų 
pagrindinių dalykų. Yra tai, iš vienos pusės, pats daiktas 
arba netjo išvaizda, iš kitos pusės, atmušamoji plytelė, kuri 
turi prisiimti daikto atvaizdą, ir pagaliau objektyvas, kuris 
tarpininkauja tarp daikto ir šitos plytelės, arba, kitaip ta- 
riant, tarp jo išvaizdos ir atvaizdo. 

Panašaus santykiavimo esama tarp įspūdžio, pojūčio ir 
atvaizdo. Per pojūtį daikto įspūdis gamina mūsų psichikoje savo 
atvaizdą. Įspūdis čia atitinka daikto išvaizdą, pojūtis — ob- 


262 


jektyvą, o materialinis atmušamosios plytelės atvaizdas - 
juntamąjį mūsų psichikos atvaizdą. Toks maždaug yra mū- 
sų išviršinių juslių veikimas. Jei žmogus teturėtų vien iš- 
viršinių juslių be jokių kitų pažinimo išgalių, tai jis būtų 
panašus į fotografijos aparatą, kuris atvaizduoja daiktus tik 
tol, kol juos turi prieš savo atdarą objektyvą, bet nepalaiko 
arba nefiksuoja jų atvaizdų ilgesniam laikui. Kad aparatas 
galėtų pagaminti fotografiją, reikia, kad atmušamoji plyte- 
lė arba klišė pasižymėtų tam tikromis savybėmis, reikia pas- 
kui, kad ji būtų žmogaus ranka tinkamai apdirbta ir panau- 
dota. Žodžiu tariant, svarbu daikto išvaizda objektyvuoti 
ir atvaizduoti ir tada, kai prieš aparato objektyvą pats daik- 
tas daugiau nebestovės. Panašiai pažinimo aparate yra svar- 
bu, kad gaunamas iš šalies ir pojūtyje pergyvenamas įspū- 
dis nedingtų sykiu su tuo, kai nuošalinis daiktas nustoja 
veikęs mūsų jusles, kurios galima pavadinti jauslėmis. Jei 
išviršinio jutimo galia yra juslė, tai atitinkamai išvidinio jautimo 
galia dera pavadinti jausle. Taigi jauslė yra išvidinė juslė, va- 
ranti toliau išviršinių juslių darbą. 

Pirmas darbas, kurį atlieka jauslės, yra jungimas arba cen- 
tralizavimas atskirų pojūčių, gaunamų iš vieno ir to paties 
daikto. Vieno ir to paties daikto negalime sykiu ir matyti, ir 
girdėti, ir palytėti, ir t. t. Teesie pavyzdžiu kad ir šitas laik- 
rodis. Mes matome jo pavidalą bei spalvą, girdime jį einant, 
sučiumpame kitą jo medžiagą, patiriame jo svorį ir t. t. Jei 
mes teturime vien išviršinių juslių, tai nebūtų kas jungia 
atskirus pojūčius į vieną juntamąjį objektą. Tuomet mūsų 
psichika išgyventų kiekvieną atskirą savo pojūtį taip, tarsi 
jį atitiktų atskiras juntamasis daiktas. Tuo tarpu jokia išvir- 
šinė juslė negali jungti arba centralizuoti atskirų pojūčių, 
gaunamų iš vieno juntamojo daikto, kadangi išvidinių jus- 
lių veikimas yra surištas su atskirais materialiniais žmogaus 
kūno organais. Ir štai šitam reikalui yra mumyse ta išvidi- 
nėjauslė, kuri suveda atskirus pojūčius, gaunamus iš vieno 


263 


juntamojo daikto, į vieną visumą, vadinamą bendrąja arba 
centrine jausle. 

Centrinės arba bendrosios jauslės reikalas galima paaiš- 
kinti šitokiu palyginimu. Esama dabar judamųjų paveiks- 
lų, sujungtų su radiofonu. Čia ne tik matomas veiksmas, 
bet ir girdimi balsai, kurių jis yra lydimas. Bet kad paveiks- 
lų veikimas ir balsų tempas nepersiskirtų ir nenueitų kur 
kas tinkamas, reikia, kad judamųjų paveikslų ir radiofonų 
aparatai būtų jungiami arba centralizuojami viena bendra 
arba centrine mašinerija, kuri nėra nei paveikslų, nei garsų 
mašinerija, tai gali būti net paprasta žmogaus ranka, bet vis 
dėlto ji reikalinga. Panašiame santykyje yra išviršinės jus- 
lės, iš vienos pusės, ir toji išvidinė jauslė, kuri vadinama 
bendrąja arba centrine jausle. Taigi centrinė jauslė jungia į 
vieną visumą visus pojūčius, gaunamus iš vieno patiriamojo 
objekto. 

Bendroji arba centrinė jauslė nėra vienintelė išvidinė jaus- 
lė, kuri veikia mums patiriant kokį nors nuošalinį daiktą. 
Kai mūsų psichikoje susidaro vieningas patiriamojo daikto 
atvaizdas, ima veikti kitos išvidinės jauslės, kurios stengia- 
si šitą naują konkretinį patyrimą pastatyti į sąryšį su anks- 
tybesniais patyrimais, būtent: ima veikti atmenamoji ir vaiz- 
duojamoji jauslės, trumpiau tariant - atmintis ir vaizduotė. 
Vaizduotė pajėgia su atminties pagalba atvaizduoti visa tai, 
kas buvo anksčiau juslėmis patirta. Bet dabar turėsime jau 
ne tiesioginį arba aktualų atvaizdą, kylantį iš nuošalinio 
daikto veikmės į mūsų jusles, bet tai, ką graikai vadino <...>*, 
romėnai — imago, ką rusai vadina predstavlenije, o mes gali- 
me pavadinti vaidiniu. Vaidinys yra savo prasme vaidinamas 
dalykas; todėl kiekvienas mūsų vaizduotės atvaidinamas iš atmin- 
ties dalykas yra irgi vaidinys arba net atvaizdas. 

Tiksliai tariant, atvaidinys arba atvaizdas yra tai, ką gamina 
vaizduotė, atvaidindama daiktą pirm patirtą, o dabar nebeveikiantį 
mūsų išviršinių juslių. Imant dalyką psichologiniu būdu mes 


264 


tegalime turėti vien atvaizdų, nes mūsų vaizduotė, tiek at- 
gaminamoji, tiek kuriamoji, negali nieko tokio sukurti, kas 
anksčiau nebuvo patirta išviršinėmis juslėmis. Reikia tačiau 
konstatuoti faktas, kad dažniausiai laikui einant sąryšis tarp 
veikusio mūsų jusles daikto ir atvaizdo nutrūksta ir atvaiz- 
das arba atvaidinys tampa faktinai vaidiniu. Žodžiu tariant, 
vaidinys yra visa tai, ką vaizduotė dėl kokios nors priežasties vai- 
dinasi arba vaizduojasi. Mums teks dar sugrįžti prie vaidinio 
ir nagrinėt jisai įvairiais atžvilgiais; tuo tarpu mums svarbu 
žinoti, kad vaidinys yra tiesioginis padaras tos išvidinės mūsų 
jauslės, kuri vadinasi vaizduote ir kuri dažniausiai veikia sąryšy- 
je su atmintimi. Kai mes, pavyzdžiui, patiriame daugelį pa- 
našių daiktų, tai atminties pagalba mūsų vaizduotė pasiga- 
mina sau bendrą jiems vaidinį, kuris galima pavadinti 
bendriniu tipu. Pavyzdžiui, mums tekdavo patirti daugelį 
medžių, kurie turėjo rūšies panašumo arba bendrų žymių. 
Todėl, jei paskui atsimename medį apskritai, tai mūsų vaiz- 
duotė pasigamina sau tokį bendrinį tipą, kuris pritinka kiek- 
vienam atskiram medžiui. Tokiu atveju įsivaizduojame aug- 
menį, turintį kamieną ir šakas. Kalbamas čia bendrinis tipas 
arba vaidinys yra mūsų atminties ir vaizduotės padaras, 
sudarytas iš ankstybesnių konkretinių patyrimų. 

Turėjau pereiti nuo bendrosios arba centrinės jauslės prie 
atminties bei vaizduotės, kad galėčiau išaiškinti bendrinio 
tipo esmę bei kilmę. Tuo tarpu bendrinis tipas yra reikalin- 
gas tam, kad galėtume naujai patiriamame daikte arba jo 
atvaizde atpažinti pažįstamą kokių nors daiktų kategoriją 
ir tuo suderinti naują patyrimą su senais patyrimais. Pa- 
vyzdžiui, įgavę įspūdžių bei pojūčių iš šito daikto (laikro- 
džio), sakome, jog tai yra laikrodis. Šitas konstatavimas 
įvyksta tada, kai mūsų atmintis bei vaizduotė jungia naujai 
patirtą šito laikrodžio atvaizdą su glūdinčiu jose bendriniu 
laikrodžio tipu ir atpažįsta jame dar kartą šitą tipą. Lauki- 
nis žmogus, nematęs niekados laikrodžių ir staiga išvydęs 


265 


šitą laikrodį, tegalėtų jame atpažinti vien materialinį daik- 
tą, turintį savyje judesį, nes tik tokį bendrinį tipą jo atmin- 
tis bei vaizduotė tepajėgtų pastatyti į sąryšį su nauju paty- 
rimu. Apie šitokį laukinį žmogų pasakysime, kad jo esama 
menkos nuovokos apie kalbamą čia laikrodį. Ir štai nuvoki- 
mas ir yra atpažinimas juntamajame objekte bendrinio tipo, pa- 
žįstamo iš ankstybesnio patyrimo. Nuvokimo išdava yra nuovo- 
ka. Lotyniškai nuvokimas išreiškiamas žodžiu perceptio, ogi 
nuovoka - žodžiu perceptus. Rusų kalba abiem atvejais teži- 
no vieną žodį vosprijatije. Vokiečiai čia vartoja žodį Wahr- 
nehmung. Taigi nuovoka sykiu su vaidiniu yra išvidinių jaus- 
lių padarai, kurie, tikrai sakant, yra objektyvuoti bei fiksuoti 
atvaizdai, patirti kadaise tiesioginiu būdu. 

Štai kokiu būdu išviršinių juslių veikimas pasipildo išvi- 
dinių jauslių veikimu: nuo išviršinio įspūdžio einama per 
pojūtį vis gilyn į žmogaus psichiką; atvaizdas pereina ilgai- 
niui į vaidinį; iš vaidinių išsidirba bendriniai tipai, kurie tar- 
nauja daiktams skirstyti panašiomis grupėmis arba katego- 
rijomis; pagaliau sudėtingiausias išvidinių jauslių veiksmas 
yra nuvokimas, per kurį naujas patyrimas sutampa su ištisa 
ankstybesnių patyrimų eile ir kuris yra atpažinimas naujai 
patiriamame daikte pažįstamo jau bendrinio tipo*. 


* Anąkart matėme, kad išviršinės juslės arba jauslės perdirba einan- 
čius iš šalies įspūdžius į pojūčius ir atmuša mūsų psichikoje tam tikrą 
atvaizdą daikto, veikiančio mūsų jutimo organus. Mūsų jauslės toliau 
objektyvuoja bei fiksuoja išviršinių juslių išdavas. Centrinė juslė jungia į 
vieną visumą pojūčius, sužadintus vieno nuošalinio daikto veikme. Pas- 
kui su atminties ir vaizduotės pagalba susidaro tai, kas yra vadinama 
vaidiniu. Vaidinys, arba vaidinamas dalykas, yra visa tai, ką mūsų vaiz- 
duotė vaidinasi arba vaizduojasi. Atvaizdas nerišamas su daiktu, kurį 
jis atvaizduoja, o vaidinys yra imamas labiau kaipo kuriamosios vaiz- 
duotės padaras, bet tai dar nereiškia, kad mūsų psichikoje gali kilti vai- 
dinys visai nepriklausomas nuo mūsų juslinės patirties. Vienos rūšies 
individams dažnai mūsų psichikoje susidaro bendrinis vaidinys, kuris 
yra reikalingas tam, kas galima pavadinti suvokimu. 


266 


Gauta išdavoje nuovoka yra, galima sakyti, juslinio pažinimo 
viršūnė, kuri yra lygiai prieinama tiek gyvuliams, tiek žmonėms. 
Gyvuliai turi tokių pat kaip žmonės, juslių bei jauslių, taip 
pat nusivokia apie daiktus, kaip ir žmonės. Turiu čia tik 
įspėti, kad žodžių „nuvokti“, „nusivokti“, „nuvokimas“, 
„nusivokimas“ ir „nuovoka“ nedera maišyti su žodžiais „su- 
vokti“, „susivokti“, „suvokimas“, „susivokimas“ ir „sąvo- 
ka“. Suvokimas, kaip pamatysime, yra pirmutinis žmogaus pro- 
to veiksmas ir visu dangumi skiriasi nuo nuvokimo, kuris yra 
žmogus. jauslių veiksmas. Bet sykiu reikia pastebėti, kad po 
nuovokos ateina riba, kur baigiasi juslinis pažinimas ir pra- 
sideda protinis pažinimas. Tiesa, be nusakytų išvidinių jaus- 
lių esama tiek žmoguje, tiek gyvulyje dar jauslės, kuri vadi- 
nama vertinamąja jausle, arba instinktu. 

Kaip parodo pats pavadinimas, vertinamoji jauslė yra 
faktinai praktinis juslinio pažinimo panaudojimas gyveni- 
mo tikslams. Įdomu yra pastebėti, jog gyvulys, teturįs jusli- 
nio pažinimo, pasižymi labai galinga vertinamąja jausle, ar- 
ba instinktu; tuo tarpu žmogus šitą jauslę turi žymiai mažiau 
išvystytą. Tai gali tarnauti netiesioginiu įrodymu, kad, pra- 
dedant nuo nuovokos, žmogaus ir gyvulio psichinis išsi- 
vystymas eina visai skirtingomis linkmėmis. Tuo tarpu kai 
gyvuliui telieka vertinamasis instinktas, žmogus pajėgia 
griebtis vertinamojo sprendimo, nors ir jis neišsižada visiš- 
kai instinkto pagalbos. Todėl nėra reikalo stebėtis, kad gy- 
vulys iš gyvo reikalo pralenkia žmogų savo instinkto galy- 
be. Negalėdamas spręsti apie daiktus, jis tesiverčia instinktu, 
„ bet kadangi yra tai vienintelė jo psichikos galia, tarnaujanti 
vertinamajam reikalui, tai ji ir išsivysto visai nepaprastu 
žmogui būdu. Panašiai kurčias nebylys gali turėti visai ne- 
paprastu būdu išvystytą vieną kurią iš juslių, kurios jam 
išliko sveikos. Tiek šia proga apie vertinamąją jauslę, arba 
instinktą. 

Mums čia daug svarbiau pravesti skiriamoji linija tarp 


267 


žmogaus ir gyvulio pažinimo ir palengvėl prieiti prie žmo- 
gaus proto pirmutinio veiksmo, kuriuo žmogus jau aiškiai 
skiriasi nuo gyvulio. Jei norėtume įsivaizduoti gyvulio psi- 
chikos pasaulį, tai turėtume jį apriboti juslių bei jauslių vei- 
kimu. Tai ir pasitvirtina domintis gyvulių gyvenimu bei el- 
gimusi. Pavyzdžiui, gyvulys turi reikalo su žmonėmis. Savo 
išviršinių juslių pagalba jis patiria, koks yra žmogus, kokio 
pavidalo, kokio ūgio, kokios spalvos ir t. t., bet sykiu jis 
neturi nė mažiausio supratimo, kas yra pavidalas, ūgis, spal- 
va. Jis težino konkretines kiekvieno atskiro žmogaus ypa- 
tybes, visai jų nekvalifikuodamas tokiais bendrais pavadi- 
nimais kaip pavidalas, ūgis, spalva. 

Tiesa, išvidinės jauslės, pasinaudodamos ilgesniu paty- 
rimu, sudarys jam bendrinį žmogaus tipą, bet tai bus api- 
bendrintas vaidinys, gaunamas, taip sakant, mechaniniu bū- 
du. Kai gyvulio psichikoje pasikartoja panašūs vaidiniai, 
tai ilgainiui bendros vaidinių dalys jo psichikoje ryškėja, 
ogi skirtingos dalys vis labiau nusitrina ir dyla. Gaunamas 
tokiu būdu bendrinis tipas yra ryškus tik savo branduoliu 
ir neaiškus savo galūnėmis. Tačiau jo pakanka, kad, susta- 
čius su nauju panašiu objektu, gyvulys pajėgtų jį atpažinti 
šitame patiriamajame objekte. Taip gyvulys atpažįsta kiek- 
viename naujame žmoguje bendrinį žmogaus tipą, sudary- 
tą iš ankstybesnio patyrimo. 

Bet vėl turiu primygtinai pabrėžti, kad patirdamas nau- 
ją žmogiškąjį individą jis tepatiria, koks jis yra išviršinėmis 
savo ypatybėmis. Jis neturi, pavyzdžiui, nė mažiausio su- 
pratimo, kas yra žmogus ir kas yra gyvulys. Gyvulys ir žmo- 
gus jam tėra vien individualiniai konkretiniai daiktai, ku- 
rie savo išviršine išvaizda nieko jam nesako, kas jie yra. 

Gyvulys gali atsiminti ir atsivaizduoti žmogų, bet vėl jis 
atsivaizduos, koks yra jam pažįstamas žmogus, be mažiau- 
sio supratimo, kas jis yra iš savo esmės. Bet nors žmogus 
yra jam prieinamas kaipo juslinio pažinimo objektas, toks 


268 


dalykas kaip protas arba protingumas jam neprieinamas jo- 
kia prasme. Žodis „protingumas“,būdamas tartas, atsimuš 
jo psichikoje, kuri net pagamins šito žodžio atvaizdą, bet 
tai tebus vien jo garsų atvaizdas. Gyvulys taip pat gali pa- 
matyti žodį „protingumas“ parašytą ant lentos, bet susida- 
ręs jo psichikoje ženklų atvaizdas neturės nieko bendra su 
tuo, ką mes vadiname protingumu, nes tai, kas sudaro šito 
dalyko esmę, iš tikrųjų neatvaizduojama jokiu būdu, nors 
galima atvaizduoti pats žodis, su juo surištas. 
Analizuodami tai, kas kyla mūsų psichikoje, kalbant apie 
protą ar protingumą, patiriame, kad pats žodis, tiek ištar- 
tas, tiek parašytas, yra čia visai neesminis dalykas. Jis tik 
tarnauja materialine ir todėl atvaizduojama atrama tokiam 
mūsų psichikos padarui, kuris jokiu būdu neatvaizduoja- 
mas, nes jokia prasme nėra materialinis daiktas. Jis jau ne- 
atvaizduoja, koks yra daiktas, bet sako mums, kas yra daik- 
tas. Jei mes, pavyzdžiui, sakome: „žmogus apskritai“ arba 
„protingas gyvulys“, tai mums nesvarbu, koks yra žmogaus 
bendrinis tipas, kurį yra pasigaminusi mūsų vaizduotė, 
mums svarbu pati dalyko esmė. Bendrinis žmogaus tipas 
mums sako, koks žmogus esti išviršinėmis savo ypatybėmis. Kai 
mes sakome: „žmogus yra protingas gyvulys“, mes kalba- 
me apie tai, kas yra žmogus, arba kokia yra žmogaus esmė. 
Kadangi šituo atveju su esmės supratimu rišasi dažniau- 
siai bendrinis tipas arba vaidinys, tai labai dažnai painioja- 
ma vaizdavimo ir suvokimo dalykai. Tuo tarpu nuo tinka- 
mo skyrimo šitų dviejų dalykų pareina aiškus nusimanymas 
apie skirtumą, kuris yra tarp juslinio ir protinio pažinimo. 


Juslinis pažinimas 
Esame perėję mintimi kelią nuo paprasčiausio įspūdžio 
prie gana jau sudėtingos nuovokos. Matėme, kad išvirši- 
nės juslės perdirba einančius iš šalies įspūdžius į pojūčius 


269 


ir atmuša mūsų psichikoje tam tikrą atvaizdą daikto, vei- 
kiančio mūsų jutimo organus. Išvidinės mūsų juslės toliau 
objektyvuoja bei fiksuoja išviršinių juslių išvadas. Visų pir- 
ma bendroji arba centrinė juslė jungia į vieną visumą pojū- 
čius, sužadintus vieno nuošalinio daikto veikme. Paskui at- 
minties bei vaizduotės pagalba atpažįstamas yra šitoje 
visumoje tam tikras bendrinis tipas, kuris yra apibendrin- 
tas panašių atvaizdų tipas arba bendrinis vaidinys. Vaidi- 
nys, arba vaidinamas dalykas, yra visa tai, ką mūsų vaiz- 
duotė vaidinasi arba vaizduojasi. Atvaizdas nėra rišamas 
su daiktu, kurį jis atvaizduoja, o vaidinys imamas labiau 
kaipo kuriamasis vaizduotės padaras, nors tai dar nereiš- 
kia, kad mūsų psichikoje gali kilti vaidinių visai nepriklau- 
somai nuo mūsų pajustinės patirties. Ir štai atpažinimas su- 
vienytoje pojūčių visumoje bendro tipo arba bendrinio 
vaidinio, pažįstamo jau iš ankstybesnės patirties, yra nu- 
vokimas. Nuvokimo išdava yra nuovoka. Turėti nuovoką 
apie kurį daiktą reiškia atpažinti gaunamų iš jo pojūčių vi- 
sumoje tam tikrą bendrinį tipą, kuris yra jau pažįstamas iš 
ankstybesnės patirties. Įspūdis, pojūtis, atvaizdas, vaidinys ir 
nuovoka yra fizinės mūsų prigimties padarai ir visi sykiu sudaro 
tai, ką galima pavadinti jusliniu pažinimu. Būdamas bendras 
žmogui ir gyvuliams juslinis pažinimas teduoda mums pa- 
tirti konkretines individualinių arba vienatinių daiktų ko- 
kybes, kitaip tariant, mums tesako, kokie jie yra. 

Bet žmogus ne tik junta bei jaučia, bet dargi mąsto arba 
protauja. Šalia daiktų, kuriuos jis mato, girdi, užčiumpa, 
ragauja, užuodžia ir paskui atvaidina savo vaizduotėje su 
atitinkamomis kokybėmis, jis pažįsta dargi dalykų, kurie 
negali būti juslinio pažinimo objektai. Būtent, jis suvokia 
daiktų esmę, t. y. atsako į klausimą, kas yra kuris daiktas, 
tuo tarpu juslinis pažinimas teduoda vien patirti, koks yra 
šitas daiktas. Pavyzdžiui, juslinis pažinimas leidžia mums 
patirti, koks yra gyvas žmogus su konkretinėmis savo ko- 


270 


kybėmis ~- aukštas, blondinas, gražiai apsirėdęs ir t. t., bet 
jusliniu pažinimu negalime suvokti, kas yra žmogus ap- 
skritai arba kas sudaro žmogaus esmę. Jusliniu pažinimu 
patiriame visas konkretines vienatinio žmogaus kokybes, 
jo išvaizdą, svorį, judesius ir t. t. - visa tai, žodžiu tariant, 
kas gali būti mūsų vaizduotės atvaidinama. Bet jei, pavyz- 
džiui, suvokiame žmogaus esmę arba protingą gyvulybę, 
tai įsivaizduoti pačios protingos gyvulybės negalime. Kiek 
kartų stengiamės tai įsivaizduoti su vidaus jauslių pagalba, 
tiek kartų įsivaizduojame arba atskirą gyvą žmogų, arba 
gauname pačios išraiškos „protinga gyvulybė“ girdimąjį ar 
matomąjį atvaizdą. Tą pat pasieksime, jei stengsimės įsi- 
vaizduoti protą. Galime įsivaizduoti vieną kitą žmogų, ku- 
rį laikome protingu žmogumi. Galime taip pat įsivaizduoti 
pačią išraišką „protas“ parašytą ar ištartą, kuri tarnauja kal- 
bamajam dalykui atsitiktiniu ženklu arba simboliu, bet proto 
esmės įsivaizduoti jusliniu būdu negalime. 

Tuo tarpu reikia pripažinti, kad tai, ko negalima įsivaiz- 
duoti, nėra materialinis daiktas, nes kiekvieną materialinį daik- 
tą šiaip ar taip galime atvaizduoti savo vaizduotėje. Kitaip 
tariant, mąstymo objektas nėra materialus arba daiktingas. 
Tiesa, mes galime mąstyti materialinius daiktus, bet mūsų 
mąstymo objektais yra ne vienatiniai arba individualiniai 
daiktai su konkretinėmis savo kokybėmis, bet bendrosios 
sąvokos, kurios, būdamos atitrauktos nuo šitų daiktų ir api- 
bendrintos, nėra jau materialinių daiktų konkretiniai atvaiz- 
dai. Sąvoka yra suvokimo išdava, ogi suvokimas yra pirmutinis 
proto veiksmas, kuriuo įžvelgiama dvasiniu būdu dalyko esmė, 
nieko apie jį nei teigiant, nei neigiant. Kai įsivaizduojame kurį 
materialinį daiktą, tai jis pats, šitas materialinis daiktas, 
išviršinėmis savo kokybėmis yra tiesioginis objektas mū- 
sų vaidiniui. Kai mąstome apie šitą daiktą, tai tiesioginiu 
objektu mūsų mąstymui yra jau ne pats materialinis daik- 
tas su konkretinėmis savo kokybėmis, bet jo esmė, kurią 


271 


suvokiame atotraukos bei apibendrinimo būdu, remdamiesi 
jusliniu pažinimu, įgautu iš pačio daikto. Mūsų mąstymas, 
naudodamasis sąvokomis, stengiasi pro išviršines daikto 
apraiškas įžvelgti jo esmę, susekti jo buvimo bei veikimo 
priežastis ir formuluoti jo dėsningumą. Tik protinis pažini- 
mas, atremtas į juslinį pažinimą, tegali pateikti moksliško 
žinojimo, arba žinijos, tuo tarpu gyvuliai iš juslinio pažini- 
mo srities negali niekados pakilti prie tikro žinojimo, prie 
mokslo. 

Buvo pasakyta, kad sąvoka yra suvokimo išdava. Suvoki- 
mas yra pirmutinis proto veiksmas, kuriuo įžvelgiama dvasiniu 
būdu dalyko esmė nieko apie jį nei teigiant, nei neigiant, 0 sąvo- 
ka, kaipo suvokimo išdava, yra proto pagaminta ir glūdinti jame 
lytis, kurios pagalba pagauname daikto esmę. Pavyzdžiui, su- 
vokiame, tai yra dvasiniu būdu. įžvelgiame žmogaus, gy- 
vulio, augmens, kūno, esybės esmę. Išdavoje mūsų protas 
pasidaro tas nematerialines lytis arba sąvokas, kurios yra 
išreiškiamos žodžiais „Žmogus“, „gyvulys“, „augmuo“, 
„kūnas“, „esybė“ apskritai. Įžvelgdami Žmogaus esmę ap- 
skritai, mes nieko dar apie žmogų nesakome nei teigiamai, 
nei neigiamai, mes tik susidarome savo proto bendrą lytį, 
kurią paskui išreiškiame žodžiu „žmogus“, neturėdami gal- 
voje jokio konkretinio individo. 

Buvo pasakyta, kad sąvoka yra protinė lytis, su kurios pa- 
galba pagauname daikto esmę. Ir iš tikro, jei mūsų prote nebū- 
tų tų materialinių lyčių, kurios atitinka žodžius „Žmogus“, 
„gyvulys“, „augmuo“, „kūnas“, „esybė“, ar galėtume, pa- 
matę atskirą žmogų, atskirą gyvulį, atskirą augmenį, atski- 
rą kūną, atskirą esybę, suvokti jų esmę ir pasakyti, kas jie 
yra? Pasirodo, kad panašiai kaip nuvokimu mes atpažįsta- 
me konkretiniame daikte bendrinį vaidinį, kuris mums sa- 
ko, koks jis yra, taip suvokimu, galima sakyti, mes atpažįs- 
tame daikte tam tikrą bendrą protinę lytį, kuri mums sako, 
kas yra šitas daiktas. Todėl žmogaus vaidinyje randame 


272 


vaizdą, kuris mums parodo konkretines kurio nors žmo- 
gaus kokybes: jis yra aukštas ar žemas, storas ar laibas, gel- 
tonplaukis ar juodplaukis ir t. t. Žmogaus sąvokoje randa- 
me turinį, kuris atitinka protingą gyvulį. Taigi matome, kad 
jusliniu pažinimu pagauname konkretinį dalyką, nes jam 
objektu yra tam tikras daiktas, kuris reiškiasi konkretinė- 
mis, individualinėmis, nepakartojamomis kokybėmis. Lo- 
tyniškai tariant, tai yra hoc, aliquid, hic, nunc - kažkas, ko 
esama čia ir dabar. Kitaip tariant, juslinio pažinimo objek- 
tas reiškiasi materialinėmis kokybėmis, apspręstomis vie- 
tos bei laiko aplinkybėmis. Todėl šitas pažinimas ir sako 
mums, koks yra daiktas. Užtat protinio pažinimo objektas 
yra dalykas, atitrauktas nuo konkretinių kokybių, kurios 
pareina nuo materialinio būvio, apriboto vietos bei laiko 
aplinkybėmis. Šitas protinis pažinimas atitinkamai mums 
ir sako, lotyniškai tariant, id, quod aliquid est, - tai, kas yra 
daiktas. 

Juslinis ir protinis pažinimas skiriasi tarp savęs ne tik 
savo objektais, bet ir savo reiškimosi būdu. Kai mes patiria- 
me kokį nors įspūdį išviršinėmis juslėmis, visuomet šitokia 
patirtis yra surišta su kuriuo nors mūsų organu, kuris pa- 
tirčiai tarnauja perteikiamuoju įrankiu. Negalime juk ką nors 
matyti be akies veikimo, ką nors užčiuopti be palytėjimo 
kuria nors mūsų kūno dalimi; negalime girdėti be ausies 
dalyvavimo girdėjimo veiksme ir t. t. Kas kita yra su mąs- 
tymu. Kai sakoma, kad mąstymas vyksta proto veiksmu, 
protas jau nelaikomas kūno organu, bet tokia galia, kuri sto- 
vi aukščiau kūno organų veikimo. Tiesa, esama mokslinin- 
kų, ypač materialistinės pakraipos, kurie stengiasi išrodyti, 
kad mąstymas taip laikosi smegenų, kaip, pavyzdžiui, gir- 
dėjimas - ausies; vadinasi, smegenys tarnauja materialiniu 
organu proto veikimui. Tuo tarpu jei kuris nors mūsų kūno 
narys iš tikro tarnautų mąstymui materialiniu organu, tai 
ir šito mąstymo prigimtyje turėtume patirti materialinių 


273 


savybių, ko tačiau konstatuoti negalima: mąstymo objek- 
tas, jo dėsniai bei pareigos griežtai skiriasi nuo materiali- 
nių objektų ir jų buvimo bei veikimo daiktiškame pasau- 
lyje. ` 

Paprastai esama čia vieno nesusipratimo, kuris kyla iš 
to, kad kiekvienas mąstymo veiksmas yra surištas su greti- 
mu vidaus jauslių veikimu. Smegenys kaip tik tarnauja ma- 
terialiniu organu mūsų vidaus jauslėms, pavyzdžiui, atmin- 
čiai, vaizduotei. Tuo tarpu kiekvienas mąstymo aktas yra 
surištas su vidaus jauslėmis todėl, kad žmogus yra vienin- 
ga psichofizinė būtybė, kuri visados reiškiasi sykiu mate- 
rialine ir dvasine puse. Mąstydamas žmogus sykiu naudojasi 
savo jauslių aparatu, ogi naudodamasis juo jis sykiu naudojasi ir 
smegenimis. 

Taigi mąstymo veiksmas yra surištas su smegenų veiki- 
mu perjauslių tarpininkavimą. Nejaugi po to galima pasa- 
kyti, kad smegenys tiesioginiu būdu tarnauja protui mate- 
rialiniu organu? Čia daroma yra klaida, kuri logikoje 
išreiškiama yra formule: cum hoc ergo propter hoc (su tuo, 
taigi dėl to). 

Proto veikimas yra visuomet smegenų veikimo lydimas, 
iš čion daroma klaidinga išvada, kad proto veikimas yra 
priežastingai surištas su smegenų veikimu. Iš tikrųjų tega- 
lima pasakyti, kad protavimo vyksmas yra surištas su sme- 
genų veikimu ne esminiu, bet tik pripuolamu būdu, pana- 
šiai kaip kad kiekviena sąvoka surišta yra su kokiu nors 
vaidiniu, tarnaujančiu jam išraiška. Pavyzdžiui, proto są- 
vokos negalime įsivaizduoti kaipo tokios. Protui negalime 
pateikti jokių konkretinių lyčių, prigimtų daiktiškam mū- 
sų pasauliui: nei erdvinės tįsos, nei spalvos, nei svorio, nei 
kitų materialinių kokybių; o vis dėlto turime būtinai surišti 
ją su kokiu nors vaidiniu, kad ir simbolišku būdu. Ir šituo 
vaidiniu mums yra žodis „protas“, kurį tariamą girdime, 
parašytą matome, arba net įsivaizduojame su vidaus jaus- 


274 


lių pagalba. Ir vis dėlto šitas būtinas proto sąvokos sąryšis 
su žodiniu vaidiniu nėra esminis, bet tik pripuolamas, nes, 
šalia mūsų proto, kitos tautos naudojasi kitokiu žodiniu vai- 
diniu, pavyzdžiui, prancūzai šitam reikalui vartoja intelli- 
gence, vokiečiai - Verstand ir Vernunft ir t. t. 

Dėl savo psichofizinės prigimties turime sąvoką atremti 
į kokį nors vaidinį, bet vis dėlto sąvoka nenustoja buvusi 
dalykas, skirtinas nuo vaidinio. Lygiai taip pat proto veiki- 
mas remiasi smegenų veikimu, bet iš to negalima dar dary- 
ti išvados, kad proto ir smegenų veikimas būtų vienokios 
prigimties. Proto ir smegenų veikimas skiriasi tarp savęs 
pagal sąvokos ir vaidinio skirtingumą: nuo nematerialinio 
proto veikimo pareina nematerialinė sąvokos esmė; ogi nuo 
materialinio smegenų veikimo pareina materialinė surišta 
su jaisiais vaidinio prigimtis. Sąvoka atitinka dvasinę žmo- 
gaus sielą, ogi vaidinys - materialinį žmogaus kūną. Ne- 
nuostabu todėl, kad pažinime sąvoka atlieka, taip sakant, 
sielos, vaidinys = kūno rolę. Iš to aiškėja taip pat, kodėl pro- 
tinio pažinimo analizė veda galų gale prie nematerialinės 
sielos buvimo pripažinimo žmogaus būtybėje. 

Iš to, kas pasakyta apie sąvokos esmę bei ypatybes, ne- 
sunku dar įspėti, kodėl aplink sąvokų problemą buvo ir yra 
tokio pakraipų sąspyrio, kokio mažai kur galima pastebėti 
kitose filosofijos srityse. Pasirodo, kad nuo išsprendimo 
klausimų apie sąvokų prigimtį, jų kilmę ir reikšmingumą 
pareina viso pažinimo mokslo pakraipa. Ir iš tikro iš čion, 
tarsi iš vieno centro spinduliai, eina įvairiomis pakraipo- 
mis įvairių įvairiausios teorijos, kurios paskui filosofinės 
minties periferijoje reiškiasi priešingomis pasaulėžiūromis. 
Suprantamas tad savaime dalykas, kad išdėstyta anksčiau 
trumpai suvokimo esmė nesudaro bendrai priimtos teori- 
jos apie šitą dalyką. Bet kadangi nėra logikos dalykas pla- 
čiai tyrinėti šituos klausimus, tai nesigilinsiu į priešingų pa- 
kraipų teorijas ir jų kritiką. Turiu tik čia dar ryškiau iškelti 

275 


aikštėn realinį suvokimo vyksmą gyvojo žmogaus psichi- 
koje. 

Reikia gerai įsidėmėti, kad juslinis pažinimas atlieka tar- 
pininkavimo rolę tarp nuošalinio pasaulio ir protinio paži- 
nimo. Pats savaime protinis pažinimas yra išvidinis aktas, 
nes jis, kaip sakyta, nėra net surištas tiesioginiu esminiu ir 
priežastingu būdu su materialinių organų veikimu, kas tu- 
ri vietos jusliniame pažinime. Juslinis pažinimas perkelia į 
mūsų sielą juntamąjį nuošalinio daikto atvaizdą ir tokiu bū- 
du protas, kaipo tos pačios sielos galia, randa jos viduje sa- 
vo objektą, perėjusį jau išviršinių juslių ir išvidinių jauslių 
aparatą ir atitinkamu būdu perdirbtą pagal šito aparato pri- 
gimtį. Protas savo ruožtu veda tolimesnį perdirbimo dar- 
ba: jis įžvelgia jau visai dvasiniu būdu jusliniame atvaizde 
arba vaidinyje tai, ko juslės susekti nepajėgia, būtent tai, 
kas yra daiktas. Eidamas šiton linkon protas visų pirma ati- 
traukia nuo konkretinio daikto atvaizdo tai, kas šitam daik- 
tui yra esminga. Turėdamas, pavyzdžiui, visą žmogiškųjų 
atvaizdų eilę, protas atitraukia nuo jų bendrą visiems žmo- 
nėms žmogybės esmę nuo tų konkretinių kokybių, kurios 
priklauso atskiriems individams, ir tokiu būdu susidaro 
žmogybės sąvoka, kuri išreiškia, taip sakant, bendrą visiems 
žmonėms esmę, visuotinai reikšmingą visiems laikams. Iš 
čion jau matyti, kad kurios nors kokybės atitraukimas nuo 
konkretinio daikto yra surištas su vienlaikiniu šitos koky- 
bės apibendrinimu arba pritaikymu ištisai individų eilei. 
Atotraukos ir apibendrinimo veiksmais mūsų protas ir susikuria 
tą dvasinį daikto vaizdą, o savo lytį, su kurios pagalba jis įžvel- 
gia, kas yra daiktas, ir kuri vadinama sąvokos vardu. 

Sąvoka yra tarsi jungiamoji grandis, kuri riša pažinimo 
subjektą su objektu, pažintoją su pažiniu. Iš vienos pusės, ji 
yra mūsų protinio pažinimo padaras, pagamintas nemate- 
rialiniu būdu iš materialinių daiktų atvaizdų, pateiktų jus- 
lių ir jauslių veiksmais. Ji todėl glūdi mūsų sieloje. Bet sy- 


276 


kiu, iš antros pusės, jinai atlieka tarpininkės rolę tarp proti- 
nio pažinimo, plačiau suprasto, ir juslinio vaidinio, pana- 
šiai kaip šis atlieka tarpininko rolę tarp juslinio pažinimo ir 
nuošalinių daiktų. Žodžiu tariant, protas perdirba juslinius vai- 
dinius pagal nematerialinę savo esmę ir susidaro nematerialinių 
vaizdų arba sąvokų, kurios tarnauja elementais arba pradais la- 
biau sudėtingiems protinio pažinimo veiksmams. 

Baigdamas bendras pastabas apie suvokimo esmę, turiu 
primygtinai dar kartą pabrėžti skirtumą, kurio esama tarp 
nuvokimo ir suvokimo. Nuvokimas yra perceptio, o jo išda- 
va, t. y. nuovoka - perceptus, o suvokimas, lotyniškai tariant, 
yra conceptio, ojo išdava, t. y. sąvoka, yra conceptus. Nuvok- 
dami kurį daiktą, atpažįstame jame kokį nors bendrinį tipą 
arba vaidinį. Yra tai mūsų juslinio pažinimo veiksmas. Su- 
vokdami tą patį daiktą, susidarome apie jį bendrą sąvoką, 
t. y. atitinkančią jį protinę lytį, kuri filosofijos istorijoje bū- 
davo dažnai vadinta idėjos vardu. 

Norint nusimanyti gerai, kokio yra skirtumo tarp nuvo- 
kimo ir suvokimo, pravartu sustatyti greta bendrinis vaidi- 
nys ir bendra sąvoka. Žinomas yra dalykas, kad juo vaiz- 
das yra bendresnis, juo mažiau jis yra ryškus bei aiškus, 
tuo tarpu juo bendresnė yra sąvoka, juo aiškesnė jinai yra. 
Jei užtrinsime visas žmonių išvaizdų ypatybes ir paimsime 
bendrinį žmogaus vaidinį, tai jis išeis mums labai neaiš- 
kus: nei ūgio, nei lyties, nei spalvos jis negalės į save suim- 
ti. Užtat sąvoka „protingas gyvulys“ yra savo turiniu jei ne 
visai aiški, tai bent daug aiškesnė už europiečio sąvoką. Tuo 
tarpu atsakąs europiečiui vaidinys yra pilnesnis ir ryškes- 
nis už tą vaidinį, kurį mes rišame su bendra Žmogaus sąvo- 
ka. Jei bendrinį vaidinį panorėsime išsiaiškinti, tai sulig tuo, 
kaip jis ims ryškėti mūsų vaizduotėje, jis savinsis konkreti- 
nių kokybių, kad galų gale virstų joje visai konkretiniu vaiz- 
du, atitinkančiu kurį nors matytą individualinį žmogų, ar- 
ba vaizdu, mūsų vaizduotės laisvai sukombinuotu iš 


277 


ankstybesnių patirčių. Visai kas kita vyks mūsų sąmonėje, 
kai panorėsime išsiaiškinti neaiškią sąvoką: sulig tuo, kaip 
ji ims mums aiškėti, ji darysis vis laisvesnė nuo daiktų kon- 
kretinių kokybių ir galų gale tepalaikys savyje vien tai, kas 
kaipo bendras dalykas visai neatvaizduojama konkretizuo- 
jančios mūsų vaizduotės priemonėmis. Taip aiškindamiesi 
žmogaus kaipo protingo gyvulio sąvoką, galų gale prieisi- 
me prie tokio protingos gyvulybės supratimo, kuris atpa- 
laiduos šitą sąvoką nuo konkretinių vaizdų ir iškels mūsų 
sąmonėje tokią nematerialinę jos esmę, kuri bus bendra vi- 
siems atskiriems žmogiškiesiems individams. Pasirodo, kad 
šitas sąvokų nematerialumas bei bendrumas padaro tai, jog mes 
pajėgiame mąstyti. Jei mes teturėtume, kaip kad gyvuliai, vien 
vaidinių, tai negalėtume mąstyti, nes mąstymas yra taip ar 
šiaip bendrų sąvokų derinimas. Juk vienam konkretiniam 
vaidiniui mes negalime taikyti kito konkretinio vaidinio, 
nes du konkretiniu vaidiniu, kaipo visai individualiniu, re- 
aliai, bet ne palyginamai nieko bendro tarp savęs neturi; 
negalima, pavyzdžiui, pasakyti, kad šitas konkretinis suo- 
las ir šita katedra turi vieną bendrą dalį arba kad šitas suo- 
las yra šita katedra. Bet galima pasakyti, kad šitas suolas 
yra iš medžio arba medinis, nes medinis dalykas apskritai 
yra jau bendra sąvoka. 

Iš čion matyti, kiek svarbos turi tinkamas supratimas skir- 
tumo, kurio yra tarp vaidinio ir sąvokos, arba tarp vaizda- 
vimo ir suvokimo. Jau šv. Augustino buvo pasakyta, kad 
nieks negali būti išmintingas nesuvokdamas sąvokų arba 
idėjų: „Tanta vis in ideis constituitur, ut nisi his intellectis 
nemo sapiens esse possit“. Jei atsižvelgsime į tai, kad idėja 
logikos moksle reiškia tą pat, ką ir sąvoka, nors kur kitur ji 
gali turėti kitokios prasmės, ir kad sapientia“ senovėje ir vi- 
duramžiais dažnai buvo suprantama filosofijos prasme, tai 
šv. Augustino išsireiškimas yra kaip kad ir lygus pasaky- 
mui, jog nieks negali būti filosofu nenusimanydamas gerai 


278 


sąvokų klausime. Ir iš tikro pagrindinė ypatybė, reikalau- 
jama iš filosofo, yra sugebėjimas mąstyti, arba protauti są- 
vokomis. Mąstymas tėra viena pažinimo pusė, nes šalia pro- 
tinio pažinimo esama dar, kaip žinome, juslinio pažinimo, 
kuris sudaro pirmajam būtiną pagrindą. Išeidamas iš šito 
juslinio pagrindo žmogus kyla prie protinio pažinimo ir su- 
sidaro tokiu būdu, be konkretinių vaidinių, dar bendrų są- 
vokų, kurias jis paskui derina vieną su kitomis. Nenusima- 
nydamas apie sąvokų esmę ir nemokėdamas sąmoningai 
jomis operuoti arba mąstyti žmogus ir negali būti filosofu 
tikra to žodžio prasme. Reikia net pasakyti dar daugiau: 
nenusimanant apie sąvokų esmę ir jų derinimo būdą, ne 
tik negalima deramai orientuotis plačioje filosofijos srityje, 
bet negalima taip pat tinkamai suprasti logikos mokslo. Štai 
kodėl man teko kiek įsigilinti į suvokimo esmę pradedant 
pirmąją logikos dalį. 

Taigi galime laikyti nusakyta esmę to pirmutinio proti- 
nio veiksmo, kuris vadinamas suvokimu ir kuris lotyniškai 
išreiškiamas terminu apprehensio simplex". Yra tai, einant eti- 
mologine posakio prasme, vientisas dalyko esmės suėmi- 
mas. Vientisas šitas proto veiksmas vadinamas yra todėl, 
kad jis nieko apie dalyką nei teigia, nei neigia, nes kiekvie- 
nas teigimas ar neigimas yra jau sudėtingas proto veiks- 
mas, sustatąs ar skiriąs du dalyku, būtent dvi sąvoki. Pro- 
tas, pavyzdžiui, suvokia patirtame individe žmogų, jis tik 
dvasiniu būdu įsivaizduoja žmogaus esmę, jis, taip sakant, 
išvidiniu būdu suima žmogaus esmės turinį, bet jis nieko 
apie šitą vidaus turinį nesako, arba jis nieko apie tai ne- 
sprendžia nei teigiamai, nei neigiamai. Aiškus dalykas, kad, 
norint spręsti apie dalykus ir daryti apie juos išvadžiojimų, 
reikia visų pirma turėti supratimas tų protinių lyčių, kurio- 
mis operuojama arba sprendžiama ir protaujama. Suvoki- 
mas, kaipo pirmutinis proto veiksmas, ir suteikia šitokių pro- 
tinių lyčių tolimesniam proto darbui. Visai tad nuoseklu 


279 


pavadinti šitas pirmutinis proto darbas vientisu. Iš čion lo- 
tyniškas terminas apprehensio simplex, kuris perėjo ir į pran- 
cūzų kalbą kaipo la simple appréhension. 

Einant vis arčiau prie specialaus tyrinėjimo sąvokos, kai- 
po suvokimo išdavos, mums reikia dar susidomėti dviem 
protinio veikimo momentais, kuriuodu labai tampriai yra 
surištu su suvokimo esme. Yra tai atitraukimas ir apibendri- 
nimas. Taigi kuo jiedu pasižymi, palygintu su suvokimu? 
Proto objektas yra dalykas, atitrauktas nuo konkretinių ko- 
kybių, kurios pareina nuo materialinio būvio, apriboto vie- 
tos bei laiko aplinkybėmis. Ogi pirmutinis proto veiksmas, 
kuriuo yra suvokimas, pagauna, kas yra daiktas, nieko apie 
jį nei teigdamas, nei neigdamas. Dar kartą imkime pavyz- 
džiu žmogų. Žmogus gali būti tiriamuoju dalyku ir jusli- 
niam, ir protiniam pažinimui. Juslės nusako žmogaus indi- 
vidą, koks jis yra: aukštas, šviesus, gražus, malonios 
išvaizdos ir t. t. Protas nusako žmogaus esmę, kas jis yra - 
protingas gyvulys. Jei bendrinį žmogaus vaidinį stengsi- 
mės įsivaizduoti aiškiau, gausime individualinį vaidinį, at- 
menamąjį arba sukurtąjį. Jei bendriniame vaidinyje ieško- 
me žmogaus esmės, gausime sąvoką, kuri, kad ir yra kilusi 
iš juslinio patyrimo, vis dėlto nėra konkretinis dalykas. Ka- 
dangi suvokimo objektas atitraukiamas nuo materialinių vietos 
bei laiko aplinkybių, tai jis ir vadinamas atitrauktu. Veiksmas, 
kuriuo protas atitraukia savo objektą nuo pajustinių dalykų, yra 
atitraukimas. Ogi einant mūsų kalbos dvasia, atitraukimo išdavą 
galima pavadinti atotrauka. Lotynų žodis abstrahere yra sykiu 
„atitraukti“ ir „atitraukinėti“;abstractio reiškia sykiu atitrau- 
kimą bei atitraukinėjimą, t. y. veiksmą ir atotrauką, kaipo 
joišdavą; pagaliau būdvardis abstractus yra ir „atitrauktas“, 
ir „atitraukiamasis“, ir „atitrauktinis“. 

Atitraukimas gali reikštis dvejopu būdu: pirma, protas 
gali susidomėti viena tik tiriamojo dalyko kokybe ir atitrauk- 
ti jos esmę nuo kitų kokybių, esamų tiriamajame dalyke. 


280 


Antra vertus, protas gali domėtis tiriamojo dalyko žymiu 
visetu, kuris sudaro jo esmę, ir atitraukti jį nuo konkretinių 
kokybių, kurios tiriamąjį dalyką individualizuoja tikrumo- 
je. Pavyzdžiui, galima susidomėti vienu žmogaus individo 
stomeniu ir atitraukti nuo šito individo stomens sąvoka. Bet 
galima irgi išsyk susidomėti tomis žmogaus savybėmis, ku- 
rios jį apreiškia kaipo protingą gyvulį, ir išdavoje atitraukti 
nuo konkretinio žmogaus protingos gyvulybės sąvoka, ku- 
ri išreiškia žmogaus esmę, atitrauktą nuo aplinkybių, ją in- 
dividualizuojančių. 

Sulig tuo, kaip proto objektas yra atitrauktas nuo pajus- 
tinių daiktų, jis galima pritaikyti prie mažesnio ar didesnio 
panašių daiktų skaičiaus. Jau todėl, kad kuri nors daikto 
savybė yra imama nepriklausomai nuo individualizuojan- 
čių aplinkybių, ji tinka tam, kad protas taikytų ją arba įžvelg- 
tų ją daugelyje panašių dalykų. O kadangi bendruoju dalyku 
vadiname tokį, kuris pritinka arba pridera išsyk daugeliui daly- 
kų, tad sąvoka, atitraukta nuo individualizuojančių aplinkybių, 
pritinka daugeliui panašių daiktų ir todėl yra bendra. Pavyzdžiui, 
aulės sieną patiriame esant baltą. Atitraukę baltumo žymę 
nuo šitos konkretinės sienos, gausime baltumo sąvoką, ku- 
ri pritinka išsyk visiems baltiems daiktams. Tokiu būdu ato- 
trauka tarnauja pagrindu apibendrinimui. Kaip matome, 
suvokimas reiškiasi atitraukimu ir apibendrinimu. Todėl 
irgi suvokimo išdava arba sąvoka turi atitrauktos bei api- 
bendrintos prasmės. Žmogaus sąvoka reiškia ne vieną ar 
kitą žmogų, esantį čia ar ten, dabar ar kadaise, t. y. žmo- 
gų, individualizuotą konkretinėmis kokybėmis, bet žmo- 
gų apskritai. Šitas žmogus apskritai reiškiasi žymėmis, ati- 
trauktomis nuo konkretinių, t. y. materialinių vietos bei 
laiko, aplinkybių, ir tinkančiomis todėl visiems žmonėms. 
Mūsų protas, pavyzdžiui, suvokdamas žmogaus esmę, 
sakosi: protingas gyvulys. Šitoje sąvokoje esama dviejų 
žymių, atitrauktų nuo konkretinių individų, būtent 


281 


protingumo ir gyvulybės, ir tiedvi žymės yra bendros vi- 
siems Žmonėms. 

Bendrinės sąvokos nereikia maišyti su bendriniu vaidi- 
niu, kuris, kaip žinome, yra kombinuotas vaizdas su ap- 
trintais kontūrais. Juo didesnei daiktų daugybei yra taiko- 
mas bendrinis vaidinys, juo mažiau ryškus jis tampa. Užtat 
su sąvoka yra atvirkščiai: juo didesniam dalykų skaičiui yra 
taikoma kuri bendrinė sąvoka, juo yra jinai aiškesnė. Pa- 
vyzdžiui, esybės sąvoka, turinti labai bendros reikšmės, yra 
visai aiški: esybė yra visa tai, kas yra. Jei norėtume susida- 
ryti esybės bendrinį vaizdą, maža tepasiektume aiškumo. 
Tuo tarpu Žmogaus sąvoka yra žymiai mažiau aiški už esy- 
bės sąvoką, bet užtat bendrinis žmogaus vaizdas bus daug 
aiškesnis už bendrinį esybės vaizdą. Šitokis santykiavimas 
tarp bendrinės sąvokos ir bendrinio vaidinio, kaip paminė- 
ta paskutinį kartą, yra geriausias išrodymas, kad sąvoka, iš 
vienos pusės, ir vaidinys, iš antros pusės, turi skirtingos 
prigimties. Mes žinome irgi, kad jųdviejų prigimties skir- 
tumas pareina nuo juslinio ir protinio pažinimo skirtumo. 
Šis skirtumas yra visai realus, nors reikia gerai žinoti, kad 
juslinis ir protinis pažinimas tikrovėje yra visados organin- 
gai surištu viens su antru. 

Einąs iš filosofinės viduramžių mokyklos žinomas afo- 
rizmas skelbia, kad nihil est in intellectu, quod non prius fuerit 
in sensu, ir tai visai atitinka žinomą jau mums pažinimo 
vyksmą. Iš tikro „nieko nesama prote, ko anksčiau nėra bu- 
vę juslėse“, tik dera šis pasakymas papildyti pastaba, kad 
pažinimo objektas kitaip glūdi prote ir kitaip juslėse. Proto 
objektas yra dalykas, suvokiamas juslių objekte. Juslės bei 
jauslės pateikia mūsų protui medžiagos, kurią jisai saviš- 
kai apdirba. Kitaip tariant, protas randa savo objektą juslių 
daviniuose. Štai kodėl dar Aristotelis buvo pasakęs, kad „ne- 
sama sąvokų be vaidinių“. Tai, žinoma, nereiškia, kad są- 
vokos galima įsivaizduoti. Tiesa, sąvoka reikalauja atramos, 


282 


bet tai toli gražu dar nelygu pasakyti, kad pati sąvoka at- 
vaizduojama. Ar galime įsivaizduoti protingumą? Mąsty- 
dami ar kalbėdami apie protingumą turime vaizduotės aki- 
vaizdoje visokių materialinių dalykų, surištų su protingumo 
sąvoka, kaip antai: pačio žodžio „protingumas“ vaizdą ar 
skambesį, paskui tų žmonių, kuriuos vadiname protingais, 
konkretines kokybes, bet visu tuo dar neįsivaizduojame pro- 
tingumo esmės, nes ji galima suvokti ir tik suvokti, kad ir 
yra neišvengiamas jos sąryšis su vaidiniais. Iš čion eina la- 
bai atmintina išvada: protas savo veiksmu yra priklauso- 
mas nuo juslių bei jauslių veikimo, o kadangi juslės turi 
savo organu nervų sistemą, o jauslės — smegenis, tai proto 
veiksmas tam tikra prasme yra priklausomas nuo nervų sis- 
temos ir smegenų ir todėl jo veikimas yra lydimas atitinka- 
mų fiziologinių atmainų. Bet šitas priklausomumas reiškiasi 
tik tuo, kad proto objektas išgvildomas iš to, ką yra paga- 
vusios juslės ir ką yra atvaizdinusios jauslės. Žodžiu tariant, 
protinio pažinimo objektas yra semiamas iš pajustinių da- 
lykų atitraukimo bei apibendrinimo priemonėmis. 


Sąvokos esmė bei savybės 


Po šitų pakartojimų ir platesnio atsižvelgimo į du proti- 
niu veiksmu, ypatingai surištu su suvokimu, į atitraukimą 
ir apibendrinimą, galime pereiti prie specialaus tyrinėjimo 
suvokimo išdavos, arba sąvokos. Iki šiolei tiek suvokimas, 
tiek sąvoka buvo nagrinėjamos labiausiai psichologiniu at- 
žvilgiu, o dabar teks jau mums domėtis šitomis protinio vei- 
kimo apraiškomis specialiai loginiu atžvilgiu. Bet pirm ne- 
gu kalbėsiu apie sąvokos logines savybes, turiu dar padaryti 
keletą etimologinių pastabų, nuo kurių ir pradėsiu artimiau- 
sią paskaitą iš logikos. 

Reikia būtent pastebėti, kad sąvoka turėjo filosofinės 
minties istorijoje ne vieną kokį vardą, bet ištisą jų eilę. Tarp 


283 


kitų jos vardų geriausiai yra žinomas idėjos vardas. Kaip 
esu jau turėjęs progos pastebėti, sąvoka ir idėja logikos at- 
žvilgiu reiškia tą pat. Sakau „logikos atžvilgiu“, nes onto- 
logijos atžvilgiu ji gali turėti pirmavaizdžio prasmės. Pir- 
mavaizdis arba egzempliarinė priežastis yra toji idealinė 
lytis arba idealas, pagal kurį yra sąmoningai kuriamas koks 
nors daiktas. Ontologiniu atžvilgiu idėja yra ankstybesnė už 
daiktą, ogi logikos atžvilgiu idėja yra vėlybesnė už daiktą. Pir- 
muoju atveju idėja yra idealinis daikto pirmavaizdis; ant- 
ruoju atžvilgiu idėja yra suvokta protiniu būdu daikto es- 
mė, arba, kas yra tas pats, jo sąvoka. Faktinai net pasirodo, 
kad sąvoka suima tą idėją, kuri yra daikto realizuota. Štai 
kodėl idėja ir sąvoka logikos atžvilgiu reiškia vieną ir tą 
patį dalyką. 

Būta ir kitų vardų sąvokai išreikšti, bet tikriausiai jie bū- 
davo labai dažnai ne kas kita, kaip pravardės. Antai sąvo- 
ka buvo vadinama „proto žodžiu“ (verbum mentis), „proti- 
niu terminu“ (terminus mentalis), „protine lytimi“ (species 
intelligibilis) ir t. t. Lotynų kalboje šalia idėjos ir šių jos pra- 
vardžių esama dviejų vienareikšmių terminų sąvokai iš- 
reikšti: yra tai conceptus ir notio, kuriuodu abu perėjo į pran- 
cūzų kalbą, vartojančią notion ir concept šalia žodžio idėe. 
Žodis idėja virto net tarptautiniu, nors kiekviena beveik kal- 
ba šalia jojo turi dargi savąjį žodį, pavyzdžiui, graikai turė- 
jo žodį <...>5, vokiečiai turi žodį Begriff, rusai - ponintije, len- 
kai - pojęncie, kurie visi atitinka mūsų „sąvoką“. 

Sąvokos esmė buvo jau aptarta anksčiau; šioj vietoj dar 
kartą jos aptartį pakartosiu, kaipo išeinamąjį punktą spręs- 
ti apie jos savybes. Sąvoka, kaip sakyta, yra suvokimo išda- 
va. Suvokimas yra pirmutinis proto veiksmas, kuriuo įžvelgiama 
dvasiniu būdu dalyko esmė nieko apie jį nei teigiant, nei neigiant, 
o sąvoka, kaipo suvokimo išdava, yra proto pagaminta ir jame 
glūdinti lytis, kurios pagalba pagauname daikto esmę. Suprasti 
dalykas, t. y. atsakyti į klausimą, kas jis yra savo esme, ne- 


284 


galima tomis lytimis, kurias gamina juslinis mūsų pažini- 
mas, nes šito pažinimo lytys teduoda galimybės mums pa- 
tirti, koks yra daiktas konkretinėmis savo kokybėmis. 

Kai sakoma, kad sąvoka yra protinė lytis, reikia nusima- 
nyti, kad sąvoka gali būti imama subjektyvine arba formaline ir 
objektyvine arba materialine prasme. Tikra prasme sąvoka ima- 
ma pirmuoju atveju. Antruoju atveju sąvokos žodis turi ne- 
tiesioginės ir analoginės prasmės. Skirtumas tarp subjekty- 
vinės ir objektyvinės arba formalinės ir materialinės sąvokos 
yra tas, kad pirmoji sąvoka, imama subjektyvine arba formaline 
prasme, yra tasai dalykas, kuriame (id in guo) ką nors suvokiame; 
tuo tarpu antroji sąvoka, imama objektyvine arba materialine pras- 
me, yra tasai dalykas, kurį (id guod) suvokiame formaliniu būdu. 
Jei, pavyzdžiui, turime Žmogaus sąvoką, tai subjektyvine 
arba formaline prasme ji reiškia tą protinę mūsų lytį, ku- 
rios pagalba mes suvokiame gyvą žmogaus būtybę. Ji yra 
subjektyvinė, nes glūdi mūsų prote, ir yra formalinė, nes 
yra taip ar šiaip tam tikra forma arba lytis, atitinkanti nuo- 
šalinį daiktą. Bet pats šitas nuošalinis daiktas gali būti lai- 
komas sąvoka, imama tik objektyviniu arba materialinių bū- 
du, kaipo priešingybė tai protinei lyčiai, kuri šitą tikrovės 
daiktą atitinka mūsų prote. Tikrai sakant, antruoju atveju 
turime galvoje tą objektyvų pagrindą, kuris reiškiasi mūsų pro- 
tui kaipo tam tikras materialinis objektas, tarpininkaujant sub- 
jektyviai arba formalinei sąvokai. 

Kalbant apie logikos mokslą buvo jau nusakytas skirtu- 
mas tarp mokslo formalinio ir materialinio objekto. Dabar 
turiu progos aptarti skirtumą apskritai tarp formalinio ir 
materialinio objekto, neatsižvelgiant į tai, prie ko šitie ob- 
jektai taikomi. Formalinis objektas yra dalykas, kuris pasiekia- 
mas formaliniu būdu, t. y. pats per save tiesioginiu būdu. Mate- 
rialinis objektas yra dalykas, pasiekiamas netiesioginiu arba 
tarpiniu būdu. Logikos pavyzdyje mes turėjome progos šitą 
skirtumą tarp formalinio ir materialinio objekto pritaikyti 


285 


vienam atskiram atsitikimui. Tai, ko logika siekia netiesio- 
giniu arba tarputiniu būdu, yra pažinimas apskritai, todėl 
pažinimas nepriklausomai nuo to, kaip jis reiškiasi, sudaro 
materialinį logikos objektą. Ogi tai, ko logikos mokslas sie- 
kia tiesioginiu arba artimiausiu būdu, yra formalinis pažini- 
mo taisyklingumas, todėl šitas taisyklingumas ir sudaro for- 
malinį logikos objektą. Sakoma dar, kad pirmuoju atveju 
turima reikalo su dalyku, ogi antruoju atveju - su atžvilgiu, 
taikomu šitam dalykui. Šitas sausas, rodos, išvadžiojimas 
skirtumo tarp materialinio ir formalinio objekto turi tačiau 
didelės reikšmės tinkamam mokslo dalykų supratimui ir 
todėl ypač neprivalo būti ignoruojamas logikos moksle. Fak- 
tinai jis remiasi skirtumu, kurio esama tarp formos ir mate- 
rijos, reiškia, tarp lyties ir medžiagos. Medžiaga mums te- 
pasiekiama per lyties tarpininkavimą. Pavyzdžiui, matome 
kurį nors spalvotą daiktą; jo spalva ir pavidalas praneša 
mums iš tolo apie materialinį jo būvį. Todėl spalva bei pa- 
vidalas bus formaliniu objektu regėjimo juslei, tuo tarpu 
pats spalvotas daiktas bus jai materialiniu objektu. 

Taikant, kas pasakyta, materialinės ir formalinės sąvo- 
kos arba objektyvinės ir subjektyvinės sąvokos skirtumui, 
reikia įsidėmėti, kad subjektyvinei arba formalinei sąvokai for- 
maliniu objektu yra tasai objektyvus dalyko pagrindas, kuriuo jis 
reiškiasi mūsų protui. Šitas dalyko pagrindas ir yra objektyvi 
arba materialinė sąvoka. Taigi formalinė sąvoka glūdi mūsų 
prote, o materialinė sąvoka turi savo pagrindą realiame daikte 
arba tikrovėje. Tik pirmuoju atveju galima kalbėti apie sąvo- 
ką tikra prasme, nes tik subjektyvinė arba formalinė sąvo- 
ka yra pats daiktas, kiek jis yra suvokiamas. Jei jis vadina- 
mas yra objektyvinės sąvokos vardu šalia subjektyvinės arba 
formalinės sąvokos, tai šito jis užsitarnauja ne dėl savo ko- 
kios nors savybės, bet dėl to, kad į jį yra kreipiamas suvo- 
kiamasis mūsų proto veiksmas ir kad jis turi savyje objek- 
tyvaus pagrindo, dėl kurio jis gali būti suvoktas. 


286 


Reikia dar pastebėti, kad objektyvinė arba materialinė 
sąvoka tarnauja formaliniu objektu subjektyvinei arba for- 
malinei sąvokai, nes tai, ką subjektyvinė proto sąvoka tie- 
sioginiu būdu pagauna daiktuose, yra ne kas kita, kaip jų 
suvokiamumas, ogi daikto suvokiamumas ir yra, tikrai sa- 
kant, ne kas kita, kaip objektyvinė arba materialinė sąvoka. 

Reikia dar pridurti, kad vienas ir tas pats materialinis 
objektas gali tarnauti suvokiamumo pagrindu visai forma- 
linių arba subjektyvinių sąvokų eilei. Daikto esmė pati sa- 
vyje yra visai vientisa, tačiau joje esama įvairių buities laips- 
nių, sulig kuriais mūsų protas gali įžvelgti įvairių žymių. 
Taip tirdami vienatinį žmogų galime jame domėtis arba jo 
substancialumu, arba jo kūningumu, arba jo organingumu, 
arba jo juslingumu, arba jo protingumu ir t. t. Šitie buities 
laipsniai sudaro ištisą formalinių objektų eilę, kuri glūdi 
galų gale vienų viename materialiniame objekte, t. y. vie- 
name atskirame individe. 

Iš to, kas pasakyta apie formalinės ir materialinės arba 
subjektyvinės ir objektyvinės sąvokos skirtumą, galima nu- 
manyti, kad formalinė arba subjektyvinė sąvoka atstovauja žmo- 
gaus prote patį dalyką arba net objektyvinę materialinę sąvoką. 
Todėl scholastikų sakyta, kad sąvoka yra simplex rei reprae- 
sentatio in mente facta — vientisas daikto atvaizdinimas pro- 
te. Jei čia sakoma, kad sąvoka atvaidina prote daiktą, tai 
dar šito atvaidinimo lyties, pakartoju, neprivalu maišyti su 
jusliniu atvaizdavimu. Taip ar šiaip kiekvienas pažinimas 
nustato atitikimą tarp daikto arba pažinimo objekto, iš vie- 
nos pusės, ir pažinimo subjekto, iš antros. Todėl ir protinis 
pažinimas turi atitikti tokiu ar kitokiu būdu daiktą. Šitas 
atitikimas ir išreiškiamas yra kaipo savo rūšies atvaidini- 
mas, arba, lotyniškai tariant, 7epraesentatio. 

Sakoma, kad šitas atvaidinimas įvyksta prote, repraesen- 
tatio in mente facta, kad atskirtume jį nuo atvaidinimo juslė- 
se, arba juslinio atvaizdavimo. Pagaliau sakoma, kad tai yra 


287 


simplex rei repraesentatio, „vientisas daikto atvaidinimas“, 
kad atskirtume jį nuo sudėtingesnių proto veiksmų, kokie 
yra sprendimas ir samprotavimas. Sąvoka tėra vien dvasinis 
daikto atvaizdas, kuris kyla žmogaus prote, kai protas susidomi 
daiktu, bet nieko apie jį nei teigia, nei neigia. Suprantama da- 
bar, kodėl logikos objektu yra ens logicum, arba ens rationis. 
Logika turi reikalo su protinėmis lytimis arba formomis, 
kurios ir tėra proto esybės. Užtat ontologija, kaip žinome, 
turi reikalo su tuo, kas vadinama ens reale — tikrovės esybė; 
ogi gnoseologija domisi proto esybės atitikimu tikrovės esy- 
bei, kas ir sudaro pažinimo tikrumą. 


Sąvokos žymės 


Toliau man teks kalbėti apie tokias sąvokų savybes, ko- 
kiomis yra jų žymės talpa ir tįsa. Kas tad yra visų pirma 
sąvokos žymė? Norint tinkamai atsakyti į šitą klausimą, rei- 
kia grįžti prie skirtumo, kurio esama tarp subjektyvinės ar- 
ba formalinės sąvokos ir objektyvinės arba materialinės są- 
vokos. Tikra prasme sąvoka yra proto pagaminta ir glūdinti 
jame lytis, su kurios pagalba mes ką nors suvokiame arba 
numanome. Kadangi šita lytis yra pagaminta pažinimo sub- 
jekto, arba pažintojo, protu ir jame glūdi, tai sąvoka vadi- 
nama subjektyvine; o kadangi sąvoka yra lytis, nors ir ne- 
materialinė lytis, tai ji vadinama formaline. Bet sykiu 
sakoma, kad per subjektyvinę sąvokos lytį, arba per sub- 
jekto proto pagamintą formą, yra pažįstamas tikras daly- 
kas. Ir štai tai, ką mes pažįstame daikte per protinę sąvoką, 
yra objektyvinė arba materialinė sąvoka. Objektyvinė ji yra 
ta prasme, kad tarnauja tiesioginiu objektu protinei subjek- 
to sąvokai; ogi materialinė jinai yra ta prasme, kad ji tar- 
nauja tarsi materija formalinei sąvokai, glūdinčiai pažinto- 
jo prote. Objektyvinė sąvoka, tikrai sakant, yra id guod per 
se primo intelligitur, kitaip tariant, yra tai tasai daikto atžvil- 


288 


gis, kuris visų pirma ir tiesioginiu būdu peršasi protiniam 
mūsų žvilgiui. Tiek apie objektyvines, tiek apie subjektyvi- 
nes sąvokas galima pasakyti, kad su jų pagalba mes pagau- 
name arba suvokiame daiktą. Tai vaizdžiai paaiškina pran- 
cūzų filosofas Maritainas sakydamas, jog „mes pagauname 
daiktą su mūsų protinių sąvokų pagalba, kaip kad pagau- 
name gyvulį savo rankomis, kaip kad matome paminklą 
savo akimis. Sykiu mes jį pagauname per tokią ar kitokią 
sąvoką, kaip kad pagauname gyvulį už jo letenų arba už 
ausų, kaip kad matome paminklą iš fasado arba iš jo viršu- 
galio“ („Logigue“, p. 29). 

Subjektyvinė mūsų sąvoka yra kažkas, kas priklauso mū- 
sų protui ir per ką mes pažįstame objektą. Objektyvinė są- 
voka yra kažkas, kuo jis yra mūsų protui pažįstamas. Rei- 
kia pastebėti, kad labai dažnai tai, kas yra sakoma apie 
objektyvinę sąvoką, sykiu yra sakoma ir apie subjektyvinę 
sąvoką, kadangi pirmoji sąvoka yra tiesioginis arba forma- 
linis objektas antrajai. Tai, pavyzdžiui, atsitinka, kai kalba- 
ma apie sąvokų žymes, tuo tarpu norint gerai suprasti tikrą 
žymės prasmę, reikia nusimanyti, kam visų pirma tinka tai- 
kyti žymės: materialinei objektyvinei ar formalinei subjek- 
tyvinei sąvokai. 

Mūsų žodis „žymė“ atsako tam, ką romėnai vadina no- 
ta, prancūzai la note, vokiečiai das Merkmal, rusai - priznak, 
lenkai - cecha. Žymė yra daikto kokybė, kurios pažinimu skiria- 
me vieną daiktą nuo visų kitų daiktų, šitos kokybės neturinčių. 
Jei sakoma, kad žymė yra daikto kokybė, tai vien ta pras- 
me, kiek šita kokybė yra pažįstama; ogi daikto kokybė, kiek ji 
yra pažįstama, yra ne kas kita, kaipo vienas kuris objektyvinės 
sąvokos atžvilgis. Pastebėsiu, kad vartoju čia žodį „kokybė“ 
kuo plačiausia prasme, taip, kad jis apima ir daikto esmę, ir 
jo savybes, ir jo ypatybes, ir jo priepuolybes. Taip supran- 
tama daikto kokybė yra viena objektyvinės sąvokos dalis. 
Savo kokybėmis objektyvinė sąvoka arba pats daiktas 


289 


pasireiškia mūsų protui kaipo dalykas, skirtinas nuo visų 
kitų objektyvinių sąvokų arba daiktų ir todėl šitos pasižy- 
minčios kokybės, būdamos pažintos, vadinamos žymėmis. 
Proto sąvoka yra kažkas subjektyvinio, per ką pažįstame 
daiktą, o žymės yra kažkas objektyvinio, iš ko suvokiame 
daiktą ir jį skiriame nuo visų kitų daiktų. Jei, pavyzdžiui, 
sakome, kad daiktas yra baltas, tai įžvelgiame jame baltu- 
mo žymę, kuri jį skiria nuo visų nebaltų daiktų. Kadangi 
protinė sąvoka nematerialiniu būdu atvaizdina daiktą su 
jo kokybėmis, tai žymės iš objektyvinės sąvokos perkelia- 
mos į atitinkamą subjektyvinę sąvoką, taip kad tai, kas tin- 
ka pirmajai, yra taikoma antrajai. Plačiai tad tariant, sąvokos 
žymė yra kiekvienas suvokiamasis atžvilgis, kuriuo mes skiriame 
vieną daiktą nuo kito. Pavyzdžiui, nagrinėjame žmogų kaipo 
gyvą būtybę. Pastebime, kad jis yra dvikojis besparnis gyvu- 
lys. Gauname sąvoką „dvikojis besparnis gyvulys“, kuri reiš- 
kiasi trimis žymėmis: „dvikojis“, „besparnis“, „gyvulys“. 

Žymės faktinai pareiškia patį daiktą, kai yra reikalo jis 
atskirti nuo visų kitų daiktų, bet kadangi subjektyvinė są- 
voka susidaro pagal objektyvinę, tai ir žymės yra perkelia- 
mos iš pastarosios į pirmąją. Sąvoka negali būti dvikojė be- 
sparnė gyva būtybė, o vis dėlto sakoma, kad šitie žodžiai 
išreiškia sąvokos žymes. 

Tai norint išvengti nelogiškų išvadų, reikia skirti objekty- 
vinė ir subjektyvinė sąvoka; tik pastaroji tėra sąvoka tikra to 
žodžio prasme; bet, iš kitos pusės, reikia skirti daikto ir sąvo- 
kos žymės; tik pirmąja prasme žymė yra tinkamai supranta- 
ma. Žymės, galima sakyti, jungia subjektyvinę sąvoką su ob- 
jektyvine ir suteikia pirmajai turinio, atitinkančio tikrovę“. 


* Per paskutinę paskaitą iš logikos aiškinau subtilų klausimą apie 
formalinės ir materialinės, kitaip subjektyvinės ir objektyvinės, sąvokos 
skirtumą. Sąvoka apskritai yra savo rūšies dvasinis vaizdas, kuris kyla 
Žmogaus prote, kai protas susidomi daiktu, nieko apie jį nei teigdamas, 
nei neigdamas. Pavyzdžiui, protas domisi medžiu. Jame kyla atitinka- 


290 


Buvo pasakyta, kad žymės sudaro atskiras objektyvinių 
sąvokų dalis, kitaip tariant, atskirus suvokiamuosius daik- 
tų atžvilgius. Pavyzdžiui, žmogaus protingumas sudaro vie- 
ną žmogaus objektyvinės sąvokos dalį. Mūsų proto veiks- 
mas, kuris vieningą pažinimo objektą skirsto loginėmis 
dalimis, yra ne kas kita, kaip analizė. Faktinai analizė su- 
skirsto suvokiamojo objekto žymes. Jei, pavyzdžiui, gyvu- 
lyje įžvelgiame paeiliui kūną, gyvybę, juslingumą, o mūsų 
protas analizuoja savo objektą arba skirsto jo žymes. Jei pas- 
kui viena kita žyme mūsų protas domisi atskirai ir galutinai 


ma protinė lytis, kuri pareiškiama žodžiu „medis“, suprantamu kaipo 
augmuo su kamienu ir šakomis. Sąvoka „augmuo, turįs kamieną ir ša- 
kas“ yra surišta su vaidiniu, nors paimta bendrine prasme nėra įsivaiz- 
duojama. Šita protinė lytis, kuri atitinka tikrovės daiktą, yra formalinė 
arba subjektyvinė sąvoka. Su jos pagalba mes tegalime suprasti, kas yra 
medis. Užtat tas pagrindas medyje, kurio dėlei medis yra suvokiamas 
mūsų protu, yra materialinė arba objektyvinė sąvoka. Protinės lyties ati- 
tikimas daikto suvokiamajam atžvilgiui ir padaro tai, kad mūsų sąvo- 
kos turi objektyvinės reikšmės. Todėl tai, ką mes pažįstame daikte per 
protinę savo sąvoką, yra objektyvinė arba materialinė sąvoka. Primenu 
dar kartą Maritaino palyginimą: mes suvokiame daiktą su mūsų subjek- 
tyvinių sąvokų pagalba, kaip kad pagauname gyvulį savo rankomis, ir 
mes suvokiame jį su jo objektyvinių sąvokų pagalba, kaip kad pagauna- 
me gyvulį už ausų. Vadinasi, subjektyvinė sąvoka taip mums priklauso, 
kaip mūsų rankos; objektyvinė sąvoka taip priklauso daiktui, kaip pa- 
gaunamam gyvuliui jo ausys. 

Skirtumas tarp subjektyvinės ir objektyvinės sąvokos turi ypatingos 
reikšmės sąvokos žymių klausime. 

Sąvokos žymė yra kokybė, kurios pažinimu skiriame vieną daiktą 
nuo visų kitų daiktų, šitos kokybės neturinčių. Kokybė, apie kurią čia 
kalbame, yra ne kas kita, kaip vienas kuris objektyvinės sąvokos atžvil- 
gis. Jei, pavyzdžiui, kalbame apie baltąją gulbę, tai baltumas yra viena iš 
baltosios gulbės sąvokos žymių. Tačiau balta yra ne ta subjektyvinė są- 
voka, kuri glūdi mūsų prote, bet tasai daiktas, kuris vienu savo suvokia- 
muoju atžvilgiu yra baltas. Kitaip tariant, sąvokos žymė yra kiekvienas 
suvokiamasis atžvilgis, kuriuo mes skiriame vieną daiktą nuo kito ir 
kuris priklauso objektyvinei sąvokai. Jei kalbame apie subjektyvinės są- 
vokos žymes, tai reiškia, kad žymės iš objektyvinės sąvokos yra perke- 
liamos į jąją. 


291 


atitraukia nuo suvokiamojo objekto žymių visumos, tai gau- 
name proto veiksmą, vadinamą, kaip jau žinome, atitrau- 
kimu. Abstrahere est separatim considerare - atitraukti yra sky- 
rium domėtis. Kai paskui sustatome atskiras žymes arba 
atskiras jų grupes, kad tarp jų įžvelgtume tolygumo ar skir- 
tumo santykį, gauname proto veiksmą, kuris vadinamas pa- 
lyginimu. Pagaliau kai atskiras žymes, iš pradžios suskirs- 
tytas bei atitrauktas, jungiame į vieną visumą, gauname 
proto veiksmą, vadinamą sinteze. Šitos psichologinės sinte- 
zės nereikia painioti su sintetiniu metodu, apie kurį bus kal- 
ba II dalyje. 

Taigi analizė skirsto žymes; atitraukimas atskiria jas nuo 
tos visumos, kurią jos sudaro viename objekte; palygini- 
mas sustato priešpriešiais atitrauktas žymes; ir pagaliau sin- 
tezė jungia vėl jas į tam tikras vienybes. Pasirodo, kad visi 
šitie protinio veikimo momentai turi vietos suvokime arba 
sąvokų sudaryme, kadangi sąvoka ir yra išdava to protin- 
go veiksmo, kuris iš atskirų daikto žymių sudaro nepriklau- 
somas protines lytis, atitinkančias pažinimo objektus. Pa- 
vyzdžiui, esybės sąvoka yra protinė lytis, kilusi iš analizės 
ir atitraukimo vienos daiktų žymės, būtent - buvimo. Dvi- 
kojo besparnio gyvulio sąvoka yra kilusi iš analizės, atitrau- 
kimo, palyginimo ir sintezės trijų žymių, kurios išreiškia- 
mos žodžiais: 1) dvikojis, 2) besparnis, 3) gyvulys. 

Nuo sąvokų žymių klausimo yra visai natūralaus per- 
ėjimo prie sąvokų talpos bei tįsos ir jųdviejų santykiavimo. 
Sąvokos talpa yra žymių visetas, sudarąs jos turinį. Loty- 
niškai talpa vadinama comprehensio ir yra aptariama kaipo 
collectio notarum, quae conceptus in se continet’. Prancūzai va- 
dina talpą žodžiu compréhension, vokiečiai — Inhalt, rusai — 
soderžanije, lenkai — treść. Jei, pavyzdžiui, sakome, kad logi- 
ka yra taisyklingo pažinimo mokslas, tai išreiškiame dvi 
logikos žymes, būtent tai, kad logika yra mokslas ir kad ji 
tyrinėja taisyklingą mąstymą. Bet pagalvoję kiek galime dar 


292 


pridėti, kad logika yra normatyvinis mokslas, sudarąs vie- 
ną pažinimo mokslo dalį, t. y. pridėti dar dvi žymes: nor- 
matyvinį būdą ir priklausomybę plačiai suprastam pažini- 
mo mokslui. 

Ar iš to išeina, kad sąvokos talpa kinta sulig tuo, ką mes 
apie ją suprantame ir apie ją sprendžiame? Jei sąvoka būtų 
čia imama formaline arba subjektyvine prasme, t. y. kaipo 
gryna protinė lytis, tai, žinoma, reikėtų pripažinti, kad są- 
vokos talpa tik tiek teturi žymių, kiek mes jų aktualiai su- 
vokiame. Tuomet išeitų, kad vienam žmogui sąvokos talpa 
turėtų vieną žymių skaičių, kitam Žmogui ta pati sąvoka 
turėtų kitokią talpą su kitokiomis žymėmis. 

Norint išspręsti klausimą, kaip privalu suprasti sąvokos 
talpa, reikia orientuotis pagal žymės prigimtį. Buvo sakyta, 
kad žymė iš tikro charakterizuoja ne subjektyvinę sąvoką, 
bet objektyvinę sąvoką arba net patį daiktą, kiek jis yra su- 
vokiamas. Reiškia, žymė yra tikra objektyvinės sąvokos sa- 
vybė, tuo tarpu subjektyvinei arba formalinei proto sąvo- 
kai ji yra taikoma analoginiu būdu. Pavyzdžiui, jei sakoma, 
kad saulė šviečia, tai šviesos žymė yra taikoma ne saulės 
sąvokai, bet pačiai saulei, kaipo sąvokos objektui arba, ki- 
taip tariant, - objektyvinei saulės sąvokai. Jei tad žymės tie- 
sioginiu būdu priklauso objektyvinei sąvokai, tai ir jų vise- 
tas arba sąvokos talpa priklauso taip pat objektyvinei 
sąvokai. Iš čion gauname išvadą, kad sąvokos talpa privalo 
būti imama objektyvine prasme. 

Mes galime mąstyti apie sąvokos talpą įvairiais atvejais 
įvairiu būdu, iš to dar neplaukia, kad sąvokos talpa nuo to 
keičiasi. O kadangi subjektyvinė sąvoka yra padaroma ir 
tobulinama pagal objektyvinę sąvoką, tai galima dargi pa- 
daryti išvadą, kad subjektyvinėje sąvokoje visos jos objek- 
to žymės glūdi implicite arba įvystytos, nors ne visos yra 
aiškiai išvystytos arba explicite išreikštos. Pavyzdžiui, sidab- 
ro sąvokoje glūdi implicite arba įvystytos visos žymės, kurios 


293 


priklauso tikrovėje sidabrui kaipo tam tikrai metalo rūšiai; 
nors faktinai į sidabro sąvoką mes galime suimti vien tik 
keletą jo žymių, būtent kad jis yra brangiakainis metalas, 
šviesios spalvos, turįs tam tikrą atominį svorį ir t. t. Sidabro 
sąvokos talpą sudaro ne tos tik žymės, kurias mes galime 
suskaityti ir išreikšti, bet visos tos žymės, kurios jam pri- 
klauso objektyviai, kaipo tikrovės daiktai. Taigi sąvokos tal- 
pa yra žymių visetas, kuris sudaro turinį šitos sąvokos, pa- 
imtos objektyvine prasme. 

Buvo priminta, kad sąvokos kyla mūsų prote, tarp kit- 
ko, atotraukos išdavoje. Tai reiškia, kad daiktų žymės yra 
atitraukiamos nuo konkretinių aplinkybių ir paskui ima- 
mos atskirai ar jungiamos į tam tikras vienybes, iš ko ir gau- 
namos vientisos arba sudėtingos sąvokos, pavyzdžiui, bal- 
tumas ir baltoji gulbė kaipo paukščių rūšis. Ogi buvo jau 
anksčiau kalbėta, kad atotrauka yra apibendrinimo pagrin- 
das. Sulig tuo, kaip kuris dalykas yra atitrauktas nuo kon- 
kretinių individualizuojančių jį aplinkybių, jis tampa pri- 
taikomu neapribotam skaičiui atskirų individų, arba, 
lotyniškai tariant, universalis, o lietuviškai - bendrinis. Ir 

štai jei sąvokos talpa matuojama pagal skaičių žymių, kurios su- 

daro jos turinį, tai sąvokos tisa matuojama pagal tai, kokiai objek- 
tų daugybei pritinka visa jos talpa. Todėl sąvokos tisa yra jos 
pritaikomumo laipsnis, charakterizuojamas ištisa eile individų, 
kuriems pritinka jos turinys. Antai europiečio sąvoka pritin- 
ka visiems pastoviems Europos gyventojams; ji, taip sakant, 
realizuojasi europiečių visete ir juos jungia į tam tikrą lo- 
ginę vienybę. Žmogaus sąvoka apima visas protingas ir 
sykiu juslingas būtybes; jos pritaikomumas yra matuoja- 
mas visa šitokių būtybių daugybe; ji yra tiek ištįsusi, kad 
apima jas visas savo plotu. Taigi sąvokos tįsa yra jos pritai- 
komumo laipsnis, matuojamas visetu tų individų, kuriems ji 
pritinka savo talpa. 

Mūsų žodis „tįsa“ atitinka lotynų žodį extensio arba am- 


294 


bitus, prancūzų extension, vokiečių - Umfang, rusų - objom, 
lenkų - zakres. Kartais yra sakoma, kad sąvokos tįsa yra visi 
tie objektai, kurie su sąvokos pagalba yra suvokiami bei 
mąstomi. Tačiau šitokiame pasakyme lengva yra susekti iš- 
sireiškimo netikslumas. Nejaugi objektų rinkinys gali būti 
sąvokos savybe? Atitraukta sąvoka yra bendrinė ta pras- 
me, kad ji gali būti pritaikyta neapribotai daugybei indivi- 
dų, kuriems ji pritinka savo talpa ir kuriuos galima mąstyti 
ne tik esančiais, bet ir galimais. Vadinasi, jau pats individų 
skaičiaus neapribotumas parodo, kad negalima suprasti są- 
vokos tįsos objektyvine prasme, kaipo tam tikros atskirų 
individų sumos, bet reikia matyti joje ypatybę, kurios dėlei 
ji yra pritaikoma visiems individams, tiek tikrai esantiems, 
tiek galimiems, kur tik pritinka visa jos talpa. 

Taigi žymės, kurios sudaro sąvokos talpą, iš tikro pri- 
klauso objektyvinei sąvokai arba sąvokos objektui, o sąvo- 
kos tįsa priklauso subjektyvinei sąvokai, arba protinei ly- 
čiai. Kai nuo sąvokos talpos einama prie sąvokos tįsos, 
einama tad faktinai nuo objektyvinės sąvokos prie subjek- 
tyvinės sąvokos ir tai padaroma papildant atitraukimą api- 
bendrinimu. Atitraukimas perkelia objektyvias daikto žy- 
mes iš objektyvinės sąvokos į subjektyvinę, kitaip tariant, 
jis atitraukia žymes; apibendrinimas, kaipo atitraukimo pa- 
pildomasis veiksmas, apibendrina atitrauktas žymes, arba 
daro jas pritaikomas mažesnei ar didesnei individų eilei. 
Šitas sąvokos bendrumo laipsnis arba jos pritaikomumo plotis ir 
yra sąvokos tįsa. 

Iš to, kas pasakyta apie tai, kokioje tvarkoje sąvoka įgau- 
na savo talpos ir tįsos, reikia pastebėti, kad sąvokos talpa 
yra logiškai ankstybesnė už jos tįsą ir kad todėl kaip tik 
jinai sudaro sąvokai pirmutinę bei pagrindinę savybę. Są- 
vokos tįsa remiasi jau sąvokos talpa ir todėl yra logiškai 
vėlybesnė už ją. Ir tai suprantama atsiminus, kad sąvokos 
talpa yra imama iš objektyvinės sąvokos, tuo tarpu sąvokos 


295 


tįsa yra logiškoji savybė, kuri glūdi ne tikrovėje, bet vien 
mūsų prote. 

Sąvokos tįsa visuomet pasilieka priklausomybės santy- 
kyje su jos talpa. Todėl nagrinėti sąvoka jos tįsos atžvilgiu 
nereiškia imti jinai be sąryšio su jos talpa. Nagrinėti, pa- 
vyzdžiui, gyvulio sąvoka tįsos atžvilgiu reiškia nagrinėti 
tas proto padaras, kuriuo yra protinė lytis sąryšyje su ta 
individų daugybe, kuriai ji pritinka savo turiniu. Gyvulio 
sąvoka turi savo turinį arba talpą, sudarytą pagal objekty- 
vias gyvulio žymes; sykiu būdama viena iš esmės ji pritin- 
ka visai atskirų arba individualių individų eilei. Šitų indi- 
vidų mažesnė ar didesnė daugybė charakterizuoja arba 
matuoja sąvokos tįsą, nors negalima pasakyti, kad šitų pa- 
čių individų suma sudaro sąvokos tįsą. Pakartoju dargi, kad 
sąvokos tisa yra jos kaipo protinės lyties savybė, bet ne daiktas 
arba daiktų rinkinys, esąs tikrovėje, nes sąvokos tįsa yra kilusi 
atitraukimo bei apibendrinimo išdavoje. 

Dabar nesunku bus jau išvesti sąvokos talpos ir tįsos 
santykiavimo taisyklę. Sąvoka yra daugiau ar mažiau tal- 
pi sulig tuo, kiek žymių ji sutraukia į savo turinį. Ma- 
žiausios talpos yra tos sąvokos, kurios tesutraukia į savo 
turinį vieną tik žymę. Tokia sąvoka bus, pavyzdžiui, esy- 
bės sąvoka, kuri teturi vieną buvimo žymę, bet užtat ap- 
ima savo tįsa visa, kas yra. Sąvoka, iš antros pusės, yra 
daugiau ar mažiau tįsi sulig tuo, kokiai individų daugy- 
bei pritinka jos talpa. Mažiausios tįsos sąvokos bus tos, 
kurios tepritinka vienam tik individui, pavyzdžiui, Sok- 
rato sąvoka tepritinka vienam tik žmogui, gyvenusiam 
Atėnuose 5 šmt. prieš Kr. g., apkaltintam neteisingai už 
bedievybės platinimą bei jaunimo tvirkinimą ir tragin- 
gai baigusiam savo gyvenimą 4 šmt. pradžioje, ir t. t. Pa- 
sirodo, kad pirmuoju atveju, kai buvo kalbama apie ma- 
žiausios talpos sąvoką, reikėjo kalbėti apie didžiausią tįsą. 
Ir atvirkščiai, kai teko kalbėti apie mažiausią sąvokos tį- 


296 


są, reikėjo daikto žymes dauginti, kol jos nepritiko vie- 
nam individui. 

Taigi pastebima, kad juo daugiau žymių jungia sąvokos 
talpa, juo mažesnis yra individų ratas, kuriems ji pritinka. 
Ir atvirkščiai: juo mažiau žymių įeina į sąvokos talpą, juo 
daugiau yra individų, kuriems ji pritinka. Kitaip tariant, sq- 
vokos talpa ir tisa yra tarp savęs atbulame santykyje: talpai didė- 
jant, mažėja tįsa, ir atvirkščiai, tįsai didėjant, talpa mažėja. 

Didžiausios tįsos yra esybės sąvoka, nes ji teturi vieną 
buvimo žymę. Prikergus esybei kūno žymę, gausime kū- 
ningą esybę, bet tuoj turėsime konstatuoti, kad kūningų esy- 
bių yra mažiau negu esybių apskritai; prikergus kūningai 
esybei organingumą, gausime gyvą būtybę ir tuojau turi- 
me konstatuoti, kad gyvų būtybių yra dar mažiau negu kū- 
ningų esybių, ir t. t. 


Sąvokos pareigos spręsme 


Buvo paeiliui išnagrinėtos trys pagrindinės sąvokų sa- 
_ vybės - pirma, jų susidarymas iš atitrauktų žymių, antra, 
jų talpa (turinys), trečia, jų tįsa (apimtis). Dabar mums de- 
ra susidomėti tomis pareigomis arba funkcijomis, kurios 
eina sąvokos mąstyme. Pasirodo, kad sąvoka tėra mažiau- 
siai sudėtingas mąstymo elementas, kuris tačiau nėra mąs- 
tomas visai atskirai nuo loginės visumos, vadinamos 
sprendimu. Logikos atžvilgiu sąvokos tėra vien spręsmo 
sudedamieji elementai arba pradai. Kai sakome „saulė“, 
tai mūsų prote tik išeina aikštėn atitinkanti ją protinė ly- 
tis, bet tuo mes apie saulę dar nieko nesprendžiame nei 
teigiamai, nei neigiamai. Užtat kai sakome, kad saulė švie- 
čia, kas yra viena su pasakymu, kad saulė yra šviečiąs daik- 
tas, tai jau darome sprendimą arba sustatome dvi sąvokas 
jiedvi vienydami. Jei sakome: „Saulė šviečia“, tai tam tik- 
ra prasme jungiame saulės ir šviesos sąvokas; jei sakome: 


297 


„Saulė nešviečia“, tai tam tikra prasme skiriame saulės ir 
šviesos sąvokas. 

Pasirodo, kad sąvokos, kaipo sprendimo pradai, atlieka 
jame tiek subjekto, tiek predikato rolę. Predikatas, arba atri- 
butas, yra tai, kas yra tariama — id quod predicatur vel attri- 
buitur. Kaipo tariamas dalykas, predikatas visai teisingai 
išverstas mūsų žodžiu „tarinys“. Bet užtat subjekto pava- 
dinimas veiksniu nieku būdu negali būti pateisintas logi- 
kos atžvilgiu. Subjektas logikoje ne tik neveikia, bet yra dargi 
veikiamas dalykas ta prasme, kad jis yra id guod subjecitur 
intellectu - tai, kas palenkiama proto veiksmui. Ir šiaip jau 
sakinio subjectum nereiškia veikiančio daikto. Jei, pavyz- 
džiui, sakome: „Kęsmas yra neveikiamas arba kenčiamas 
stovis“, tai nei logikos, nei tikrovės atžvilgiu šitas subjec- 
tum nereiškia veiksnio. Taigi, jei logikos atžvilgiu subjek- 
tas yra tai, kas yra palenkta proto veiksmui kaipo jo atra- 
ma, tai galima pasakyti, kad šitas subjektas yra ne kas kita, 
kaip sprendimo pamatas. 

Ir štai žodis „pamatas“ tarsi pats peršasi į veiksnio Ek 
juo labiau kad etimologiniu atžvilgiu žodis „pamatas“ kaip 
tik reiškia tą pat, ką ir lotynų žodis subjechum. Pamatas yra 
tai, kas yra pamesta po kuo kitu. Taip sprendimo subjektas 
yra tarsi pamestas po tariniu. Todėl visai bus logiška pasa- 
kius, kad pamatas ir tarinys yra du pagrindiniu spręsmo pradu. 
Pamatas yra tai, apie ką sprendžiama arba tariama; tarinys yra 
tai, kas sprendžiama arba tariama apie pamatą. Pamatą mes ga- 
lime juo drąsiau vartoti logikos reikalui, kadangi šalia jo 
turime dar kitiems galams pagrindo žodį. 

Jei kas pasakytų, kad žodis „pamatas“ turi gyvoje kal- 
boje tam tikrą konkretinę prasmę, kuri atitinka lotynų žodį 
fundamentum, tai reikėtų atsakyti, kad žodžių perkėlimas iš 
gyvosios kalbos į mokslo terminologiją pagal analogiją yra 
bendrai priimtas dalykas, kuris tik tol užgauna mūsų įpro- 
tį, kol mes nesame susidarę naujų mokslinių įpročių. Ar 


298 


rusų žodis objom arba mūsų žodis „talpa“ neturi gyvoje kal- 
boje konkretinės prasmės, kuri skiriasi nuo prasmės, ši- 
tiemdviem žodžiam suteiktos logikos moksle? Tuo tarpu 
labai dažnai, supratę analoginę žodžio prasmę ir kiek apsi- 
pratę su nauja jo vartosena, imame gėrėtis vykusiai parink- 
ta jam analogija. Todėl, pavyzdžiui, negalime nejausti dė- 
kingumo Jakštui už tai, kad jis vietoje žodžių „sąvokos 
turinys“ ir „tūris“ įvedė į savo logiką trumpus ir gerai pa- 
rinktus ir analogiškus žodžius „talpa“ ir „tisa“. 

Dėl nurodytų motyvų neturime irgi baidytis ir neįpras- 
to dar žodžio „pamatas“, imamo netikusio logikai veiksnio 
prasme. Jei, pavyzdžiui, sakome, kad mintis yra mūsų pro- 
to padaras, tai mintis čia jokia prasme neveikia, bet užtat 
yra sprendimo pamatas, kuris tariniu yra šiaip ar taip ap- 
sprendžiamas. 

Taigi galime dabar pasakyti, kad sąvokos eina sprendi- 
muose tiek pamatu, tiek tariniu, t. y. abiem pagrindiniais jų 
pradais. Taigi sprendimas šiaip ar taip sustato dvi sąvoki, 
pamatą ir tarinį. Logikai yra svarbu ištirti sąvokų reikšmė, 
kiek jos sudaro sprendimo pradus, t. y. kokia prasme jos 
gali būti pamatu ir tariniu. 

Kai imame paprasčiausią pirmutinį sprendimą apie daik- 
tą, tai matome, kad, iš vienos pusės, yra imamas konkreti- 
nis individualinis daiktas, ogi iš antros pusės, jam yra tai- 
komas tarinys, reiškiąs bendrinę sąvoką. Jei, pavyzdžiui, 
sakome, kad šitas kažkoks daiktas yra laikrodis, tai, iš vie- 
nos pusės, imame individualinį daiktą, kuris per jusles pra- 
taria į mūsų psichiką, o iš antros pusės, taikome jam ben- 
drinę sąvoką, išreiškiamą bendriniu daiktavardžiu 
„laikrodis“. Apie jokį kitą daiktą negalima pasakyti, kad jis 
yra šitas konkretinis kažkoks daiktas, t. y. konkretinis indi- 
vidualinis arba vienatinis dalykas negali būti tariamas apie 
kitus dalykus. Atvirkščiai, kadangi jis yra vienatinis daly- 
kas, apie jį tariama tai, ko yra jame bendro su kitais panašiais 


299 


dalykais. Ogi tai, ko yra jame bendro su kitais panašiais 
dalykais, visų pirma yra išreiškiama bendrine sąvoka „laik- 
rodis“. Negalima todėl pasakyti, kad bendrinė laikrodžio 
sąvoka yra šitas konkretinis daiktas, bet galima pasakyti, 
kad šito konkretinio dalyko esmei atsako bendrinė laikro- 
džio sąvoka. Kai mes imame sąvoką tariniu, arba tariniau- 
jame, tai mes taikome spręsmo pamatui bendrinę sąvoką, 
arba tariame ją apie pamatą. 

Tarimas apie pamatą bendrinės sąvokos lotyniškai va- 
dinamas žodžiu praedicatio, ogi pati bendrinė sąvoka - con- 
ceptus universalis. Žodis universalis yra kilęs iš trijų žodžių, 
sudarančių ištisą sakinį unum versatur alii, kas reiškia „vie- 
na teikiama kitam“. Logikoje vienas dalykas yra teikiamas 
kitam, kai pirmasis yra bendras antrajam ištisa panašių da- 
lykų grupe. Tai ir reikia pasakyti apie bendrinę sąvoką, ku- 
ri pritaikoma ištisai pamatų eilei kaipo jų tarinys, ir dargi 
kiekvienam iš jų pritaikoma visu savo turiniu. 

Nuo bendrinės sąvokos reikia skirti kolektyvinė arba su- 
telktinė ir sudėtinga sąvoka. Sutelktinė sąvoka reiškia dalyką, 
kurio visuma yra sudaryta arba sutelkta iš atskirų individualinių 
elementų; pavyzdžiui, žmonija yra sudaryta iš visų žmogiš- 
kųjų individų, reiškia, žmonijos sąvoka yra sutelktinė są- 
voka, tuo tarpu Žmogaus sąvoka nėra sutelktinė sąvoka. At- 
skiras žmogiškasis individas turi sąryšio ir su žmonijos, ir 
su žmogaus sąvoka. Kiekvienam atskiram individui gali- 
ma pritaikyti bendrinę žmogaus sąvoką, kaipo jo rūšį. Są- 
ryšis atskiro žmogiškojo individo su žmonijos sąvoka yra 
visai kitoks: negalima juk pasakyti, kad žmonijos sąvoka 
pritaikoma yra kiekvienam individui, t. y. negalima pasa- 
kyti, kad atskiras žmogiškasis individas yra žmonija. Tai, 
ką mes iš tikro galime pasakyti, bus teigimas, kad žmonijos 
sąvoka pareiškia sutelktinį dalyką, kuris yra sudarytas ar- 
ba sutelktas iš atskirų žmogiškųjų individų. 

Taigi bendrinė sąvoka yra tokia, kuri visu savo turiniu 


300 


pritinka ištisai imamų skyrium individų eilei. Todėl vokie- 
čiai ją vadina allgemeiner Begriff. Ogi sutelktinė sąvoka reiškia 
dalyką, kuris sutelkia savyje visą eilę atskirų individų. Kadangi, 
kaip matome, tarp bendrinės ir sutelktinės sąvokos yra skir- 
tumo, bet nėra priešingumo, tai sutelktinės sąvokos gali būti 
net bendrinėmis. Suteiktas sutelktinės sąvokos pavyzdys 
to dar neparodo, nes žmonijos sąvoka tegali būti pritaikyta 
vienų vienam dalykui, būtent žmonių visetui, kuris mūsų 
pasaulyje yra vienatinis. Todėl ir žmonijos sąvoka yra vie- 
natinė. Bet jei mes paimsime sutelktinę minios sąvoką, tai 
pamatysime, kad šita sąvoka gali būti pritaikyta ištisai in- 
dividualinių dalykų, čia - grupių, eilei. Minių gali susitelk- 
ti ir mieste, ir kaime, ir pas mus Lietuvoje, ir kur kitur; mi- 
nios esti mažesnės ir didesnės ir t. t. O vis dėlto visai šitai 
individualinių grupių eilei minios sąvoka pritinka visu sa- 
vo turiniu ir todėl yra bendrinė. 

Buvo pasakyta, kad, iš antros pusės, reikia skirti bendri- 
nė sąvoka nuo sudėtingos sąvokos. Pasirodo, kad sudėtinga 
sąvoka pasižymi tuo, kad susidaro iš aiškiai įžvelgiamų dviejų ir 
daugiau žymių, iš kurių galima sudaryti atskirų arba vientisų 
sąvokų. „Protingas gyvulys“ yra sudėtinga sąvoka, tuo tar- 
pu „protingumas“ yra vientisa sąvoka. Taigi sudėtinga są- 
voka yra ne kas kita, kaip sąvoka, turinti savyje sudėties iš žy- 
mių. Sutelktinė sąvoka pareiškia dalyką, susidedantį iš 
individualinių dalių arba elementų, o sudėtinga sąvoka pati 
susideda iš atskirų dalių, iš kurių galima sudaryti mažiau 
sudėtingų sąvokų. 

Esu kiek ilgiau sustojęs beaiškindamas ir lygindamas 
bendrinę sąvoką su tomis sąvokų rūšimis, su kuriomis leng- 
va jinai supainioti. Galėjo tad paaiškėti geriau, kokiu būdų 
bendrinė sąvoka taikoma visu savo turiniu visai atskirų in- 
dividų eilei. Sakoma, kad šitokios bendrinės sąvokos tai- 
kymas atskiriems individams yra skirstomasis, distributy- 
vinis, tuo tarpu sutelktinė sąvoka gali būti taikoma vien 


301 


atskirų individų visetui, arba kolektyvui. Bendrinė distri- 
butyvinė sąvoka ir turi svarbiausios reikšmės spręsme, kai- 
po tasai dalykas, kuris gali būti tariamas apie spręsmo pa- 
matą. Tariniauti ir reiškia imti bendrinė sąvoka tariniu pamatui. 
Patį šitą veiksmą mes galime pavadinti tariniavimu. Tokiu bū- 
du mūsų terminai „tariniauti“ ir „tariniavimas“ turi atsa- . 
kyti lotynų žodžiams praedicare ir praedicatio. 

Kai yra nagrinėjama logikoje tariniavimo problema, pri- 
valu ypatingai atsižvelgti į du dalyku, būtent: į tariniavimo 
formą arba lytį ir tariniavimo materiją arba turinį. Tariniavimo 
lytis liečia klausimą, kokiu būdu tarinys laikosi pamato, arba ko- 
kiu būdu privalo jisai tarti apie pamatą. Tariniavimo turinys lie- 
čia klausimą, ką tarinys pareiškia apie pamatą. Pirmasis klausi- 
mas veda prie tarinių suskirstymo tipingomis lytimis. 
Antrasis klausimas veda prie tarinių suskirstymo turinio 
atžvilgiu. Tipingos tarinių lytys vadinamos graikiškai <...>, 
lotyniškai — praedicabilia. Tarinių grupės atžvilgiu į turinį, ku- 
ris yra tariamas apie spręsmo pamatą, vadinamos graikiškai 
<.>", lotyniškai praedicamenta. Tarinių grupėms turinio at- 
žvilgiu išreikšti mes galime palaikyti bendrai priimtą kate- 
gorijos terminą. Tipingoms tarinių lytims išreikšti galima 
pavartoti tarslo žodis. Kad „tarslas“ tinka tipingoms tari- 
nių lytinis išreikšti, matyti iš palyginimo su kitais žodžiais 
tos pačios galūnės. Turime, pavyzdžiui, „mokinį“ ir „moks- 
lą“. Mokinys yra mokomas subjektas; mokslas yra jau ti- 
pinga mokymo lytis. Imkime dargi „žaislą“ ir „veikslą“. 
Žaislas yra kuri nors tipinga žaismo lytis. Taip pat Rygiškių 
Jono gramatikoje veiksmažodžio veikslai reiškia veiksma- 
žodžio lytis veikimo atžvilgiu. Rygiškių Jono net yra pa- 
teikta šitokia aptartis: „Veikslai yra tam tikros veiksmažo- 
džio lytys, kuriomis parodome veiksmą einant arba šiaip 
ar taip įvykus, pasibaigus“. Taigi iš analogijos su mokslu, 
žaislu, veikslu ir t. t. tarinių tipingas lytis galime vadinti 
tarslais. ' 


302 


Tarslai 


Du sekamu logikos skirsniu, į kuriuodu mums dera da- 
bar įsigilinti, gali būti pavadinti: pirmas — „tarslai“, antras — 
„kategorijos“. 

Bendrinė sąvoka pasižymi tuo, kad ji yra imtinė tarinių 
(praedicabilis) pamatui aptarti. Spręsmo pamatas, kaip ži- 
nome, galutinoje sąskaitoje yra visuomet individualinis ar- 
ba konkretinis, t. y. apie jį yra tariama, bet niekuomet jis 
nėra tariamas apie kitus dalykus. Kai mes ką nors tariame 
apie pamatą, visuomet taip ar šiaip iškeliame aikštėn arba 
tariame kokią nors jo.žymę. Reiškia, tardami apie pamatą 
mes jį charakterizuojame atitrauktomis ir todėl apibendrin- 
tomis žymėmis. Mes galime tarti apie pamatą vieną kurią 
žymę arba vientisą sąvoką, pavyzdžiui, sakydami, kad me- 
dis yra augmuo su kamienu. Pilnutinė arba adekvatinė kon- 
kretinio medžio sąvoka turi visą eilę žymių, kurios išsemia 
visą jo turinį. Bet jei apie konkretinį daiktą mes tariame vie- 
ną kitą žymę, mes galime savęs klaustis, kokio esama sąry- 
šio arba santykio tarp tų žymių, kurias išreiškia tarinys, ir 
to daikto, kuriam atstovauja pamatas. Jei, pavyzdžiui, sa- 
kome, kad medis yra augmuo su kamienu, tai galime savęs 
klaustis, kokio esama sąryšio tarp to daikto, kuris yra pa- 
reiškiamas žodžiu „medis“, ir tų žymių, kurios yra taria- 
mos apie jįjį žodžiais „augmuo su kamienu“. Nesunku čia 
pastebėti, kad žymės, išreiškiamos šituo tariniu, yra spręs- 
mo pamatui esminės, tuo tarpu kamieno, pavyzdžiui, bal- 
tumas būtų jam pripuolama žymė. 

Pasirodo, kokio yra sąryšio tarp daikto ir jo žymių, tokio irgi 
yra sąryšio tarp spręsmo ir tarinių, arba tokio irgi yra tariniavi- 
mo būdo (modus praedicandi). Ogi žymės gali būti tariamos 
apie daiktą, arba, kitaip sakant, tarinys gali būti tariamas 
apie pamatą, penkeriopu būdų; iš čion irgi yra penkių tarslų, 
būtent: pirma, rūšis, antra, giminė, trečia, rūšinis skirtumas, 


303 


ketvirta, savybė, penkta, priepuolybė. Tai reiškia, kad visa- 
dos, kai tarinys yra taikomas pamatui, yra tariama apie daik- 
tą arjo rūšis, ar jo giminė, ar jo rūšinis skirtumas, ar jo savy- 
bė, ar jo priepuolybė*. 

Ir iš tikro tarinys gali reikšti ar daikto esmę, ar neesminę 
jo žymę. Kai, reikšdamas daikto esmę, tarinys išreiškia visą šitą 
esmę, — gauname jo rūšį. Kai, reikšdamas daikto esmę, tarinys 
išreiškia vadinamąją potencialią jos dalį, gauname giminę. Kai 
jis išreiškia vadinamąją aktualią jos dalį, gauname rūšinį skirtu- 
mą. Kai tarinys reiškia neesminę daikto žymę, jis gali išreikšti 
daikto savybę, kuri būtinai plaukia iš daikto esmės, arba jo prie- 
puolybę, kuri nėra būtina jo esmei ir todėl yra pripuolama jo ko- 
kybė, arba priepuolybė. Tai, kas neplaukia iš daikto esmės, 
yra jam tarsi pripuoląs iš šalies dalykas. Pats šitas atsitiki- 
mas yra ne kas kita, kaip priepuolis, ogi tai, kas sudaro prie- 
puolio esmę, yra priepuolybė, panašiai kaip asmenybė yra 


* Matėme, kad sąvokos eina spręsme ir pamatu, ir tariniu. „Pama- 
tas“ yra sąvoka, apie kurią yra tariama kita sąvoka. „Tarinys“ yra ta 
sąvoka, kuri yra tariama apie pamatą. „Tariniauti“ yra imti bendrinė 
sąvoka tariniu pamatui. Tariniavimo lytis liečia klausimą, kokiu būdu 
tarinys laikosi pamato. Tariniavimo turinys liečia klausimą, ką tarinys 
pareiškia apie pamatą. Tipingos tarinių lytys yra vadinamos tarslais. 
Tipingos tarinių grupės atžvilgiu į turinį vadinamos kategorijomis. Ta- 
riniavimo lytis remiasi tuo, kokio yra sąryšio tarp daikto ir jo žymės. 
Tipingas santykis tarp daikto ir žymės, tartinas spręsmu, ir yra tarslas. 
Ogi kokio yra sąryšio tarp daikto ir žymės, tokio yra santykio tarp pa- 
mato ir tarinio arba tokio yra tariniavimo būdo. Tarp tarslo ir tarinia- 
vimo būdo yra artima priklausomybė. Tarslas reiškia tipingą santykį 
tarp daikto ir žymės, ogi tariniavimo būdas reiškia atitinkantį jį santy- 
kį tarp spręsmo pamato ir tarinio. Tipingos šito santykio atžvilgiu tari- 
nių lytys, besiremiančios galutinoje sąskaitoje daikto ir žymės santy- 
kiavimu, irgi yra vadinamos tarslais. Tarslų yra ne mažiau ir ne daugiau 
kaip penketas: rūšis, giminė, rūšinis skirtumas, savybė ir priepuolybė. 
Tai reiškia, kad bet kuris tarinys atžvilgiu į tai, kaip jis laikosi pamato, 
gali būti šitam pamatui ar jo rūšis, ar giminė, ar rūšinis skirtumas, ar 
savybė, ar priepuolybė. Apie kiekvieną tarslą tenka dabar smulkiau 
pakalbėti skyrium. 


304 


asmens esmė, tautybė yra tautos esmė, žmogybė yra žmo- 
gaus esmė ir t. t. 

Taigi turime penkias tipingas tarinių lytis, arba tarslus. 
Reikšdami tai, kaip žymė laikosi daikto arba objektyvinės sąvo- 
kos, jie sykiu reiškia, kaip tarinys laikosi savo pamato. Tipingas 
santykis tarp daikto ir žymės, tartinas spręsmui, ir yra tarslas, 
arba, lotyniškai tariant, praedicabile. Tipingas santykis tarp spręs- 
mo pamato ir tarinio, atitinkąs tarslą, yra tariniavimo būdas, ku- 
ris lotyniškai vadinamas modus praedicandi. Kai sakoma, kad 
esama penkių tarslų, tuo sakoma, kad esama ir penkių tari- 
niavimo būdų. Tik „tarslas“ reiškia tipingą santykį tarp daikto 
ir žymės, ogi „tariniavimo būdas“ reiškia atitinkantį santykį tarp 
spręsmo pamato ir tarinio. Jei paimsime pavyzdžiu spręsmą: 
„Jurgis yra žmogus“, tai pamatysime, kad sąvoka „žmo- 
gus“ laikosi „Jurgio“, kaipo rūšis savo individo. Taigi čia 
turime rūšies tarslą. Atitinkamas šitam tarslui bus tarinia- 
vimo būdas, arba santykis tarp tarinio ir pamato; todėl irgi 
galima čia pasakyti, kad tarinys „Žmogus“ taip laikosi pa- 
mato, kaip rūšis individo, arba, kitaip sakant, tarinys „žmo- 
gus“ reiškia rūšį pamatui „Jurgis“. Po šitų bendrųjų aiški- 
nimų apie tarslus man tenka išnagrinėti smulkiau kiekvieną 
tarslą iš eilės. Pradėsime tad nuo rūšies. 


Rūšis 


Mūsų rūšis atitinka graikų žodį <...>", lotynų žodį spe- 
cies, prancūzų žodį espėce, vokiečių žodį art, rusų žodį vid, 
lenkų žodį gatunek. Kai bendrinė sąvoka, paimta tariniu, išreiš- 
kia pilną pamato esmę, tepalikdama nuošalyje neesmines žymes 
ir konkretinį jo individualumą, sakome, kad ji taria rūšį apie in- 
dividualinį daiktą. Jei, pavyzdžiui, apie gyvybę yra sakoma, 
kad ji yra išvidinis judesys, tai tuo pačiu yra išreiškiama 
visa jos esmė, nors yra paliekama nuošalyje neesminės žy- 
mės ir visa tai, kas charakterizuoja kiekvieną atskirą 


305 


konkretinę arba individualinę gyvybę. Jei tebūtų pasakyta, 
kad gyvybė yra judesys, tai turėtume pripažinti, kad toks 
pasakymas neišreiškia pilnos gyvybės esmės, nes neskiria 
jo [judesio], pavyzdžiui, nuo vietinio judesio. Bet, iš antros 
pusės, jei sakoma, kad rūšis išreiškia pilną daikto esmę, tai 
dar nereiškia, kad ji išreiškia daiktą adekvatiniu arba pil- 
nutiniu būdu. Rūšis neišreiškia nei to, kas plaukia būtinų 
būdu iš daikto esmės ir todėl yra jam savas dalykas arba 
savybė, nei to, kas šitai esmei pripuola atsitiktiniu būdu, t. y. 
kas yra priepuolybė, nekalbant jau apie individualizuojan- 
čias žymes. Taigi rūšis išreiškia tas daikto žymes, kurios 
sudaro pilną jo esmę, bet kurios nepažymi jokių antraeilių 
žymių ir jokių individualinių daikto kokybių. Taip žmo- 
gaus rūšis, suprantama kaipo protinga gyvulybė, sudaro 
pilną esmę kiekvieno atskiro individo — Petro ar Povilo, Jo- 
no ar Juozo. Bet ji neišreiškia nieko tokio, kas yra nuosava 
arba net pripuolama ar Petrui, ar Povilui, ar Jonui, ar Juo- 
zui. Būtent todėl, kad rūšis neišreiškia antraeilių jo indivi- 
dualinių kokybių, ji ir gali būti tariama apie ištisą eilę indi- 
vidų, besiskiriančių tarp savęs ne savo esme, bet savo 
skaičiumi. Čia esmė yra vienybės pradas, ogi visa tai, kas 
skiria vieną individą nuo kito, galima pavadinti skaičiaus 
skirtumu. Todėl iki šiolei visai yra palaikytina rūšiai Aris- 
totelio žymaus komentuotojo Porfirijaus, gyvenusio III šmt. 
po Kr. g., aptartis. Porfirijaus pasakymu, rūšis yra kažkas vie- 
na, kiek tai yra viena prasme pilnai ir iš esmės tariama apie dau- 
geli dalykų, besiskiriančių savo skaičiumi. Lotyniškai tai išversta 
šitokiu būdu: Species est unum guodpiam, quatenus de complu- 
ribus numero distinctis univoce praedicatur essentialiter et com- 
plete. Rūšis yra unum quod piam, kažkas viena, kas jungia 
visą eilę atskirų dalykų. Tai nėra atsitiktinė krūva daiktų, 
bet eilė dalykų, besiskiriančių skaičiumi, complures numero 
distincti, t. y. jie turi tam tikro bendrumo ir tik skiriasi tarp 
savęs individualiniu būdu, kaip kad skiriasi vienutės kon- 


306 


kretiniame skaičiuje. Rūšis yra tariama apie individus uni- 
voce, tai yra viena prasme. Jei, pavyzdžiui, Zodiako žen- 
klus vadiname Šaulio ar Vėžio vardais, tai šitie Zodiako žen- 
klai vis dėlto iš esmės negali eiti individais Šaulio ar Vėžio 
rūšyje. Todėl ir sakoma, kad rūšis tariama apie daiktą es- 
miniu būdu, essentialiter: ji būtent išreiškia visų jos indivi- 
dų esmę. Sakoma dargi, kad ji tariama apie daiktą complete 
ta prasme, kad ji išreiškia visą daikto esmę, bet nepagauna 
vienos kurios esminės daikto žymės. Jei pasakytume, kad 
žmogus yra būtybė, tai neišreikštume pilnos žmogiškojo in- 
divido esmės, nors ir tartume vieną esminę jo žymę. 

Taip suprantama logikos rūšis neprivalo būti sulyginta 
su gamtininkų rūšimi, nors gali ir privalo būti su šita pasta- 
rąja palyginta. Gamtos moksluose rūšimi yra vadinamas 
individų visetas, turįs bendrų savybių, besireiškiančių pa- 
tirtiniu būdu. Aiškus dalykas, šitos savybės skiriasi nuo to, 
ką mes vadiname rūšies esme logikos atžvilgiu. Logikos rū- 
šyje esmė išreiškiama sąvoka, viena prasme tariama apie 
atskirus individus. Gamtos moksluose į rūšį jungiami indi- 
vidai pasižymi vienodomis patirtinėmis savybėmis; bet ši- 
ta rūšis nėra suprantama kaipo sąvoka, tariama apie indi- 
vidus, ji veikiau yra imama kaipo šitų individų visetas. Taigi 
logika ima rūšį tariniavimo atžvilgiu, gamtos mokslai - pa- 
tirtiniu būdu. Tiesa, tuodu atžvilgiu, kaip pamatysime vė- 
liau, ne tik neišskiria vienas antro, bet viens antro reikalau- 
ja, vis dėlto jiedu yra skirtinu, norint tinkami suprasti, iš 
vienos pusės, logikos, ir iš antros pusės, gamtos mokslų da- 
lykus. 

Jei dabar imsime nagrinėti žmogaus rūšį, aptariamą žo- 
džiais „protingas gyvulys“, tai pastebėsime šitoje aptartyje 
dvi dalis, iš kurių viena išreiškiama daiktavardžiu „gyvu- 
lys“, antra būdvardžiu „protingas“. Daiktavardis „gyvu- 
lys“, atitinkąs gyvulio sąvoką, tarsi užbrėžia platų ratą, ku- 
ris apima visus gyvuliškuosius individus, tiek protingus, 


307 


tiek neprotingus, t. y. visus tuos individus, kuriems yra ben- 
dra juslinė prigimtis. Taigi ir žmogus, ir gyvulys yra juslin- 
ga būtybė. Šitokis pasakymas neaptaria žmogaus individo 
išskiriamuoju būdu, jis tik nustato tiek žmogui, tiek nepro- 
tingam gyvuliui bendrą plotmę, kuri privalu apribojamai 
suskirstyti tarp pirmojo ir antrojo. Palyginant žmogiškąjį 
individą su neprotingu gyvuliu, matome, kad pirmasis pa- 
sireiškia mąstymu, tuo tarpu antrasis mąstyti nesugeba. 
Mąstymo galia vadinama protu, todėl sakoma, kad žmo- 
gus pasižymi protingumu. Juslingų apraiškų pagrindas yra 
protingumas. Pirmas pagrindas yra bendras žmogui ir nė- 
protingam gyvuliui, antras pagrindas teturi vietos žmogaus 
prigimtyje. Pirmasis pagrindas yra tarsi neapribota arba po- 
tencialinė esmė, kurią antrasis siauresnis pagrindas apri- 
boja arba apsprendžia į pilną rūšies esmę. Taip protingu- 
mas apriboja arba apsprendžia gyvulybę, iš ko ir gauname 
žmogaus rūšį arba protingą gyvulybę. Taip suprantama rū- 
šis, būdama tariama apie kiekvieną atskirą individą, į ją įei- 
nantį, išreiškia pilną jo esmę, bet ne šitos esmės dalį. Jei 
pasakytume apie atskirą žmogiškąjį individą, kad jis yra 
juslinga būtybė, išreikštume jo esmės neapribotą dalį. Kai 
sakome, kad jis yra protinga juslinga būtybė arba protingas 
gyvulys, išreiškiame jo esmę, nors paliekame nuošalyje ant- 
raeiles žymes ir visas individualizuojančias jį žymes. Jei pa- 
sakome, kad žmogus yra protinga esybė, tariame vieną tik 
jo esmės dalį apsprendžiančią giminę. Giminė vadinama 
graikiškai <...>'?, lotyniškai genus, prancūziškai genre, vo- 
kiškai Gattung, rusiškai rod, lenkiškai rodzaj. Kai tarinys išreiš- 
kia viena prasme, bet ne pilnai daugelio individų esmę ir būtent 
išreiškia tą jų esmės dalį, kuri privalo būti apribota arba apspręs- 
ta, kaipo per plati žymė, tai sakoma, kad toks tarinys pareiškia 
daikto giminę. „Protingo gyvulio“ sąvokoje „gyvulys“ arba. 
„juslinga būtybė“ pritinka visiems žmogiškiesiems indivi- 
dams viena prasme, bet ne pilnai išreiškia jų esmę: ji išreiš- 


308 


kia kaip tik tą jų esmės dalį, kuri privalu aptarti tikslesniu 
būdu. Šita tikslesnė aptartis yra reikalinga todėl, kad jus- 
lingos būtybės sąvoka pritinka ta pačia prasme ir gyvulio 
rūšiai, ir žmogaus rūšiai. Rūšis pritinka viena prasme at- 
skiriems individams, besiskiriantiems skaičiumi ir indivi- 
dualizuojamiems konkretinėmis ypatybėmis. Giminė pri- 
tinka viena prasme jau ištisoms rūšims, kurios skiriasi tarp 
savęs ne tik konkretinėmis ypatybėmis, bet ir savo rūšiniais 
skirtumais. Tarp neprotingo gyvulio ir žmogaus yra jau rū- 
šinio skirtumo šalia konkretinio skirtumo, kuris čia nėra taip 
svarbus. 

Dabar bus jau aiški klasikinė Porfirijaus aptartis, duota 
giminei: genus est unum guodpiam, quatenus de compluribus 
specie differentibus univoce praedicatur tamguam sola pars de- 
terininabilis eorum essentiae, vadinasi, giminė yra tai, kas taria- 
ma viena prasme apie daugelį dalykų, besiskiriančių rūšimi, ir 
kas sykiu tesudaro vieną tiksliau aptartiną jo esmės dalį. „Juslin- 
ga būtybė“ yra tariama viena prasme apie gyvulį ir apie 
žmogų, kuriuodu skiriasi savo rūšimi, ir sykiu ji tesudaro 
tą jųdviejų esmės dalį, kuri turi būti tiksliau aptarta, jei no- 
rime gauti pilną gyvulio ar žmogaus aptartį. Tiksliau ap- 
tardami juslingą būtybę, gauname, pavyzdžiui, protingą jus- 
lingą būtybę, kuri jau išreiškia pilną Žmogaus esmę. 
Tikslesnis giminės aptarimas arba apribojimas daromas pa- 
sigaunant rūšinio skirtumo; apie jį ir tenka dabar iš eilės 
kalbėti. 

Rūšinis skirtumas išreiškiamas graikiškai <...>", lotyniš- 
kai differentia specifica, prancūziškai différence specifigue, vo- 
kiškai artunterschied, rusiškai vidovoje različije, lenkiškai 
rnžnica gatunkowa. Buvo pasakyta, kad tikslesnis giminės 
aptarimas daromas pasigaunant rūšinio skirtumo. Rūšinis 
skirtumas yra todėl žymė, kuri išskiria iš bendro giminės ploto 
tam tikrą dalį. Taip protingumo žymė išskiria iš viso juslin- 
gų būtybių rato tas juslingas būtybes, kurios turi proto. Šita 


309 


išskiriamoji žymė, kuri pritinka viena prasme visiems išskirto- 
sios rūšies individams, ir yra rūšinis skirtumas. Klasikinė rūši- 
nio skirtumo aptartis skamba šitokiu būdu: Differentia est 
unum guodpiam, quatenus de compluribus numero distinctis uni- 
voce praedicatur tamquam pars determinans eorum essentiae. Va- 
dinasi, rūšinis skirtumas yra tai, kas yra tariama viena prasme 
apie daugelį besiskiriančių skaičiumi dalykų kaipo apribojanti jų 
esmės dalis. Protingumas, kuris tarnauja žmogaus rūšiai rū- 
šiniu skirtumu, yra tariamas viena prasme apie visus atski- 
rus žmogiškuosius individus, kurie tesiskiria tarp savęs ne 
rūšimi, bet tik skaičiumi arba konkretinėmis ypatybėmis. 
Sykiu šitas protingumas yra apribojanti žmogaus esmę da- 
lis, nes be protingumo žymės gyvulybė apskritai išreikštų 
žmogaus esmę neapribotu būdu. 

Rūšis, giminė ir rūšinis skirtumas yra trys pagrindiniai 
tarslai, kuriais apsireiškia esminės daikto žymės. Rūšis iš- 
reiškia visą daikto esmę; giminė ir rūšinis skirtumas išreiš- 
kia sudarančias šitos esmės dalis, būtent: giminė pareiškia 
apribojamą, rūšinis skirtumas — apribojančią esmės dalį ar- 
ba sąvokos žymę. Jei, pavyzdžiui, sakome, kad daiktas yra 
materialinis dalykas, „daiktas“ yra aptariamoji sąvoka. Žo- 
dis „dalykas“ pareiškia jos giminę; pagaliau žodis „mate- 
rialinis“ pareiškia jos rūšinį skirtumą. Daikto sąvoka išreiš- 
kia jo visą esmę tuo atžvilgiu, kuriuo mes dabar į jį žiūrime. 
Dalyko sąvoka yra apribotina jo esmės dalis, žymė „mate- 
rialinis“ yra apribojanti šitą esmę dalis. Bet visos trys žy- 
mės, išreiškiamos paeiliui posakiais: „daiktas“, „dalykas“, 
„materialinis“, yra esminės bet kuriam konkretiniam daik- 
tui. Taigi rūšis, išreiškianti visą daikto esmę, pati tarsi susi- 
deda iš dviejų esminių dalių - apribojamos ir apribojan- 
čios. Įdomu yra čia pastebėti, kad rūšis ir rūšinis skirtumas 
turi lygias tįsas; pavyzdžiui, daikto ir materialumo sąvo- 
kos savo tįsomis sutampa, nors rūšinis skirtumas turi ma- 
žesnės talpos už rūšį ir iš tikro materialumas turi vieną žy- 


310 


mę, tuo tarpu daiktas turi jau buitį ir materialumą. Iš antros 
pusės, giminė turi irgi mažesnę talpą už rūšį; mūsų pavyz- 
dyje dalykas yra mažesnės talpos negu konkretinis daik- 
tas; bet užtat giminės tįsa yra didesnė už rūšies tįsą ir to- 
dėl esama reikalo šita tįsa apriboti rūšiniu skirtumu. Tai ir 
daroma prikergiant plačiajai dalyko sąvokai materialumo 
žymę. 


Savybė 


Kai yra tariniaujama apie pamatą, ne visi tariniai išreiš- 
kia esmines daikto žymes. Jie gali reikšti ne tik daikto es- 
mę, bet irgi jo savybę arba priepuolybę. Esmė, savybė ir 
priepuolybė išreiškia gradaciją, kurios yra tarp žymės ir 
daikto sąryšio tvirtumo atžvilgiu. Pirmą šito tvirtumo laips- 
nį sudaro žymė, išreiškianti daikto esmę. Antrą šito tvirtu- 
mo laipsnį sudaro žymė, išreiškianti daikto savybę. Ir pa- 
galiau trečią šito tvirtumo laipsnį sudaro žymė, išreiškianti 
daikto priepuolybę. 

„Mūsų „savybė“ išreiškiama graikiškai žodžiu <...>", lo- 
tyniškai - proprium, prancūziškai - propriété, vokiškai - Ei- 
genschaft, rusiškai - svojstvo, lenkiškai — wlasnošč. Savybė yra 
tai, kas kad ir nesudaro daikto esmės, vis dėlto būtinai iš jos plau- 
kia ir todel nuo jos negali būti atskirta, jos nesuardžius. Savybė 
yra tariama apie daiktą kaipo žymė, kuri priklauso jam išskiria- 
muoju, visuotiniu ir nuolatiniu būdu. Proprium dicitur quod con- 
venit soli alieni speciei, omni et semper - savybe vadinama tai, 
kas tepritinka vienai kuriai rūšiai, jai visai arba visiems jos 
individams, ir nuolatai. Pavyzdžiui, kalbos dovana tepri- 
tinka vienai tik žmogaus rūšiai iš visų juslingų būtybių rū- 
šių, t. y. ji tepritinka žmogui išskiriamuoju būdu. Toliau kal- 
bos dovana pritinka visai žmogaus rūšiai, t. y. visiems 
žmogiškiesiems individams. Pagaliau šita dovana sudarė, 
sudaro ir sudarys žmogaus savybę, t. y. ji yra žmogui sava 


311 


nuolatai. Čia galima prikišti, kad dovana kalbėti visgi ne- 
atitinka faktinai trijų nurodytų sąlygų: užgimęs kūdikis ar- 
ba nebylys faktinai nekalba, be to, žmogus nekalba nuola- 
tai ir t. t. Kad išspręstume šitą tariamąją priešingybę, reikia 
atsiminti, kad jungiant žmogaus esmę su dovana kalbėti, 
jungiama dvi sąvoki, tarp kurių dviejų esama būtino sąry- 
šio, kadangi žmogaus prigimčiai faktinai yra įgimta šita do- 
vana išskiriamuoju, visuotinuoju ir nuolatiniu būdu. Jei 
žmogus dėl kokios nors priežasties nepajėgia šitos dova- 
nos faktinai realizuoti, tai dar nereiškia, kad jo esmei nėra 
prigimta kalbos dovana. 

Tisos atžvilgiu sakoma, kad esmė ir savybė savo tįsomis 
sutampa. Ir iš tikro dovana kalbėti ir žmogaus rūšis yra ly- 
gios savo tįsomis. Tik žmonės teturi dovanos kalbėti ir kal- 
bančios būtybės tėra žmonės. Todėl imama tariniu savybė 
gali būti tariama apie kiekvieną žmogiškąjį individą, tačiau 
ne kaipo esminė jo žymė, bet kaipo būtinai sujungta su jo 
esme. Pagal tai klasikinė savybės aptartis skamba šitokiu 
būdu: Proprium est unum quidpiam, quatenus de compluribus 
-univoce praedicatur tamquam necessario connexum cum eorum 
essentia, vadinasi, savybė yra kažkas viena, kas yra tariama vie- 
na prasme apie daugelį individų, kaipo žymė, kuri yra būtinu 
būdu surišta su jų esme. 

Reikia čia pastebėti, kad ne visuomet savybės vardu yra 
vadinama žymė, kuri atsako trims nusakytoms sąlygoms, 
būtent, kad ji pritiktų rūšies esmei išskiriamuoju, visuoti- 
nuoju ir nuolatiniu būdu soli et omni speciei et semper - vie- 
nai ir visai rūšiai ir dargi nuolatai. Kai žymė atsako visiems 
trims reikalavimams, ji yra vadinama aukščiausio laipsnio 
savybe. Tokia savybė žmogui yra, kaip sakyta, kalbos do- 
vana. Kai žymė priklauso žmogui arba ne išskiriamuoju, 
arba ne visuotinuoju būdu, ji galima laikyti žemesnio laips- 
nio savybe. Vartojant Porfirijaus pavyzdį, reikia pasakyti, 
kad žmogaus savybė yra galia būti gydytoju arba geomet- 


312 


ru, nors šita galia nėra nei visuotina, nei nuolatinė. Taip pat 
žemesnio laipsnio savybė bus žmogui žymė „dvikojė būty- 
bė“, nes šita žymė priklauso visiems žmogiškiesiems indi- 
vidams, nors ne jiems tik vieniems, nes šalia jų yra tokios 
dvikojės būtybės kaip paukščiai. Pagaliau žmogaus savybę 
tolimesne prasme sudaro ir tai, kad žmogui yra prigimta 
senatvėje pražilti. Porfirijus laiko žmonėms šitą savybę iš- 
skiriamąja ir visuotinąja žyme, bet ne nuolatine. Taigi sa- 
vybės esti įvairių laipsnių arba būdų pagal tai, kokių sąly- 
gų joms trūksta iš trijų pagrindinių sąlygų, išreiškiamų 
trimis lotyniškais žodžiais: „soli“, „omni“, „semper“. 


Priepuolybės 


Kai žymė nesudaro nei daikto esmės, nei būtinai plau- 
kiančios iš esmės savybės, turime reikalo su priepuoly- 
be. Mūsų priepuolybė reiškia tą pat, ką graikų <...>", lo- - 
tynų accidens, prancūzų accident, vokiečių Zufilliges arba 
Zukommendes, lenkų przypadlošė. Rusai neturi savo žodžio 
priepuolybei išreikšti ir vartoja iš lotynų kalbos acciden- 
cia. Priepuolybė yra tai, kas sudaro priepuolio esmę. Rei- 
kia skirti logikos priepuolybė nuo metafizikos priepuo- 
lybės. Metafizikos priepuolybė yra statoma priešais 
substanciją. Metafizine prasme priepuolybė yra tai, kas 
neturi būties savyje, bet glūdi kame kitame, kas turi būtį 
savyje ir todėl vadinama substancijos vardu. Logikos 
priepuolybė yra statoma priešais savybę ir todėl yra tai, 
kas ne plaukia būtinai iš daikto esmės, bet yra jam atsi- 
tiktinis arba pripuoląs iš šalies dalykas. Kaipo savybės 
priešingybė, priepuolybė ir yra aptariama per kontrastą 
su jąja. Klasikinė aptartis skamba šitaip: Accidens logicum 
est unum quidpiam, quatenus de compluribus univoce praedi- 
catur tamquam contingenter connexum cum eorum essentia, 
vadinasi, logikos priepuolybė yra tai, kas yra viena prasme 


313 


tariama apie daugelį individų kaipo jų žymė, atsitiktinai su- 
rišta su jų esme. 

Kaip galima pastebėti, savybės ir priepuolybės aptartis 
tesiskiria vienu žodžiu: ten, kur savybės aptartyje stovi žodis 
necessario, priepuolybės aptartyje stovi žodis contingenter. 
Tai reiškia, kad savybė surišta su esme būtinu būdu (neces- 
sario), priepuolybė rišasi su esme atsitiktinai (contingenter). 
Pavyzdžiui, tokia ar kitokia odos spalva yra žmogui pri- 
puolama žymė, t. y. žymė, kuri nepareina nuo jo esmės. Jei 
žmogui odos spalva pareitų nuo esmės, ji būtų visuomet 
vienoda. Tuo tarpu odos spalva, pareinanti nuo klimato, 
žmogaus esmei, taip sakant, pripuola iš šalies. Todėl irgi 
sakoma, kad accidens est guod adest et abest praeter subjecti 
corruptionem, t. y. kad priepuolybės buvimas ir nebuvimas 
rūšies esmei yra abejingas daiktas. Priepuolybė tad taria- 
ma apie daugelį daiktų kaipo jų tarinys, kuris gali būti apie 
juos teigiamas arba neigiamas neardant jų rūšies. Jei, pa- 
vyzdžiui, sakoma: vieni žmonės yra baltaodžiai, kiti - juo- 
daodžiai, tai iš pradžios teigimas, o paskui neigimas baltos 
odos pas žmones neardo žmogaus rūšies kaipo sąvokos 
„protingas gyvulys“, t. y. odos spalva yra žmogui priepuo- 
lybė, abejinga jo esmei. 

Priepuolybės vis dėlto yra skirstomos į atskiriamąsias ir 
neatskiriamąsias. Kai priepuolybė visuomet lydi daiktą, sa- 
koma ją esant neatskiriama. Taip negrui juoda veido spal- 
va yra neatskiriamoji priepuolybė: visi negrai yra juodos 
spalvos. Bet jei vietoje negro paimsime žmogų apskritai, tai 
turėsime pripažinti, kad žmogui apskritai juoda veido spal- 
va yra atskiriamoji priepuolybė. Tačiau ar priepuolybė su- 
daro daiktui atskiriamąją žymę, ar ji yra jam neatskiriamoji 
žymė, ji niekuomet nėra būtinu būdu surišta su daikto es- 
me. 

Sprendimas apie tai, ar priepuolybė yra daiktui atskiria- 
ma, ar neatskiriama žymė, pareina nuo patirties, kaip irgi 


314 


nuo patirties pareina kartais sprendimas apie tai, ar daikto 
žymė yra savybė, ar priepuolybė. Galime, pavyzdžiui, pa- 
tirti eksperimentiniu būdu, kad svoris yra būtinu būdu su- 
rištas su materialine substancijos esme ir kad negalima pa- 
šalinti svorio žymės iš materialinės substancijos sąvokos, 
jos nesuardžius. Taip pat patyrimas sprendžia apie tai, ko- 
kia yra priepuolybė - atskiriama ar neatskiriama. Kai, pa- 
vyzdžiui, mūsų zoologams buvo težinomos vien baltos gul- 
bės, buvo galima manyti, kad balta spalva yra gulbei 
neatskiriamoji priepuolybė; ogi kai paaiškėjo, kad esama 
Australijoje juodų gulbių, reikia jau pripažinti, jog balta spal- 
va yra gulbei atskiriamoji priepuolybė. 


rūšis — pilna sąvokos esmė 
giminė - apribojama esmės dalis 


esminės i Na pa 
rūšinis skirtumas ~ apribojanti 
esmės dalis 
Sąvokų soli, omni, semper 
žymės savybinės soli, omni 
omni, semper, soli 
priepuoly- f neatskiriamosios 
binės | atskiriamosios 


Iš šito matome, kad žymė yra daiktui kažkas objekty- 
vaus, kas todėl visų pirma priklauso objektyvinei sąvokai, 
o kadangi subjektyvinė proto sąvoka apdirbama pagal ob- 
jektyvinį jo pagrindą, tai sulig tuo, kaip sąvoka yra logiškai 
"apdirbama, žymės yra perkeliamos iš objektyvinės sąvo- 
kos į subjektyvinę. Todėl irgi žymės sąryšis su sąvoka yra 
nustatomas pagal tai, kokio yra sąryšio tarp daikto ir atitin- 
kamos jo kokybės, t. y. žymė taip santykiuoja su sąvoka, 
kaip realinė kokybė - su daiktu. Pagaliau pagal tai, kaip 


315 


žymė laikosi sąvokos, yra atitinkamai tariniaujama, reiškia, 
imama bendrinė sąvoka tariniu pamatui. Matome tokiu bū- 
du, kaip gretimais eina trys dvejetai dalykų: pirma, daiktas 
ir jo kokybė, antra, sąvoka ir jos žymė, trečia, pamatas ir jo 
tarinys. Žymės su sąvoka santykiavimo rūšys, kurių yra 
penketas, vadinamos, kaip žinome, tarslais. Tarslų savybės 
remiasi savybėmis, kurių esama realinės kokybės santykia- 
vime su daiktu. Tarslų atskiras rūšis atitinka atskiri tarinia- 
vimo būdai. 

Logikai svarbiausias yra žymės santykiavimas su sąvo- 
ka, kaipo formalinė sprendimo savybė. Kokybės sąryšį su 
daiktu tyrinėja specialiai ontologija, ogi tarinio sąryšį su pa- 
matu - gramatika. Atkartojimui loginio sąryšio tarp žymių 
ir sąvokos gali tarnauti šitokis schemingas žymių suskirs- 
tymas: žiūr. p. 315. 


Giminių ir rūšių santvarka 


Sąryšy su tarslų klausimu yra klausimas apie giminių ir 
rūšių santvarką. Galima buvo lengvai pastebėti, kad tarp 
giminės ir rūšies yra loginės priklausomybės; tuo tarpu ir 
giminė, ir rūšis visuomet yra bendrinės sąvokos, vadinasi, 
tarp bendrinių sąvokų gali būti loginio santykiavimo, plau- 
kiančio iš priklausomybės, kurios yra tarp giminės ir rū- 
šies. Rūšis yra bendrinė sąvoka, kuri išreiškia pilną esmę, 
bendrą ištisai individų eilei. Giminė yra bendrinė sąvoka, 
kuri išreiškia esmines žymes, bendras ištisai rūšių eilei. Rū- 
šinė sąvoka suima į savo talpą visas giminės sąvokos žy- 
mes; bet užtat gimininė sąvoka savo tįsa apima visas rūšis 
imtinai su individais, kurie į jas įeina. Taip „juslingos būty- 
bės“ sąvoka yra giminė ir protingiems, ir neprotingiems gy- 
vuliams; protinga juslinga būtybė, arba žmogus, yra rūšis 
atžvilgiu į kiekvieną Žmogiškąjį individą. Rūšinė sąvoka 
„Žmogus“ suima į savo talpą visas juslingos būtybės žymes 


316 


ir dar turi viršaus protingumo žymę; užtat tįsos atžvilgiu gi- 
mininė sąvoka „juslinga būtybė“, arba „gyvulys“, suima į 
savo tįsą visus individus arba pritinka visiems individams, 
kurių yra tiek protingo gyvulio, tiek neprotingo gyvulio rū- 
šyje. Petras arba Povilas yra individai; apie šituos individus 
tariama viena rūšis, būtent, kad jiedu yra žmonės; jiem abiem 
galima pritaikyti platesnės bendrinės sąvokos, arba giminės, 
turinys, sakant, kad jiedu yra juslingos būtybės. 

Čia gali būti klausimo, ar apie šituodu žmogiškuoju in- 
dividu nėra galima tarti dar platesnės bendrinės sąvokos, 
kuri tarsi sudarytų giminę gyvulio sąvokai. Gyvulys yra 
juslinga būtybė, arba net juslingas gyvis. Pasakymu, kad 
gyvulys yra juslingas gyvis, jis yra skiriamas nuo nejuslin- 
gų gyvių, kuriais yra augmenys. Augmenys turi savyje gy- 
vybės, būtent augamosios gyvybės, bet neturi juslių. Išei- 
na, kad gyvis yra giminė gyvuliui, bet sulig tuo, kad esame 
pritaikę gyvuliui aukštesnę bendrinę sąvoką arba giminę, 
gyvulio sąvoka iš gimininės tarsi virsta rūšine sąvoka. Iš 
tikrųjų gyvulio sąvoka sykiu yra ir giminė, ir rūšis, tik įvai- 
riais atžvilgiais: ji yra giminė žmogaus sąvokos atžvilgiu ir 
yra rūšis gyvio sąvokos atžvilgiu. Pasirodo, kad giminei ga- 
lima surasti aukštesnė giminė, kai ji yra bendrinė sąvoka, 
kurioje galima įžvelgti apribojamąją ir apribojančią dalį. Ap- 
tariant gyvulį juslingu gyviu, skirstome jo sąvokoje apribo- 
jamąją dalį, t. y. gyvį, ir apribojančiąją dalį, t. y. juslingumą. ` 
Apribojamoji dalis, išreikšta bendrine sąvoka, sudaro nau- 
ją giminę; ogi apribojančioji dalis yra rūšinis skirtumas. 

Gyvio sąvoka, kaipo giminė gyvulio sąvokai, apima sa- 
vo tįsa visas rūšis ir visus individus, po ja palenktus, o tai 
kaip tik duoda logiškos teisės tarti apie kiekvieną tokią rūšį 
ir apie kiekvieną tokį individą visą aukštesnės giminės tal- 
pą. Todėl ir kiekvienas atskiras žmogiškasis individas, ir 
žmogus apskritai, ir neprotingas gyvulys, ir kiekviena jus- 
linga būtybė — visa tai bus gyviai. 


317 


Jei dabar domėsimės gyvio sąvoka, galėsime taip pat su- 
sekti jai giminę ir skirtumą. Gyviui gimine bus kūnas, skir- 
tumu - organingumas. Kūnas, kaipo giminė, teks skirstyti į 
organingą ir neorganingą kūną. Taigi gyvis, kaipo organin- 
gas kūnas, yra viena kūno sąvokos rūšis. Tokiu pat būdu 
galėsime susekti, kad kūnas tėra viena tik substancijos rū- 
šis. Substancijų esama materialinių arba nematerialinių. Ma- 
terialinė substancija yra sudėtinga substancija arba net kū- 
ninga. Atitinkamai nematerialinė substancija yra vientisa 
arba nekūninga substancija*. 

Čia gali kilti klausimas, ar galima surasti giminę sub- 
stancijos sąvokai. Šalia substancijos dažniai galima patirti 
statomą gretimais priepuolybę. Išeitų, kad substancija ir 
priepuolybė tarsi būtų dvi rūšys kažkokios aukštesnės gi- 
minės, atrodytų net, kad šita giminė ir yra esybės sąvoka, 
nes šita sąvoka apima tiek substancijas, tiek priepuolybes, 
kaipo sąvoka viso to, kas yra. Galima net būtų pasakyti, 
kad substancija yra esybė, turinti buitį savyje, ir kad prie- 
puolybė yra esybė, turinti buitį kame kitame. Rodos, visi 


* Apie kiekvieną žmogiškąjį individą galima tarti, kad jis yra protin- 
gas gyvulys. Tuo pačiu yra tariama apie žmogiškąjį individą jo rūšis, 
kuri išreiškia pilną individo esmę, palikdama nuošalyje savybes ir prie- 
puolybes. Bet apie kiekvieną individą galima irgi tarti, kad jis yra gyvu- 
lys ir kad jis yra protingas. Tariant, kad individas yra gyvulys, yra taria- 
ma apribojamoji rūšies dalis, arba giminė. Tariant, kad individas yra 
protingas, yra tariama apribojanti rūšies dalis, arba rūšinis skirtumas. 
Tardami apie žmogiškąjį individą, kad jis yra gyvulys, tariame tuo pa- 
čiu apie jį visą gyvulio esmę. Tuo tarpu gyvulys yra ne kas kita, kaip 
juslingas gyvis. Tai irgi leidžia mums tarti apie individą, kad jis yra gy- 
vis ir juslingas. „Gyvis“ reiškia čia aukštesnę giminę, „juslingumas“ -= 
skirtumą. Tardami apie individą, kad jis yra gyvis, tariame, kad jis yra 
organingas kūnas. „Kūnas“ reiškia dar aukštesnę už gyvį giminę; orga- 
ningumas aukštesnis už juslingumą, skirtumą. Pagaliau tardami apie 
individą, kad jis yra kūnas, tariame, kad jis yra materialinė arba sudė- 
tinga substancija. Substancija reiškia čia aukščiausią giminę. Sudėtingu- 
mas arba materialumas - aukščiausią skirtumą. 


318 


daviniai kalba už tai, kad esybės yra substancijos ir prie- 
puolybės giminė, o turėjimas buities savyje ir turėjimas bui- 
ties kame kitame yra du atitinkamu rūšiniu skirtumu. Ta- 
čiau šitokia išvada nebūtų teisinga: esybės sąvoka negali 
eiti gimine substancijai ir priepuolybei dėl tos priežasties, 
kad esybė yra tariama apie palenktas jai sąvokas ne viena 
prasme, kaip pridera giminei, bet analogine prasme. Tai reiš- 
kia, kad esybės sąvoka išreiškia įvairių daiktų buitį, kuri 
atitinkamai yra įvairi, nors ir turi realinės analogijos arba 
panašybės visuose atvejuose. Kai, pavyzdžiui, sakoma, kad 
metalas, medis ir žmogus ir net žmogaus mintys yra esy- 
bės, tai esybė netariama čia visur viena prasme, bet analo- 
gine, nes kitokia yra metalo, kitokia medžio, kitokia žmo- 
gaus ir kitokia minties buitis. Tuo tarpu jei sakoma, kad 
metalas, medis ir žmogus yra kūnai, tai kūno, kaipo mate- 
rialinės substancijos supratimas, yra visur vienodas. Todėl 
kai buvo duodama giminės aptartis, buvo numatyta, kad 
giminė yra bendrinė sąvoka, tariama viena prasme apie dau- 
gelį dalykų, besiskiriančių rūšimis. Tokiu būdu pasirodo, 
kad substancija yra viršutinė arba aukščiausia giminė (ge- 
nus supremum), būtent tokia giminė, kuri sykiu nėra rūšis, 
palenkta aukštesnei giminei. Taigi viršutinė arba aukščiau- | 
sia giminė yra giminė, nesanti sykiu rūšis, kuri būtų pa- 
lenkta kokiai nors kitai aukštesnei giminei. 

Jei eisime palengvėl žemyn nuo substancijos, kaipo nuo 
viršutinės arba aukščiausios giminės, užtiksime kūną ir gy- 
vį, kuriuodu sykiu yra giminės ir rūšys ir sykiu turi iš vir- 
šaus aukštesnę ir iš apačios žemesnę giminę. Tokios gimi- 
nės yra vadinamos palenktosios giminės. Taigi palenktoji arba 
tarputinė giminė, lotyniškai vadinama genus subalternum arba 
intermedium, yra giminė, kuri sykiu yra aukštesnės giminės rū- 
šis. „Gyvulys“ šita prasme yra irgi palenktoji giminė, ka- 
dangi gyvio sąvokos atžvilgiu, kaip matėme, yra rūšimi, 
tačiau „gyvulio“ kaipo giminės ypatybė yra tai, kad ji 


319 


nebeturi po savimi kitos žemesnės giminės. Todėl gyvulio 
sąvoka yra vadinama apatine arba žemiausiąja gimine (ge- 
nus infimum). Taigi žemiausioji arba apatinė giminė yra ta, kuri 
po savimi neturi žemesnės giminės, 0 teturi vien rūšių. Taip gy- 
vulys tesiskiria rūšimis į protingą ir neprotingą gyvulį, ku- 
riuodu tėra vien rūšys, bet nėra sykiu giminės žemesnių 
rūšių atžvilgiu. 

Reikia čia pat pastebėti, kad žmogaus ir neprotingo gy- 
vulio rūšys, nebūdamos giminės, neturi irgi po savimi že- 
mesnių rūšių, jos teturi po savimi vien individų, todėl irgi 
jiedvi vadinami apatinės arba tikriausios rūšys (species infi- 
ma sive ultima et specialissima). Taigi apatinė arba žemiausioji 
yra rūšis, kuri nėra sykiu giminė, t. y. nesiskirsto žemesnėmis 
rūšimis, ir tėra tariama apie daugelį individų, besiskiriančių skai- 
čiumi. Taip žmogaus sąvoka nėra jokia prasme giminė, ji 
nesiskirsto jokiomis žemesnėmis rūšimis, o yra tariama apie 
atskirus individus, besiskiriančius skaičiumi. 

Kaip yra palenktųjų giminių, taip irgi yra palenktųjų rū- 
šių. Palenktoji rūšis (species subalterna) yra rūšis, kuri tokia lai- 
koma atžvilgiu į aukštesnę rūšį ir kuri sykiu yra giminė žemes- 
nėms rūšims. Taip gyvulys ir gyvis yra palenktosios rūšys; 
kūnas nėra jau palenktoji, bet aukščiausioji rūšis, nes aukš- 
čiau jos nėra kitų rūšių; substancija yra jau viršutinė arba 
aukščiausioji giminė, bet nėra, kaip matėme, rūšis. Taigi vir- 
šutinė arba aukščiausioji (species suprema) yra rūšis, palenkta 
Hesioginiu būdu viršutinei giminei. Tokiomis viršutinėmis rū- 
šimis ir yra mūsų skirstyme kūnas ir dvasia. 

Pagal giminių ir rūšių gradaciją esama irgi skirtumo gra- 
dacijos. Apatinis arba žemiausias, arba net rūšinis skirtumas, 
skirtumas tikra to žodžio prasme, differentia ultima, sive infima, 
sive specifica, yra tasai, kuris nustato apatinę rūšį. Taip protin- 
gumas yra žmogui rūšiniu skirtumu tikra to žodžio pras- 
me. Skirtumas, kurio yra tarp atskirų rūšies individų, yra 
individualinis skirtumas, lotyniškai vadinamas differentia 


320 


numerica. Eidami į viršų nuo tikro rūšinio skirtumo užtin- 
kame palenktuosius skirtumus, kuriais yra mūsų pavyzdyje 
juslingumas arba nejuslingumas, organingumas arba neor- 
ganingumas. Taigi palenktasis skirtumas yra tasai, kuris nu- 
stato palenktąsias rūšis. Pagaliau yra dar viršutinio skirtu- 
mo, lotyniškai vadinamo differentia suprema. Aukščiausias 
viršutinis skirtumas yra tasai, kuris, sujungtas su aukščiausia 
gimine, sudaro aukščiausią viršutinę rūšį. Jungdami su sub- 
stancijos sąvoka sudėtingumo skirtumą, gauname kūno są- 
voką. Substancija yra viršutinė giminė, kūnas yra viršutinė 
rūšis, sudėtingumas yra viršutinis skirtumas. 

Pavyzdys, mano paimtas sąvokų santvarkai išrodyti, bu- 
vo išnagrinėtas III šmt. po Kr. Aristotelio komentatoriaus 
Porfirijaus ir pagarsėjo logikos istorijoje kaipo arbor Porp- 
hyriana, t. y. Porfirijaus medis, kadangi pats Porfirijus są- 
vokų santvarką atvaizdavo medžio pavidalu. Man nėra rei- 
kalo paišyti Profirijaus medžio, bet vis dėlto bus ne pro šalį 
nubraižyti ant lentos Poxfirijaus schemą, įvedus į ją kiek 
neesminių atmainų. 


aukščiausioji substancija 
giminė 

aukščiausiasis sudėtinga vientisa aukščiausiasis 
skirtumas skirtumas 

palenktoji kūnas aukščiausioji 
giminė rūšis 

palenktasis organingas neorganingas = palenktasis 
skirtumas skirtumas 

palenktoji gyvis palenktoji rūšis 
giminė 

palenktasis juslingas nejuslingas palenktasis 
skirtumas skirtumas 

žemiausioji gyvulys palenktoji rūšis 
giminė 


321 


rūšinis skirtumas protingas neprotingas rūšinis skirtumas 


žmogus tikriausia rūšis 
(žemiausia) 
individualinis vienatinis vienatinis individualinis 
skirtumas skirtumas 
individas 
Kategorijos 


Dabar man tenka pereiti prie kategorijų klausimo. Vi- 
sų pirma, kas yra kategorija? Kai buvo tyrinėjamas tar- 
slų klausimas, matėme, kad tarslai gaunami iš bendrinių 
sąvokų suskirstymo pagal penkias rūšis, kurių yra žiū- 
rint santykiavimo tarp žymės ir sąvokos. Atitinkamai yra 
penkių tariniavimo būdų. Taip buvo gauti penki tarslai: 
giminė, rūšis, rūšinis skirtumas, savybė ir priepuolybė. 
Čia bendrinės sąvokos buvo imamos formaliniu atžvil- 
giu, t. y. jos buvo nagrinėjamos loginės lyties atžvilgiu. 
Bet tos pačios bendrinės sąvokos gali būti tyrinėjamos 
materialiniu arba turinio atžvilgiu, būtent gali būti klau- 
simas, kokiems realiems daiktams arba daiktų grupėms 
jos atstovauja. Ir štai bendrinės sąvokos, tyrinėjamos atžvil- 
giu į dalykų grupes, kurių yra tikrovėje, ir yra tai, kas vadina- 
ma kategorijomis. Tarslai liečia loginę tvarką, kurią nusta- 
to mūsų protas sąvokų santykiavime tarp savęs. 
Kategorijos liečia ontologinę tvarką, kuri pasireiškia įvai- 
rių daiktų buvime ir atitinkamai jų reiškimesi sąvoko- 
mis. Tarslai ir kategorijos turi savo objektu bendrines są- 
vokas, imamas tiktai abiem atvejais įvairiu atžvilgiu. Jei 
sakoma, kad substancija, kaipo bendrinė sąvoka, yra 
aukštesnioji giminė, tai substancijos sąvoka imama for- 
maliniu atžvilgiu, arba ji yra nagrinėjama kaipo tarslas. 
Kai užtat sakoma, kad substancija, kaipo aukščiausioji 
giminė, atstovauja ištisai daiktų grupei, esančiai tikro- 


322 


vėje, tai dabar jau substancija imama turinio atžvilgiu, 
arba yra nagrinėjama kaipo kategorija. 

Kategorijos žodis buvo įvestas į logikos mokslą pačio 
Aristotelio; jis yra kilęs iš graikų žodžio <...>'“, kas reiškia 
taryti, tariniauti; mūsų „tarinys“ graikiškai išreiškiamas žo- 
džiu <...>"; ogi graikų <...> reiškia tarymą, atitinkantį daik- 
tų grupę, pati šita grupė arba tarymo tipas buvo Aristotelio 
vadinama <...>, t. y. tarymo schema. Pasirodo, kad kiek 
yra buvimo būdų arba būsenų, tiek yra esybei tarymo bū- 
dų. Ir štai savo prasme kategorija reiškia daiktų grupę, tariamą 
pagal buvimo būdą. Žodis „kategorija“ buvo lotyniškai Boe- 
cijaus išreikštas žodžiu praedicamentum, kuris yra padary- 
tas iš žodžio praedicare, reiškiančio tą pat, ką ir graikų žodis 
<...>!9 — tarti, taryti, tariniauti. Praedicatum atitinka graikų 
<...>! mūsų „tarinį“, ogi praedicamentum - graikų žodį <...>" 
ir todėl reiškia tarymo būdą, atitinkantį ištisą daiktų grupę. 
Iš dviejų žodžių „kategorija“ ir praedicamentum mums tin- 
ka geriau palaikyti „kategorijos“ žodis, kaipo virtęs tarp- 
tautiniu ir kaipo pirmykštis logikos istorijoje. 

Pats Aristotelis nustatė ištisą dešimtį tarymo schemų, ati- 
tinkančių dešimtį dalykų grupių, kitaip sakant, susekė de- 
šimtį kategorijų. Tos kategorijos yra: 1) lotyniškai substan- 
tia, palaikoma irgi mūsų kalboje, 2) lotyniškai guantitas, 
lietuviškai „kiekybė“, 3) qualitas - kokybė, 4) relatio - santy- 
kis, 5) actio — veiksmas, 6) passio — kęsmas, 7) quando — lai- 
kas, 8) locus — vieta, 9) situs - nusistatymas, 10) habitus — 
pasiturėjimas. 

Aristotelio kategorijų schema buvo palaikyta per visą vi- 
duramžį. Naujais laikais bandyta suskirstyti kategorijos 
naujais būdais ir ypač tokiu bandymu pasižymėjo Kantas, 
bet negalima pasakyti, kad kas nors būtų pralenkęs Aristo- 
telį tobulesne kategorijų schema. Gali tad kilti klausimas, 
kaip gali būti logingai pateisinta Aristotelio kategorijų sche- 
ma: ar ji iš tikro atitinka dalykų grupes, į kurias dalykai gali 


323 


būti suskirstyti pagal savo buvimo ypatybes. Tai turi paaiš- 
kėti iš trumpos kategorijų apžvalgos. 

Gilintis į kiekvienos atskiros kategorijos tyrinėjimą dės- 
tant logikos mokslą dera jau todėl, kad kategorijų klausi- 
mas visu savo rimtumu glūdi ontologijos moksle. Tiesa, tarp 
loginio ir ontologinio matymo punkto esama mažo skirtu- 
mo. Ontologija domisi klausimu, kokių yra buvimo būdų 
arba būsenų ir todėl atitinkamų dalykų grupių. Logika do- 
misi bendrinėmis sąvokomis, kurios išreiškia šitas dalykų 
grupes, pasižyminčias buvimo ypatybėmis. Bet ir ontologi- 
ja prieina prie daiktų arba dalykų grupių per sąvokas, n nes 
pažinimas apskritai įvyksta su jų pagalba. 

Jei dabar bandysime suskirstyti bendrines sąvokas pa- 
gal taip ar šiaip esančių dalykų grupes, tai visų pirma turė- 
sime suskirstyti jas į sąvokas, reiškiančias substanciją, ir į 
sąvokas, reiškiančias priepuolybę, nes bendriausiu būdu 
skirstant dalykus arba visa tai, kas šiaip ar taip yra, turime 
pastatyti priešais du pagrindiniu buvimo būdu: substan- 
cialinį ir priepuolybinį. Esybė gali buvimą turėti savyje ir 
būti veikimo pradu. Tokia esybė, turinti buvimą arba būtį 
savyje, yra vadinama substancija, t. y. esybė, glūdinti savy- 
je arba esanti pamatu po kuo kitu, ese per se stans, arba sub- 
stans. Iš antros pusės, visa tai, kas neturi būties savyje, kas, 
taip sakant, pripuola kitai esybei prie šalies, yra vadinama 
priepuolybe, lotyniškai accidens. Taigi visas esybes galime 
suskirstyti į dvi bendriausias bei stambiausias grupes: į sub- 
stancijas ir priepuolybes. Pavyzdžiui, arklys bus substanci- 
ja, jo dydis - priepuolybė; žmogus bus substancija, jo pro- 
tas - priepuolybė; akmuo yra substancija, jo augimas arba 
tapsmas apskritai yra priepuolybė. 2 

Skirstymas daiktų į substancijas ir priepuolybes ir geras 
nusimanymas apie substancijos ir priepuolybės skirtumą 
turi daug reikšmės tikram daiktų pažinimui. Kas yra klau- 
sęs filosofijos įvado, gali dabar prisiminti, kiek tinkamas 


324 


šitų dviejų dalykų skyrimas gali turėti reikšmės, sprendžiant 
erdvės bei laiko problemas. Ką tik turėjom progos paminė- 
ti, kad akmens tįsa ir augmens tapsmas yra priepuolybės, 
bet ne substancijos. Jei iš čia padarytume tinkamų apiben- 
drinimų, turėtume prieiti išvadą, kad atitinkamai erdvė ir 
laikas yra pasaulio priepuolybės, bet ne substancijos, ir kad 
todėl nei erdvei, nei laikui negalima teikti substancijos sa- 
vybių, t. y. negalima sakyti, kad erdvė ar laikas turi būtį 
savyje arba yra veikimo pradai: ir erdvė, ir laikas glūdi pa- 
saulio būsenoje ir yra pasaulio veikimo išdavos. Pats pa- 
saulis yra tad ontologiniu atžvilgiu ankstybesnis už erdvę 
ir laiką, ir t. t. Iš šito pavyzdžio matome, kaip yra svarbu 
suskirstyti daiktai pagal buvimo būdus ir kategorijas, ištir- 
ti atskirų kategorijų ypatybes ir pagal šitas ypatybes orien- 
tuotis tyrinėjant atskiras daiktų grupes. 

Kai kalbama apie substanciją ir priepuolybę, dera paste- 
bėti, kad šitiedvi bendriausios dalykų grupės tarsi atitinka 
du sakinio terminu, būtent pamatą ir tarinį. Pamatas yra 
tarsi substancija, tarinys priepuolybė. Panašiai galima iš kal- 
bos dalių išskirti daiktavardį, kaipo dažniausiai imamą pa- 
matu ir atitinkantį substanciją, ogi iš antros pusės pastatyti 
visos kitos kalbos dalys. Pasirodo, kad tarp ontologinės tvar- 
kos, kur yra substancijos ir priepuolybės, tarp loginės tvar- 
kos, kur yra pamato ir tarinio, ir gramatinės tvarkos, kur 
yra, iš vienos pusės, daiktavardžio, o iš antros pusės, kitų 
kalbos dalių, yra tam tikro atitikimo. Tačiau šitas atitiki- 
mas nėra griežtas ir net mažėja sulig tuo, kaip einama nuo 
ontologinės prie gramatinės tvarkos. Kodėl taip įvyksta, 
lengva nusimanyti: jau sąvokos netobulai išreiškia tikro- 
vės tvarką; žodžiai netobulai išreiškia sąvokas ir todėl dar 
mažiau tobulai išreiškia tikrovę. Vis dėlto tam tikras atiti- 
kimo laipsnis tarp tikrovės, sąvokos ir išraiškos parodo, kad 
tikrovės suvokime per kategorijas ir jos išreiškime žodžiais 
yra tiesos. Ne veltui lotynų kalboje substancija, pamatas — 


325 


subiectum ir daiktavardis — substantivum yra giminingi žo- 
džiai. Substancija ontologiniu atžvilgiu reiškia daiktą, tu- 
rintį būtį savyje; subiectum loginiu atžvilgiu yra tai, apie ką 
yra tariama tai, kas jam pripuola, substantivum gramatiniu 
atžvilgiu yra substancijos arba subjekto vardas. 

Kai substancija yra sąvoka, žmogaus proto atitraukta nuo 
konkretinės realybės, ji yra ne tik tai, apie ką yra kas nors 
tariama, bet ir tai, kas yra tariama apie konkretinį arba vie- 
natinį daiktą. Pavyzdžiui, konkretinis nepasikartojąs, t. y. 
vienatinis, medis yra substancija konkretinė ir individuali- 
nė. Ji yra visų savo priepuolybių nešėja, arba, kitaip tariant, 
tas medis yra pamatas, kuriam yra taikoma įvairių tarinių. 
Negalima juk pasakyti, kad anas daiktas yra šitas medis; 
bet galima pasakyti, kad šitas medis, kaipo individualinė 
substancija, yra nešėjas savo priepuolybių, būtent: tįsos, kie- 
tumo, svorio, spalvos ir t. t. Taip suprasta substancija, kai- 
po konkretinė, individualinė ir vienatinė, yra vadinama pir- 
mine substancija, substantia prima (graikiškai <...>"); yra tai 
tariniavimui pirmutinis pamatas, kuris nėra tariamas apie 
kitus daiktus. Jei vis dėlto substancija yra imama tariniu 
kokiam nors pamatui, tai substancija yra jau suprantama 
ne kaipo konkreti realybė, bet kaipo sąvoka; pavyzdžiui, 
sakome: „Šitas medis yra substancija“. Čia turime jau rei- 
kalo su vadinamąja antrine substancija, substantia secunda 
(<...>77), kuri gali būti tariama arba imama tariniu pirminei 
substancijai. 

Taigi reikia skirti pirminė substancija nuo antrinės sub- 
stancijos. Pirminė substancija priklauso realiai buvimo tvar- 
kai, antrinė substancija priklauso loginei pažinimo tvarkai. 
Kai vienai kuriai pirminei arba individualinei substancijai 
mes taikome tarinį, kuris išreiškia kokiu nors būdu antrinę 
substanciją, mes iš tikrųjų pasakome, kas yra pamatas arba 
subjektas. Atsiminkime čia Porfirijaus medį, kuris suteikia 
sistemingą substancijos suskirstymą į gimines, rūšis ir in- 


326 


dividus. Porfirijaus medis ima substanciją kaipo aukščiau- 
sią tarinių giminę arba kaipo pirmą pagrindinę kategoriją 
ir skirsto nuosekliai ir sistemingai šitą kategoriją giminė- 
mis ir rūšimis, kol prieina prie konkretinių arba vienatinių 
individų. Panašus suskirstymas kaip tik yra reikšmingas 
kategorijai, kuri tradiciniu būdu yra aptariama kaipo natū- 
rali serija giminių, rūšių ir individų, kurie yra palenkti ku- 
riai nors aukščiausiai giminei (series naturalis generum, spe- 
cierum, individuorum, guaem in aliquo supremo genere 
continuntus). Porfirijaus medžio apačioje stovi žmogiškasis 
individas; tuo tarpu apie kiekvieną žemiau stovintį šitame 
medyje daiktą gali būti tarta aukštesnė rūšis ar giminė, bet 
ne atvirkščiai; todėl galima pasakyti, kad individas, pavyz- 
džiui, Platonas, yra žmogus; žmogus yra gyvulys; gyvulys 
yra gyvis; gyvis yra kūnas; kūnas yra substancija. Tuo pa- 
čiu pasakoma, kad Platonas yra substancija. Kitaip tariant, 
substancijos kategorija gali būti tarta apie visas gimines, apie 
visas rūšis, apie visus individus, kurie yra jai palenkti arba 
įeina įjos tįsą. Kai bet kuri šitos kategorijos giminė arba bet 
kuri rūšis yra tariama apie pamatą, tarinys reiškia tai, kas 
yra pats pamatas. Pavyzdžiui, jei yra sakoma, kad žmogus 
yra protingas gyvulys, tai čia sąvoka „gyvulys“ nereiškia 
žmogaus priepuolybės, bet išreiškia tai, kas yra žmogus, 
kaipo įeinąs į substancijos kategoriją. Taip pat, sakant, kad 
žmogus yra sudėtinga substancija arba kūnas, nėra išreiš- 
kiama žmogaus priepuolybė, bet tai, kas yra žmogus sub- 
stancijos kategorijos atžvilgiu. 

Jei dabar iš tarinių visumos atskirsime tarinius, kurie reiš- 
kia taip ar šiaip substancijos kategoriją, gausime tarinius, 
kurie išreiškia įvairiausias žmogaus priepuolybes. Tariniai, 
kurie išreiškia visa tai, kas neturi savyje būties, bet pripuo- 
la tarsi prie šalies tam, kas turi savyje būtį, t. y. substancijai, 
yra priepuolybė. Reikia skirti priepuolybė kaipo tarslas nuo 
priepuolybės kaipo kategorijos. Priepuolybė kaipo tarslas 


327 


yra žymė, kuri yra pripuolama daikto esmei ta prasme, kad 
ji gali būti ir jos gali nebūti be esmės suardymo. Pavyzdžiui, 
žmogui yra priepuolybė balta veido spalva. Tarp loginės 
priepuolybės ir esmės yra vidury dar žymių, kurios išreiš- 
kia daikto savybes ir kurios būtinu būdu plaukia iš daikto 
esmės. Taip žmogaus kaipo protingo gyvulio savybė yra 
galėjimas kalbėti. Tuo tarpu jei imsime priepuolybę kaipo 
kategoriją arba jei imsime ją ne logine, bet ontologine pras- 
me, tai turėsime ją statyti priešais substanciją. Priepuolybė 
dabar reiškia visa tai, kas neturi būties savyje. Šita prasme 
net daikto savybės bus priepuolybės, nes daikto savybės 
neturi būties savyje, bet glūdi kitame daikte, kuris yra sub- 
stancija arba esąs savyje daiktas. 

Aristotelis skirstė priepuolybes į devynias aukščiausias 
gimines, kurios yra, kaip žinome, kiekybė, kokybė, santy- 
kis, vieta, laikas, veiksmas, kęsmas, nusistatymas ir pasitu- 
rėjimas. Tai reiškia, kad visa tai, kas nėra substancija, gali 
būti priskirta vienai iš šitų devynių kategorijų. Per logikos 
paskaitas nedera gilintis atskirai į kiekvieną iš šitų devynių 
kategorijų ir skirstyti jas sistemingu būdu, kaip tai buvo 
Porfirijaus padaryta su substancijos kategorija. Čia tesisteng- 
siu schemišku būdu kiek išaiškinti kiekvienos kategorijos 
prasmę. Visų pirma esama dviejų kategorijų, kurios išreiš- 
kia priepuolybes, glūdinčias pačiame daikte nelygstamuo- 
jubūdu. Tai yra kiekybė ir kokybė. Kiekybė yra daikto prie- 
puolybė, charakterizuojanti jo medžiagą arba materiją. 
Kokybė yra daikto priepuolybė, charakterizuojanti jo for- 
mą. Jei, pavyzdžiui, išreiškiame žmogaus ūgį arba svorį, 
: tariame kokybės kategoriją, surištą su Žmogaus medžiaga. 
Jei, iš kitos pusės, sakome, kad žmogus yra mokslingas ar- 
ba baltaodis, tariame kokybės kategoriją, surištą su žmo- 
gaus lytimi. Trečia priepuolybė, vadinama santykiu, pri- 
klauso daiktui lygstamai, t. y. tik sąryšy su kitu daiktu. 
Pavyzdžiui, draugiškumas, broliškumas yra santykio prie- 


328 


puolybė, nes būti draugu arba broliu galima tik atžvilgiu į 
ką kitą, bet negalima būti broliu arba draugu nelygstamai, 
t. y. be sąryšio su kitais asmenimis. Kartais priepuolybė tu- 
ri daiktui visai nuošalinės reikšmės, o ne glūdi jame. To- 
kiomis priepuolybėmis yra vieta ir laikas. Pavyzdžiui, šią 
valandą mums visiems tenka būti šitoje auditorijoje. Ši va- 
landa yra mums visiems laiko priepuolybė; ogi šita audito- 
rija - vietos priepuolybė. Toliau eina dvi priepuolybės, su- 
rištos tarp savęs, kaip kad yra surištos tarp savęs priežastis 
ir išdava. Šitiedvi priepuolybės yra veiksmas ir kęsmas. 
Veiksmas yra aktyvus momentas, ogi kęsmas yra atitinkąs 
jį pasyvus momentas; jei, pavyzdžiui, kas moko ką kitą, tu- 
rime mokymo veiksmą; ogi tas, kas yra mokomas, kenčia 
mokymo veiksmą; taigi mokyti yra veiksmas, būti moko- 
mu yra kęsmas. Pagaliau lieka dvi priepuolybės, pavadin- 
tos aukščiau nusistatymo ir pasiturėjimo vardais. Šitiedvi 
priepuolybės, vadinamos graikiškai <...>! ir <...>'8, buvo 
lotyniškai išverstos žodžiais situs ir habitus, kuriuodu sukė- 
lė nemaža nesusipratimų ir ginčų. Ir iš tikro, kokios pras- 
mės gali turėti kategorija situs, arba padėties kategorija, kai 
yra jau nustatyta vietos kategorija. Padėtis nesiskiria pa- 
kankamai nuo vietos, kad iš jos būtų galima daryti naują 
kategoriją. Taip pat buvo pastebėta, kad graikų žodis <...> 
reiškia ne habere, bet se habere; todėl ir vertimas šitos kate- 
gorijos žodžiu habitus privalo turėti subjektui ne veikiamo- 
sios prasmės, bet grįžtamosios prasmės. Todėl, mano su- 
pratimu, Mercier visai teisingai nukrypsta nuo tradicinio 
kategorijų situs ir habitus aiškinimo ir eina krypsniu, nuro- 
dytu filologo Maxo Mūllerio interpretacijos. Mercier būtent 
priima M. Millerio aiškinimą, kad graikų žodis <...>" reiš- 
kia aktyvų, bet nepereinamąjį veiksmažodį arba neperei- 
namąjį veiksmą ir kad žodis <...>! reiškia pasyvų neper- 
einamąjį stovį. Jei, pavyzdžiui, sakoma, kad žmogus 
stovi, vaikščioja arba pyksta, tai šitais veiksmažodžiais 


329 


yra išreiškiamas jo nepereinamasis veiksmas, kuris lietu- 
viškai visai gerai gali būti išreikštas dažnai vartojamu žo- 
džiu „nusistatymas“. „Nusistatymo“ kategorija skiriasi nuo 
„Veiksmo“ kategorijos tuo, kad veiksmas pereina į veikia- 
mąjį daiktą, tuo tarpu nusistatymas pasilieka subjekte. Jei, 
iš kitos pusės, sakoma, kad žmogus yra turtingas arba pasi- 
turįs, kad jis yra gerai aprėdytas ir apginkluotas, kad jis yra 
doringas, tai čia jau turime ne nepereinamąjį veiksmą, bet 
nepereinamąjį stovį, kuris pagal pirmąjį pavyzdį gali būti 
pavadintas pasiturėjimu. Pasiturėti kaip tik ir reiškia tai, 
kas svarbu išreikšti graikų veiksmažodžiu <...>" arba loty- 
nų veiksmažodžiu se habere, 

Taip atrodo dešimtis Aristotelio kategorijų, kurios, pa- 
čio Aristotelio supratimu, turi išsemti visą buvimo tvarką, 
kaip ji reiškiasi mūsų sąvokose. Būtent, jei paimsime visas 
bendrines sąvokas, kurios eina tariniais įvairių įvairiausiems 
pamatams, tai galėsime jas suskirstyti į dešimtį nusakytų 
kategorijų pagal tai, kokį buvimo būdą jos charakterizuoja. 
Kadangi čia bendrinės sąvokos yra skirstomos pagal buvi- 
mo būdus arba būsenas, tai šitokis sąvokų suskirstymas į 
kategorijas vadinamas, kaip žinome, ontologiniu arba me- 
tafiziniu. Tuo tarpu bendrinių sąvokų suskirstymas pagal 
tai, kaip jos santykiuoja viena su kita, yra loginių sąvokų 
suskirstymas į tarslus. Ankstybesnis yra ontologinis sąvo- 
kų suskirstymas į kategorijas; kai šitas suskirstymas yra jau 
padarytas, tuomet kiekvienos kategorijos ribose galima da- 
ryti loginių suskirstymų į tarslus, nes pagal tarslus yra, taip 
sakant, atstatoma logingoje sąrangoje ta tvarka, kurios esa- 
ma tikrumoje. Tai galėjome patirti nagrinėdami Porfirijaus , 
medį, kur atstatytas logingoje sąrangoje tas substancijos, kai- 
po aukščiausios giminės, suskirstymas į gimines, rūšis ir 
individus, kuris turi realios vertės tikrovės pažinimui. Dir- 
bant kokį nors mokslo darbą, tenka mažesniu ar didesniu 
laipsniu kokios nors kategorijos ribose panašiai tvarkyti są- 


330 


vokas, kaip buvo padaręs Porfirijus vienu tik atveju. Žo- 
džiu tariant, tai neišvengiama darant bet kurią mokslingą 
klasifikaciją. 

Iš vienos pusės, yra reali buvimo tvarka, iš antros pusės - 
loginga sąvokų tvarka: norint pasiekti mokslingų rezulta- 
tų, reikia tarp šitų dviejų tvarkų nustatyti santvarkos. Tai ir 
pasiekiama derinant kategorijas su tarslais. Suskirstymas 
sąvokų ir tarslų tvarko kategorijas išvidinėse jų ribose ir 
atstato sąryšį, kurio yra tarp atskirų vienos kurios kategori- 
jos narių. Suskirstymas sąvokų pagal buvimo būdą arba bū- 
seną į kategorijas suteikia tarslams realios atramos, kuri pa- 
daro, kad loginis suskirstymas į tarslus nėra tuščias proto 
žaismas, bet yra atremtas į realią tikrovę. Tokios savitarpi- 
nės reikšmės turi tarslai ir kategorijos vieni antriems. 


Sąvokų suskirstymas 


Klausimas, prie kurio turime dabar pereiti, yra sąvokų 
suskirstymas. Sąvokos skirstomos įvairių įvairiausiais bū- 
dais, žiūrint į tai, kas yra imama suskirstymo pagrindu. O 
kadangi šitų suskirstymo pagrindų galima įvairiausiai pa- 
sirinkti, tai iš tikrųjų reikia konstatuoti faktas, kad tarp lo- 
gikos atstovų nėra didelio vienodumo, skirstant sąvokas rū- 
šimis. Iš dalies tai įvyksta todėl, kad į sąvokų suskirstymo 
pagrindą dedami kartais atžvilgiai, kurie gali labiau rūpėti 
psichologams ar gnoseologams negu logikams. Kai, pavyz- 
džiui, sąvokos yra skirstomos kilmės atžvilgiu, jomis do- 
mimasi atžvilgiu, kuris gali labiausiai rūpėti psichologams. 
Šituo atžvilgiu, pavyzdžiui, sąvokos yra skirstomos į tie- 
siogines ir reflektyvines, arba į intuityvines ir abstraktyvi- 
nes. Šitokis sąvokų suskirstymas, įtrauktas į logikos moks- 
lą, įneša į jį nereikalingo apsunkinimo, juo labiau kad 
sąvokų suskirstymas apskritai yra sudėtingas dalykas, ka- 
dangi tenka domėtis sąvokomis įvairiais atžvilgiais. Todėl 


331 


palikdamas nuošalyje pašalinius atžvilgius, būtent psicho- 
loginius ir gnoseologinius, stengsiuos kiek galėdamas skirs- 
tyti sąvokas vien atžvilgiais, turinčiais grynai logiškos pras- 
mės. 

Šitokiais grynai logiškais atžvilgiais, kuriais sąvokos gali 
būti skirstomos, ir bus: 1) sąvokos talpa, 2) sąvokos tįsa, 3) 
sąvokų tobulumas, 4) sąvokų santykiavimas tarp savęs. 

Kaip žinoma iš elementarinės logikos, atžvilgis, kuriuo 
kas nors yra skirstoma, vadinamas suskirstymo pagrindu. 
Taigi mano nurodyta keturi svarbiausieji pagrindai sąvo- 
koms skirstyti. 

Talpos atžvilgiu sąvokos skirstomos į vientisas ir sudė- 
tingas. Sąvokos talpa, kaip žinome, yra žymių visetas, ku- 
ris sudaro jos turinį. Jei sąvokos talpa yra sudaryta iš vie- 
nos žymės, sąvoka yra laikoma vientisa; tokia sąvoka yra, 
pavyzdžiui, „esybė“, nes esybė teturi vienų vieną būties žy- 
mę. Jei sąvoka turi žymių daugiau negu vieną, ji vadinama 
sudėtinga. Pavyzdžiui, „būtybės“ sąvoka yra jau sudėtin- 
ga sąvoka, nes joje randame kuo mažiausia dvi žymes: būtį 
ir gyvybę, žinoma, jei suprasime būtybę kaipo gyvą esybę. 
Panašiai „dalyko“ sąvoka yra vientisa, „daikto“ sąvoka yra 
sudėtinga, nes tai jau materialinis dalykas. 

Tisos atžvilgiu sąvokos gali būti visų pirma suskirstytos 
į vienatines, dalines ir bendrines. Esu jau turėjęs progos kalbė- 
ti apie skirtumą, kurio esama tarp vienatinių ir bendrinių 
sąvokų. Dabar tik šitą atkartosiu priminimui to, kas buvo 
anksčiau kalbėta. Vienatinė sąvoka yra ta, kuri pritinka vienam 
kuriam daiktui, kadangi suima į save žymes, šitą daiktą indivi- 
dualizuojančias. Pavyzdžiui, sąvoka, išreikšta šitokiu posa- 
kiu: „filosofas, gyvenęs V šmt. prieš Kristų pabaigoje ir IV 
šmt. pirmoje pusėje ir parašęs „Sokrato apologiją“, turi sa- 
vyje žymių, kurios ją individualizuoja arba daro ją pritai- 
komą vienam tik individui, būtent Platonui. Atvirkščiai, ben- 
drinė arba universali sąvoka yra sąvoka, kuri visu savo turiniu 


332 


pritinka ištisai daiktų eilei, ir pritinka todėl, kad neturi savyje 
individualizuojančių žymių. Pavyzdžiui, „filosofo“ sąvo- 
ka yra bendrinė sąvoka, nes gali būti pritaikyta ištisai eilei 
individų, užsiimančių filosofija iš pašaukimo. Tradicinė lo- 
gika išreiškė atmintinėmis eilėmis visas sąlygas, kurios in- 
dividualizuoja sąvoką: 
Forma, figura, locus, tempus, stirps, patria, nomen, 
Haec ea sunt septem, quae non habet unus et alter, 

kas reiškia - lytis, pavidalas, vieta, laikas, padermė, tėvy- 
nė, vardas - štai septyni dalykai, kurių sykiu negali turėti 
du individu. Dalinės sąvokos gaunamos tada, kai bendri- 
nės sąvokos tįsa yra kaip nors apribojama. Sąvoka „šitas 
žmogus“ yra vienatinė, „žmogus apskritai“ yra bendrinė 
sąvoka, o „kai kurie žmonės“ yra dalinė sąvoka. Dalinės 
sąvokos turi specialios reikšmės sprendimams. Buvo jau 
anksčiau kalbėta, kad nuo bendrinės sąvokos reikia skirti 
sudėtinga sąvoka ir sutelktinė sąvoka, arba telkiamoji. Su- 
dėtinga sąvoka, kaip žinome, yra sąvoka, turinti sudėties savo 
talpoje; tuo tarpu bendrinė sąvoka tarsi turi sudėties savo tįsoje, 
nes ji pritinka ištisai individų arba rūšių arba net giminių eilei. 
Kai kalbama apie sutelktinę arba telkiamąją sąvoką, turima 
galvoje ne koks nors loginis sudėtingumas, bet sudėtingu- 
mas dalyko, kurį sąvoka atstovauja, bet šitas sudėtingumas 
neleidžia sąvokos taikyti kiekvienai dalyko daliai. Pavyz- 
džiui, turime dvi sąvokas: „karys“ ir „kariuomenė“. Kario 
sąvoka talpos atžvilgiu yra sudėtinga sąvoka, kadangi joje 
galime skirti tokias žymes kaip žmoniškumas, profesiona- 
lumas ir t. t. Tisos atžvilgiu kario sąvoka yra bendrinė, nes 
pritinka visai eilei žmonių, tarnaujančių karo reikalams. Vis 
dėlto kario sąvoka nėra telkiamoji sąvoka, nes daiktas, kurį 
ji atstovauja, nėra sutelktas iš atskirų individualių dalių. 
Užtat kariuomenės sąvoka yra telkiamoji sąvoka, kadangi 
pats daiktas, kurį ji mūsų prote atstovauja, yra sutelktas iš 
atskirų karių. Bet bendrinė sąvoka pritinka visiems atskiriems 


333 


individams, kuriuos ji apima savo tįsa, o telkiamoji sąvoka, 
atvirkščiai, nepritinka individualinėms savo dalims. Nega- 
lima pasakyti apie kiekvieną karį, kad jis yra kariuomenė, 
nors kariuomenės sąvoka gali būti taikoma ištisai eilei da- 
lykų, kurie yra vadinami atskiromis kariuomenėmis. Tai tik 
reiškia, kad ir telkiamosios sąvokos gali būti bendrinėmis 
sąvokomis. Bendrinė sąvoka yra tarsi skirstoma tarp atski- 
rų individų, todėl ji yra lotyniškai vadinama conceptus uni- 
versalis distributivus, tuo tarpu telkiamoji sąvoka yra vadi- 
nama conceptus universalis collectivus. Lietuviškai, mano 
supratimu, galima šitiedvi sąvokų rūšys vadinti posakiais: 
skirstomoji bendrinė sąvoka ir telkiamoji bendrinė sąvoka. 

Tokiu būdu tįsos atžvilgiu esame jau gavę du sąvokų 
suskirstymu: pirminį suskirstymą į vienatines, dalines ir 
bendrines sąvokas ir antrinį bendrinių sąvokų suskirstymą 
į skirstomąsias bendrinės sąvokas ir telkiamąsias bendri- 
nes sąvokas. 

Bet sąvokų suskirstymas tįsos atžvilgiu dar šituo nesi- 
baigia. Skirstomosios bendrinės sąvokos privalu dar skirs- 
tyti į rūšines, giminines ir transcendentines sulig tuo, ar jos 
pritinka skirstomuoju būdu individams, rūšims, ar visiems 
dalykams. Rūšinės bendrinės sąvokos tepritinka ištisai in- 
dividų eilei, pavyzdžiui, „žmogaus“ sąvoka tepritinka žmo- 
giškiesiems individams. Gimininės sąvokos pritinka ištisai 
rūšių eilei, pavyzdžiui, „gyvulio“ sąvoka pritinka protin- 
gai ir neprotingai gyvulių rūšiai, būtent, žmogui, arkliui ir 
t. t. Transcendentinės sąvokos, taip sakant, peržengia, trans- 
cedant, visus individus, visas rūšis ir visas gimines ir pritin- 
ka todėl visiems šitiems dalykams ne viena, bet įvairia pras- 
me. Taip „esybės“ sąvoka pritinka bet kuriam individui, 
bet kuriai rūšiai, bet kuriai giminei, tačiau pritinka įvairia 
prasme įvairiems dalykams. Pavyzdžiui, substancija ir prie- 
puolybė yra esybės, nors įvairia prasme, kadangi substan- 
cijos ir priepuolybės buvimo būdai yra įvairūs. Transcen- 


334 


dentinių sąvokų paprastai tepriskaitoma šešetas, būtent: ens, 
res, unum, aliguid, verum, bonum - esybė, dalykas, vienybė, 
kažkas, tiesa, gėrybė. Visa tai, kas yra tiek tikrovėje, tiek 
mūsų prote, yra kažkas, kažkoks dalykas, arba esybė ap- 
skritai. Kokia prasme kiekviena esybė yra sykiu vienybė, 
tiesa ir gėrybė, nagrinėja ontologija. Čia pastebėsiu tik, kad 
kiekvienas dalykas gali būti mūsų suvokiamas kaip kaž- 
kas, kas turi savyje vienybės; ten, kur nėra jokios vienybės, 
negali būti vieningo suvokiamojo veiksmo ir todėl negali 
būti tokio veiksmo išdavos, t. y. sąvokos. Kiekvienas daly- 
kas yra tiesa, kiek tarp jo ir mūsų proto gali būti atitikimo 
santykio. Panašiai kiekvienas dalykas gali būti gėrybė, ka- 
dangi kiekvienas dalykas gali būti kokia nors prasme pa- 
geidavimo objektu. Esama irgi pažiūros ir, mano nuomo- 
ne, visai teisingos, kad prie šešių transcendentinių sąvokų 
privalu dar pridėti septintą, būtent grožybę. Jei visa tai, kas 
turi savyje būties, yra kokia nors prasme gėrybė, tai pana- 
šiai kiekviena esybė yra sykiu ir grožybė, nes būtis yra vi- 
suomet pagal savo tobulumą tam tikru laipsniu grožybė. 
Bet būtų netikslinga gilintis čia į šitą klausimą. 

Svarbu čia įsidėmėti, kad transcendentinės sąvokos per- 
žengia net aukščiausiųjų giminių ribas ir apima išsyk visas 
kategorijas. Kategorijos, kaipo aukščiausiosios giminės, gali 
būti taikomos visoms jų palenktosioms giminėms, visoms 
palenktosioms rūšims ir visiems individams. Porfirijaus me- 
dis parodo, kokiu būdu substancijos kategorija gali būti tai- 
koma palenktosioms savo sąvokoms. Transcendentinės są- 
vokos išsyk apima visas kategorijas, bet yra taikomos savo 
palenktosioms sąvokoms ne vienoda prasme, kaip kad yra 
su kategorinėmis sąvokomis. 

Kategorinės sąvokos bus tos, kurios gali būti taikomos visai 
eilei dalykų viena prasme. Tokiomis sąvokomis ir yra gimini- 
nės ir rūšinės sąvokos, t. y. sąvokos, taikomos, iš vienos 
pusės, atskiroms rūšims, o iš antros pusės - atskiriems 


335 


individams, pavyzdžiui, „gyvulys“, „žmogus“. Taigi skirs- 
tomosios bendrinės sąvokos gali būti iš pradžios skirsto- 
mos į transcendentines ir kategorines, ogi paskui pastaro- 
sios gali būti skirstomos į giminines ir rūšines. 

Trečias sąvokų skirstymas įvyksta pagal jų tobulumo 
laipsnį. Čia skiriama visų pirma aiškios ir neaiškios sąvo- 
kos. Aiški bus sąvoka, kurios pakanka, norint atskirti jos 
atstovaujamą dalyką nuo visų kitų dalykų. Jei, pavyzdžiui, 
apie žmogiškąjį individą sakome: „Tai yra žmogus“, tai pa- 
vartota čia sąvoka atskiria žmogų nuo neprotingų gyvulių. 
Atvirkščiai, jei, turėdami žmogų pareikšti sąvoka, pasaky- 
sime: „Tai yra gyvulys“, tai pavartota čia sąvoka bus tam- 
soka arba neaiški kalbamajam daiktui pareikšti. Aiškios 
sąvokos savo ruožtu skirstomos į atribojamąsias ir neatri- 
bojamąsias. Atribojamoji yra sąvoka, pateikianti esminių žy- 
mių, kuriomis daiktas atskiriamas arba atribojamas nuo ki- 
tų daiktų. Jei, pavyzdžiui, žmogus yra pareiškiamas kaipo 
„protingas gyvulys“, tai aiški sąvoka „protingas gyvulys“ 
yra dargi ribojamoji sąvoka, nes joje matyti žymių, kurio- 
mis žmogus skiriasi nuo kitų daiktų. Jei, pavyzdžiui, apie 
žmogų yra sakoma „dvikojis gyvulys“, tai šitokia sąvoka 
yra neaiški ir neatribojamoji, nes šalia dvikojo žmogaus esa- 
ma dar dvikojų paukščių. Pasakymas apie žmogų „dviko- 
jis besparnis gyvulys“ yra aiški sąvoka, bet neatribojamoji, 
nes nenurodo esminių žymių, kuriomis žmogus skiriasi nuo 
kitų daiktų, o ypač nuo neprotingų gyvulių. Kad sąvoka 
būtų aiški ir atribojamoji, lotyniškai tariant, conceptus clarus 
et distinctus, reikia, kad jos žymės, pareiškiančios ir atski- 
riančios daiktą nuo visų kitų daiktų, būtų dargi esminės; 
jei žymės yra savybinės ar priepuolybinės, sąvoka gali būti 
aiški, bet nėra dar atribojamoji. 

Ketvirtas sąvokų suskirstymas daromas pagal sąvokų 
tarp savęs santykiavimą. Šituo atžvilgiu sąvokos visų pir- 
ma esti palyginamos ir nepalyginamos. Nepalyginamos bus 


336 


sąvokos, kurių nei tįsos, nei talpos neturi tarp savęs nei tei- 
giamojo, nei neigiamojo bendrumo, galinčio tarnauti paly- 
ginimo pagrindu. Palyginimo pagrindas atžvilgiu į palygi- 
namąsias sąvokas yra trečioji sąvoka, kuri lotyniškai yra 
vadinama tertium comparationis. Teigiamasis bendrumas, ku- 
ris tarnauja palyginimo pagrindu, yra ne kas kita, kaip arti- 
moji giminė, pavyzdžiui, jei yra palyginamos balto ir juodo 
sąvokos, tai šitos sąvokos turi palyginimo pagrindą spal- 
vos sąvokoje, kuri, kaipo balto ir juodo giminė, yra tertium 
comparationis. Neigiamasis bendrumas reiškiasi sąvokų prie- 
šinimusi. Pavyzdžiui, „esybės“ ir „neesybės“ sąvokos gali- 
ma lyginti, kaipo sąvokos sau prieštaraujančios. Nesant nei 
teigiamojo, nei neigiamojo sąvokų bendrumo, sąvokos yra 
nepalyginamos. Pavyzdžiui, „teisingumas“ ir „stalas“. Tie- 
sa, kalbamas čia sąvokų nepalyginamumas teturi lygstamo- 
sios prasmės, t. y. nėra nelygstamas arba absoliutinis. No- 
rint vis dėlto galima rasti šiokį tokį palyginimo pagrindą. 
Antai teisingumas, kaipo žmogaus kokybė, priklauso prie 
priepuolybių; ogi stalas, kaipo padarytas iš medžio, yra tam 
tikra substancija. Substancija ir priepuolybės yra esybės; 
reiškia, teisingumas ir stalas turi tiek bendrumo, kad yra 
esybės. Esybės sąvoka atitinka įvairias kategorijas ne vie- 
na, bet įvairia prasme. Sakydami, kad teisingumas, kaipo 
kokybės priepuolybė, ir stalas, kaipo substancialinis daik- 
tas, yra esybės, kad ir įvairia prasme, taip ar šiaip palygina- 
me šituodu dalyku. Tačiau šitas palyginimas neturi logiš- 
kos vertės būtent todėl, kad du kalbamu čia dalyku neturi 
artimos giminės. Iš čion irgi aiškėja, kad iš dviejų sąvokų 
rūšių, palyginamųjų ir nepalyginamųjų, tik tolimesnis pa- 
lyginamųjų sąvokų skirstymas gali turėti logiškos reikšmės. 

Palyginamosios sąvokos galima toliau skirstyti talpos ir 
tįsos atžvilgiu. Imdami skirstyti sąvokas talpos atžvilgiu vi- 
sų pirma susiduriame su tolygiomis, arba identinėmis, ir 
netolygiomis, arba neidentinėmis, sąvokomis. Pilna prasme 


337 


tolygios yra sąvokos, kurios turi tą patį turinį arba tas pačias 
žymes ir kurios todėl privalo būti vienodai aptariamos, nors yra 
įvairiai išreiškiamos. Išraiškos, atitinkančios šitaip supranta- 
mas tolygias sąvokas, yra vadinamos sinonimais. Antai są- 
vokos „žmogus“ ir „protingas gyvulys“ yra tolygios sąvo- 
kos, ogi pačios šitos išraiškos yra sinonimai. Tolygios 
sąvokos gali būti tokiomis formaliniu ir materialiniu būdu. 
Dviejų sąvokų tolygumas yra formalinis, jei jomis yra su- 
vokiamas faktinai ne tik vienas ir tas pats objektas, bet ir 
tuo pačiu atžvilgiu. Paimtas pavyzdys kaip tik atitinka šitą 
atvejį. „Žmogus“ ir „protingas gyvulys“ yra dvi sąvokos, 
tolygios formaliniu būdu. Sąvokos yra tolygios materiali- 
niu būdu, kai jomis yra suvokiamas vienas ir tas pats ob- 
jektas, tačiau ne tuo pačiu atžvilgiu. Jei, pavyzdžiui, turime 
dvi sąvokas „kaitinamas kūnas“ ir „plintąs daiktas“, tai ši- 
tiedvi sąvoki yra tolygios materialiniu būdu ir todėl galima 
iš jųdviejų sudaryti atitinkamybės spręsmą, sakant, kad 
„Kaitinamas kūnas yra plintąs daiktas“. Pamatas ir tarinys 
šita plačia prasme yra tolygios sąvokos. Materialinis toly- 
gumas tačiau nėra griežtas tolygumas. 

Dvi palyginamosios sąvokos, neturinčios nei formalinio, 
nei materialinio tolygumo, yra netolygios, arba įvairios. Įvai- 
rios sąvokos savo ruožtu gali būti sutariančios ir nesuta- 
riančios. Sutariančios yra sąvokos, kurios gali būti taikomos vie- 
nam objektui ir todėl gali būti suimtos į vienos sudėtingos sąvokos 
talpą. Pavyzdžiui, „tiesa“ ir „dora“ yra dvi sutariančios są- 
vokos, nes apie žmogų galima pasakyti, kad jis gali būti 
tiesus bei doras, gali būti sykiu tiesos ir doros reiškėju. Su- 
tariančios sąvokos kartais yra susiduriančios, būtent tada, kai jos 
turi vieną kitą bendrą žymę, kitoms žymėms nesutariamai nesi- 
spiriant tarp savęs. Mūsų pavyzdys, t. y. „tiesos“ ir „doros“ 
sąvokos, yra kaip tik susiduriančios sąvokos, kadangi jos 
turi bendrą tobulumo žymę, tuo tarpu kitos žymės nesuta- 
riamai nesispiria viena kitai. Jei paimsime dvi sąvoki „raš- 


338 


tas“ ir „šventas“, tai šitiedvi sąvoki nėra susiduriančios, nors 
yra sutariančios: jiedvi neturi bendros žymės, bet gali suei- 
ti viename objekte, kas ir įvyksta, kai kalbame apie Šventąjį 
Raštą. Nesutariančios yra sąvokos, kurios tuo pačiu laiku, 
tuo pačiu atžvilgiu ir tuo pačiu santykiu negali būti taria- 
mos apie tą patį objektą. Pavyzdžiui, apie vieną ir tą patį 
daiktą negalima pasakyti vienu ir tuo pačiu laiku, vienu ir 
tuo pačiu atžvilgiu ir tuo pačiu santykiu, kad jis yra ir jo 
nėra, kad jis yra baltas ir juodas, kad jis yra didelis ir ma- 
žas, nors jo galėjo nebūti anksčiau, nors jis gali būti viena 
savo puse baltas, antra savo puse juodas, nors jis gali būti 
mažas, palyginus su daiktu, kuris yra didesnis už jį, ir di- 
delis, palyginus su daiktu, kuris yra mažesnis už jį. Nesu- 
tarimas logikos atžvilgiu yra dvejopas: priešingas ir prieš- 
taringas; ontologijos atžvilgiu nesutarimo arba priešinimosi 
gali būti net daugiau rūšių. Čia tekalbėsiu apie priešingą ir 
prieštaringą sąvokų priešinimąsi. Dvi sąvokos yra prieštarau- 
jančios, jei vienos sąvokos talpa yra ne kas kita, kaip neigimas 
visų antros sąvokos žymių. Būtis ir nebūtis; esybė ir neesybė; 
tiesa ir netiesa — štai prieštaraujančių sąvokų dvejetai. 
Priešingos yra sąvokos, kurios, įeidamos į vieną giminę, už- 
ima du kraštutiniu galu rūšinių sąvokų eilėje ir todėl negali būti 
tariamos apie vieną objektą vienu laiku ir vienu atžvilgiu. Pa- 
vyzdžiui, balta ir juoda, gera ir bloga, šilta ir šalta yra prie- 
šingų sąvokų dvejetai. Reikia įsidėmėti, kad prieštaraujan- 
čios sąvokos atrodytų šitokiu būdu: balta ir nebalta (nebalta 
nėra tas pats, ką ir juoda); šilta ir nešilta (nešilta nėra tas 
pats, ką ir šalta) ir t. t. Jei palyginsime sąvokas „nebalta“ ir 
„juoda“, arba „nešilta“ ir „šalta“, tai pamatysime, kad są- 
vokų „nebalta“ ir „nešilta“ talpa yra mažesnė už sąvokų 
„juoda“ ir „šalta“, nes „juoda“ reiškia „nebalta“ plius tam 
tikra juodumo žymė, taip pat kaip „šalta“ reiškia „nešilta“ 
plius tam tikra šalčio žymė. „Nebalta“, „nešilta“ yra neap- 
- ribotos sąvokos, tuo tarpu „juoda“, „šalta“ yra apribotos 


339 


sąvokos. Šiaip jau reikia įsidėmėti priešingų sąvokų šito- 
kias ypatybes. Pirma, dvi priešingos sąvokos priklauso prie vie- 
nos ir tos pačios giminės; „balta“ ir „juoda“ priklauso nuo 
spalvos giminės. Antra, priklausydamos prie vienos ir tos pa- 
čios giminės, priešingos sąvokos yra tolimiausiam atstume, kurio 
gali būti tarp giminės rūšių; taip tarp balta ir juoda esama 
tolimiausio atstumo, kurio gali būti tarp įvairių spalvų. Tre- 
čia, dvi priešingos sąvokos gali pritikti nors ir sykiu vie- 
nam objektui, išskyrus tą atsitikimą, kai objektui iš prigim- 
ties tepritinka viena priešenybė. Pavyzdžiui, sniegas iš 
prigimties tegali būti baltas arba ugnis - šilta; šiaip jau tie 
patys daiktai gali būti balti ar juodi įvairiais atžvilgiais lai- 
ko arba dalies prasme. 

Tisos atžvilgiu dvi palyginamosios sąvokos gali būti sub- 
ordinuotos, koordinuotos, sutampančios ir susieinančios. 
Dvi sąvokos yra subordinacijos, arba priklausomybės, santykyje, 
Jei vienos sąvokos tįsa įeina į antros sąvokos tįsą, kaipo dalis į 
visumą. Pavyzdžiui, turime sąvokas „mokslas“ ir „filosofi- 
ja“. Filosofija, kaipo mokslo rūšis, įeina visomis savo dis- 
ciplinomis į mokslo tįsą; filosofija yra, taip sakant, palenkta 
mokslo sąvokai ir todėl yra su jąja subordinacijos, arba pri- 
klausomybės, santykyje. Panašiai gyvulio sąvoka yra pa- 
lenkta gyvio sąvokai; tarp jųdviejų yra subordinacijos, ar- 
ba priklausomybės, santykio. Koordinuotos yra sąvokos, kurios 
savo tįsomis įeina į vienos platesnės sąvokos tįsą. Pavyzdžiui, 
„bendras mokslas“ ir „specialus mokslas“ yra dvi koordi- 
nuotos sąvokos, kadangi jiedvi įeina savo tįsomis į vieną 
mokslo sąvokos tįsą. Panašiai koordinacijos santykyje yra 
tarp savęs sąvokos „gyvulys“ ir „nejuslingas gyvis“. Su- 
tampančios arba vienareikšmės yra sąvokos, kurios savo tįsomis 
sutampa, nors turi įvairias talpas. Pavyzdžiui, sąvokos „pro- 
tingas gyvulys“ ir „dvikojis beplunksnis gyvulys“ yra dvi 
sutampančios savo tįsomis sąvokos, nors šitų sąvokų žy- 
mės nėra vienodos. „Nugalėtojas prie Jenos“ ir „nugalėto- 


340 


jas prie Vaterlo“ yra vienareikšmės sąvokos, bet ne <...>”. 
Susieinančios yra sąvokos, kurios tesutampa savo tįsos dalimis ir 
„turi nevienodas talpas. Pavyzdžiui, „filosofo“ ir „poeto“ są- 
vokos yra susieinančios sąvokos, kadangi kai kurie filoso- 
fai gali būti poetais, ir atvirkščiai. Šitų dviejų sąvokų talpos 
yra įvairios, tačiau tįsos susieina tuose žmonėse, kurie sy- 
kiu yra filosofai ir poetai. 

Mano buvo pateikti sąvokų suskirstymai keturiais pa- 
grindiniais logikos atžvilgiais. Psichologinius ir gnoseolo- 
ginius atžvilgius sąvokoms skirstyti esu palikęs, kaip sa- 
kiau, nuošalyje. Vis dėlto bus čia ne pro šalį trumpai 
nusakius vieną sąvokų suskirstymą, kuris yra daromas, taip 
sakant, materialinio tobulumo atžvilgiu, kaip ir pridera ło- 
gikos mokslui. Naujas atžvilgis tarsi jau įeina į gnoseologi- 
jos sritį. Bet kadangi šitas suskirstymas turi šiokio tokio są- 
ryšio su terminų arba išraiškų suskirstymu, prie kurio teks 
mums neilgai trukus prieiti, tai šita aplinkybė verčia mane 
valandėlę dar užtrukti prie sąvokų suskirstymo. Būtent, ma- 
terialinio tobulumo atžvilgiu sąvokos skirstomos į teigia- 
mąsias ir neigiamąsias; ogi teigiamosios sąvokos savo 
ruožtu yra skirstomos į savybines ir analogines arba pana- 
šybines. Teigiamosios yra sąvokos, kurios atstovauja daly- 
ką žymėmis, jam tikrai pareinančiomis. Neigiamosios yra 
sąvokos, kurios atstovauja dalyką, šalindamos iš mūsų min- 
ties žymes, jam nepareinančias. „Šviesa“ yra teigiamoji, 
„tamsa“ -neigiamoji sąvoka. „Gyvybė“ yra teigiamoji, „mir- 
tis“ — neigiamoji; „priežastingumas“ yra teigiamoji, „laiš- 
vė“ - neigiamoji sąvoka ir t. t. „Tamsos“, „mirties“, „lais- 
vės“ sąvokos nusako mums dalykus, vien tešalindamos iš 
mūsų minties atitinkamai šviesos, gyvybės, priežastingu- 
mo žymes. | 


341 


S2UIŠO[EUP eqe 


sąurą4seuvd 

S9UTŲKAUS 

sorsowefogi 17680 

soįsoureloguje 

SOIPUEUpAISNS 

sorpuedurgins 

SompuefnereISaLId : SOjONUIPI0O03 

soßurgəud sopuemeznsəu | SOJONUIpIogns 

1 soršA[0j9U 

sopuepnprsnsəu |. SORUPIJEINS 

SORUPHNPISNS) S013410} perena ||| 501401 
soį84j03 eewo | 
sąutsn1 | 

saULUTUII L sąuIoBaj EA 

f sgunuəp 

-USULI 


| 


— 


SOISOUUUIBI3Į | 


SosOWEIŠIau f m3gaze ounnqo 
OIUL[EIJOJEUI 
sopgreəu 

n3paz;e ownmqoy 
sonste | ONI[EUIIOJ 
soisoueuI3[edau 

NiB[1AZ1E sosh 
sorsoueurBKed 

ni3jMZje sodje} 
SOISOWLIJO) (saunjonsia) 
SOĮSOUIOJS11NS səunpuəq 
səuep 
səuyeuəa 
so8unopns 
SOSHU3IA 


| 


MajiAzIe 
oun[ 
-nqoL "AI 


naze 
owa 
-ery4jues 
yoaks TIT 


nijaz 
sost II 


waag 
sode Į 


soyoats 


342 


Teigiamosios sąvokos, kaip sakyta, skirstomos į savybi- 
nes ir analogines, arba panašybines. Savybinė yra sąvoka, 
kuri suima dalyką tiesiogine jo prigimties prasme arba at- 
stovauja jį nuosavomis žymėmis. Analoginė arba panašy- 
binė yra sąvoka, kuri suima dalyką ne tiesiogine jo prigim- 
ties prasme arba nuosavomis žymėmis, bet per palyginimą 
su kitais dalykais, pažintais per savybines sąvokas. Pana- 
šybinės sąvokos yra sudaromos apie dalykus, kurie nėra 
tiesioginiu būdu prieinami mūsų protui. Tai yra visi tie da- 
lykai, kurie negali pereiti per mūsų juslių aparatą, kadangi 
jie patys nėra materialiniai. Pavyzdžiui, „materija“ arba 
„medžiaga“ yra savybinė sąvoka, kadangi suima dalyką tie- 
siogine jo prigimties prasme arba atstovauja jį nuosavomis 
žymėmis. „Dvasia“ yra analoginė sąvoka, kadangi ji suima 
dalyką ne tiesiogine jo prasme arba atstovauja jį ne nuosa- 
vomis žymėmis, bet per palyginimą su materialine esybe. 
Panašiai Dievo esmė ir būtis suvokiami per analogines są- 
vokas arba per analogiją su sukurtais daiktais. Panašybė 
čia yra vadinama netobula arba lygstamąja, nes tobulos ar- 
ba nelygstamosios panašybės tegali būti tarp vienos rūšies 
dalykų. 


Žodis 


Buvo baigtas skirsnis, nagrinėjąs suvokimo išdavą, arba 
sąvoką. 

Dabar turėsiu šį tą pasakyti apie suvokimo išraišką, ar- 
ba žodį. Žodžiu, kaipo tokiu, domisi specialiai kalbos moks- 
las; čia svarbu vien ištirti, kokio yra santykiavimo, iš vie- 
nos pusės, tarp žodžio ir sąvokos, o iš antros pusės, tarp 
žodžio ir daikto, sąvokos atstovaujamo mūsų prote. 

Kaipo išraiška, žodis yra ženklas to, ką jis pareiškia. Čia 
yra svarbu išaiškinti, kokios rūšies ženklą žodis sudaro. Kai- 
po ženklas to, ką žodis pareiškia, svarbu susekti, kokiu 


343 


būdu jis atstoja pareiškiamąjį dalyką. Taigi, koks ženklas 
yra žodis ir kokiu būdu jis atstoja pareiškiamąjį dalyką, ~- 
štai du klausimu, kuriemdviem turime iš eilės ieškoti atsa- 
kymų. 

Visų pirma reikia žinoti, kad ženklas apskritai yra pajusti- 
nis dalykas, kurio patyrimas padeda pažinti kitą kokį dalyką. Pa- 
vyzdžiui, matomas ant sniego pėdsakas yra mums žmo- 
gaus ženklas, per kurį patiriame, kad čia buvo žmogaus eita. 
Taip pat uždėtas ant žygininko galvos laurų vainikas yra 
mums laimėtas garbės ženklas. Kai matome apvainikuoto 
Cezario paveikslą, aiškiai patiriame, kad šituo paveikslu no- 
rėta išreikšti romėnų karžygio garbingumą. Jei dabar paly- 
ginsime pirmąjį ženklą su antruoju, turėsime įžvelgti tarp 
jųdviejų didelį skirtumą. Pėdsakas yra žmogui natūralus, . 
taip sakant, prigimtasis ženklas; laurų vainikas yra dirbti- 
nis arba sutartasis ženklas. Prigimtasis (signum naturale) yra 
ženklas, kuriuo santykis su reiškiamuoju dalyku yra natūralus 
arba nustatytas pastarojo prigimtimi. Ir atvirkščiai, iš nuožiūros 
nustatytas arba sutartasis (signum arbitrarium seu conventio- 
nale) yra ženklas, kurio santykis su reiškiamuoju dalyku yra nu- 
statytas žmogaus nuožiūra arba sutartas. Sutarimas, žinoma, 
gali būti, taip sakant, tylimas, kilęs savaime iš gyvenimo 
aplinkybių. Nesunku pastebėti, kad žodis yra sutartasis žen- 
klas. Jei žodis būtų prigimtasis ženklas, būtų negalima iš- 
aiškinti, kodėl įvairiose kalbose tie patys dalykai yra įvai- 
riai vadinami. Šitas įvairumas įrodo, kad tarp žodžio, kaipo 
ženklo arba išraiškos, ir reiškiamo dalyko santykis nėra pri- 
gimtas, bet laisvai nustatytas arba sutartas. Tiesa, pasitaiko 
žodžių, kurie pamėgdžioja pareiškiamus dalykus. Tokie žo- 
džiai prisiartina jau prie prigimtųjų ženklų. Bet sykiu pa- 
stebima, kad panašumas tarp tokių žodžių įvairiose kalbo- 
se yra jau žymiai didesnis kaip kad kitais atvejais. 
Pavyzdžiui, žodžiai: mūsų „švilpti“, prancūzų siffler, vo- 
kiečių pfeifen, rusų svistat, lenkų gwizdač turi garsų panašu- 


344 


mo, kadangi jie visi stengiasi taip ar šiaip pamėgdžioti gar- 
sus, kuriuos jie reiškia. Šitie žodžiai prisiartina prie prigim- 
tųjų ženklų ir todėl įvairiose kalbose išeina aikštėn jų pana- 
šumas. Tačiau nedaug žodžių gali būti priskaityta prie šitos 
kategorijos. Ją faktinai sudaro vadinamieji onomatopoeti- 
niai žodžiai, garsus pamėgdžioją. Dažniausiai žodžiai yra 
nutolę nuo pirmykščio garsinio sąryšio su daiktais, kuriuos 
jie reiškia; o be to, palyginti nedaug žodžių taikoma daly- 
kams, besireiškiantiems garsais. Reikia tad konstatuoti kai- 
po bendra taisyklė, kad žmogaus kalba yra sutartųjų žen- 
klų sistema. . 

Ženklai apskritai skirstomi dar į formalinius ir instru- 
mentalinius (signa formalia et instrumentalia). Kai ženklo ir reiš- 
kiamo dalyko santykis yra pagrįstas realiniu lyties panašumu, 
turime formalinį ženklą. Antai fotografija yra formalinis žen- 
klas nufotografuotam žmogui. Formalinis toks ženklas yra 
todėl, kad tarp ženklo ir pareiškiamo dalyko yra lyties arba 
formos panašumo. Visais kitais atvejais, būtent tada, kai žen- 
klo ir reiškiamojo dalyko santykis nėra pagrįstas lyties panašu- 
mu, turėsime instrumentalinį ženklą. Avalynės pėdsakas yra 
žmogui instrumentalinis ženklas, t. y. toks ženklas, kurio 
pagalba pažįstame, kad pėdsako vietoje būta žmogaus. Ta- 
čiau pėdsakas, kad ir prigimtasis ženklas, nėra žmogui for- 
malinis ženklas, nes tarp jo ir žmogaus nėra lyties panašu- 
mo. Tačiau pėdsakas gali būti formalinis ženklas avalynei. 

Žodis, nesunku pastebėti, yra instrumentalinis ženklas: 
jis tetarnauja įrankiu instrumentu suvoktajam dalykui reikš- 
ti. Tarp fotografijos žodžio ir pačios fotografijos arba net 
fotografijos sąvokos nėra lyties panašumo: jis vien tetarnauja 
įrankiu kalbamajam dalykui pareikšti. Taigi žodis yra su- 
tartasis instrumentalinis ženklas. 

Pagaliau ženklai yra skirstomi į apreiškiamuosius ir at- 
stojamuosius (signa manifestativa et suppositiva). Apreiškia- 
masis (signum manifestativum) yra ženklas, iš kurio sprendžiama 


345 


apie reiškiamojo dalyko buvimą. Pavyzdžiui, tautinė iškilmė 
gali būti pareikšta valstybinės vėliavos iškėlimu. Vėliava 
bus čia apreiškiamasis ženklas. Atstojamasis (signum suppo- 
sitivum) yra ženklas, kuris tam tikra prasme pakeičia arba atstoja 
reiškiamąjį dalyką. Pavyzdžiui, jubiliato biustas atstoja su- 
kaktuvių iškilmėje patį jubiliatą, kai jis iškilmėje nedaly- 
vauja. Apie žodžius sakoma, kad jie yra apreiškiamieji žen- 
klai sąvokoms ir atstojamieji — dalykams: verba sunt signa 
manifestativa conceptum, suppositiva rerum. Šitas pasakymas 
dera kiek smulkiau pagvildyti. 

Jei palyginsime paprastą garsą su žodžiu, tai lengvai pa- 
stebėsime, kad žodis skiriasi nuo kitų gamtos garsų tuo, 
kad su juo yra rišama tam tikra prasmė arba sąvoka. Todėl 
žodis galima aptarti kaipo sudarytas žmogaus burna tarmuo ar- 
ba garsų būrys proto sąvokai apreikšti. Trumpiau tariant, žodis 
yra sutarta sąvokos išraiška garsais. Bet reikia tuoj pastebėti, 
kad sąvoka savo ruožtu yra dalyko išraiška žmogaus prote. 
Kaip išraiška, sąvoka yra dalykui tam tikras ženklas, bū- 
tent prigimtasis ir formalinis. Sąvoka yra dalykui prigimta- 
sis ženklas, kadangi santykis tarp dalyko ir sąvokos yra pri- 
gimtas, bet ne atsitiktinai sutartas. Sąvoka yra dalykui 
formalinis ženklas, kadangi tarp sąvokos ir dalyko yra ly- 
ties panašumo: sąvoka yra kaip tik protinė lytis, atitinkanti 
dalyką. Taigi matome, kad sąvokos yra dalykų ženklai, ogi 
žodžiai yra sąvokų ženklai. Sąvokos yra prigimtieji ir for- 
maliniai ženklai, žodžiai - sutartieji ir instrumentaliniai. 

Kai sakoma, kad sąvoka yra dalyko ženklas ir kad žodis 
yra sąvokos ženklas, lengva jau padaryti išvada, kad žodis 
yra dalyko ženklas per sąvokos tarpininkavimą. Žodis, pa- 
reikšdamas sąvoką, pareiškia sykiu ir tai, ką ji išreiškia. Pa- 
vyzdžiui, tariame žodį „žmogus“: juo mes visų pirma pa- 
reiškiame tai, ką suprantame po šituo žodžiū, t. y. žmogaus 
sąvoką, bet sykiu mes pareiškiame, sąvokai tarpininkau- 
jant, ir patį dalyką, būtent, patį žmogų. Todėl yra sakoma, 


346 


kad žodis pareiškia dalyką, tarpininkaujant sąvokai, kas buvo 
šv. Tomo išreikšta pasakymų, kad voces referuntur ar res sig- 
nificandas mediante conceptione intellectus - „žodžiai reiškia 
tiesioginiu būdu proto sąvokas, ogi šioms tarpininkaujant - 
dalykus“. Dar vienas minėtinas šv. Tomo pasakymas: no- 
mina non significant res nisi mediante intellectu - „vardai te- 
reiškia daiktus, tarpininkaujant protui“. Negalima nesigė- 
tėti visų šitų posakių trumpumu, tikslumu ir aiškumu. Taigi 
žodis reiškia dalyką tarpininkaujant sąvokai - štai formulė, iš- 
reiškianti sudėtingą dalyko, sąvokos ir žodžio santykiavi- 
mą. Anksčiau buvo padarytas skirtumas tarp apreiškiamo- 
jo ir atstojamojo ženklo. Apreiškiamasis ženklas duoda 
pažinti pareiškiamojo dalyko buvimą. Šita prasme žodis yra 
apreiškiamasis ženklas sąvokai. Žodžio pagalba apreiškia- 
me sąvokos buvimą mūsų prote. Bet, kai imame spręsti apie 
dalykus ir reikšti juos žodžiais, pastarieji turi atstojamosios 
reikšmės, arba yra atstojamieji ženklai. Pavyzdžiui, taria- 
me: „Žemė yra mūsų gyvenamas rutulys, skriejąs aplink 
Saulę“. Čia žodžiai „Žemė“, „Saulė“, „rutulys“ reiškia ne 
Žemės, Saulės ir rutulio sąvokas, glūdinčias mūsų prote, 
bet pačius reiškiamuosius daiktus, žinoma, tiek ir tokius, 
kiek ir kokius mes juos suvokiame ir pažįstame. Kitaip išei- 
tų, kad Žemės sąvoka skrieja aplink Saulės sąvoką, kas yra 
gryna nesąmonė. Vadinasi, pateiktajame pavyzdyje žodžiai 
„Žemė“, „Tutulys“, „Saulė“ atstoja pačius reiškiamuosius 
daiktus arba yra jiems atstojamieji ženklai. Kaip buvo jau 
pridurta, šitas atstojimas įvyksta tarpininkaujant sąvokoms. 
Šituo tarpininkavimu gali būti išreiškiamos atmainos, ku- 
rių įvyksta sprendžiant apie dalykus. Pavyzdžiui, anksčiau 
buvo tariama, kad Saulė skrieja aplink Žemę, o dabar taria- 
ma atvirkščiai, — atbulas sustatymas šitų daiktų, kad ir pa- 
reiškiamų tais pačiais žodžiais, pareina nuo sąvokų, kurių 
turėta anksčiau ir kurias turime dabar. Štai kokia prasme 
verba sunt signa manifestativa conceptuum, suppositiva rerum, 


347 


t. y. žodžiai yra apreiškiamieji ženklai sąvokoms, atstoja- 
mieji - dalykams. Mūsų pavyzdyje žodžiai „Žemė“, „rutu- 
lys“, „Saulė“ apreiškia mūsų sąvokas arba koncepcijas apie 
reiškiamuosius dalykus ir sykiu atstoja šituos dalykus ta- 
riant, kad Žemė yra mūsų gyvenamas rutulys, skriejąs ap- 
linkui Saulę. Tomistų buvo dargi sakoma, kad žodžiai la- 
biau tiesioginiu būdu (immediatus) išreiškia subjektyvines 
mūsų sąvokas, bet labiau principialiu būdu (principialius) 
išreiškia objektyvines mūsų sąvokas, būtent tai, kas mūsų 
suvokiama daikte su subjektyvinės sąvokos pagalba. 

Kiek sąvoka yra dalyko ženklas ir žodis - sąvokos žen- 
klas, ir sąvoka, ir žodis yra vadinamu terminais. Terminas 
(lotyniškai terminus) yra tarsi baigiamasis elementas, kuriuo pa- 
sireiškia koks nors dalykas. Sąvoka vadinama dalyko atžvil- 
giu protiniu terminu (terminus mentalis); žodis sąvokos at- 
žvilgiu vadinamas tariamuoju terminu (terminus oralis); jei 
žodį išreikšime raštu, gausime rašomąjį terminą (terminus 
scriptus). Raštas, scriptura arba scriptio, yra rašomasis žen- 
klas žodžiui arba kalbai apskritai. Raštas yra sutartasis in- 
strumentalinis ženklas, kuris tiesioginiu būdu reiškia žodį; 
per žodžio tarpininkavimą jis reiškia sąvoką ir pagaliau per 
sąvokos tarpininkavimą - patį dalyką. Šiaip jau raštas gali- 
ma aptarti kaipo pastovūs sutartieji ženklai, tiesioginiu bū- 
du reiškiantys žodžius arba, dar teisingiau, garsus. Tačiau 
šita rašto aptartis tetinka vadinamajam fonetiniam arba al- 
fabetiniam raštui, kuris reiškia tariamus kalbos garsus. 
Idiografinis raštas, kuriam pavyzdžiu gali tarnauti Egipto 
hieroglifai, pareiškia ne tariamus kalbos garsus, bet pačias 
sąvokas. Terminas yra žodis, reiškiąs sąvoką, turinčią specialios 
reikšmės kuriam nors mokslo dalykui. Tai yra termino, paimto 
siaura prasme, aptartis. 

Kalbant apie terminus tenka dar ištirti du klausimu: 1) 
apie terminų savybes priešakyje su supozicija ir 2) apie ter- 
minų suskirstymą. Terminas, kaip žinome, yra atstojamasis žen- 


348 


klas dalykui, kurį jis pareiškia per sąvokos tarpininkavimą. Ter- 
mino supozicija ir yra jo vartojimas vietoje dalyko, kuriam jis yra 
atstojamuoju ženklu. Ką reiškia terminų nustatymas, aišku 
savaime. Ir štai šituodu klausimu apie terminų supoziciją 
telieka mums išnagrinėti. 

Terminas arba žodis yra apreiškiamasis ženklas sąvo- 
kai, atstojamasis dalykui. Žodis „šviesa“ apreiškia mūsų są- 
voką, kai mes miastome apie jo pareiškiamą dalyką; bet sy- 
kiu Žodis „šviesa“ atstoja patį dalyką, kai, pavyzdžiui, 
sakome, kad šviesa pasidarė skaidri. Čia yra aišku, kad ne 
mūsų sąvoka, bet pats dalykas yra skaidrus. Termino supo- 
zicija ir yra jo vartojimas vietoje dalyko, kuriam jis yra atstoja- 
masis ženklas. Žodis supponere, iš kurio yra kilęs supozicijos 
terminas, reiškia „padėti po kuo kitu“ arba net „pakeisti 
vieną dalyką kitu“. Taigi einant etimologiniu supratimu su- 
pozicija reiškia pakeitimą vieno dalyko kitu, kuris atstoja 
pirmąjį, atitinkamai termino supozicija yra tarsi pakeitimas 
dalyko žodžiu. Reikia skirti supozicija nuo prasmės, kas lo- 
tyniškai yra vadinama žodžiu significatio. Žodžio prasmė 
yra jo galia pristatyti mūsų protui tam tikrą suvokiamąjį 
dalyką taip, kad nuo šito pastarojo pareitų jo turinys. Jei, 
pavyzdžiui, sakome „knyga“, tai šitas žodis, surištas su su- 
tartąja asociacija, palieka mūsų protui tam tikrą suvokia- 
mąjį objektą, kuris nustato žodžio turinį arba jo prasmę. 
Trumpai tariant, prasmė pareina žodžiui nuo suvokiamojo 
dalyko. Supozicija, atvirkščiai, tarsi pareina dalykui nuo žo- 
džio, nes čia dalykas yra pakeičiamas arba atstojamas žo- 
džiu. Kai sakome, kad knyga yra jau perskaityta, tai čia pa- 
matas „knyga“ atstoja tą daiktą, kuris suteikia šitam žodžiui 
prasmės. 

Supozicija gali būti įvairi pagal tai, kokį dalyką ir kaip 
žodis arba terminas atstoja. Pavyzdžiui, turime keturis sa- 
kinius: „Žmogus yra laisvas“, „Žmogus yra nekomplikuo- 
ta sąvoka“, „Žmogus“ yra daiktavardis“, „Žmogus“ gražiai 


349 


parašyta“. Pirmajame sakinyje „Žmogus yra laisvas“ „žmo- 
gaus“ žodis atstoja realų žmogų, kaip jis yra tikrovėje. Ant- 
rajame sakinyje „Žmogus yra nekomplikuota sąvoka“ 
„Žmogaus“ žodis atstoja sąvoką. Trečiajame sakinyje „Žmo- 
gus“ yra daiktavardis“ „žmogaus“ žodis atstoja žodį. Ket- 
virtajame sakinyje „Žmogus“ gražiai parašyta“ „Žmogaus“ 
žodis yra rašto ženklas. Pirmasis sakinys liečia ontologinę, 
antrasis - loginę, trečiasis — gramatinę, ketvirtasis — kali- 
grafinę buvimo tvarką. Kiekvieną kartą „žmogaus“ žodis 
atstoja kitokį dalyką. Ir sykiu kiekvieną kartą šitai supozi- 
cijai tarpininkauja kitokia sąvoka, žodžiu apreiškiama: pir- 
muoju atveju tarpininkauja protingo gyvulio sąvoka, ant- 
ruoju — tam tikros sąvokos sąvoka, trečiuoju — tam tikro 
žodžio sąvoka, ketvirtuoju — tam tikro rašto sąvoka. Bet vi- 
suomet žodis apreiškia kokią nors sąvoką ir atstoja atitin- 
kantį jį dalyką. 

Po šitų bendrų paaiškinimų apie supoziciją tenka nusa- 
kyti visos jos galimos rūšys. Visų pirma skiriama materiali- 
nė ir formalinė supozicija (suppositio formalis et materialis). 
Kai terminas yra vartojamas jo paties dėlei, taip sakant, dėl mate- 
rialinės jo reikšmės, turime materialinę supoziciją. Pavyzdžiui, 
kai sakome, kad Daukantas yra tikrinis vardas, terminas 
„Daukantas“ yra vartojamas su materialine supozicija. Kai 
terminas yra vartojamas vietoje dalyko, kurį jis pareiškia, arba, 
kitaip tariant, kai terminu atstojamas pats jo pareiškiamas daly- 
kas, turime formalinę supoziciją. Sakydami, kad Daukantas 
buvo lietuvių rašytojas, terminą „Daukantas“ vartojame jau 
su formaline supozicija. 

Pakeitimas materialinės supozicijos formaline gali vesti 
protavime prie klaidingų išvadų. Paimkime, pavyzdžiui, 
tokį protavimą: „Žmogus“ turi du skiemeniu. Daukantas 
buvo žmogus. Taigi Daukantas buvo turėjęs du skiemeniu“. 
Kai sakoma: „Žmogus turi du skiemeniu“, „Žmogaus“ žo- 
dis imamas su materialine supozicija; kai sakoma, kad „Dau- 


350 


kantas buvo žmogus“, žodžiai „Daukantas“ ir „Žmogus“ 
yra imami su formaline supozicija. Kai daroma išvada: 
„Daukantas turėjo du skiemeniu“, „Daukanto“ žodis yra 
imamas su materialine supozicija. Su materialine supozici- 
ja žodžiai yra vartojami dažniausiai gramatikoje, žodynuo- 
se, kalbotyros moksle ir t. t. 

Formalinė supozicija esti savybinė ir nesavybinė arba me- 
taforinė — pagal tai, ar terminas atstoja dalyką, kuris jam 
suteikia nuosavos reikšmės, ar tik panašų kokia nors pras- 
me dalyką. Pavyzdžiui, yra sakoma, kad lapė vagia vištas. 
Čia „lapė“ yra imama su savybine supozicija. Jei šalia šito 
yra sakoma, kad Herodas buvo lapė, tai čia jau „lapės“ žo- 
dis yra imama su nesavybine arba metaforine supozicija. 
Jei dabar kas padarytų išvadą, kad Herodas vogė vištas, tai 
išvada būtų klaidinga, kadangi protavimo vyksme savybi- 
nė supozicija būtų pakeista nesavybine arba metaforine. 

Formalinė supozicija skirstoma dargi į realinę ir loginę pagal 
tai, ar žodžiu atstojama yra sąvoka, ar pats dalykas, sąvokos at- 
stovaujamas. Vadinasi, realinę supoziciją turėsime tada, kai ter- 
minas yra vartojamas vietoje tokio dalyko, kokiu jis yra tikrovėje 
nepriklausomai nuo mūsų mąstymo, pavyzdžiui, sakome: 
„Žmogus yra protingas“. Kai terminas yra vartojamas vietoje 
dalyko, kiek jis yra mūsų protinė lytis, turėsime loginę supozici- 
ją, pavyzdžiui, sakome, kad žmogus yra rūšis. Čia „žmo- 
gus“ yra imamas kaipo bendrinė sąvoka, pritinkanti visiems 
atskiriems individams, ir todėl supozicija čia yra loginė. Pa- 
matai, kuriems sakiniuose yra taikomi tarslai, paprastai ima- 
mi su logine supozicija. Su tokia supozicija imami pamatai, 
pavyzdžiui, šiuose sakiniuose: „Gyvulys yra giminė“; „Sub- 
stancija yra aukščiausioji giminė“; „Gyvis yra palenktoji rū- 
šis kūnui“; „Dovana kalbėti yra žmogaus savybė“; „Protin- 
gumas yra rūšinis skirtumas“ ir t. t. 

Protavimas, kurio vyksme realinė supozicija yra pakei- 
čiama logine supozicija, negali būti teisingas. Pavyzdžiui, 


351 


tokios klaidos bus protavime: „Substancija yra aukščiau- 
sioji giminė, auksas yra substancija, taigi auksas yra aukš- 
čiausioji giminė“. Substancija čia paimta pirmą kartą su lo- 
gine, antrą kartą su realine supozicija. 

Realinė supozicija savo ruožtu skirstoma į vienatinę ir 
bendrinę (suppositio singularis et cummunis). Vienatinė supo- 
zicija yra termino vartojimas atstojamuoju ženklu vienam nu- 
statytam individui. Pavyzdžiui, sakome: „Dantė buvo poetas” 
arba „Šitas žmogus yra poetas“; čia terminai „Dantė“ arba 
„šitas žmogus“ yra vartojami atstojamaisiais ženklais nu- 
statytiems arba vienatiniams individams. Jei terminas varto- 
jamas atstojamuoju ženklu daugeliui individų, turime bendrinę 
supoziciją, kitaip tariant, bendrinė supozicija yra termino var- 
tojimas atstojamuoju ženklu daugeliui individų. Pats šitokis ter- 
minas irgi yra vadinamas bendriniu. Pavyzdžiui, sakome: 
„Žmogus yra mirtingas“; čia „žmogaus“ terminas yra ima- 
mas su bendrine supozicija. 

Bendrinė supozicija esti nelygstamoji ir lygstamoji (sup- 
positio absoluta et relativa arba personalis) pagal tai, ar varto- 
jamas dalykui atstojamuoju ženklu terminas yra imamas 
talpos, ar tįsos atžvilgiu. Turime, pavyzdžiui, du sakiniu: 
„Žmogus yra protingas gyvulys “ ir „Visi žmonės yra mir- 
tingi“. Pirmuoju atveju „Žmogaus“ terminas yra vartojamas 
žmogaus prigimčiai atstojamuoju ženklu tikslu išreikšti, kas 
yra žmogus talpos atžvilgiu. Antruoju atveju tas pats ter- 
minas yra vartojamas Žmogaus prigimčiai tįsos atžvilgiu. 
Pirmuoju atveju žmogaus prigimtis yra imama be sąryšio 
su individu arba asmenimi, vadinasi, imama nelygstamai; 
antruoju atveju žmogaus prigimtis, atvirkščiai, yra imama 
sąryšy su žmogiškaisiais individais, vadinasi, yra imama 
lygstamai. Pirmuoju atveju termino supozicija yra daroma 
talpos, antruoju — tįsos atžvilgiu. 

Lygstamai bendrinė supozicija gali būti keturių rūšių: 
skirstomoji (suppositio distributiva) ir telkiamoji (suppositio 


352 


collectiva), ogi dalinė supozicija — nustatyta (suppositio dis- 
tinctiva) ir nenustatyta (suppositio disiuncta). Skirstomoji su- 
pozicija yra termino vartojimas atstojamuoju ženklu visiems at- 
skiriems dalykams, įeinantiems į sąvokos tįsą. Pavyzdžiui, yra 
sakoma, kad visi žmonės yra mirtingi. Čia mirtingumas tarsi 
yra skirstomas kiekvienam žmogiškam individui. Telkiamoji 
supozicija yra termino vartojimas atstojamuoju ženklu atskirų 
dalykų visetui. Pavyzdžiui, yra sakoma, kad visi žmonės su- 
daro vieną žmoniją. 

Skirstomoji supozicija yra dar pilnutinė ir nepilnutinė. 
Jei žodžiu yra atstojami visi atskiri individai, turime skirs- 
tomąją pilnutinę supoziciją, pavyzdžiui, sakydami, kad vi- 
si gyvuliai yra juslingos būtybės, imame gyvulius kiekvie- 
ną skyrium ir visus sykiu. Jei, pavyzdžiui, sakome, kad 
botanikos albume yra surankioti visi augmens atvaizdai, 
tai čia yra imamos visos augmenų rūšys, bet ne visi atskiri 
augmens, kurių gali būti floroje. Čia supozicija yra nepil- 
nutinė. Jei sakome, kad visi žemės augmens sudaro žemės 
sudaro florą arba augmeniją, vartojame augmenų terminą 
jausu telkiamąja supozicija, kuri nėra skirstoma į į piantine 
ir nepilnutinę. ' 

Dvi kitos lygstamai bendrinės supozicijos rūšys, būtent, 
nustatytoji ir nenustatytoji, turi jau reikalo su dalimi daly- 
kų, įeinančių į sąvokos tįsą, t. y. terminas čia tevartojamas 
atstojamuoju ženklu tik vienai kuriai sąvokos tįsos daliai. 
Pavyzdžiui, posakiai „tūlas“ arba „dažnas žmogus“ varto- 
jami su daline supozicija. Jei gali būti nustatyti dalykai, kurie 
sudaro sąvokos tįsos dalį ir kuriems atstojamuoju ženklu yra var- 
tojamas terminas, turime dalinę nustatytą supoziciją. Pa- 
vyzdžiui, sakydami, kad kai kurie filosofai buvo laimingi, 
galime tyrinėjimu nustatyti, kurie filosofai buvo laimingi. 
Net jei šito tyrinėjimu negalėtume nustatyti, tai vis dėlto 
dalykas buvo faktinai nustatytas tikrovėje. Jei dalykai, suda- 
rą sąvokos tįsos dalį, negali būti principialiai nustatyti, nes ir 


353 


tikrovėje jie nėra nustatyti, turime dalinę nenustatytą supozici 
ją. Pavyzdžiui, sakome, kad kiekvienam darbui yra reika 
lingi kokie nors įrankiai. Čia faktinai negali būti nustatyt: 
įrankių dalis ir todėl pati supozicija čia yra dalinė nenusta 
tytoji. 


Pagrindinė taisyklė, kuri šioje vietoje privalo būti jau iš 


kelta sąryšy su supozicijos klausimu ir kuri galėjo paaiškėt 
iš pavyzdžių, yra šitokia: norint, kad protavimas būtų teisin 


kompletinė 
nekompletinė 


354 


skirstomoji | 


telkiamoji 


visuotinė f 


nustatytoji 
nenustatytoji 


dalinė [ 


lygstamoji | 
nelygstamoji 


bendrinė 
realinė l 
vienatinė 


loginė 


formalinė | 
materialinė 


Supozicija 


gas, pagrindinis supozicijos tipas neprivali 
keistis protavimo vyksme. Maritaina: 
iliustruoja nusakytą taisyklę šitokiu pa 
vyzdžiu: „Loginės kategorijos yra Aris 
totelio nustatytos. Kiekybė yra login: 
kategorija; taigi kiekybė yra Aristote 
lio nustatyta. Mažojoje prielaidoje, t. y 
antrajame sakinyje, kiekybė atstoja kie 
kybės sąvoką. Išvadoje kiekybė yr: 
imama atstojamuoju ženklu tikrovė: 
apraiškai; čia ir įvyksta supozicijos pa 
keitimas, dėl ko ir išvada yra neteisin 
ga. Teisingas būtų šitokis protavimas 
„Dešimtis loginių kategorijų yra Aris 
totelio nustatytos“. 

Protavime vienintelis teisėtas perėji 
mas nuo vienos supozicijos prie ant 
ros yra kiekybinis perėjimas, būtent 
nuo visuotinės supozicijos yra visai tei 
sėtas perėjimas prie dalinės. Šis pasta 
rasis perėjimas remiasi principu, skel 
biančiu, kad tai, kas yra teisinga tarian 
visuotinai, yra teisinga ir tariant dali 
nai. Jei yra teisinga, kad visi žmonė: 
yra mirtingi, yra teisinga, kad kai ku 
rie žmonės yra mirtingi. 


Kita bendra taisyklė, kuri turi didelės reikšmės supozi- 
cijai suprasti, skelbia, kad pamatas (subjectum) atstoja daly- 
ką taip, kaip to reikalauja tarinys (praedicatum). Kitaip ta- 
riant, supozicijos pobūdis pareina nuo tarinio reikalavimų. 
Tai reiškia, kad tarinio prasmė, būdama taikoma pamatui, 
duoda mums taip pat suprasti, su kokia supozicija privalo 
būti imamas šis pastarasis. Todėl pamatai, išreiškiami tuo 
pačiu terminu ištisoje sakinių eilėje, gali būti imami su įvai- 


kompletinė 
nekompletinė 


ji ( 


skirstomoji 
telkiamoji 


pilnutinė { i 
nenustatytoji 


nustatytoji 


dalinė { 


individinga | 
neindividinga 


bendrinė | 
realinė [ 
vienatinė 


loginė 


formalinė | 
materialinė 


Supozicija | 


ria supozicija pagal tai, kokios prasmės 
turės jungiami su jais į vieną sakinį ta- 
riniai. Šie Maritaino pavyzdžiai gali 
iliustruoti tai gana vaizdžiai: 

1. „Apaštalai buvo žmonės“ - skirs- 
tomoji visuotinė supozicija. 

2. „Apaštalai sudarė dvylikos žmo- 
nių grupę“ — telkiamoji supozicija. 

3. „Apaštalai buvo reikalingi evan- 
gelizuoti pasauliui“ — nenustatyta da- 
linė supozicija. 

4. „Apaštalai buvo Taboro kalne“ — 
nustatytoji dalinė supozicija. 

Lieka dar šis tas pasakyti apie ter- 
minų suskirstymą. Terminų suskirsty- 
mas remiasi žymia dalimi sąvokų su- 
skirstymu, kadangi terminas, kaip 
žinome, tarnauja sąvokai apreiškia- 
muoju ženklu. Pareiškiamosios sąvo- 
kos talpos atžvilgiu terminai esti sudė- 
tingi ir vientisi. Tiesa, sudėtingo ir 
vientiso termino supratimas yra jau 
pritaikytas ne sąvokos esmei, bet jo iš- 
raiškai. Todėl vientisas yra terminas, 
išreikštas vienu žodžiu, pavyzdžiui, 
„gydytojas“; sudėtingas yra terminas, 


355 


pilnutinė 
nepilnutinė 


— Žž 
pn E] 
TER 
SEDE 
capa 
SSS 
PGDE 
A e E 
Vse 
— — 
9 
£ 
a J] 
$S £ 
2 a 
Bm, 
—2 
28 Q 
m = 
£ = 
m] 
Soe wos 
nE DA 
S Ta 
Rr EE 
n 
ž £ 
E £ 
v £ 
. o S 
4 = 
v—n 
Ž 8 
S 
pe 
v 
v ž 
i > 
> B 
= 9 
S č 
— y 
v £ 
24 
© È 
£ £ 
E w 
2 £ 
— 
S 
Ks 
R 
o 
Q 
3 
ė 


išreikštas dviem arba kelinis žodžiais, pa- 
vyzdžiui, „akių gydytojas“. Pareiškia- 
mosios sąvokos tįsos atžvilgiu terminai 
esti vienatiniai, daliniai ir bendriniai, 
skirstomieji ir telkiamieji, transcenden- 
tiniai ir kategoriniai, gimininiai ir rū- 
šiniai. Prieš bendrinius terminus sta- 
tome dargi tikrinius, kai vienatiniai 
terminai yra pareiškiami nuosavais 
vardais, pavyzdžiui, „šitas žmogus“, 
„Šitas kalbėtojas“ yra vienatiniai termi- 
nai, bet jei šitą žmogų pavadinsime 
Sokratu, o šitą kalbėtoją Ciceronu, gau- 
sime tikrinius terminus. 

Užtat terminai neskirstomi pagal są- 
vokų tobulumą, kadangi sąvokų tobu- 
lumas reiškiasi ne žodžiais, bet jų su- 
pratimu*. Terminai nėra skirstomi 
pagal sąvokų santykiavimą tarp savęs, 
nes sąvokų santykiavimas neatitinka 
terminų santykiavimo. 

Lengva suprasti, kad terminų su- 
skirstymai pagal sąvokų ypatybes nėra 


„ terminams pirmaeilės svarbos. Svar- 


biausias tegali būti terminų suskirsty- 
mas pagal tai, kas turi esminės reikš- 
mės termino sąvokai. Būtent, terminui 


* Tobulumo atžvilgiu reiktų terminai skirstyti į nustatytus ir nenu- 
statytus, arba į nusistovėjusius ir nenusistovėjusius. Nenustatyti arba 
nenusistovėję yra terminai, belieką dar formacijos arba vyksmo stovyje. Mū- 
sų kalboje tokių terminų ypač yra daug, kadangi mūsų kalba kaip tik 
yra pritaikoma intelektualinės kultūros reikalams. Abejoju, ar pasisek- 
tų kam šiuo laiku griežtai nustatyti reikšmę terminų: išgalė, pobūdis, 


vieningas ir t. t. 


356 


prigimta yra galia apreikšti sąvoką ir atstoti dalyką, trum- 
pai tariant, tai yra termino reiškiamoji galia. Terminų su- 
skirstymas pagal reiškiamąją galią ir turi visai savotiškos 
svarbos terminų teorijai. Reiškiamosios galios atžvilgiu ter- 
minai skirstomi į reikšmingus ir nereikšmingus (t. signifi- 
cans ir t. inanis). Reikšmingas terminas pareiškia objektą, kuris 
gali būti suvokiamas. Nereikšmingas terminas nereiškia jokio 
aiškiai suvokiamo objekto. Pavyzdžiui, „keturkampis skritu- 
lys“ yra nereikšmingas terminas, nes jam neatsako joks su- 
vokiamasis objektas. Reikšmingi terminai savo ruožtu esti 
reikšmingi iš savęs ir reikšmingi su kuo kitu (t. categorema- 
ticus ir t. syncategorematicus). Terminas yra reikšmingas iš 
savęs, kai jis turi pilną reikšmę be sąryšio su kitais termi- 
nais, pavyzdžiui, terminai „šitas“, „anas“, „kuris“, „aplink“ 
įgauna pilnos reikšmės tik sąryšyje su kitais terminais, tu- 
rinčiais reikšmės iš savęs. Tuo galima įsitikinti pridėjus prie 
priimtų pavyzdžių reikšmingus iš savęs terminus: „šitas 
žmogus“, „anas arklys“, „kuris įrankis“, „aplink saulę“. 

Reikšmingi iš savęs terminai skirstomi į vienaprasmius, 
daugiaprasmius ir analoginius. 

Palyginant dalykus su vardais, kuriais jie vadinami, pa- 
stebime, kad kartais atskiram dalykui taikomas yra atski- 
ras vardas, ogi kartais vienas ir tas pats vardas taikomas 
ištisai dalykų eilei. Pirmuoju atveju turėsime tikrinį, ant- 
ruoju - bendrinį vardą. Jei žvilgterėsime į Rygiškių Jono 
„Lietuvių kalbos gramatiką“, tai 14 puslapyje antrojo leidi- 
mo rasime šitokias aptartis: „Tikriniai yra tie vardai, kurie 
duodami vienam kuriam daiktui, išskiriamam iš kitų pa- 
našių į jį daiktų, pavyzdžiui, Lietuva, Vilnius, Nemunas, 
Antanas ir t. t. Bendriniai yra tie vardai, kurie duodami ne 
vienam kuriam išskiriamajam, bet kiekvienam tam tikros 
rūšies daiktui, pavyzdžiui, žemė, kraštas, jūra, miestas, upė, 
žmogus, paukštis, miškas, medis ir t. t.“ Taigi vienaprasmis 
terminas yra bendrinis vardas, taikomas viena prasme ištisai 


357 


dalykų eilei, kaipo atsakas vienai ir tai pačiai bendrinei są- 
vokai. Jei, pavyzdžiui, ir apie Nemuną, ir apie Nerį, ir apie 
Nevėžį, ir apie Dubysą tariame, kad tai yra upės, upės var- 
das yra čia vienaprasmis terminas, nes yra taikomas ta pa- 
čia prasme ištisai dalykų eilei, kuriai atsako viena bendrinė 
sąvoka, būtent: čia bendrinė upės sąvoka, reiškianti rūšį, 
atitinka viena prasme savo individus, t. y. Nemuną, Nerį, 
Nevėžį, Dubysą. Panašiai terminas, reiškiąs giminę, viena 
prasme tinka savo rūšims: pavyzdžiui, ir apie žmogų, ir apie 
paukštį, ir apie žvėrį, ir apie žuvį galime viena prasme tarti, 
kad jie visi esą gyvuliai. Čia gyvulio gimininė sąvoka atitin- 
ka bendrinį terminą, kuris todėl viena prasme tariamas apie 
atskiras rūšis. Taigi terminai, pareiškią rūšines ir gimininės 
sąvokas, yra vienaprasmiai, kai jie taikomi rūšies individams 
pirmuoju atveju ir giminės rūšims antruoju atveju. Viena- 
prasmiai terminai lotyniškai vadinami nomina univoca. 

Šalia šitų vienaprasmių terminų yra daugiaprasmių ter- 
minų, kurie lotyniškai vadinami nomina aeguivoca. Daugia- 
prasmis yra terminas, tariamas apie įvairius dalykus įvairia pras- 
me. Vienaprasmis terminas pareiškia arba tą pačią esmę, 
arba tą pačią esmės dalį. Jei, pavyzdžiui, apie atskirus in- 
dividūs tariama, kad jie esą žmonės, yra pareiškiama vi- 
sur ta pati žmogaus esmė. Jei, iš kitos pusės, apie žmogų, 
paukštį, žvėrį, žuvį yra tariama, kad jie esą gyvuliai, visur 
yra pareiškiama ta pati rūšių esmės dalis. Bet jei naminis 
gyvulys ir žvaigždynas yra vadinami vienu „veršio“ var- 
du, arba jei laisvanoris tėvynės gynėjas ir kitas žvaigždy- 
nas vadinami „šaulio“ vardu, tai terminai „veršis“, „šau- 
lys“ čia jau vartojami įvairia prasme ir įvairiems dalykams 
reikšti. Čia jau nėra bendrinės sąvokos, kuri tarpininkau- 
tų tarp vieno bendro termino ir įvairių dalykų. Ogi nesant 
bendrinės sąvokos, negalima irgi terminas įtraukti į tai- 
syklingą protavimą. Pavyzdžiui, būtų netaisyklingas ši- 
tokis samprotavimas: veršis ėda pašarą, vienas iš Zodiako 


358 


žvaigždynų yra veršis, taigi vienas iš Zodiako žvaigždy- 
nų ėda pašarą. 

Pažymėsiu dar čia pat, kad terminas, daugiaprasmis atžvil- 
giu į įvairius dalykus, gali būti vienaprasmis atžvilgiu į tuos 
rūšies individus, kuriems jis taikomas viena prasme. Pavyz- 
džiui, šaulio vardas bus vienaprasmis, taikomas ištisai atskirų 
žmonių eilei, kai jie yra atsidėję šaunamajam reikalui. 

Tarp vienaprasmių ir daugiaprasmių terminų yra dar tre- 
čios terminų rūšies, būtent, analoginių terminų. Vienapras- 
mis terminas taikomas dalykams, kurie turi tą pačią esmi- 
nę prigimtį; daugiaprasmis terminas taikomas dalykams, 
kurie turi visai įvairias prigimtis. Bet gali būti atsitikimų, 
kai vienas terminas taikomas dalykams, kurie kad ir yra 
įvairūs, vis dėlto turi savo prigimtyje tam tikro bendrumo, 
panašumo, priklausomybės ir kitokių santykių. Pavyzdžiui, 
žmogaus koja ir stalo koja vadinamos vienu „kojos“ termi- 
nu; savo prigimtimi tuodu dalyku yra įvairiu, bet esama 
čia ir panašumo arba analoginio santykio tarp kojos ir sta- 
lo, iš vienos pusės, ir tarp kojos ir žmogaus, iš antros pusės. 
Todėl kojos terminas ir vadinamas tokiais atvejais analogi- 
niu terminu, lotyniškai — terminus analogus. 

Analoginis yra tad terminas, tariamas apie įvairius savo prigim- 
timi dalykus nei grynai įvairia, nei visai viena prasme. Antai termi- 
nu „sveikas“ galime pareikšti ir žmogų, ir valgį, ir vaistą, ir 
orą; visa tai gali būti sveiki dalykai; sveikumo sąvoka bus kiek- 
vienu atveju kitokia, bet negalima nepripažinti, kad tarp visų 
šitų sąvokų bus vis dėlto tam tikro panašumo arba analogijos, 
kurios dėlei ir pats terminas vadinamas analoginiu. 

Buvo sakyta, kad bendrinės sąvokos, t. y. gimininės ir 
rūšinės, pareiškiamos vienaprasmiais terminais. Dabar rei- 
kia pridėti, kad transcendentinės sąvokos pareiškiamos 
analoginiais terminais. Jei, pavyzdžiui, paimsime transcen- 
dentinę esybės sąvoką ir ją taikysime žmogui, gyvuliui, me- 
džiui, asmeniui, minčiai, šmėklai, tai galėsime pasakyti, kad 


359 


žmogus yra esybė, gyvulys yra esybė, medis yra esybė, ak- 
muo yra esybė, mintis yra proto esybė, šmėkla yra vaiz- 
duotės esybė. Vienas terminas reiškia čia įvairių įvairiau- 
sius dalykus, ir būtent todėl, kad tarp visų jų yra to 
bendrumo, kad visi jie yra arba turi buvimo, nors jų būse--. 
na, arba buvimo būdas, pagal įvairias prigimtis yra įvairi. 
Čia negalima pasakyti, kad esybės terminas tariamas visai 
vienoda prasme, bet negalima irgi pasakyti, kad jis taria- 
mas ir visai įvairia prasme. Tarp jo reiškiamų dalykų yra 
panašybės arba analogijos iš buvimo pusės ir todėl pats ter- 
minas vadinamas analoginiu. 

Galima buvo jau pastebėti, kad analogija gali būti įvai- 
rių įvairiausia, sulig tuo, kuo ji remiasi. Scholastikai skyrė 
pagal tai bent tris analogijos rūšis, kurios buvo jų vadina- 
mos analogia proportionis, analogia proportionalitatis ir analo- 
gia attributionis. Kai tarp pareiškiamų vienu analoginiu termi- 
nu kelių dalykų yra santykio panašumo, turime analogiam 
proportionis arba santykio analogiją; tokios, pavyzdžiui, ana- 
logijos yra tarp medžio lapo ir knygos lapo. Kai du dalyku, 
pareiškiamu vienu analoginiu terminu, įgauna panašumo per pa- 
lyginimą su trečiu dalyku, turime analogiam proportionalitatis, 
arba santykiavimo analogiją; pavyzdžiui, pažinimo šaltinis ir 
gyvybės šaltinis įgauna bendrumo per palyginimą su tuo 
dalyku, kuris gamtoje yra vadinamas šaltinio vardu. Paga- 
liau kai tarp kelių pareiškiamų vienu analoginiu terminu dalykų - 
yra išvidinio sąryšio arba net priklausomybės, turime analogiam 
attributionnis, arba pritaikymo analogiją. Pavyzdžiui, yra sa- 
koma, kad skaitome kokį nors rašytoją, kad ir Aristotelį ar- 
ba Tomą. Čia Aristotelio arba Tomo Akviniečio vardai var- 
tojami jų raštams pareikšti; tarp autorių ir jų raštų esama 
priklausomybės santykio, iš kur ir kyla analoginis termino 
vartojimas. Pritaikymo analogija (analogia attributionis) ati- 
tinka vaizdingoje kalboje tai, kas yra vadinama metonimi- 
jos vardu, būtent, metonimijos lytį gauname kalboje kiekvieną 


360 


kartą, kai vartojame priežastį vietoje išdavos, ženklą vietoje pa- 
reiškiamojo dalyko, indą vietoje to, kas jame telpa, ir atvirkščiai. 
Santykio ir santykiavimo analogija tarnauja pagrindu metaforai 
bei alegorijai, t. y. prasmės perkėlimui iš vieno dalyko ant kito. 
Paaiškinimui gali tarnauti Mercier analizė. „Kai, kalbant 
apie popierių, ant kurio mes rašome, sakome, kad tai yra 
popieriaus lapas, mes pavartojame metaforą. Mes esame pa- 
stebėję, kad medžio lapas yra charakteringu būdu plonas; 
išdavoje atitraukiame šitą plonumo žymę; paskui mes pa- 
stebime, kad popieriaus lakštas yra taip pat plonas ir todėl 
perkeliamai pritaikome popieriui lapo vardą, kuris iš pra- 
džios tepritinka medžio lapo prigimčiai. Šitas prasmės per- 
kėlimas ir yra metafora“ (D. Mercier, Logigue. Paris, 1919, 
p. 125). Metaforinė gamtos personifikacija, kuri dažnai pa- 
sitaiko vaizdingoje poezijos kalboje, dažniausiai remiasi ko- 
kia nors panašia analogija. Iš čion kyla pasakymai, kad gam- 
ta budi, audra pyksta, saulė šypsosi, dangus verkia ir t. t. 
Protavime labai svarbu nusimanyti, kokia prasme ima- 
mi terminai, kuriais išreiškiami sprendimai ar silogizmai. 
Jei nėra tinkamai nusimanoma apie terminų vartojimo ypa- 
tybes, galima bendrai padaryti stambių loginių klaidų, ku- 
rios gali turėti didelės reikšmės visai filosofinei sistemai. 
Skaidriu pavyzdžiu gali tarnauti Solovjovo bandymas iš- 
spręsti Dievo ir pasaulio santykiavimą. Yra aišku, kad ir 
Dievas, ir pasaulis yra tai, kas galima pavadinti esybės var- 
du: Dievas yra esybė ir pasaulis yra esybė, arba net ištisa 
esybių daugybė. Kas išeis, jei apie Dievą ir apie kūrinį tar- 
sime „esybė“ ne analogine, bet vienoda prasme? Išeis, aiš- 
kus dalykas, kad Dievo ir pasaulio buvimo būdas yra vie- 
nodas. Toliau, jei Dievo ir pasaulio buvimo būdas yra 
vienodas, tai Dievas ir pasaulis gali sudaryti vieną iš dviejų: 
arba substancialinę vienybę, arba realų skaičių dviejų daly- 
kų, turinčių vienodą būseną. Jei teigiame, kad Dievas ir pa- 
saulis sudaro substancialinę vienybę, gauname panteizmą. 


361 


Jei teigiame, kad Dievas ir pasaulis sudaro realų skaičių 
dviejų dalykų, turinčių vienodą būseną, gauname dualiz- 
mą. Solovjovas pripažino vienodą būseną Dievui ir pasau- 
liui, nepastebėjęs, kad esybės terminas tariamas įvairia pras- 
me, būtent, nepastebėjo to, ką scholastikai išreiškia formule: 
ens dicitur multipliciter, „esybė tariama daugiaprasmiu bū- 
du“. Ens non dicitur univoce de Deo et creaturis. Po to jam 
teliko pasireikšti arba už panteizmą, arba už dualizmą; bet 
sykiu intuicijos vedamas Solovjovas nenorėjo ir negalėjo aiš- 
kiai pripažinti nei pirmojo, nei antrojo. Iš čion nuolatinis jo 
svyravimas tarp panteizmo ir dualizmo ir nuolatinis ieško- 
jimas trečio problemos išsprendimo. Ieškodamas šito tre- 
čio išsprendimo jis prieina galop prie to, kad ima suprasti 
pasaulį kaipo tampantį absoliutą ir pripažįsta jam tampan- 
tį buvimą. Nors ir tuo Solovjovas problemos neišsprendžia, 
bet simptominga yra čia tai, kad jis visu savo gyvenimo fi- 
Iosofiniu darbu galop prieina prie to, nuo ko jis būtų turė- 
jęs pradėti, būtent, nuo aiškaus supratimo fakto, kad esy- 
bės terminas yra analoginis ir kad todėl, tariant apie Dievą 
ir kūrinį, kad jiedu esą esybės, reikia saugotis taikyti ir Die- 
vui, ir kūriniui vienodą būseną. Štai kokios reikšmės turi sky- 
rimas transcendentinių sąvokų nuo bendrinių, kurios, kaipo 
gimininės arba rūšinės, išreiškiamos vienaprasmiais termi- 
nais, tuo tarpu pirmosios išreiškiamos analoginiais terminais. 
Taigi „esybė“, „vienybė“, „dalykas“, „kažkas“, „tiesa“, „gė- 
rybė“ ir „grožybė“ yra analoginiai terminai, t. y. tokie, kurie 
nėra tariami viena prasme apie pareiškiamus jais dalykus. 


2. Sprendimas 


Dabar man tenka pereiti prie antro stambesnio „Mąsty- 
mo pradų“ skirsnio, kuris tyrinėja sprendimą, ir visų pir- 
ma išaiškinti sprendimo esmę. Kai ėjo kalba apie sąvoką, 


362 


buvo pastebėta, kad suvokimas yra pirmutinis proto veiks- 
mas, kuriuo žmogus pagauna daikto esmę, nieko apie daiktą 
nei teigdamas, nei neigdamas. Jei, pavyzdžiui, suvokdami 
tam tikrus dalykus sakome „žmogus“, „arklys“, „stalas“, 
„aukso kalnas“, „smilčių rūmai“ ir t. t., tai tuo pačiu metu, 
kai mūsų protui prisistato visi šitie dalykai, nieko dar apie 
juos nei teigiame, nei neigiame. Kai, pavyzdžiui, imame sky- 
rium sąvoką, išreiškiamą žodžiais „aukso kalnas“, tai dar 
nieko apie ją neskelbiame, t. y. ar ją atitinka ar neatitinka 
kokia nors realybė tikrumoje, ar tokie aukso kalnai yra ži- 
nomi geografijos mokslui ir t. t. Panašiai, suvokdami tai, 
kas yra išreiškiama „aitvaro“ žodžiu, arba susidarydami sa- 
vo prote aitvaro sąvoką, dar nieko apie aitvarą neskelbia- 
me: nei teigiame, nei neigiame. Sąvoka tėra vien protinė 
lytis, kuri visų pirma yra reikalinga kaipo medžiaga toli- 
mesniam proto veiksmui. Todėl sąvoka net nedaro įspū- 
džio kažko, kas yra jau baigta, ji, taip sakant, verčia mūsų 
protą atbaigti pradėtą darbą ir privesti jį prie tam tikros ga- 
lutinos išdavos. Jei, pavyzdžiui, pasakysime: „Žmonių su- 
pratimu, aitvaras yra patiekianti turtų būtybė“ arba „Ait- 
varas yra žmonių prasimanyta būtybė“, arba „Aitvaras nėra 
reali būtybė“, tai šiuose pasakymuose galime jau pastebėti 
tam tikrą atbaigtą sudėtingesnio protinio veiksmo išdavą. 
Čia protas jau nesuvokia vienos kokios atskiros sąvokos, 
bet sustato, jungia arba skiria sąvokų dvejetus tikslu nusta- 
tyti jųdviejų atitikimą arba neatitikimą vienos antrai. Šitas 
sudėtingesnis už suvokimą proto veiksmas ir yra sprendi- 
mas. Kadangi sprendimas visuomet sustato dvi atskiras są- 
vokas, tai ir sakoma, kad sprendimas yra veiksmas, kuriuo pro- 
tas jungia teigdamas arba skiria neigdamas. Judicium est actus 
intellectus, guo binas ideas aut affirmando componit, aut negan- 
do separat. 

Reikia pastebėti, kad ne kiekvienas dviejų sąvokų jungi- 
mas arba skyrimas yra sprendimas. Jei, pavyzdžiui, iš dviejų 


363 


sąvokų „auksas“ ir „kalnas“ sudarome komplikuotą sąvo- 
ką „aukso kalnas“, tai dar iš šito negauname sprendimo. 
Panašiai jei sudėtingą sąvoką „aukso kalnas“ suskirstysi- 
me į atskiras žymes ir iš šitų žymių sudarysime atskiras 
sąvokas, taip pat šitokis skyrimas nebus sprendimas. Tik ` 
toks dviejų sąvokų jungimas yra sprendimas, kuris reiškia- 
si teigiamuoju veiksmažodžiu, ir tik toks dviejų sąvokų sky- 
rimas yra sprendimas, kuris reiškiasi neigiamuoju veiks- 
mažodžiu. Taigi sąvokų jungimas ir skyrimas sprendime 
įvyksta per apreiškiamąjį veiksmažodžio tarpininkavimą. 
Veiksmažodžiu apsireiškia aikštėn tasai pritarimas, kurį 
protas suteikia teigimui arba neigimui. 

Taigi sprendime įvyksta teigiamasis arba neigiamasis 
proto pritarimas sąvokų jungimui arba skyrimui. Be šito- 
kio pritarimo iš proto pusės sprendimo faktinai negali būti. 

Sudėtingumo atžvilgiu sprendimas yra antras iš eilės 
protinis veiksmas. Dvi sąvokos, kurios yra jungiamos arba 
skiriamos, sudaro sprendimo materiją arba medžiagą; pro- 
to pritarimas, kuriuo išsisprendžia sąvokų sustatymas, su- 
daro sprendimo formą arba lytį. Kaipo proto veiksmas spren- 
dimas glūdi mūsų psichikos gelmėse; jo išdava gali būti pavadinta 
spręsmu, ogi paskelbtas viešumon jis apsireiškia sakiniu. Reikia 
tad skirti protinį sprendimo pagrindą nuo skelbiamosios jo 
išraiškos, kuria yra sakinys. Lotynų kalboje skiriama trys 
terminai, iudicium, enuntiatio ir propositio; iudicium atsako 
mūsų sprendimui ir spręsmui, t. y. ir proto veiksmui, ir šito 
veiksmo išdavai, enuntiatio atitinka mūsų skelbimą, ogi pro- 
positio - sakinį. Norint sujungti krūvon visus šituos termi- 
nus tikslu juos palyginti, reikia pasakyti, kad sprendimas, 
paskelbtas žodžiais, yra sakinys, arba sprendimas per skelbimą 
išreiškiamas sakiniu. | 

Du sakinio terminu, kaip žinome, yra subiectum ir pra- 
edicatum - pamatas ir tarinys, kuriuodu sykiu sudaro saki- 
nio materiją arba medžiagą sprendime. Pamatas yra sąvoka, ku- 


364 


riai yra prijungiama arba nuo kurios yra atskiriama kita sąvoka. 
Tarinys yra sąvoka, kuri yra prijungiama pamatinei sąvokai arba 
nuo jos yra atskiriama. Sakinyje pamatu ir tariniu yra termi- 
nai, kurie atsako jungiamoms arba skiriamoms sąvokoms. 
Sprendimo lytis yra proto teigiamasis arba neigiamasis pritari- 
mas sąvokų jungimui ar skyrimui. Sakinio lytis yra veiks- 
mažodis, kuris teigiamai ar neigiamai jungia pamatą su ta- 
riniu. Todėl sakinio lytis yra ne kas kita, kaip veiksmažodis, 
vadinamas sakinyje jungiu plačia prasme; lotyniškai jungis va- 
dinamas copula. 

Matėme, kad sprendimas, palyginant su suvokimu, yra 
logikos atžvilgiu antras iš eilės proto veiksmas, kuriuo jis 
jungia teigdamas arba skiria neigdamas. Tai, ką protas 
sprendimu jungia arba skiria, yra dvi sąvokos, kurios su- 
daro todėl sprendimo materiją arba medžiagą. Pats proto 
pritarimas sąvokų jungimui teigimu arba jų skyrimui neigimu 
sudaro sprendimo formą arba lytį. Sąvoka, apie kurią yra spren- 
džiama prijungimu prie jos arba atskyrimu nuo jos kitos 
sąvokos, yra vadinama subiectum arba pamatu. Ogi sąvoka, 
kuria yra sprendžiama jos prijungimu prie pamato arba nuo 
jo atskyrimu, yra vadinama tariniu, nes ji yra, tikrai sakant, 
sprendžiamai tariama teigiamuoju arba neigiamuoju būdu apie 
pamatą. Pasiekta sprendimu išdava, arba dviejų sąvokų sąmo- 
ningas sujungimas arba atskyrimas, yra spręsmas. Spręsmas, pa- 
skelbtas žodžiais, yra sakinys. Sakinys tarnauja apreiškiamuoju 
ženklu spręsmui arba jo išraiška. Sakinio terminas, atitin- 
kąs sąvoką, apie kurią yra sprendžiama, yra vadinamas gra- 
matikoje veiksniu, nors reiktų taip pat vadinti pamatu. Ogi 
sakinio terminas, atitinkąs sąvoką, kuria sprendžiama, yra 
vadinamas taip pat tariniu. Spręsmo lytis, arba mūsų proto 
pritarimas dviejų sąvokų jungimui teigimu arba skyrimui 
neigimu, apsireiškia teigiamuoju arba neigiamuoju jungiu. 
Jungis yra sakinio terminas, jungiąs tarinį su pamatu. 

Reikia čia pažymėti, kad jungis, arba terminas, jungiąs 


365 


tarinį su pamatu, atitinka sąvokų jungimą, kai jis yra tei- - 
giamas, ir - skyrimą, kai jis yra neigiamas. Nors apskritai 
dera įsidėmėti iš pat pradžios, kad tarp spręsmo ir sakinio 
nėra tobulo atitikimo, t. y. pilno supuolimo. Kiekvienas 
spręsmas šiaip ar taip gali būti išreikštas sakiniu, bet ne kiek- 
vienas sakinys išreiškia spręsmą. Tai reiškia, kad sakinys 
savo tįsa yra platesnė sąvoka, ir būtent todėl, kad šalia spren- 
džiamųjų sakinių, išreiškiančių spręsmus, yra dar sakinių, 
jokių spręsmų neišreiškiančių. Jei, pavyzdžiui, kllausiamuo- 
ju sakiniu: „Kuri yra dabar valanda?“ norime sužinoti apie 
laiką, tai tartas čia sakinys jokio spręsmo savyje neturi. Bet 
kai kas nors mums atsako sakiniu: „Dabar yra septinta va- 
landa“, tai šitame sakinyje glūdi jau tam tikras spręsmas. 
Gramatikos atžvilgiu abudu pasakymu: „Kuri yra dabar va- 
landa?“ ir „Dabar yra septinta valanda“ yra sakiniai, kad ir 
nevienodo tipo. Logikos atžvilgiu tik antrasis sakinys turi 
savyje spręsmo, ir būtent todėl, kad tik antrajame sakinyje 
reiškiasi proto sprendimas arba pritariamasis nusistatymas 
dviejų sąvokų jungimui. Tokio pritariamojo nusistatymo 
protu visai nėra pirmajame sakinyje, nes kaip tik jojo pa- 
galba mūsų protas nori įgauti reikiamos medžiagos savo 
nusistatymui. Kas kita įvyksta, tariant antrąjį sakinį: juo jau 
reiškiasi proto pritarimas dviejų sąvokų jungimui. 

Daug kas, pažvelgęs į šitą antrąjį sakinį: „Dabar yra sep- 
tinta valanda“, galėtų pasakyti, kad čia net dviejų sąvokų 
nesama, kadangi čia nematyti gramatikos pamato arba to, 
ką mūsų kalbininkai vadina veiksniu. Žodis „dabar“ yra 
prieveiksmis, kuris šiame sakinyje eina laiko aplinkybe. Po- 
sakis „septinta valanda“ yra tarinys; žodis „yra“ yra jun- 
gis. Jei pasakytume posakį „septinta valanda“ pamatu, gau- 
tume visai naują sakinį „Septinta valanda yra“, [kuris] 
reikštų, kad mūsų dienos laiko suskirstyme yra septynios 
valandos. Taigi pasirodo, kad kalbamas čia sakinys grama- 
tikos atžvilgiu yra vadinamasis beasmenis sakinys. Iš čion 


366 


galėtų kam pirštis išvada, kad beasmenis sakinys teturi vie- 
ną tik sąvoką ir todėl toks sakinys irgi negali reikšti spręs- 
mo. Faktinai pasirodo, kad yra daug sakinių, kurie tik ne- 
tobulai išreiškia spręsmą žodžiais, ir prie tokių kaip tik 
priklauso sprendžiamieji beasmeniai sakiniai. Jei ieškosi- 
me logikos atžvilgiu dviejų sąvokų, kurių sprendžiamasis 
jungimas yra išreiškiamas beasmeniu sakiniu „Dabar yra 
septinta valanda“, tai vis dėlto jų galime rasti. Prieveiks- 
mis, einąs sakinyje laiko aplinkybe, logikos atžvilgiu yra 
sąvoka, apie kurią sprendžiama ir kuri galėtų būti pilniau 
išreikšta posakiu „Dabartinis metas“. Tarinys „septinta va- 
landa“ yra sąvoka, kuria yra apsprendžiamas „dabartinis 
metas“. Teigiamasis jungis „yra“ išreiškia proto pritarimą 
šitų dviejų sąvokų jungimui. Ir lengva pastebėti, kad nuo 
šito pritarimo pareina tai, kad šitas sakinys išreiškia spręs- 
mą. Kitaip tariant, spręsmo esmę sudaro jo forma arba ly- 
tis. Paklausę, „Kuri valanda yra dabartinis metas?“, turime 
dvi pilnai išreikštas sąvokas, kurios galėtų eiti pamatu ir 
tariniu spręsme ir todėl galėtų sudaryti jo medžiagą; vis dėl- 
to spręsmo neturime, kadangi šitame pasakyme nesireiš- 
kia mūsų proto pritariamasis jungimas ar skyrimas dviejų 
sąvokų. Teigiamasis atsakymas su pritariamuoju įsitikini- 
mu to, kas taria: „Dabartinis metas yra septinta valanda“, 
turi jau savyje ne tik spręsmo medžiagą, t. y. dvi sąvokas, 
einančias pamatu ir tariniu, bet ir spręsmo lytį, t. y. proto 
pritarimą dviejų sąvokų jungimui. 

Šalia klausiamųjų sakinių neturės irgi savyje spręsmo ir 
sakinys, kuriuo išreiškiamas yra koks nors įsakymas. Pa- 
vyzdžiui, sakome kam iš savo draugų: „Atsakyk man į klau- 
simą apie laiką“. Šitokiu sakiniu reiškiasi, aiškus dalykas, 
mūsų noras gauti atsakymą ir sužinoti apie laiką; bet šituo 
sakiniu mes neišreiškiame mūsų proto pritarimo tariamų 
sąvokų jungimui arba skyrimui. Kas kita, jei kam pasaky- 
tume: „Tu, brolau, privalai man atsakyti į klausimą apie 


367 


laiką“. Čia jau yra mūsų proto skelbiama tam tikra prievolė 
asmeniui, ir čia iš tikro įvyksta mūsų proto pritarimas tei- 
giamajam dviejų sąvokų jungimui. Jei norėtume iškelti aikš- 
tėn tipiškas spręsmo dalis, turėtume pasakyti: „Tu, brolau, 
esi asmuo, privaląs man atsakyti į klausimą apie laiką“ .„Tu, 
brolau“ yra spręsmo pamatas, „esi“ — jungis, „asmuo, pri- 
valąs man atsakyti į klausimą apie laiką“ - tarinys. Sakinio, 
bet ne spręsmo dalys būtų nagrinėjamos kitokiu būdu. 

Jei dabar panorėsime nustatyti taisyklę, pagal kurią ga- 
lėtume skirti sprendžiamuosius sakinius nuo nesprendžia- 
mųjų, tai turėsime pastebėti, kad sprendžiamieji yra sakiniai, 
kurie gali reikšti tiesą arba netiesą, tuo tarpu nesprendžiamieji 
sakiniai nereiškia nei tiesos, nei netiesos. Ir iš tikro paklausime 
„Kuri dabar valanda?“ negali būti nei tiesos, nei netiesos, 
nes protas čia nieko nesprendžia. Atsakyme „Dabar sep- 
tinta valanda“ gali būti netiesos apsireiškimo ar net sąmo- 
ningo melo. Panašiai nėra nei tiesos, nei melo įsakyme „At- 
sakyk man į klausimą apie laiką“. Kas kita, jei skelbiame 
prievolę pasakymu: „Tu, brolau, privalai man atsakyti į 
klausimą apie laiką“; šitame teigime gali būti tiesos arba 
netiesos. 

Nurodoma ištisa eilė sakinių, kurie nereiškia spręsmų, 
būtent, tai yra: klausiamieji, kuriais reikalaujamas atsakymas; 
įsakomieji, kuriais reikalaujami įvairūs veiksmai iš palenktųjų as- 
menų; prašomieji, kuriais norima ko nors pasiekti iš lygių arba 
aukštesnių asmenų. Prie šitų pagrindinių nesprendžiamųjų 
sakinių gali būti suvesti ir kiti sakiniai, tarsi turį savotiškos 
prasmės, būtent: draudžiamieji, guodžiamieji ir skatinamieji ir 
t. t. Savaime suprantama, kad juo mažiau gali reikšti spręs- 
mus posakiai, kurie nesudaro net pilnų sakinių. 

Iki šiolei paaiškėjo du dalyku, būtent: pirma, kad spren- 
dimas yra veiksmas, kuriuo protas jungia dvi sąvokas, teig- 
damas jųdviejų atitikimą, arba skiria dvi sąvokas, neigda- 
mas jųdviejų atitikimą vienos antrai, ir antra, kad sprendimo 


368 


išdava arba spręsmas išreiškiamas arba skelbiamas spren- 
džiamuoju sakiniu, kuriame gali būti tiesos arba netiesos. 
Einant nuosekliai toliau, gali kilti du atitinkamu klausimu, 
būtent, pirma, kuo remiasi sprendimas apie dviejų sąvokų 
atitikimą arba neatitikimą vienos antrai, ir, antra, kokio są- 
ryšio yra tarp sprendimo ir tiesos. Į pirmą klausimą turėsi- 
me atsakyti, kad sprendimas remiasi objektyviai pažintu 
materialiniu dviejų sąvokų tolygumų; į antrą klausimą at- 
sakysime, kad vien sprendime tėra tiesos arba klaidos. Ką 
tai iš tikro reiškia, tenka man kiek smulkiau paaiškinti. 

Čia dera mums visų pirma prisiminti, kad dvi palygina- 
mos talpos atžvilgiu sąvokos esti tolygios arba įvairios. Są- 
vokų tolygumas esti formalinis arba materialinis. Kai dvi 
sąvokos turi tą pačią talpą, tik suvokiamą įvairiais atžvil- 
giais, turime formaliai tolygias sąvokas. Taip „žmogus“ ir 
„protingas gyvulys“ arba „būtybė, turinti kūną ir protingą 
sielą“, yra trys formaliai tolygios sąvokos, nes jų visų talpa 
yra ta pati, nors ir išreiškiama įvairiais būdais. Materialiai 
tolygios yra sąvokos, kurios yra taikomos vienam materia- 
liniam objektui. Pavyzdžiui, „žmogus“ ir „būtybė“ yra dvi 
materialiai tolygios sąvokos, kiek jos yra taikomos vienam 
materialiniam objektui, kuriuo šituo atveju yra gyvas arba 
realus žmogus. Jei paimsime dvi sąvokas „žmogus“ ir „to- 
bula esybė“, tai turėsime pasakyti, kad šitiedvi sąvoki yra 
jau materialiai įvairios sąvokos, nes jiedvi negali būti tai- 
komi vienam materialiniam objektui, būtent, apie jokį rea- 
lų žmogų negalime pasakyti, kad jis esąs tobula esybė. 

Ir štai pasirodo, kad teigiamasis sprendimas yra ne kas 
kita, kaip bent materialinio dviejų sąvokų tolygumo kon- 
statavimas; ogi neigiamasis sprendimas - dviejų sąvokų 
įvairumo konstatavimas. Ir reikia čia pat pažymėti, kad tei- 
giamajam sprendimui pakanka konstatuoti materialinis 
" dviejų sąvokų tolygumas, ogi neigiamajam sprendimui pa- 
kanka konstatuoti formalinis sąvokų įvairumas. Pavyzdžiui, 


369 


turime spręsmą: „Žmogus yra protingas“; čia yra jungia- 
mos teigime dvi sąvokos: „žmogus“ ir „protingas“, kadan- 
gi jiedvi gali būti taikomos sykiu vienam materialiniam ob- 
jektui arba, kitaip tariant, kadangi šitiedvi sąvokos yra 
materialiai tolygios sąvokos, taikomos vienam materiali- 
niam objektui. Bet jei šitiedvi sąvoki atitrauksime nuo kon- 
kretinio materialinio objekto, tai negalėsime jųdviejų jung- 
ti teigimų; būtent, negalėsime pasakyti, kad „žmogybė yra 
protingumas“. Kad galėtume dvi sąvokas sujungti teigimu 
be sąryšio su materialinių objektu, reikia, kad šitiedvi są- 
voki būtų formaliai tolygios. Taip galėtume pasakyti, kad 
„Žmogiškumas yra protingas juslingumas“, nes „žmogybė“ 
ir „protingas juslingumas“ yra dvi formaliai tolygios sąvo- 
kos. 

Kai neigiamieji sprendimai konstatuoja dviejų sąvokų 
įvairumą, pakanka, kaip sakyta, konstatuoti formalinis dvie- 
jų sąvokų įvairumas. Pavyzdžiui, galime pasakyti: „Žmo- 
gybė nėra protingumas“. „Žmogybė“ ir „protingumas“ yra 
dvi formaliai netolygios sąvokos ir to pakanka, kad galėtu- 
me neigti be sąryšio su materialinių objektu jųdviejų for- 
malinį tolygumą, nors sąryšy su materialiniu objektu „Žmo- 
gybė“ ir „protingumas“ yra materialiai tolygios sąvokos, 
kurios gali būti jungiamos spręsme „Žmogus yra protin- 
gas“. Paprastai neigiamieji sprendimai konstatuoja mate- 
rialinį dviejų sąvokų įvairumą, arba tai, kad šitiedvi sąvo- 
kos negali būti sykiu taikomos vienam materialiniam 
objektui. Pavyzdžiui, teigiant, kad „žmogus nėra tobula esy- 
bė“, vien konstatuojama, kad tas pats objektas negali būti 
sykiu žmogus ir tobula esybė. 

Iš to, kas pasakyta, galime padaryti išvadą, kad sprendi- 
mas yra veiksmas, kuriuo protas pripažįsta dviejų sąvokų toly- 
gumą arba įvairumą ir, tuo remiantis, pirmuoju atveju teigimu 
jiedvi jungia, antruoju atveju neigimu jiedvi skiria. Šitoje pil- 
nesnėje sprendimo aptartyje ne tik yra nurodoma, kas yra 


370 


jo esmė, bet dargi paaiškinama, kuo remiasi sprendžiąs žmo- 
gaus protas, t. y. jungiąs sąvokas teigimu ir skiriąs sąvokas 
neigimu. Šitam sąvokų jungimui arba skyrimui, kaip matė- 
me, pagrindu tarnauja pažintas sąvokų tolygumas arba įvai- 
rumas. 

Eidami prie atsakymo į antrą klausimą, būtent, kokio yra 
santykio tarp sprendimo ir tiesos, turime visų pirma prisi- 
minti, kad tiesa yra atitikimo santykis tarp mūsų minties ir 
tikrovės. Kitaip tariant, tiesos yra vien pažinime, kurio tu- 
rinys atsako objektyviam dalykų stoviui. Atitinkamai klai- 
da yra neatitikimo santykis tarp mūsų minties ir tikrovės. 
Taigi klaidos bus mūsų pažinime, kurio turinys neatsako 
objektyviam dalyko stoviui. Nesunku pastebėti, kad pir- 
mykščia savo prasme pamatas atstovauja realų daiktą, esantį 
tikrovėje, ogi tarinys — pažinimą apie jįjį. Jei, pavyzdžiui, 
sakome: „Suolas yra padarytas iš medžio“; „Medis yra sva- 
rus“, tai abiem atvejais pamatas galutinoje sąskaitoje reiš- 
kia realų daiktą, pažįstamą mums iš tikrovės, t. y. realų suolą 
arba realų medį. Kai taikome suolui turinį „iš medžio“, o 
medžiui turinį „svarus“, tai šitokiame tariniavime pasireiš- 
kia mūsų pažinimas apie daiktus. Ir iš tikro jungiant dvi 
sąvokas yra skelbiama, kad tarinio žymė glūdi daikte, pa- 
reiškiamame pamatu; ogi skiriant dvi sąvokas yra skelbia- 
ma, kad tarinio žymės nėra daikte, pareiškiamame pama- 
tu. Žodžiu tariant, sprendimu protas jungia arba skiria tai, 
kas yra sujungta arba atskirta tikrovėje. Sprendimas tad iš- 
reiškia mūsų pažinimą apie tikrovę. Kai šitas išreiškiamas 
sprendimu pažinimas atsako tikrovei, turime tiesą, kai, at- 
virkščiai, šitas išreiškiamas sprendimu pažinimas neatsa- 
ko tikrovei, turime netiesą arba klaidą. 

Taigi sprendimui yra prigimta skelbti apie tikrovę tiesą 
arba netiesą. Tuo sprendimas ypatingai skiriasi nuo sąvo- 
kos, kurioje negali būti nei tiesos, nei klaidos. Jei, pavyz- 
džiui, mūsų protas suvokia protines lytis, kurios reiškiasi, 


371 


pavyzdžiui, žodžiais „šmėkla“, „kentauras“, „vaiduoklis“, 
„aukso kalnas“, tai šitos protinės lytys arba sąvokos, būda- 
mos vien medžiaga sprendimams, negali būti laikomos nei 
tiesa, nei netiesa. Šitos sąvokos tėra vien protinės lytys, ku- 
rios, kaipo tokios, realiai glūdi mūsų prote, ir tiek. Kas kita, 
jei imsime naudotis šitomis lytimis sprendimams ir pasa- 
kysime: „Šmėkla nėra reali būtybė“; „Kentauras yra mito- 
logijos padaras“; „Vaiduoklis yra žmonių prasimanymas“; 
„Aukso kalnų geografija nepažįsta“. Šitie spręsmai, mūsų 
supratimu, skelbs jau tiesą. Jei kas teigtų priešingus daly- 
kus, pasakytume, kad tokio žmogaus klystama. 

Atsižvelgus dar į tai, kad kiekvienas protavimas veda 
prie išvados, kuri reiškiasi sprendimu, galima matyti, kad 
sprendimas užima ne tik vidurinę vietą tarp sąvokos ir pro- 
tavimo, bet ir centrinę vietą visame žmogaus mąstyme; ir 
tai savaime suprantama, pastebėjus, kad sprendimas ir tik 
sprendimas yra tiesos ir klaidos reiškėjas. | 

Norėčiau dar iškelti aikštėn reikšmę, kurios turi spręs- 
me pamato ir tarinio jungimas. Buvo sakyta, kad sprendi- 
mu protas konstatuoja dviejų sąvokų tolygumą arba įvai- 
rumą. Esant formaliniam dviejų sąvokų tolygumui, šitiedvi 
sąvoki turi vienodą talpą ir tįsą, bet dažniausiai pakanka 
materialinio dviejų sąvokų tolygumo arba įvairumo, kad 
galėtume jiedvi jungti teigimu pirmuoju atveju ir skirti nei- 
gimu antruoju atveju. Jei, pavyzdžiui, sakome, kad lenta 
yra juoda, tai, jungdami teigimu dvi sąvokas „lenta“ ir „juo- 
da“, visai nesakome, kad šitiedvi sąvokos turi vienodą tal- 
pą ir tįsą. Materialinis tolygumas tereikalauja vien, kad dvi 
sąvokos galėtų būti sykiu taikomos vienam materialiniam 
objektui, kaip kad šiuo atsitikimu daroma su sąvokomis 
„lenta“ ir „juoda“: tas pats materialinis objektas sykiu yra 
ir lenta, ir juodas; bet visai čia nereikalaujama, kad kiekvie- 
na lenta būtų juoda ir kad visa, kas yra juoda, tebūtų vien 
lentos. Tokiu būdu, kai yra sprendimu konstatuojamas ma- 


372 : 


terialinis dviejų sąvokų tolygumas, tai dar nereiškia, kad 
šitiedvi sąvokos, t. y. pamatas ir tarinys, turi vienodą talpą 
ir tįsą. Kas čia iš tikro įvyksta, tai yra, iš vienos pusės, pamato 
palenkimas po tarinio tįsa, ir, iš antros pusės, tarinio žymės pri- 
skyrimas prie pamato talpos. Mūsų pavyzdyje kaip tik reiš- 
kiama, kad lentos sąvoka yra palenkiama po juodumo są- 
vokos tįsa, t. y. kad lenta įeina į tįsą, kurios turi juodi daiktai. 
* Išantros pusės, taikyti juodumo žymę pamatui reiškia teig- 
ti, kad šitos lentos sąvoka turi savo talpoje juodumo žymę. 

Paprastai dviejų sąvokų identifikavimą sprendimu iš- 
reiškia formulė S yra P, kas reiškia subjectum est praedica- 
tum. Ir štai šita identifikavimo formulė privalu suprasti ta 
prasme, kad identifikavimu, iš vienos pusės, pamatas S yra 
palenkiamas po tarinio P tįsa, ogi iš antros pusės, tarinio P 
žymė yra priskiriama prie pamato S talpos. Jei, pavyzdžiui, 
sakoma: „Šitas žmogus yra išmintingas“, tai tokiu pasaky- 
mu konstatuojama, kad „šito žmogaus“ sąvoka palenkta po 
„Ašmintingos būtybės“ sąvokos tisa ir, antra vertus, kad iš- 
mintingumo žymė glūdi adekvatinės „šito žmogaus“ sąvo- 
kos talpoje. Tokiu būdu dviejų sąvokų identifikavimas turi 
tarsi du atžvilgiu, kuriuodu lotyniškai yra pažymimu ter- 
minais subsumptio ir praedicatio. Subsumptio reiškia „ėmimas 
po kuo kitu“ ir yra taikomas pamatui, kuris yra palenkiamas arba 
imamas po tarinio tįsa. Praedicatio yra „žymės tarymas“ , turint 
galvoje pamato talpą. Taigi dviejų sąvokų identifikavimas reiš- 
kiasi vienos sąvokos atžvilgiu tuo, kas yra vadinama sub- 
sumptio, o antros sąvokos atžvilgiu tuo, kas yra vadinama 
praedicatio. Faktinai yra tai vienų vienas sprendimo aktas, 
kurio esmę sudaro proto pritarimas dviejų sąvokų jungi- 
mui teigimu arba dviejų sąvokų skyrimui neigimu. Šitas 
proto pritarimas, kuris lotyniškai yra vadinamas assensu ir 
kuriame glūdi sprendimo esmė, pats per save yra vienin- 
gas proto veiksmas, nors sprendimo medžiaga, t. y. dvi są- 
vokos, nėra vienas tik dalykas. Iš to, kas pasakyta apie dviejų 


373 


sąvokų identifikavimo prasmę sprendime, aiškėja, kokios 
prasmės turi spręsmo jungis, paprastai išreiškiamas veiks- 
mažodžio „būti“ lytimis. 

Matėme, kad sprendimu yra jungiamos dvi tolygios są- 
vokos arba skiriamos dvi įvairios sąvokos. Sąvokų tolygu- 
mas ir įvairumas paprastai esti sprendimuose vien mate- 
rialinis, t. y. sąvokos yra laikomos tolygios arba įvairios 
pagal tai, ar jos gali, ar negali būti taikomos vienam mate- 
rialiniam objektui. Pavyzdžiui, „Žmogus“ ir „gyvis“ yra ma- 
terialiai tolygios sąvokos, ir todėl jos yra jungiamos spręs- 
me „Žmogus yra gyvis“, ogi „žmogus“ ir „akmuo“ yra 
materialiai įvairios sąvokos ir todėl yra skiriamos spręsme 
„Žmogus nėra akmuo“. Materialinis dviejų sąvokų tolygu- 
mas nereiškia, kad tarp jųdviejų galima parašyti lygybės 
ženklas; negalima juk pasakyti, kad „Žmogus yra tas pats, 
ką ir gyvis“, todėl veiksmažodis „yra“ nereiškia tapatybės; 
jis teturi vien jungiamosios reikšmės, būdamas pavartotas 
sakinyje. Sakinyje jungia pamatą su tariniu ne tik žodis 
„yra“, bet ir žodis „nėra“, pavyzdžiui, sakinyje „Žmogus 
nėra akmuo“ veiksmažodis „nėra“ ne skiria du žodžius 
„Žmogus“ ir „akmuo“, bet juodu jungia į vieną sakinį, nors 
spręsmo atžvilgiu jis skiria dvi sąvokas. Ir štai sakinio atžvil- 
giu jungis, kuriuo yra paprastai įvairios veiksmažodžio „būti“ 
lytys, teturi vien jungiamosios prasmės. 

Jei imsime jungį spręsmo atžvilgiu, tai pamatysime visų 
pirma, kad jungis yra teigiąs arba neigiąs veiksmažodis. Juo 
pasireiškia teigiamasis sprendimas apie sąvokų tolygumą 
arba neigiamasis sprendimas apie sąvokų įvairumą. Vadi- 
nasi, spręsmo atžvilgiu jungis turi sprendžiamosios prasmės. Ši- 
ta prasme jungis išreiškia mūsų proto pritarimą dviejų są- 
vokų jungimui teigimu arba jųdviejų skyrimui neigimu. 
Taigi sakiniuose „Žmogus yra gyvis“ ir „Žmogus nėra ak- 
muo“ jungiai „yra“ ir „nėra“ ne tik jungia dvejetą žodžių į 
vieną sakinį, bet ir išreiškia sprendžiamąjį mūsų proto nu- 


374 


sistatymą į sustatomas čia sąvokas. Pirmuoju atžvilgiu jie 
turi jungiamosios, antruoju - sprendžiamosios prasmės. 

Pagaliau jungis turi dargi esamosios prasmės. Esamoji 
jungio prasmė geriausiai apsireiškia vadinamuosiuose bui- 
ties sakiniuose. Jei, pavyzdžiui, sakome „Dievas yra“, tai 
sakinio atžvilgiu tarinys „yra“ teigia pamato buvimą ir to- 
dėl pats sakinys yra vadinamas būties sakinys (Existential- 
satz). Spręsmo atžvilgiu veiksmažodyje „yra“ yra sutapę 
krūvon jungis ir tarinys. Pilnai spręsmas reiktų išreikšti sa- 
kiniu: „Dievas yra esąs“, kas yra lygu pasakymui „Dievas 
yra esybė“. Dabar jau šiuose išvystytuose sakiniuose veiks- 
mažodis „yra“ turi jungiamosios prasmės; spręsmo atžvil- 
giu jungis „yra“ turi juose sprendžiamosios prasmės, nes 
teigia materialinį tolygumą sąvokų „Dievas“ ir „esybė“. Bet 
kadangi šitie sakiniai žodžiu „yra“, be to, teigia dargi realų 
Dievo buvimą, tai jungis „yra“ turi čia dargi esamosios pras- 
mės. 

Nereikia manyti, kad jungis „yra“ turi esamosios pras- 
mės vien buities sakiniuose. Principialiai jungis turi esa- 
mosios prasmės visuose sakiniuose; tik ne sakinio ir ne 
spręsmo, bet tikrovės atžvilgiu. Sprendimu, kaip jau žino- 
me, reiškiasi tiesa arba klaida, t. y. atitikimo arba neatitiki- 
mo santykis tarp mūsų minties ir tikrovės. Spręsme pama- 
tas atstovauja tikrovę, ogi tarinys - mūsų pažinimą apie jąją. 
Kitaip tariant, pamatas yra sąvoka daiktas, ogi tarinys - są- 
voka žymė, kurią tariame apie sąvoką daiktą. Mes jungia- 
me teigimu šitiedvi sąvokas, kadangi tikrovėje daiktas yra 
sujungtas su kalbama žyme; arba mes skiriame šitiedvi są- 
vokas, kadangi atitinką tikrovėje daiktas ir žymė nėra su- 
jungti. Sakydami „Žmogus yra gyvis“ teigiame, kad tikro- 
vėje žmogui priklauso gyvybės žymė. Ogi sakydami 
„Žmogus nėra akmuo“ neigiame, kad tikrovėje žmogus tu- 
ri akmens pobūdžio. Kitaip tariant, jungis „yra“ nustato sa- 
kinyje ir spręsme tokį santykį tarp pamato ir tarinio, kurio 


375 


yra tikrovėje ir kuris atitinka buvimą tikrovėje. Todėl kai 
yra sakoma, kad jungis turi esamosios prasmės, tai šis pa- 
sakymas reiškia, kad sprendžiamasis dalykas yra tikrovėje 
su tam tikra žyme. 

Pridursiu čia pat, kad tikrovės sąvoka privalo būti čia 
suprasta labai plačiai, nes ji čia reiškia tiek faktiną, tiek ga- 
limą, tiek realią, tiek idealią tikrovę. Todėl jungis visuomet 
teigia arba neigia, kad faktinoje arba galimoje, realioje arba 
idealioje tikrovėje pareiškiamas pamatas sujungtas su kal- 
bamu tariniu. Taigi tikrovės atžvilgiu jungis visuomet turi esa- 
mosios prasmės. : 

Čia gali kam pasirodyti, kad daugelyje sakinių, kur jun- 
gis nėra išreikštas, šitos esamosios prasmės neturi ir pats 
sakinys; pavyzdžiu imkime kad ir sakinius: „Mokinys ra- 
šo, skaito, kalba“ ir t. t. Tuo tarpu šitiems sakiniams atsaką 
spręsmai pilnai turėtų būti išreikšti šitokiu būdu: „Moki- 
nys yra rašąs“, „Mokinys yra skaitąs“, „Mokinys yra kal- ` 
bąs“. Tai reiškia, kad kalbamas mokinys yra tikrovėje su 
tam tikrų veiksmų žymėmis - su rašymo, skaitymo, kalbė- 
jimo žymėmis. Todėl ir čia tikrovės atžvilgiu neišreikštas 
jungis „yra“ turi irgi esamosios prasmės. 

Lengva pastebėti, kad trejopa jungio prasmė atitinka tre- 
jopą tikrovės, minties ir žodžio tvarką, arba, kitaip tariant, 
ontologinę, loginę ir gramatinę tvarką. Esamoji jungio pras- 
mé atitinka ontologinę tvarką, sprendžiamoji — loginę ir jun- 
giamoji - gramatinę tvarką. Tai dera gerai įsidėmėti, norint 
suprasti tikrą sprendimo prasmę, kai juo yra jungiamos ar 
skiriamos sąvokos. 


Spręsmas 


Iki šiolei buvo kalbama apie sprendimo esmę arba jo pa- 
grindines savybes. Dabar tenka pereiti prie to antro skir- 
snio sprendimo moksle, kuris yra jau anksčiau mano pava- 


376 


dintas posakiu „sprendimo išdava“ arba „spręsmas“. 

Kai protas, sustatęs dvi sąvokas, išsprendžia teigimu jųd- 
viejų atitikimą vienos antrai arba neigimu skelbia jųdviejų 
neatitikimą, šitokio sprendimo išdavoje gaunamas spręs- 
mas, arba, trumpai tariant: spręsmas yra ne kas kita, kaip spren- 
dimo išdava. Taigi čia, kaip ir kiekviename kitame atsitiki- 
me, galima skirti proto veiksmas nuo šito veiksmo pasiektos 
išdavos arba galutinojo stovio. Panašaus skirtumo yra tarp 
sąvokų: „veikimas“ ir „veiksmas“, „vykimas“ ir „vyksmas“, 
„šaukimas“ ir „šauksmas“. Palyginant su „veikimu“, „vy- 
kimu“, „šaukimu“, „veiksmas“, „vyksmas“, „šauksmas“ 
reiškia užbaigtą objektyvuotą išdavą. Turiu dar pridėti, kad 
„Veikimas“, „vykimas“, „šaukimas“ turi daugiau bendros 
prasmės, tuo tarpu „veiksmas“, „vyksmas“, „šauksmas“ turi 
labiau atskirų atsitikimų prasmę. Panašiai ir spręsmai turi 
reikšti užbaigtas ir objektyvuotas atskirų sprendimo veiks- 
mų išdavas. Kitos kalbos nedaro skirtumo tarp sprendimo 
ir spręsmo. Kaip jau minėta, sąryšy su sprendimo klausi- 
mu lotynų kalboje vartojama trys žodžiai: iudicium, enun- 
tiatio ir propositio. Iudicium reiškia mūsų sprendimą, enun- 
. Hatio - sprendimo skelbimą žodžiais, propositio - sakinį. 
Kadangi sprendimo skelbimas žodžiais beveik yra ne kas 
kita, kaip sakinys, tai paprastai enuntiatio ir propositio yra 
vartojama tolygia prasme taip, kad faktinai prieš iudicium 
testatoma vien propositio. Reiškia, prieš sprendimo aktą sta- 
toma tiesiog šito akto žodinė išraiška. Tuo tarpu tarp spren- 
dimo akto ir sprendimo išraiškos žodžiais stovi dargi spren- 
dimo išdava, arba spręsmas. Sprendimo aktas yra ne kas 
kita, kaip proto pripažinimas arba nepripažinimas dviejų 
sąvokų tolygumo. Kaip sakyta, šitas proto pripažinimas arba 
nepripažinimas, sudarąs sprendimo esmę, yra vientisas pro- 
to veiksmas. Tiesa, šitas proto veiksmas yra taikomas tam 
tikrai medžiagai, kurią sudaro dvi sustatomos sąvokos; tie- 
sa, sprendimo aktas suteikia šitai medžiagai lytį, jungdamas 


377 


ar skirdamas sustatomas sąvokas; tiesa, šitas jungimas ar- 
ba skyrimas reiškiasi jungiu, bet vis dėlto pats proto veiks- 
mas yra nesudėtingas arba vientisas dalykas, kuriame ne- 
galima skirti nei medžiagos, nei lyties, nei jungio. Tai, kas 
iš tikro turi ir medžiagą, ir lytį, ir jungį, yra sprendimo iš- 
dava, arba spręsmas. Spręsmas yra jau sudėtingas dalykas: 
jame yra jau medžiaga, lytis ir jungis, ir dargi yra išdava 
proto veiksmo, kuriuo per jungį yra nustatomas santykis 
tarp medžiagos pradų, arba pamato ir tarinio, ir kuris ir yra 
vadinamas sprendimu. 

Logiškas skyrimas visų šitų sąvokų turi praktiškos reikš- 
mės, kuri iškyla aikštėn, kai tenka skirstyti spręsmai įvai- 
riomis rūšimis. Ten, kur nėra kalboje spręsmo sąvokos, skirs- 
tomi arba sprendimai, arba sakiniai. Tuo tarpu sprendimo, 
kaipo gryno protinio veiksmo, analizavimas ir todėl skirs- 
tymas sudaro psichologijos arba gnoseologijos dalyką, ka- 
dangi pirmoji tyrinėja realų sprendimo vyksmą žmogaus 
psichikoje, o antroji nagrinėja šito vyksmo atitikimą tikro- 
vei. Iš kitos pusės, sakinių suskirstymą nagrinėja gramati- 
kos mokslas, ir net reikia pasakyti, kad gramatika žymia 
dalimi orientuojasi pagal loginę sakinių prasmę, t. y. pagal 
spręsmus. Aišku, kad logikai dera užsiimti ne psichologi- 
jos, gnoseologijos arba gramatikos dalykais, bet tuo, kas su- 
daro formalinio jos objekto klausimus. Logikai todėl tiesio- 
giniu būdu rūpi visų pirma ne realus sprendimo vyksmas 
ir ne sakinių ypatybės, bet sprendimo išdavos, arba spręs- 
mai, kaipo mąstymo medžiaga, suimta į tam tikras logines 
lytis. Todėl irgi logikoje dera kalbėti apie spręsmų suskirs- 
tymą, bet ne apie sprendimų arba sakinių suskirstymą. Ka- 
dangi kitos tautos neturi „spręsmo“ žodžio, tai vieni iš lo- 
gikų skirsto sprendimus, kiti sakinius. „Pagrindinis 
skirtumas tarp proto veiksmo jugement ir jo pagaminto lo- 
ginio padaro (sakinio arba enunciacijos, proposition ou ėnon- 
ciation), — sako Maritainas, - yra susidrumstęs pas daugelį 


378 


iš naujųjų logikų, ypač turint įtakos Kantui, kuris vadina 
sprendimus bendriniais, daliniais, vienatiniais, sintetiniais, 
analitiniais ir t. t., tuo tarpu bendriniais, daliniais, vienati- 
niais, sintetiniais, analitiniais ir t. t. privalo būti vadinami 
sakiniai. Kai kurie iš naujųjų logikų, pavyzdžiui, Meinon- 
gas, supranta reikalą grįžti prie šito pastarojo nusistatymo“ 
(Logigue, p. 108). Faktinai negalima sutikti ne tik su Kantu, 
bet ir su pačiu Maritainu. Maritainas prieš sprendimo aktą 
stato jo pagamintą protinį padarą ir šitą padarą vadina sa- 
kiniu (proposition ou énonciation). Tuo tarpu sprendimu pa- 
gamintas loginis padaras yra ne sakinys, bet, mūsų žodžiu 
tariant, spręsmas. Sakinys yra jau spręsmo išraiška žodžiais, 
ir kaipo spręsmo išraiška yra ne logikos, bet, mūsų fiziolo- 
ginio kalbos aparato pagaminta išdava. Tiesa, tai nereiškia, 
kad sakinys neturi nieko bendro su logika, bet skirstyti sa- 
kiniai - reiškia skirstyti ženklai, kuriais yra išreikšti spręs- 
mai. Žinoma, skirstant spręsmus privalu skaitytis su tomis 
ypatybėmis, kuriomis pasižymi jų išraiškos, nes tai charak- 
terizuoja irgi ir pačius spręsmus. 

Eidamas dabar prie spręsmų suskirstymo, turiu visų pir- 
ma įspėti, kad šitas skirstymas yra daromas įvairių įvairiau- 
siais atžvilgiais, t. y. šitam suskirstymui yra imami kuo įvai- 
riausi pagrindai. Tarp šitokių pagrindų randame ištisą eilę 
sąvokų, kaip antai: vientisumas bei sudėtingumas, kompli- 
kuotumas, medžiaga, lytis ir jungis, kokybė ir kiekybė, san- 
tykis tarp S ir P, modalumas, spręsmų santykiavimas tarp 
savęs ir t. t. Nėra lengva įnešti griežtai išlaikytos tvarkos į 
šitų suskirstymų gausą arba suderinti jie tvarkomoje są- 
rangoje. Tvarka, kurios man teks prisilaikyti, bus tokia: iš 
pradžios. turėsiu aiškinti skirstomojo pagrindo supratimą, 
paskui teiksiu patį suskirstymą, pagaliau nagrinėsiu suskirs- 
tymo narių arba atskirų spręsmo rūšių ypatybes. Baigdamas 
visai spręsmų suskirstymo klausimą, stengsiuos sutraukti į 
vieną bendrą schemą šitą sudėtingą suskirstymo darbą. 


379 


Tarp spręsmo suskirstymų yra tokių, kurie yra bendri 
ištisai kitų suskirstymų eilei. Nuo šitų bendrų suskirstymų 
ir tenka man pradėti. Tokiais suskirstymais ir yra tie, kurie 
turi savo pagrindu: 1) spręsmo kokybę, 2) spręsmo kiekybę 
ir 3) spręsmo kokybę bei kiekybę sykiu imamas. Visų pir- 
ma reikia suprasti, ką reiškia spręsmo kokybė ir kiekybė. 
Kokybė apskritai yra savybė, kuri ypatingai charakterizuo- 
ja lytį; kiekybė yra, priešingai, savybė, kuri ypatingai cha- 
rakterizuoja medžiagą. Taigi spręsmo kokybė charakteri- 
zuoja jo lytį, spręsmo kiekybė -jo medžiagą. Spręsmo lytis, 
kaip žinome, reiškiasi jungiu. Ogi spręsmo medžiagą su- 
daro pamatas ir tarinys. Spręsmo kokybė charakterizuoja 
spręsmo jungį, ogi kiekybė - vieną iš medžiagos sąvokų, 
paprastai - pamatą. 

Ir štai kokybės atžvilgiu arba atžvilgiu į spręsmo lytį, 
besireiškiančią jungiu, spręsmai esti teigiamieji ir neigia- 
mieji. Teigiamasis yra spręsmas, kurio jungis jungia dvi sąvo- 
kas, t. y. pamatą ir tarinį. Neigiamasis yra spręsmas, kurio jun- 
gis skiria dvi sąvokas, t. y. pamatą ir tarinį. Pasakyme 
„Jungis skiria dvi sąvokas“ dažnas gali matyti prieštara- 
vimus, tačiau, kad paradoksas išsispręstų sėkmingai, tu- 
riu priminti, kas jau buvo sakyta apie jungio įvairias pras- 
mes. Jungis turi tikrai jungiamosios prasmės vien sakiny 
ir pagal šitą gramatinę savo ypatybę jis yra pavadintas. 
Ogi spręsmo atžvilgiu jungis turi sprendžiamosios pras- 
mės, kuri gali būti teigiama arba neigiama sprendimo at- 
žvilgiu. Kai yra sakoma „Jungis skiria dvi sąvokas“, jun- 
gis yra imamas sprendžiamąja prasme su neigiamąja 
išdava, nors pats žodis tebelieka sudarytas pagal gramati- 
nę savo prasmę. 

Reikia gerai įsidėmėti, kad spręsmo kokybė tepareina 
vien nuo jungio lyties, bet ne nuo to, kokiomis sąvokomis 
yra pamatas ir tarinys: teigiamomis ar neigiamomis. Spręs- 
mai: „Žmogus yra ne augalas“, „Ne žmogus yra čia reika- 


380 


lingas” yra teigiamieji spręsmai, nes pirmajame tarinys, o 
antrajame — pamatas yra neigiamosios sąvokos. Kad taip 
privalu suprasti teigiamieji ir neigiamieji spręsmai, gali pa- 
aiškėti kad ir iš spręsmo „Ne žmogus yra čia reikalingas“ 
nagrinėjimo. Jei šitą spręsmą palaikytume neigiamuoju, tai 
galėtume jį visai prilyginti ir todėl išreikšti neigiamuoju 
spręsmu: „Žmogus nėra čia reikalingas“. Tuo tarpu du 
spręsmu: „Ne žmogus yra čia reikalingas“, „Žmogus nėra 
čia reikalingas“ nėra du lygiu spręsmu.. Iš spręsmo „Ne žmo- 
gus yra čia reikalingas“ aiškiai matome, kad, pašalinus žmo- 
gaus reikalingumą, nepašaliname kažko kito reikalingumo. 
Tuo tarpu spręsmas „Žmogus nėra čia reikalingas“ pašali- 
na žmogaus reikalingumą, bet neteigia, kad yra čia kas ki- 
tas reikalingas; ogi tokio teigimo esama spręsme „Ne žmo- 
gus yra čia reikalingas“, ir todėl dera šitas spręsmas laikyti 
teigiamuoju. Tiesa, spręsmuose, kur pamatas ar tarinys yra 
neigiamosios sąvokos, jaučiamas neapribotas arba nenusta- 
tytas sprendimo būdas. Būtent, spręsme „Žmogus yra ne 
augalas“ neapribotas yra tarinys, ogi spręsme „Ne žmogus 
yra čia reikalingas“ neapribotas yra pamatas. 

Svarbu irgi gerai įsidėmėti, kad spręsmo kokybė nustato 
tarinio kiekybę. Prisiminkim visų pirma, kad sprendimas, 
iš vienos pusės, yra pamato palenkimas po tarinio tįsa, 
kas lotyniškai vadinama subsumptio, ogi iš antros pusės, 
yra tarinio žymės priskyrimas pamatui, kas lotyniškai va- 
dinama praedicatio. Pavyzdžiui, spręsmu „Medis yra au- 
galas“ medis, kaipo pamatas, palenkiamas po augalo, kai- 
po tarinio, tįsa, t. y. į augalo tįsą yra įvedama medžio 
sąvoka; antra vertus, augalo žymės yra priskiriamos prie 
medžio talpos, arba yra teigiama, kad visos augalo žymės 
glūdi medžio sąvokoje. Jei dabar paimsime tarinio kieky- 
bę talpos atžvilgiu, tai visų pirma turėsime konstatuoti, kad 
teigiamajame spręsme tarinys yra taikomas kiekviena skyrium ir 
visomis sykiu savo talpos žymėmis. Tai reiškia, pavyzdžiui, 


381 


spręsme „Medis yra augalas“, kad augalo žymės visos sy- 
kiu ir kiekviena skyrium įeina į medžio sąvokos talpą. Tį- 
sos atžvilgiu reikia pastebėti, kad teigiaimajame spręsme pa- 
prastai tarinys imamas ne su pilnutine savo tisa, bet su daline 
nustatytąja arba nenustatytąja supozicija, išskyrus atsitikimus, 
kur tarinys yra aptartimi arba vienatiniu terminu. Mūsų pa- 
vyzdyje „Medis yra augalas“ augalo sąvoka imama ne su 
visa savo tįsa, bet tik su daline supozicija, t. y. medžiai 
nesudaro pilnos augalo tįsos, bet jos tik dalį: reiškia, tik 
kai kurie augalai yra medžiai. Ogi vartojimas termino taip, 
kad jis atstotų tik sąvokos tįsos dalį, ir sudaro dalinės su- 
pozicijos esmę; kadangi galima nustatyti, kokie augalai yra 
medžiai, tai supozicija čia bus nustatytoji. Bet jei paimsi- 
me aptartį „Medis yra augalas su kamienu ir vainiku iš 
šakų“, tai sąvoka „augalas su kamienu ir vainiku iš šakų“ 
imama jau su pilna savo tįsa ir atitinkamas terminas var- 
tojamas su pilnutine supozicija „Visi augalai su kamienu 
ir vainiku iš šakų yra medžiai“. 

Trečia pastebėtina tezė yra ta, jog neigiamajame spręsme 
tarinys yra skiriamas nuo pamato su visa savo talpa, imama tel- 
kiamai, bet ne atskiromis savo žymėmis. Pavyzdžiui, spręsmas 
„Žmogus nėra akmuo“ skiria nuo žmogaus sąvokos visą 
akmens sąvokos talpą, paimtą telkiamai, t. y. paimtą tokiu 
žymių visetu, kuris sudaro akmens sąvokos turinį. Bet tai 
nereiškia, kad kai kurios akmens sąvokos žymės negali pri- 
tikti žmogui. Jei paimsime substancijos žymę, kuri glūdi 
akmens sąvokos talpoje, tai turėsime pasakyti, kad ji pri- 
tinka ir žmogui. 

Ketvirta pastaba skelbia, kad neigiamajame spręsme tari- 
nys imamas visuomet su visa savo tįsa. Mūsų pavyzdyje „Žmo- 
gus nėra akmuo“ akmens sąvoka yra imama su visa savo 
tisa, t. y. visi akmens, paimti visi sykiu ir kiekvienas sky- 
rium, nėra žmonės, arba, kitaip tariant, iš visų akmenų nė 
vienas nėra žmogus. Sakoma dar kitaip, kad neigiamajame 


382 


spręsme tarinio tisa yra išsemta*. Visa, kas pasakyta apie tari- 
nio kiekybę, galima sutraukti į šitokias trumpas formules: 
SyraP: S yra vienas kuris P: „Medis yra augalas“. 
S yra palenktas po P. 
S suima žymes, kurių turi P. 
S nėra P:  Snėra vienas kuris P: „Žmogus nėra akmuo“. 
S nėra palenktas po P. 
S nesuima į save žymių viseto, kurį telkia P. 
Taigi matome, kad spręsmo kokybė nustato jo tarinio kie- 
kybę, t. y. teigimas arba neigimas nustato tarinio kiekybę 
talpos ir tįsos atžvilgiu. Jei dabar tenka skirstyti spręsmai 
kiekybės atžvilgiu, tai, aiškus dalykas, nėra jau reikalo dai- 
rytis į tarinio kiekybę, kuri pareina nuo spręsmo kokybės, 
t. y. nuo teigiamosios arba neigiamosios jo prasmės; todėl 
dabar tedera imti dėmesin tik pamato kiekybę. Štai kodėl 
yra priimta laikyti, kad spręsmo kiekybė pareina nuo tįsos, ku- 
rios turi pamatas. Pamato tįsa yra, kaip žinome, atitinkamos 
sąvokos pritaikomumo laipsnis, matuojamas skaičiumi in- 
dividualinių dalykų, kuriems pritinka sąvokos talpa. Spręs- 
me pamato tįsa yra imama santyky su tariniu, kurio žymės 
gali pritikti mažesniam ar didesniam skaičiui individuali- 
nių dalykų, apimamų bendrinės pamato sąvokos. Spręsmo 
kiekybė yra tad ne kas kita, kaip pamato tįsa, nustatyta santykiu 
su tarinių. 
Kiekybės atžvilgiu spręsmai dažnai yra skirstomi į visuo- 
tinus, dalinius, vienatinius ir neapribotus. Visuotinasis yra 
spręsmas, kuriame tarinys yra taikomas visiems individams, 


* Spresmo kokybė nustato tarinio kiekybę 

1. Teigiamajame spręsme paprastai tarinys imamas ne su pilnutine 
savo tįsa, bet su daline supozicija, išskyrus atsitikimus, kur tarinys yra 
aptartimi arba vienatiniu terminu = tarinys nėra išsemtas = dalinis ter- 
minas. G 

2. Neigiamajame spręsme tarinys imamas visuomet su visa savo tįsa = 
tarinys yra išsemtas = visuotinas terminas. 


383 


įeinantiems į bendrinės pamato sąvokos tįsą. Pavyzdžiui, 
spręsme „Visi žmonės yra mirtingi“ mirtingumo žymė yra 
tariama apie visus individus, įeinančius į bendrinės žmo- 
gaus sąvokos tįsą. Užtat dalinis yra spręsmas, kuriame tarinys 
yra taikomas tik daliai individų, įeinančių į bendrinės pamato 
sąvokos tįsą. Pavyzdžiui, spręsme „Kai kurie žmonės yra lai- 
mingi“ laimingumo žymė yra tariama apie dalį individų, 
įeinančių į bendrinės žmogaus sąvokos tįsą. Vienatinis yra 
spręsmas, kur tarinys yra taikomas pamatui, kuriuo yra vie- 
natinė sąvoka. Pavyzdžiui, spręsme „Vien Dievažmogis te- 
buvo visai tobulas šiame pasaulyje“ tobulumo žymė yra ta- 
riama apie vienatinę Dievažmogio sąvoką. Toks spręsmas 
kaip „Šitas žmogus yra netobulas“ bus ne vienatinis, bet 
dalinis spręsmas, nes čia tarinys yra taikomas vienam indi- 
vidui, įeinančiam į bendrinės žmogaus sąvokos tįsą, ogi vie- 
nas individas bendrinės žmogaus sąvokos tįsoje sudaro vis- 
gi jos dalį. Taigi spręsmas, taikomas vienam individui, 
įeinančiam į bendrinės pamato sąvokos tįsą, taip ar šiaip 
apima vieną šitos tįsos dalį ir todėl gali būti laikomas dali- 
niu spręsmu. Iš kitos pusės, spręsmai: „Kai kurie žmonės 
yra laimingi“ ir „Šitas žmogus yra netobulas“ skiriasi tarp 
„savęs tuo, kad pirmajame iš jųdviejų pamato tįsos dalis nė- 
ra nustatyta, t. y. spręsme „Kai kurie žmonės yra laimingi“, 
tuo tarpu antrajame spręsme pamato tįsos dalis yra aiškiai 
nustatyta, t. y. spręsme „Šitas žmogus yra netobulas“. 
Nuo nenustatytų dalinių spręsmų reikia skirti neapri- 
botus spręsmus. Neapribotas yra spręsmas, kuriame tarinys yra 
taikomas pamatui be jokio aiškaus nurodymo apie šio kiekybę. Pa- 
vyzdžiui, turime spręsmus: „Žmonės yra neteisingi“, „Žmo- 
gus yra gyvulys“, „Žmogus yra egoistas“; šituose spręsmuo- 
se nėra aiškiai nurodyta, ar kalbama čia apie visus žmones, 
ar apie jų kurią grupę, ar net apie vieną kurį žmogų. Tikrai 
sakant, šitie spręsmai tėra neapriboti vien savo išraiškos at- 
žvilgiu, ogi tikrovėje atžvilgiu į tą asmenį, kuris sprendžia, 


384 


arba sprendžiamosios prasmės atžvilgiu, jie yra arba visuo- 
tini, arba daliniai, arba vienatiniai. 

Iš to, kas pasakyta, galima buvo pastebėti, kad spręsmų 
suskirstymas į visuotinus, dalinius, vienatinius ir neapri- 
botus pateikia suskirstymo narių, kurie ne tik nepašalina 
viens kitą, bet tam tikruose atsitikimuose persikerta savo 
turiniu. Yra neabejotina, kad visi šitie spręsmai yra charak- 
terizuojami pamato kiekybės atžvilgiu, tačiau tuojau išeina 
aikštėn antriniai suskirstymo pagrindai, kurie reikalauja 
įvesti naujos santvarkos tarp gautų suskirstymo narių. Vi- 
sų pirma neapriboti kiekybės atžvilgiu spręsmai yra imami 
antriniu atžvilgiu į tai, kiek spręsmo kiekybė apsireiškia 
spręsmo išraiškoje, arba sakinyje. Šituo atžvilgiu spręsmo 
kiekybė gali būti apribota arba neapribota; atitinkamai ir 
patys spręsmai bus apriboti ir neapriboti. Apribotas yra spres- 
mas, kuriam tarinys yra taikomas pamatui su aiškiu nurodymu 
apie šio pastarojo kiekybę. Visuotinas spręsmas „Visi žmonės 
yra mirtingi“, dalinis spręsmas „Kai kurie žmonės yra lai- 
mingi“ ir vienatinis spręsmas „Vien Dievažmogis tebuvo 
tobulas šiame pasaulyje“ yra apriboti kiekybės atžvilgiu 
spręsmai, kadangi pamatams „visi žmonės“, „kai kurie žmo- 
nės“ ir „vienas Dievažmogis“ nurodyta jų tįsos kiekybė. Tuo 
tarpu spręsme „Žmogus yra egoistas“ nėra nurodyta, ar kal- 
bama čia apie visus žmones, ar apie kai kuriuos žmones, 
arba net apie vieną kurį žmogų. Apie tai težino tikrai vien 
tasai, kas sprendžia, ogi kiti spėja iš kitų lydimųjų aplinky- 
bių. Tokiu būdu kiekybės atžvilgiu spręsmai privalu visų 
pirma skirstyti į apribotus ir neapribotus. Apribotieji spręs- 
mai galima toliau skirstyti į bendrinius ir vienatinius pagal 
tai, ar pamatu imama bendrinė, ar vienatinė sąvoka. Jei ta- 
rinys yra taikomas pamatui, kuris savo prasme apima dau- 
gelį dalykų, gauname bendrinį spręsmą. Jei tarinys yra tai- 
komas pamatui, kuriam teatitinka vienas tik dalykas, turime 
vienatinį spręsmą. Taigi bendrinis yra spręsmas, kur tarinys 


385 


yra taikomas pamatui, kuriuo yra bendrinis terminas, imamas su 
daline ar pilnutine supozicija. Bendriniais tad spręsmais bus 
taip pat spręsmai „Visi žmonės yra mirtingi“, kaip ir spręs- 
mas „Kai kurie žmonės yra laimingi“, nors ir kitokiu laips- 
niu. Būtent, jei pamatu yra sąvoka su visa savo tįsa, turime 
visuotinąjį spręsmą, kuriuo ir yra pirmasis spręsmas „Visi 
žmonės yra mirtingi“. Jeigu pamatu yra sąvoka savo tįsos 
dalimi, turime dalinį spręsmą, kuriuo yra antrasis spręs- 
mas, būtent „Kai kurie žmonės yra laimingi“. Galų gale gau- 
name šitokį spręsmų suskirstymą kiekybės atžvilgiu: 


apribotieji  bendriniai visuotinieji 
Spręsmai [ 


neapribotieji vienatiniai daliniai 


Pirmas suskirstymo tarpsnis remiasi tuo, ar spręsmo kie- 
kybė yra išreikšta, ar ne. Antras suskirstymo tarpsnis re- 
miasi tuo, ar pamatas yra bendrinė, ar vienatinė sąvoka. 
Trečias suskirstymo tarpsnis atsižvelgia į tai, ar bendrinė 
sąvoka imama su pilna, ar daline savo tįsa. Logiškai turi 
daugiausiai reikšmės pastarasis suskirstymo tarpsnis, nes, 
kaip žinome, mąstymas vyksta su bendrinių sąvokų, bei 
spręsmų pagalba. 

Panašiu spręsmų suskirstymu yra pašalinama proga pro- 
testuoti prieš vienatinių spręsmų statymą šalia dalinių 
spręsmų, nes teisingai yra pastebima, kad tarp visumos ir 
dalies nėra trečios galimybės. Jei pamato sąvoka imama su 
visa savo tįsa, gaunamas visuotinasis sprendimas; jei ji ima- 
ma su viena kuria savo dalimi, kad tai būtų ir atskiras indi- | 
vidas, gaunamas dalinis sprendimas. Aišku, kad prieš vi- 
suotinąjį spręsmą tegalima pastatyti vien dalinis spręsmas; 
ogi vienatinis spręsmas tegalima pastatyti prieš bendrinį 
spręsmą, kuris gali būti visuotinuoju ar daliniu. 

Jei dabar panorėsime skirstyti spręsmus, dėdami į su- 


386 


skirstymo pagrindą tiek spręsmo kokybę, tiek jo kiekybę, 
tai turėsime atsižvelgti vien į kokybę visuotinųjų bei dali- 
nių spręsmų, kaipo turinčių pagrindinės reikšmės mąsty- 
mo teorijai. Kai sukombinuosime teigiamuosius bei neigia- 
muosius spręsmus su visuotinaisiais bei daliniais, tai 
gausime keturis galimus atsitikimus, būtent, visuotinai tei- 
giamą, visuotinai neigiamą, dalinai teigiamą ir dalinai nei- 
giamą spręsmą. Spręsmas „Visi žmonės yra mirtingi“ yra 
visuotinai teigiamas; spręsmas „Joks žmogus nėra tobulas“ 
yra visuotinai neigiamas; spręsmas „Kai kurie žmonės yra 
laimingi“ yra dalinai teigiamas ir spręsmas „Kai kurie žmo- 
nės nėra laimingi“ yra dalinai neigiamas. Šitos keturios 
spręsmų rūšys yra pareiškiamos raidėmis a, e, i, 0. a reiškia 
visuotinai teigiamą spręsmą, kaipo pirmoji balsė žodyje af- 
firmo - teigiu, e reiškia visuotinai neigiamą spręsmą, kaipo 
pirmoji balsė žodyje nego - neigiu, i reiškia dalinai teigiamą 
spręsmą, kaipo antroji balsė žodyje affirmo, ir o reiškia dali- 
nai neigiamą spręsmą, kaipo antroji balsė žodyje nego. Pa- 
teiktieji spręsmų suskirstymai kokybės, kiekybės ir koky- 
bės bei kiekybės atžvilgiais turi bendros reikšmės ir 
tolimesniems suskirstymams, kurie teks man toliau nusa- 
kyti. Tai reiškia, kad mažne kiekvienas tolimesnių suskirs- 
tymų narys gali būti skirstomas arba analizuojamas pagal 
nusakytus jau spręsmų suskirstymus. Tokio santykio tarp 
atskirų suskirstymų įvyksta todėl, kad suskirstymų pagrin- 
dai yra imami visai įvairūs. Taip, einant toliau, turime susi- 
domėti spręsmų suskirstymu sudėties atžvilgiu. 

Šituo atžvilgiu spręsmai skirstomi į vientisus ir sudėtin- 
gus. Vientisas yra spręsmas, kuris vieną tik pamatą ar vieną tik 
tarinį jungia teigimu arba skiria neigimu ir kuris negali būti su- 
skirstytas į atskirus įvairius spręsmus, pavyzdžiui, „Akmuo 
yra sunkus“, „Akmuo nėra minkštas“. Sudėtingas yra spręs- 
mas, kuris atvirai ar slaptai susideda iš atskirų vientisų spręsmų. 
Pavyzdžiui, atvirai sudėtingi spręsmai bus šie: „Ir vėjas 


387 


pūtė, ir giria gaudė, ir lelija lingavo“; „Jei gydytojas neat- 
eis, ligonis mirs“, nes šituose spręsmuose aiškiai įžvelgia- 
mi atskiri vientisi spręsmai, iš kurių jie susideda. Slaptai 
sudėtingi yra spręsmai, kurių sudėtingumas ne visai aki- 
vaizdus ir kurie tik gali būti išvystyti į visą eilę vientisų 
spręsmų. Pavyzdžiui, spręsmas „Ąžuolas yra tvirtas ir il- 
gametis“ yra slaptai sudėtingas pamato atžvilgiu. Jis gali 
būti išvystytas į du spręsmus. Spręsmas „Žmogus, šuo ir 
ąžuolas yra gyviai“ yra slaptai sudėtingas tarinio atžvilgiu. 
Jis gali būti išvystytas į tris spręsmus. 

Sąryšy su spręsmų suskirstymu į vientisus ir sudėtingus 
stovi spręsmų suskirstymas į nelygstamuosius ir lygstamuo- 
sius arba teigiamuosius ir hipotetinius taip, kad kai kurie 
logikai sutapdo vientisus spręsmus su nelygstamaisiais, ogi 
sudėtingus su lygstamaisiais. Tačiau su šitokiu dviejų spręs- 
mų sutapdymu, kaip pamatysime toliau, negalima sutikti. 
Nelygstamasis arba kategorinis yra spręsmas, kuriam pamato ir 
tarinio tolygumas yra teigiamas arba neigiamas be jokios sąly- 
gos. Pavyzdžiui, spręsmas „Poetas yra kūrėjas“ teigia pa- 
mato ir tarinio tolygumą be jokios sąlygos, t. y. nelygsta- 
mai, ir todėl yra nelygstamasis spręsmas. Užtat spręsmas 
„Nesant laiko pasižadėjimas nėra gerai atliekamas“ yra lygs- 
tamasis, nes čia pamato ir tarinio tolygumo teigimas yra 
statomas į priklausomybę su laiko sąlyga. Taigi lygstarnasis 
yra spręsmas, kuriame tarinys tėra taikomas pamatui vien su tam 
tikra sąlyga. 

Ir štai pasirodo, kad kiekvienas vientisas spręsmas yra 
nelygstamasis spręsmas, bet ne kiekvienas nelygstamasis 
spręsmas yra vientisas. Suprantama, kodėl vientisas spręs- 
mas yra visuomet nelygstamasis spręsmas: jei į spręsmą įve- 
dama kokia nors sąlyga, jau tuo pačiu spręsmas iš vientiso 
virsta sudėtingu. Bet tai dar nereiškia, kad sudėtingas spręs- 
mas negali būti nelygstamasis; pavyzdžiui, sudėtingas 
spręsmas „Ąžuolas, liepa ir klevas yra medžiai“ yra nelygs- 


388 - 


tamasis spręsmas, kadangi jame sudėtingas pamatas teigi- 
mu visai griežtai jungiamas su tariniu. 

Jei dabar eisime prie sudėtingų spręsmų suskirstymo, 
tai visų pirma turime pastebėti, kad sudėtingumas gali bū- 
ti atviras arba slaptas, pagal ką sudėtingi spręsmai ir skirs- 
tomi į atvirai sudėtingus ir slaptai sudėtingus. 

Sudėtingi spręsmai gali būti nelygstamais arba lygsta- 
mais. Prie nelygstamų sudėtingų spręsmų visų pirma pri- 
klauso jungiamasis spręsmas, lotyniškai vadinamas propo- 
sitio copulativa. Jungiamasis yra spręsmas, kuris jungia į vieną 
sprendžiamąją visumą keletą atskirų spręsmų arba turi daugingą 
spręsmo medžiagą, t. y. pamatą, tarinį arba net jiedu abudu. Pa- 
vyzdžiui, jungiamaisiais spręsmais bus šitokie: „Mėnulis 
skrieja aplink Žemę ir Žemė skrieja aplink Saulę“, „Jis yra 
teisus bei tiesus žmogus“. Pažymėtina taisyklė: kad jungia- 
masis spręsmas galėtų būti tikras, reikia, kad kiekviena jo sude- 
damoji dalis būtų tikra; kad jis būtų netikras, pakanka, kad viena 
tik jo sudedamoji dalis būtų netikra. Kitaip tariant, jungiamojo 
spręsmo tiesa pareina nuo visų jo sudedamųjų dalių tikrumo. 

Prie tos pačios kategorijos spręsmų, t. y. prie nelygsta- 
mųjų sudėtingų, priklauso priešinamasis spręsmas. Prieši- 
namasis yra spręsmas, kuriame keletas pamatų arba tarinių yra 
tarp savęs priešinimosi stovyje. Spręsmai „Jis yra teisus, bet 
ne melagis“, „Ne mes, bet jūs turite tai padaryti“ yra prieši- 
namieji spręsmai. Priešinamasis spręsmas yra tikras, kai jo abi 
dalys yra tikros. 

Toliau eina santykinis spręsmas. Santykinis yra sudėtin- 
gas spręsmas, kuriame tarp atskirų jo dalių yra nustatomas san- 
tykiavimas. Pavyzdžiui, spręsmai: „Koks gyvenimas, tokia 
ir mirtis“, „Čia esama tiek tiesos, tiek melo“, „Tai galėjo 
padaryti toks žmogus, kuris nieko nebijo“ yra vis santyki- 
niai spręsmai. Pažymėtina taisyklė: santykinio spręsmo tik- 
rumas pareina nuo santykio tikrumo. Neigiant santykį prieš- 
taraujama pačiam spręsmui. 


389 


Prie nelygstamųjų sudėtingų spręsmų priklauso dargi 
priežastingas spręsmas. Priežastingas yra spręsmas, sudary- 
tas iš dviejų spręsmų, iš kurių vienas tarnauja antram priežasti- 
mi arba bent objektyviu pagrindu. Pavyzdžiais gali čia tarnau- 
ti pirmam atvejui spręsmas: „Ir visi neatsidžiaugia, kad 
sūnus prapuolenis sugrįžo“, antram atvejui spręsmas: „Ka- 
dangi žmogus yra laisvas, jis atsako už savo darbus“. Prie- 
žastingas spręsmas yra tikras, kai abidvi jo dalys yra tikros 
ir kai viena dalis yra reali priežastis arba objektyvus pa- 
grindas antrajai. 

Prie priežastingų spręsmų artimai glaudžiasi vadinama- 
sis pareinamasis spręsmas. Pareinamasis yra spręsmas, turįs 
savyje protinį argumentą. Lotyniškai yra toksai spręsmas va- 
dinamas propositio illativa vel rationalis. Pavyzdžiu gali tar- 
nauti spręsmai: „Auksas yra kūnas, taigi yra substancija“; 
„Jis nedirba, taigi neprivalo valgyti“. Šitokie spręsmai tuo 
skiriasi nuo priežastingų, kad juose prielaida ne visuomet 
yra reali priežastis išvadai. Juk negalima pasakyti, jog auk- 
sas yra substancija dėl priežasties, kad jis yra kūnas. Čia 
faktinai pareiškiama ne priežastis, bet mūsų sąvokų santy- 
kiavimas. Pažymėtina taisyklė: pareinamasis spręsmas yra tik- 
ras, kai abidvi jo dalys yra tikros. Todėl neigiant vieną jo dalį 
yra prieštaraujama jam visam. 

Prie lygstamųjų sudėtingų spręsmų priklauso pirmų pir- 
miausiai sąlyginis spręsmas (propositio conditionalis), kuris 
yra lygstamasis tikra to žodžio prasme. Sąlyginis yra spręs- 
mas, susidedąs iš dviejų dalių, iš kurių viena stato sąlygą, ogi 
antra konstatuoja sekmenį, t. y. kas iš sąlygos seka. Pavyzdžiui, 
turime spręsmą: „Jei yra Dievas, jis negali neturėti veikmės 
pasauliui“. Pirmoji sakinio dalis išreiškia sąlygą, antroji — 
tai, kas iš sąlygos seka. Lotyniškai pirmoji dalis vadinama 
condicio arba antecedens, antroji condicionatum arba consequ- 
ens. Tai, kas seka iš sąlygos, lietuviškai galima pavadinti 
sekmeniu. Tarp sąlygos ir sekmens turi būti nuoseklumo 


390 


sąryšio, ir reikia pasakyti, kad nuoseklumo sąryšis turi są- 
lyginiame spręsme pagrindinės reikšmės. Pasirodo, kad nuo 
nuoseklumo sąryšio pareina sąlyginio spręsmo tiesa arba klaida; 
būtent, sąlyginis spręsmas yra tikras, kai nuoseklumo są- 
ryšis tarp jo dviejų dalių yra taisyklingas, ir atvirkščiai, pats 
sąlyginis spręsmas nėra tikras, jei nuoseklumo sąryšis tarp sąly- 
gos ir sekmens nėra taisyklingas. 

Reikia net pastebėti, kad sąlyginio spręsmo tikrumui par- 
einant nuo nuoseklumo kokybės, pats sąlyginis spręsmas 
gali būti tikras, nors jo dalys, paimtos skyrium, būtų netik- 
ros, ir atvirkščiai, sąlyginis spręsmas gali būti netikras, nors 
jo dalys, paimtos skyrium, būtų tikros. Pavyzdžiui, spręs- 
mas „Jei šiandien yra 1925 m. gruodžio 4 d., tai turime penk- 
tadienį“ yra tikras, nors abi jo dalys yra netikros; šiandien 
ne 1925 m. gruodžio 4 d. ir todėl šiandien ne penktadie- 
nis. Tačiau nusakytame sąlyginiame spręsme nuoseklu- 
mo sąryšis, t. y. sąryšis tarp 1925 m. gruodžio 4 d. ir penk- 
tadienio, yra tikras, ir todėl pats spręsmas yra tikras. 
Priešingai, sąlyginis spręsmas: „Jei šiandien yra ketvirta- 
dienis, tai dukart du - keturi“ yra netikras, nors ir sąlyga, 
ir sekmuo, paimti skyrium, yra tikri. Šiandien turime ket- 
virtadienį ir dukart du yra keturi; bet tarp šitų dviejų da- 
lykų nėra nuoseklumo sąryšio ir todėl pats sąlyginis spręs- 
mas nėra tikras. 

“ Taip pat sąlyginio spręsmo kokybė pareina ne nuo to, ar 
jo sąlyga ir sekmuo yra teigiami arba neigiami, bet nuo to, 
ar yra teigiamas ar neigiamas nuoseklumo sąryšis tarp ši- 
tos sąlygos ir šito sekmens. Turime, pavyzdžiui, sąlyginį 
spręsmą: „Jei neateis pirmininkas, susirinkimas negali įvyk- 
ti“; nors čia sąlyga ir sekmuo yra sykiu neigiamu, vis dėlto 
nuoseklumo sąryšis tarp jųdviejų yra teigiamas ir todėl pats 
sąlyginis spręsmas yra teigiamasis. Užtat sąlyginis spręs- 
mas: „Jei ir ateis pirmininkas, susirinkimas vis dėlto nega- 
lės įvykti dėl kitų priežasčių“ bus neigiamasis, nes čia yra 


391 


apskritai neigiamas nuoseklumo sąryšis tarp sąlygos ir sek- 
mens. 

Toliau prie lygstamųjų sudėtingų spręsmų pridera skirs- 
tomieji. Skirstomasis yra spręsinas, turįs arba keletą pamatų, ar- 
ba keletą tarinių, arba susidedąs iš keleto vientisų spręsmų tokiu 
būdu, kad iš visų galimybių viena tik teišskiriama kaipo tikrai 
galima. Pavyzdžiui, „Motina arba tėvas privalo likti namie“, 
„Dailininkai arba kuria, arba grožisi kūriniais“, „Arba aš 
tave priveiksiu, arba tu mane pamokysi“. Skirstomojo spręs- 
mo tikrumo taisyklė yra šitokia: Skirstomasis spręsmas yra 
tikras, jei viena iš jo dalių yra tikra; jis yra netikras, kai jo visos 
dalys nėra tikros. Pavyzdžiui, bus tikras šitokis skirstomasis 
spręsmas: „Privalu daryti gera ir vengti bloga arba du kar- 
tu du sudaro penkis“; pirmoji dalis yra tikra ir todėl visas 
skirstomasis spręsmas yra tikras. Jei pasakytume: „Nepri- 
valu daryti gera arba dukart du nesudaro keturių“, tai šito- 
kiame spręsme nebūtų jokios tikros prasmės. Bus netikras 
ir šitokis skirstomasis spręsmas: „Dvasia yra arba kieta, ar- 
ba skysta, arba dujinga substancija“ — nė viena dalis čia nė- 
ra tikra ir todėl pats skirstomais spręsmas nėra tikras. Ma- 
tome, kad skirstomieji spręsmai turi savyje skirstymo. Skirstymas, 
pirma, privalo būti išsemiamas, ir, antra, du arba daugiau jo na- 
rių negali būti sykiu tikri. Pavyzdžiui, skirstomasis spręsmas 
„Vienas daiktas gali būti arba didesnis, arba mažesnis, ar- 
ba lygus kitam“ išsemia visas galimybes, ir dargi taip, kad 
dvi galimybės išsyk negali būti tikros. Jis yra tikras. Užtat 
netikras skirstomasis spręsmas būtų šitokis: „Vienas daik- 
tas gali būti didesnis ar mažesnis už kitą“. Taip pat būtų 
netikras ir šitokis skirstomasis spręsmas: „Vienas daiktas 
gali būti arba didesnis, arba gražesnis, arba sunkesnis už 
kitą“, ir būtent todėl, kad kiekviena galimybė gali būti tik- 
ra šalia kitos. Kai spręsmu išreiškiamas tikrai logiškas da- 
lyko suskirstymas, turime tą jo rūšį, kuri dera pavadinti su- 
skirstomojo spręsmo vardu. Pavyzdžiui, spręsmas: 


392 


„Trikampiai esti arba smailiakampiai, arba stačiakampiai, 
arba bukakampiai“ yra ne tik skirstomasis, bet ir suskirsto- 
masis spręsmas, t. y. toks, su kurio pagalba yra pateikiama 
logiškas suskirstymas* **. 


* Sąlyginis spręsmas. 

1 taisyklė: Teigiant sąlygą, teigtinas ir sekmuo. 

2 taisyklė: Teigiant sekmenį, sąlyga nėra dar būtinai teigtina. 

3 taisyklė: Neigiant sekmenį, yra neigtina ir sąlyga. 

4 taisyklė: Neigiant sąlygą, sekmuo nėra dar būtinai neigtinas. 

Dedant sąlygą, dėtinas ir sekmuo, šalinant sekmenį, šalintina ir sąlyga. 

1 pavidalas - ponendo ponens - teigtinai teigiamasis. 

2 pavidalas - tollendo tollens - neigtinai neigiamasis. 

"1b.++;2b.+-;3b.-+;4b.--. 

Sąlyginis silogizmas gali būti suvestas prie nelygstamojo, kuriame 
pamatu eina sąlygos tarinys, o tariniu sekmens tarinys. 

Skirstomasis spręsmas. 

1 pavidalas - tollendo ponens — teigiamoji išvada. 1b.++;2b.+-; 

2 pavidalas - ponendo tollens - neigiamoji išvada. 3b.-+; 4b.--. 

Skirstomojo silogizmo taisyklė. Mažajai šalinant vieną skirstomojo spręs- 
mo dalį, išvada deda antrąją, ir mažajai dedant vieną skirstomojo spręs- 
mo dalį, išvada šalina antrąją. 

Atjungiamasis spręsmas. 

Pavidalas - dėtinai šalinamasis (ponendo tollens). 

Taisyklė. Atjungiamajame silogizme dedant mažojoje vieną sujungi- 
mo dalį, šalinama arba atjungiama išvadoje antroji jo dalis. 

** Trečia lygstamųjų sudėtingų spręsmų rūšis yra lotyniškai vadina- 
ma propositio conjunctiva, t. y. sujungiamasis spręsmas. Anksčiau jau tu- 
rėjome spręsmą, vadinamą propositio copulativa, lietuviškai pavadintą jun- 
giamuoju spręsmu. Toks terminų artimumas būtų neparankus. Tuo tarpu 
yra galimybės išvengti per didelio terminų panašumo, nes spręsmas, 
lotyniškai vadinamas propositio conjunctiva, vienu atžvilgiu yra sujun- 
giamasis, kitu, net svarbesniu - atjungiamasis, todėl jis galima vadinti 
atjungiamuoju spręsmu. Atjungiamasis yra spręsmas, kuris neigia, kad dvi 
spręsmo dalys sykiu gali būti teisingos. Pavyzdžiui, erdvė negali būti sykiu 
ir substancija, ir priepuolybė; kūnas negali sykiu ir judėti, ir būti rimtyje. 
Šituose spręsmuose iš pradžios yra sugretinamos arba sujungiamos dvi 
sąvokos: substancija ir priepuolybė, judesys ir rimtis; paskui dvi sujung- 
tos sąvokos yra atjungiamos atžvilgiu į trečią sąvoką, kuri negali būti 
materialiai tolygi abiem sąvokom sykiu. Atjungiamasis spręsmas gali 
būti išreikštas sąlyginiu spręsmu. Taigi mūsų pavyzdžiai galėtų atrody- 
ti šitaip: „Jei erdvė yra substancija, ji nėra priepuolybė“; „Jei kūnas juda, 


393 


Pr——rrrrmrrnmmrrr—— T) 


Šalia šitų nusakytų mažiau ar daugiau atvirai sudėtin- 
gų spręsmų yra ištisa slaptai sudėtingų spręsmų eilė. Slap- 
tai sudėtingas spręsmas lotyniškai yra vadinamas proposi- 
tio exponibilis, t. y. išvystytinas spręsmas, ta būtent prasme, 
kad slaptai sudėtingas spręsmas privalo būti išvystytas, kad 
galima būtų konstatuoti jo sudėtingumą. Spręsmas, su ku- 
rio pagalba slaptai sudėtingas spręsmas yra išvystomas, yra 
išvystąs spręsmas (propositio exponena). Prie slaptai sudė- 
tingų spręsmų pridera: 1) išskiriamieji, 2) išimamieji, 3) pa- 
lyginamieji ir 4) pakartojamieji. Išskiriamasis (propositio ex- 
clusiva) yra spręsmas, kuriame pamatas arba tarinys yra 
imamas išskiriamuoju būdu atžvilgiu į kitus vienos gimi- 
nės pamatus arba tarinius. Pavyzdžiui, tokie spręsmai yra: 
„Sokratas tebuvo vien filosofas“; „Vien Sokratas tebuvo fi- 
losofas“. Pirmuoju atveju nuo pamato „Sokratas“ atskiria- 
mi tariniai, kurie sykiu su filosofu sudaro vieną giminę. Pa- 
vyzdžiui, tuo pasakoma, kad Sokratas nebuvo mokslininkas 
specialistas, teologas arba dailininkas ir t. t. Antruoju atve- 
ju nuo tarinio „filosofas“ atskiriami kiti subjektai arba pa- 
matai. Pirmasis spręsmas gali būti išvystytas į šitokį aiš- 
kiau sudėtingą spręsmą: „Sokratas yra filosofas ir kitokio 
mokslo neturi“. Antrasis spręsmas gali būti išvystytas į ši- 
tokį atvirai sudėtingą spręsmą: „Sokratas yra filosofas ir 
nieks kitas nėra filosofas“. Išskiriamojo spręsmo tikrumas 
yra palenktas šitokiai taisyklei: išskiriamasis spręsmas yra tik- 
ras, jei iš jo išvystomieji spresmai yra tikri. 

Išimamasis (propositio exceptiva) yra spręsmas, kuriame pa- 
mato tįsa apribojama išimtimi. Pavyzdžiui, turime išimamąjį 


jis nėra rimties stovyje“. Taisyklė: atjungiamasis spręsmas yra tikras, jei iš 
dviejų sugretintų tarinių vienas tepritinka pamatui. Taip sykiu negalima pa- 
sakyti apie erdvę, kad ji yra substancija ir priepuolybė. Bus taip pat ne- 
tikras atjungiamasis spręsmas „Dvasia yra arba kieta, arba skysta“, nes 
nė vienas tarinys nepritinka pamatui. 


394 


spręsmą: „Visi kūnai, be eterio, yra svarūs“. Tarp išskiria- 
mojo ir išimamojo spręsmų yra artimo giminingumo. Išim- 
tis, kuri daroma išimamajame spręsme tiesioginiu būdu, iš- 
skiriamajame spręsme daroma netiesioginiu būdu. 
Pavyzdžiui, išimamasis spręsmas „Visi kūnai, be eterio, yra 
svarūs“ galima išreikšti šitaip: „Vien eteris tėra nesvarus 
kūnas“. Išimamasis spręsmas „Visi kūnai, be eterio, yra sva- 
rūs“ gali būti išvystytas į šitokius spręsmus: „Eteris yra ne- 
svarus kūnas, ogi visi kiti kūnai yra svarūs“. Išimamojo 
spręsmo tikrumas yra palenktas šitokiai taisyklei: išimama- 
sis spręsmas yra tikras, jei iš jo išvystomieji spręsmai yra tikri. 
Palyginamasis (propositio comparativa) yra spręsmas, kuria- 
me ne tik yra teigiamas tarinio atitikimas arba neatitikimas pa- 
matui, bet dargi nustatomas yra tokio atitikimo arba neatitikimo 
laipsnis per palyginimą su kitokiu pamatu. Pavyzdžiu teesie 
spręsmas: „Auksas yra svaresnis už sidabrą“. Palyginama- 
sis spręsmas gali būti išvystytas į tris spręsmus, kaip kad ir 
šituo atveju galėtume pasakyti: „Auksas yra svarus“, „Si- 
dabras yra svarus“, „Aukso svarumas yra didesnis“. Paly- 
ginamojo spręsmo tikrumas yra palenktas tokiai taisyklei: 
palyginamasis spręsmas yra tikras, jei palyginamųjų daiktų skir- 
tumo laipsnis yra toks, koks yra spręsmo teigiamas. 
Pakartojamasis (propositio reduplicativa) yra spręsmas, kuria- 
me tam tikru būdu yra pakartojamas pamatas arba tarinys. Pa- 
vyzdžiu teesie spręsmas: „Melagis, kaipo toks, neužsitarnauja 
pagarbos“. Čia pasakymu „kaipo toks“ yra pasiekiama ne 
kas kita, kaip pamato esmės pakartojimas. Pakartojamasis 
spręsmas gali būti išvystytas į du spręsmu, šiuo atveju į to- 
kiuodu spręsmu: „Melagiu žmogus yra dėl savo neigiamo- 
sios žymės, kuri vadinama melagyste; ogi dėl šitos žymės 
nieks negali būti gerbiamas“. Pakartojamojo spręsmo tikru- 
mas palenktas šitokiai taisyklei: pakartojamasis spręsmas yra 
tikras, jei iš jo išvystyti spręsmai yra tikri. Termino spręsme pa- 
kartojimas tam tikru būdu turi įvairios reikšmės. Kalbama 


395 


čia apie pakartojimą tam tikru būdu, nes ne visuomet pakar- 
tojimas išraiškos atžvilgiu yra tikras pakartojimas. Užuot pa- 
sakius „Melagis, kaipo melagis“, sakome, jei tik tai priimtina 
lietuvių kalbos dvasiai, „Melagis, kaipo toks“ ir t. t. Bet pa- 
kartojimas gali būti dar labiau nutolęs nuo tiesioginio žo- 
džių arba sąvokų kartojimo. Pavyzdžiui, pasakyme „Žmo- 
gus, kaipo protingas, gali būti mokslingas“ pakartojimas 
reiškiasi vienos esminės žmogaus žymės pakartojimu. Iš štai, 
kaip galima matyti iš šito pavyzdžio, pakartojamoji spręsmo 
dalis gali reikšti priežastį. Jei sakoma, kad žmogus, kaipo pro- 
tingas, gali būti mokslingas, tai sykiu nurodoma, jog moks- 
lingumo priežastis ir yra žmogaus protingumas. Panašiai pa- 
kartojamas spręsmo terminas gali reikšti artimesnį arba 
tolimesnį tariniavimo pagrindą arba sąlygą, arba net tą sub- 
jekto dalį, kuriai pritinka tarinys. Jei turime spręsmą: „Filo- 
sofas, kaipo toksai, pažįsta daiktų visumą iš tolimiausiųjų 
priežasčių“, tai čia yra nurodomas tariniavimui tiesioginis 
pagrindas. Spręsme: „Artima ugnis, kaipo artima, stipriai kai- 
tina“ pakartojimas turi sąlygos reikšmę. Pagaliau spręsme 
„Žmogus, kaipo kūniškas, gali būti spalvotas“ pakartojimu 
nurodoma dalis, kuriai pritinka tarinys. 

Paskutiniais atvejais, kai pakartojimas reiškia sąlygą ar- 
ba pamato dalį, arba atžvilgį, pats pakartojimas turi susiau- 
rinamosios prasmės, ir tai privalu tinkamai suprasti prota- 
vimo vyksme. Ypač daug nesusipratimų išeina iš to, kad 
dažnai pakartojamasis spręsmas yra išreiškiamas vientisų 
nelygstamųjų spręsmų lytimis. Pavyzdžiui, sakoma: „Nu- 
sidėjėliai yra išbraukiami iš gyvųjų skaičiaus“ arba „Gali- 
ma neapkęsti savo tėvynės priešų“. Čia pakartojimas glūdi 
spręsmuose neišvystytas arba aiškiai neišreikštas, nors gali 
būti atspėtas, jei panorėsime tinkamai suprasti šituos spręs- 
mus gera prasme. Kai sakoma „Nusidėjėliai yra išbraukia- 
mi iš gyvųjų skaičiaus“, tai reiškia, jog nusidėjėliai, kaipo 
nusidėjėliai, neturi savyje tikros gyvybės. 


396 


Nuo sudėtingų spręsmų reikia skirti komplikuotieji 
spręsmai. Komplikuotas yra spręsmas, kurio pamatas, tarinys 
arba net jungtis yra komplikuotas terminas. Turime, pavyzdžiui, 
du spręsmu: pirma, „Nusižengę žmonės yra baudžiami“, 
ir antra, „Protingi žmonės privalo sąmoningai siekti savo 
gyvenimo tikslo“. Abiejuose spręsmuose pamatai yra kom- 
plikuoti terminai „nusižengę žmonės“ ir „protingi žmonės“; 
būdvardžiai „nusižengę“ ir „protingi“ komplikuoja termi- 
ną „Žmonės“. Reikia dargi pažymėti, jog šitie būdvardžiai 
komplikuoja pagrindinį terminą įvairiu būdu, būtent, pir- 
masis susiaurinamuoju būdu, antrasis paaiškinamuoju bū- 
du. Kai yra sakoma „nusižengę žmonės“, yra aišku, kad 
žodis „nusižengę“ susiaurina žmonių sąvokos tįsą; ogi kai 
yra sakoma „protingi žmonės “, tai žodis „protingi“ paaiš- 
kina, kodėl žmonės privalo sąmoningai siekti savo gyveni- 
mo tikslo. Komplikuotų spręsmų tikrumo taisyklė yra šito- 
kia: Jei terminas yra komplikuotas susiaurinamąja prasme, tai 
pamato ir tarinio atitikimas arba neatitikimas yra tariamas su 
termino susiaurinimo sąlyga. Jei terminas yra komplikuotas pa- 
aiškinamąja prasme, tai pamato ir tarinio atitikimas nepareina 
nuo jokios sąlygos. Jungti pamatas „Žmonės“ su tariniu „yra 
baudžiami“ tegalima vien su nusižengimo sąlyga. Užtat tarp 
pamato „žmonės“ ir tarinio „privalo sąmoningai siekti sa- 
vo gyvenimo tikslo“ yra atitikimo be priklausomybės nuo 
to, kad žmonių terminas yra komplikuojamas žodžiu „pro- 
tingi“; šitasai komplikuojąs žodis teturi vien paaiškinamo- 
sios prasmės. 

Turėdami komplikuotą pamatą arba tarinį arba net juo- 
du abudu, spręsmai yra komplikuoti medžiagos atžvilgiu. 
Bet spręsmai gali būti komplikuoti irgi lyties atžvilgiu. Tai 
įvyksta tada, kai jungis išreiškia ne paprastą teigimą arba 
neigimą, bet charakterizuoja dar santykį tarp pamato ir ta- 
rinio tam tikru būdu arba, kitaip tariant, kai jungis yra apibū- 
dintas. Kadangi būdas lotyniškai išreiškiamas žodžiu modus, 


397 


tai ir patys spręsmai vadinami modaliniais. Taigi modalinis 
arba apibūdintas yra spręsmas, kuriame yra išreikštas būdas, ko- 
kiu jungis riša pamatą su tariniu, arba, trumpiau tariant, moda- 
linis yra spręsmas, turįs apibūdintą jungį. 

Spręsmas „Žmogus yra protingas“ nėra apibūdintas, nes 
jungis „yra“ čia nėra jokiu specialiu būdu nucharakterizuo- 
tas arba apibūdintas. Užtat turėsime jau apibūdintą jungi 
visuose šiuose spręsmuose: „Žmogus gali būti sergąs”; 
„Žmogus negali būti angelas"; > „Žmogus yra geroje sveika- 
toje galėdamas sirgti“; „Žmogus būtinai yra protingas gy- 
vulys“. Iš šitų spręsmų galima pastebėti, kad yra keturi bū- 
dai, kuriais gali būti charakterizuojamas spręsmo jungis. 
Šitie būdai yra, pirma, galimas būdas, kas lotyniškai išreiš- 
kiama posakiu est possibiliter, antra, negalimas būdas, ati- 
tinkąs lotynišką posakį est impossibiliter, trečia, atsitiktinas 
būdas, lotyniškai išreiškiamas posakiu est contingenter, ir 
ketvirta, būtinas būdas, atitinkąs lotynišką posakį est neces- 
sario. l 

Norint geriau iškelti aikštėn spręsme modalumą, arba jo 
jungio apibūdinimą, galima nurodyti pavyzdžiai išreikšti 
šitokiu būdu. Galimas būdas - „Yra galima, kad žmogus 
būtų sergąs“. Negalimas būdas - „Yra negalima, kad žmo- 
gus būtų angelas“. Atsitiktinis būdas - „Yra atsitiktinis da- 
lykas, kad žmogus yra geroje sveikatoje“. Pridursiu čia, kad 
atsitiktinis (lotyniškai contingens) yra tai, kas gali būti ir ki- 
toks negu yra. Todėl sakoma, kad žmogui būti geroje svei- 
katoje yra atsitiktinis dalykas, nes jis gali irgi sirgti. Paga- 
liau būtinas būdas gali būti išreikštas šitaip — „Yra būtina, 
kad žmogus būtų protingas gyvulys“. Būtina yra tai, kas 
negali būti kitoks, kaip yra. Sakant, kad žmogus būtinai yra 
protingas gyvulys, tarsi sakoma, jog jis negali būti kitokiu, 
kaip kad jis yra iš savo esmės. Apibūdinto spręsmo tikrumas 
pareina nuo to, ar jungio būdas iš tikro yra toks, koks jis yra skel- 
biamas. Būtų netikras apibūdinimas, pasakius, kad žmogus 


398 


būtinu būdu yra geroje sveikatoje, tuo tarpu žmogus būti- 
nu būdu yra protingas gyvulys, net išsikraustęs iš proto. 


Sprendimai 


teigiamieji 
I. Kokybės atžvilgiu 
neigiamieji | 


II. Kiekybės atžvilgiu 
neapribotieji 
vientisi 

III. Spręsmų sudėties 

atžvilgiu 


| 2 
| 
L 


sudėtingi 


Toisaa 


visuotinai 
teigiamieji (a) 
visuotinai 


Ike 5 ! visuotinieji | neigiamieji (e) 


i daliniai dalinai 
teigiamieji (i) 
dalinai 


neigiamieji (0) 


|? atvirai sudėtingi 


l slaptai sudėtingi 


nelygstamieji 
IV. Sąlygos atžvilgiu Í 
| lygstamieji 


jungiamieji 
priešpriešiniai 
V. Nelygstamieji santykiniai 
priežastingi 
paremiamieji 


sudėtingi 
ieii sąlyginiai 

v Lygstamieji i skirstomieji 

sudėtingi sk 
atjungiamieji 
išskiriamieji 

VII. Slaptai sudėtingi j RaT a 
palyginamieji 
pakartojamieji 
ki lik ti .. 

VIII. Terminų A omplikuotieji 

atžvilgiu Usa 


komplikuotieji 
medžiagos būtini 
atžvilgiu z pe 
negalimi 
komplikuotieji | 25. 702 
i 5 galimi 
lyties atžvilgiu 


399 


Spręsmų priešinimasis 


Arti prie spręsmų suskirstymo stovi klausimas apie 
spręsmų priešinimąsi. Faktinai spręsmų priešinimasis gali 
būti įvairių rūšių, ir pirmas klausimas, kuris čia kyla, yra 
klausimas apie įvairius spręsmų priešinimosi būdus. Šiam 
reikalui turime visų pirma prisiminti, kad kokybės atžvil- 
giu spręsmai esti teigiamieji ir neigiamieji, ogi kiekybės at- 
žvilgiu visuotinieji ir dalinieji. Kombinuojant kokybę ir kie- 
kybę gausime, kaip žinoma, visuotinai teigiamąjį, visuotinai 
neigiamąjį, dalinai teigiamąjį ir dalinai neigiamąjį spręsmą. 
Kai kalbame apie spręsmų priešinimąsi, visų pirma tenka 
ištirti galimus spręsmo priešinimosi būdus šitais nurody- 
tais atžvilgiais, būtent: kokybės, kiekybės ir kokybės bei kie- 
kybės atžvilgiais. Pasirodo, kad spręsmai iš tikrųjų gali prie- 
šintis arba kokybe, arba kiekybe, arba sykiu kokybe bei 
kiekybe. Jei paimsime du spręsmu: „Visi žmonės yra lai- 
mingi“ ir „Joks žmogus nėra laimingas“, tai šituodu spręs- 
mu priešinasi kokybe, tuo tarpu kiekybe, t. y. savo pamato 
tįsa, jiedu visai nesiskiria, nes abudu yra visuotinu spręs- 
mu. Šitokis spręsmų priešinimasis kokybės atžvilgiu vadi- 
namas priešingumu. Ir štai priešingu yra du visuotinuoju spręs- 
mu, tesiskiriančiu savo kokybe. Lotyniškai tokiu du spręsmu 
vadinamu propositiones contrariae. 

Bet esti, iš kitos pusės, atsitikimų, kai du daliniu spręs- 
mu priešinasi kokybe. Pavyzdžiui, „Kai kurie žmonės yra 
laimingi“ ir „Kai kurie žmonės nėra laimingi“ yra du dali- 
niu spręsmu, besiskiriančiu tarp savęs kokybe. Savo kieky- 
be dalinis spręsmas „Kai kurie žmonės yra laimingi“ yra 
palenktas visuotinajam spręsmui „Joks žmogus nėra laimin- 
gas“. Jei sakoma, kad tarp dviejų visuotinųjų besipriešinan- 
čių kokybe spręsmų yra priešingumo, tai tarp dviejų dali- 
nių besipriešinančių kokybe spręsmų yra jau palenktojo 
priešingumo. Taigi palenktai priešingu bus du daliniu spręsmu, 


400 


besiskiriančiu kokybe. Lotyniškai tariant tai yra propositiones 
subcontrariae. 

Du spręsmu, besiskiriančiu vien kiekybe, vadinasi palenkia- 
maisiais, lotyniškai - propositiones subalternae. Tokiais palen- 
kiamaisiais spręsmais bus, iš vienos pusės, visuotinai tei- 
giamasis spręsmas „Visi žmonės yra laimingi“ ir, iš antros 
pusės, dalinai teigiamasis spręsmas „Kai kurie žmonės yra 
laimingi“ arba, iš vienos pusės, visuotinai neigiamasis spręs- 
mas „Joks žmogus nėra laimingas“ ir, iš antros pusės, dali- 
nai neigiamasis spręsmas „Kai kurie žmonės nėra laimin- 
gi“. Visuotinasis spręsmas dalinojo spręsmo atžvilgiu yra 
palenkiantysis spręsmas, lotyniškai propositio subalternans. Da- 

` linis spręsmas visuotinojo spresmo atžvilgiu yra palenktasis spręs- 
mas, lotyniškai propositio subalternata. 

Pagaliau esama atsitikimų, kai spręsmai priešinasi ir sa- 
vo kokybe, ir savo kiekybe. Pavyzdžiui, du spręsmu: „Visi 
žmonės yra laimingi“ ir „Kai kurie žmonės nėra laimingi“ 
arba du spręsmu: „Joks žmogus nėra laimingas“ ir „Kai ku- 
rie žmonės yra laimingi“ yra dvejetai spręsmų, besiprieši- 
nančių sykiu ir kokybe, ir kiekybe, t. y. vienas yra teigia- 
mas, o antras neigiamas, arba vienas yra visuotinasis, O 
antras dalinis. Tarp panašių spręsmų nėra jokio sutarimo ir 
todėl sakoma, kad tarp jųdviejų esama prieštaravimo arba 
kad jųdviejų priešinimasis yra prieštaringas. Taigi priešta- 
raujančiu yra du spręsmu, besiskiriančiu sykiu ir savo kokybe, ir 
savo kiekybe. 

Reikia pastebėti, kad tegalima tik tada kalbėti apie dvie- 
jų spręsmų priešinimąsi, kai jiedu turi bendrą pamatą ir ta- 
rinį. Negalima, pavyzdžiui, palaikyti prieštaraujančiais ši- 
tokiu du spręsmu: „Visi žmonės yra mirtingi“ ir „Kai kurie 
gyvuliai nėra kvaili“. Taip pat nebus prieštaraujančiais 
spręsmai: „Visi žmonės yra netobuli“ ir „Kai kurie žmonės 
nėra teisingi“. Žodžiu tariant, priešinimosi yra vien tokiuose 
spręsmuose, kurie turi bendrą pamatą ir tarinį. Maža to, 


401 


reikia, kad besipriešinančiuose spręsmuose pamatai būtų 
imami su vienos rūšies supozicija, pavyzdžiui, materiali- 
ne, logine arba realine. Tačiau pamatas gali būti imamas tai 
su pilnutine, tai su daline supozicija, nes spręsmų priešini- 
masis kiekybės atžvilgiu tame ir glūdi, kad vieną kartą pa- 
matas imamas su pilnutine supozicija, kitą kartą su daline 
supozicija, būtent, pirmoji supozicija turi vietos visuotina- 
jame spręsme, ogi antroji — dalinajame. 

Kaip matome, esama keturių spręsmo priešinimosi bū- 
dų. Tai yra, pirma, priešingumas (lotyniškai contrarietas), 
antra, palenkimas (lotyniškai subalternatio), trečia, palenk- 
tasis priešingumas (lot. subcontrarietas), ir ketvirta, priešta- 
ravimas (lotyniškai contradictio). Didžiausią spręsmų 
priešinimąsi sudaro prieštaravimas, kadangi tarp priešta- 
raujančių spręsmų nėra nieko bendro ir tarp jųjų negali bū- 
ti jokio vidurio. Paskui eina priešingi spręsmai, kurie griež- 
tai skiriasi savo kokybe, bet gali turėti vidurį, kurį sudaro 
atitinkamos kokybės daliniai spręsmai. Dar mažesnis yra 
palenktai priešingų spręsmų priešinimasis, nes vienas tei- 
gia ne tą dalį, kurią neigia antras. Pagaliau mažiausio prie- 
šingumo esama tarp palenkiamųjų spręsmų, kadangi jie ne 
tiek priešinasi, kiek skiriasi savo kokybe. Priešinimosi laips- 
nio klausimu yra nuomonės, kad priešingumas yra didžiau- 
sias spręsmų priešinimasis. | 

Kad spręsmų priešinimosi laipsniai mažėja, einant nuo 
spręsmų prieštaravimo prie palenkimo per tiesioginį ir pa- 
lenktąjį priešingumą, parodo priešinimosi dėsniai. Pirmas 
dėsnis, liečiąs spręsmų prieštaravimą, gali būti išreikštas 
šitokiu būdu: „Du prieštaraujančiu spręsmu negali būti sykiu 
teisingu arba sykiu klaidingu“ . Pavyzdžiui, du prieštaraujan- 
čiu spręsmu: „Visi žmonės yra tobuli“ ir „Kai kurie žmonės 
nėra tobuli“ negali būti sykiu klaidingi arba sykiu teisingi. 
Iš čion savaime plaukia išvada, kad iš dviejų prieštaraujan- 
čių spręsmų vienas yra teisingas, antras klaidingas. Jei pasisekė 


402 


mums nustatyti, kad vienas yra teisingas arba klaidingas, 
tai su visišku tikrumu galime teigti, kad antras bus atitin- 
kamai klaidingas arba teisingas. Pavyzdžiui, patiriame, 
kad spręsmas „Visi žmonės yra teisingi“ yra klaidingas, 
tad galime visai griežtai teigti, kad prieštaraująs jam spręs- 
mas „Kai kurie žmonės nėra teisingi“ yra jau teisingas 
spręsmas. 

Antras dėsnis, liečiąs spręsmų tiesioginį priešingumą, 
gali būti formuluotas šitokiu būdu: du priešingu spręsmu ne- 
gali būti sykiu teisingu, nors gali būti sykiu klaidingu. Iš čion 
savaime plaukia išvada, kad jei vienas iš dviejų priešingų 
spręsmų yra teisingas, tai galima tikrai spręsti, kad antras 
yra klaidingas, bet jei vienas yra klaidingas, tai antras gali 
būti klaidingas arba teisingas. Pavyzdžiui, turime teisingą 
spręsmą „Visi žmonės yra mirtingi“, tad galime tikrai spręs- 
ti, kad spręsmas „Joks žmogus nėra mirtingas“ yra klaidin- 
gas spręsmas. Bet jei turime klaidingą spręsmą „Visi žmo- 
nės yra laimingi“, tai juo tesiremiant negalima griežtai 
spręsti, kad priešingas spręsmas bus teisingas arba klaidin- 
gas, nes vienu atveju priešingas spręsmas esti teisingas, 
kitu klaidingas. Šituo atveju priešingas spręsmas „Joks 
žmogus nėra laimingas“ yra klaidingas spręsmas. Bet jei 
turėtume pirmą tokį klaidingą spręsmą „Visi žmonės yra 
tobuli“, tai jam priešingas spręsmas „Joks žmogus nėra 
tobulas“ būtų teisingas spręsmas. Apskritai vienam prie- 
šingam spręsmui esant klaidingam, apie antro priešingo 
spręsmo teisingumą arba klaidingumą sprendžia patyri- 
mas. Bet užtat jei vienas iš dviejų priešingų spręsmų yra 
teisingas, tai nėra reikalo griebtis patyrimo, kad būtų ga- 
lima nustatyti antrojo spręsmo tikrumas arba netikrumas. 
Tai savaime plaukia iš dėsnio, liečiančio spręsmų priešin- 
gumą. 

Trečias dėsnis, liečiąs spręsmo palenktąjį priešingumą, 
gali būti formuluotas šitokiu būdu: du palenktai priešingu 


403 


spręsmu gali būti sykiu teisingu, bet negali būti sykiu klaidingu. 
Turime, pavyzdžiui, du palenktai priešingu spręsmu: „Kai 
kurie žmonės yra laimingi“ ir „Kai kurie žmonės nėra lai- 
mingi“, abudu spręsmu yra teisingu. Užtat jei paimsime 
du šitokiu palenktai priešingu spręsmu: „Kai kurie žmo- 
nės yra tobuli“ ir „Kai kurie žmonės nėra tobuli“, tai pama- 
tysime, kad vienas iš jų dviejų bus klaidingas, antras - tei- 
singas. Surasti atsitikimų, kur abudu palenktai priešingu 
spręsmu būtų klaidingu, nėra galima. Todėl papildant toli- 
mesniais paaiškinimais nusakytąjį dėsnį, liečiantį palenktą 
priešingumą, reikia pridėti, kad jei vienas iš palenktai prie- 
šingų spręsmų yra teisingas, tai antras gali būti teisingas arba 
klaidingas, ogi jei vienas yra klaidingas, tai antras būtinai yra 
teisingas. 

Ketvirtas dėsnis, liečiąs spręsmo palenkimą vieno ant- 
ram, gali būti formuluojamas šitokiu būdu: du palenkiamuo- 
ju spręsmu, t. y, palenkiantysis ir palenktasis, gali būti sykiu tei- 
singu ir gali būti sykiu klaidingu, bet gali irgi atsitikti, kad vienas 
yra klaidingas, o antras teisingas. Pavyzdžiui, du palenkia- 
muoju spręsmu: „Visi žmonės yra mirtingi“ ir „Kai kurie 
žmonės yra mirtingi“ yra abudu teisingu. Atvirkščiai, tu- 
rėsime du šitokiu klaidingu spręsmu: „Visi žmonės yra 
tobuli“ ir „Kai kurie žmonės yra tobuli“. Pagaliau turėsi- 
me vieną klaidingą ir vieną teisingą, paėmę šitokiu du pa- 
lenkiamuoju spręsmu: „Visi žmonės yra laimingi“ ir „Kai 
kurie žmonės yra laimingi“. Paprastai pareina nuo patir- 
ties, katras spręsmas iš palenkiamųjų yra teisingas ir katras 
klaidingas, betgi yra du atsitikimu, kai išvada apie teisin- 
gumą arba klaidingumą turi logiško būtinumo. Pirma, iš 
visuotinojo spresmo teisingumo seka palenktojo dalinio spręsmo 
teisingumas, bet ne atvirkščiai. Racija yra ta, kad kas tinka vi- 
sai pamato tįsai, tinka irgi ir jos daliai. Jei sakoma, pavyz- 
džiui, kad visi žmonės yra mirtingi, tai aišku, kad ir kai 
kurie žmonės bus irgi mirtingi. Bet iš to, kad yra klaidinga 


404 


sakyti „Visi žmonės yra laimingi“, dar neseka, kad bus 
klaidinga pasakius, kad kai kurie žmonės yra laimingi. Už- 
tat iš palenktojo spręsmo klaidingumo seka palenkiančiojo spręs- 
mo klaidingumas, nors iš palenktojo spręsmo teisingumo 
neseka dar palenkiančiojo spręsmo teisingumas. Kad iš pa- 
lenktojo spręsmo klaidingumo seka palenkiančiojo spręs- 
mo klaidingumas, aišku iš to, kad kas nepritinka pamato 
tįsos daliai, tai irgi negali pritikti ir visai pamato tįsai. Pa- 
vyzdžiui, yra klaidinga, kad kai kurie žmonės yra tobuli, 
todėl bus dar labiau klaidinga sakyti, kad visi žmonės yra 
tobuli. 

Taigi matėme, kad du prieštaraujančiu spręsmu negali būti 
sykiu teisingu arba sykiu klaidingu; du priešingu spręsmu negali 
būti sykiu teisingu, bet gali būti sykiu klaidingu; du palenktai 
priešingu gali būti sykiu teisingu, bet negali būti sykiu klaidin- 
gu; pagaliau du palenkiamuoju spręsmu gali būti sykiu teisingu, 
sykiu klaidingu, ir vienas gali būti klaidingas, kitas teisingas. 
Didžiausias priešinimasis yra tarp prieštaraujančių spręs- 
mų, nors kai kurių yra laikomas didžiausiu dviejų priešin- 
gų spręsmų priešinimasis. Mažiausio priešinimosi yra tarp 
palenkiančiojo ir palenktojo spręsmo. Tikriau net būtų pa- 
sakius, kad šituo pastaruoju atveju logiškasis priešinimasis 
pereina į logiškąjį skirtumą, nes tikro priešinimosi tarp dvie- 
jų spręsmų esama tada, kai viename yra teigiamas, o kita- 
me yra neigiamas tas pats tarinys apie tą patį pamatą. To- 
dėl kai turime du spręsmu:. „Visi žmonės yra mirtingi“ ir 
„Kai kurie žmonės yra mirtingi“, tai čia nesama to pačio 
tarinio teigimo ir neigimo apie tą patį pamatą, ir todėl čia 
spręsmų priešinimasis nėra griežtas. 

Spręsmų priešinimosi dėsniai turi logikos praktikoje ne- 
maža reikšmės, ypač ginčuose, kur reikia gerai orientuotis, 
kas privalu išrodinėti patirtiniais ir protautiniais argumen- 
tais, o kas pakanka prirodinėti tiesioginėmis išvadomis iš 
spręsmų priešinimosi. 


405 


Suvedant tad visa, kas pasakyta, reikia pasigauti vaizdžiam 
pakartojimui vadinamojo „logikos kvadrato“ ir scheminės 
-spręsmų teisingumo bei klaidingumo lentelės*. 


(visi S yra P) (visi S nėra P) Būtina Negalima 
A priešingumas E A E 

1. At, Ok, Ek, It i 

2. Et, Ik, Ak, Ot | (teisingas) 

3. It, Ek, On, An 

4. Ot, Ak, In,En (neapibrėžtas) 

5. Ak, Ot, En, In 

6. Ek, It, An, On 

7. Ik, Et, Ot, Ak 

8. Ok, At, It, Ek 


as 


= 


palenkimas 
palenkim 


| (klaidingas) 


I palenktasis O I o 
priešingumas Galima Nebūtina 
(kai kurie (kai kurie 
Syra P) S nėra P) 
*1.At-Ok-Ek-It Visi žmonės yra mirtingi. 
2.Et-Ik- Ak -Ot Joks žmogus nėra tobulas. 
3.It- Ek - On - An Kai kurie žmonės yra laimingi, mirtingi. 
4. Ot - Ak - In - En Kai kurie žmonės nėra laimingi, mirtingi. 
5. Ak -Ot - En - In Visi žmonės yra laimingi, tobuli. 
6. Ek - It - An - On Joks žmogus nėra mirtingas, laimingas. 
7.Ik-Et - Ot - Ak Kai kurie žmonės yra tobuli. 
8. Ok- At- It- Ak Kai kurie žmonės néra mirtingi. 
-nA =0 -nE=0 At, Ok, Ek, It -A E 
=An=E =En=A Et,Ik, Ak, Ot 
nAn=1 nEn =I It, Ek, On, An 
Ot, Ak, In, En 
=nh=0O -nO=E Ak, Ot, En, In I O 
nin =E =On=I Ek, lt, AnOn  At-Ok-Ek-lt 


nOn=A Ik. Et, Ot, Ak Et-Ik- Ak-Ot 
Ok, At, It, Ek It- Ek- On- An 
Ot-Ak-In- En 

Ak- Ot- En- In 

Ek - It- An - On 

Ik- Et- Ot - Ak 

Ok- At- It- Ak 


406 


Dabar mums dar tenka specialiau susidomėti modali- 
nių arba apibūdintų spręsmų priešinimusi. Apibūdintame 
spręsme yra dvejopos kokybės, būtent: būdo ir posakio ko- 
kybės. Kaip žinome, modalinis arba apibūdintas yra spręs- 
mas, kur yra nurodytas būdas santykiavimo S su P. Pavyz- 
džiui, turime spręsmą: „Yra galima, kad ligonis pasveiks“. 
Čia pirmoji spręsmo dalis, būtent „yra galima“, išreiškia 
spręsmo būdą, ogi antroji dalis „ligonis pasveiks“ yra po- 
sakis, kuris yra apibūdinamas. Ir štai kokybės atžvilgiu mū- 
sų pavyzdys yra teigiamosios kokybės tiek būdo, tiek po- 
sakio atžvilgiu. Jei, pavyzdžiui, turėtume apibūdintą 
spręsmą: „Yra galima, kad ligonis nepasveiks“, tai būdas 
būtų teigiamasis, ogi pats posakis neigiamasis. 

Panašiai apibūdintuose spręsmuose yra dvejopos kieky- 
bės, būtent: būdo ir posakio kiekybės. Posakio kiekybė yra 
suprantama taip pat, kaip ir kiekvieno vientiso spręsmo kie- 
kybė. Būdo kiekybė yra visuotina, kai būdas yra būtinas 
arba negalimas, ir yra dalinė, kai būdas yra galimas arba 
atsitiktinis, t. y. nebūtinas. Pavyzdžiui, turime apibūdintąjį 
spręsmą: „Yra negalima, kad ligonis pasveiktų“. Būdo kie- 
kybė, besireiškianti pirmoje spręsmo dalyje „Yra negalima“, 
yra visuotina. Posakio kiekybė, besireiškianti antroje spręs- 
mo dalyje „kad ligonis pasveiktų“, yra dalinė arba net, dar 
tiksliau tariant, vienatinė. Suprantama, kodėl būtinas ir ne- 
galimas būdas yra visuotinosios kiekybės: kalbamas daly- 
kas čia privalo įvykti arba visuomet, arba niekados, vadi- 
nasi, visi šansai yra už arba prieš jį. Užtat galimas ir 
atsitiktinis būdas yra dalinės kiekybės, nes kalbamas daly- 
kas gali kartais įvykti, kartais neįvykti, vadinasi, tik kai ku- 
rie šansai yra už arba prieš jį. 

Jei tesiskaitysime vien su būdo kiekybe, tai būdų prieši- 
nimasis bus analoginis spręsmų priešinimuisi pagal logi- 
kos kvadratą. Pasirodo, kad būtinas būdas atitinka A, ne- 
galimas būdas - E, galimas - I, atsitiktinis - O. Būtinas būdas 


407 


yra priešingas negalimam ir prieštaraująs galimam. Gali- 
mas būdas yra palenktas būtinam būdui, palenktai priešin- 
gas atsitiktiniam ir prieštaraująs negalimam. Pagaliau atsi- 
tiktinis būdas, kaipo nebūtinas, yra palenktas negalimam, 
palenktai priešingas galimam ir prieštaraująs būtinam bū- 
dui. Suprantama, kodėl galimas būdas yra palenktas būti- 
najam: galimybė tesudaro vieną dalį būtinumo. Panašiai ne- 
būtinas būdas yra palenktas negalimajam: tai, kas nėra 
būtina, yra silpnesnis laipsnis negalimo būdo. 


Spręsmų sutapimas 


Iki šiolei buvome susidomėję spręsmų priešinimusi; da- 
bar, atvirkščiai, tenka susidomėti spręsmų sutapimu dėl vie- 
nodo jųjų reikšmingumo. Lygiareikšmiai arba sutampantieji 
yra spręsmai, turį vienodo reikšmingumo, pareinančio iš lygia- 
galės terminų reikšmės. Panašiai buvo savo laiku kalbėta apie 
sutampančias sąvokas. Matėme, kad sutampančios bus dvi 
sąvokos, turinčios vienodas tįsas, pavyzdžiui, Egiptas ir pi- 
ramidų šalis. Dviejų sutampančių spręsmų pavyzdžiu gali 
patarnauti kad ir du šitokiu spręsmu: „Ąžuolas yra medis“ 
ir „Ąžuolas yra augmuo su kamienu ir viršūne iš šakų“. 
Toks yra bendras spręsmo sutapimo supratimas. 

Betgi spręsmų sutapimas gali dargi turėti visai specia- 
lios prasmės, būtent specialiąja prasme spręsmų sutapimas 
yra dviejų besipriešinančių spręsmų suderinimas neigimo 
pridėjimu arba pašalinimu tokiu būdu, kad jiedu įgautų ly- 
gaus reikšmingumo nebūdamu tolygiu žodine savo išraiš- 
ka. Pavyzdžiui, turime du prieštaraujančiu spręsmu: „Visi 

"žmonės yra išmintingi“ ir „Kai kurie žmonės nėra išmin- 
tingi“. Jei dabar pridėsime pirmajam iš priešakio neigimą, 
gausime spręsmą „Ne visi žmonės yra išmintingi“, kuris 
bus jau sutampąs su antruoju spręsmu „Kai kurie žmonės 
nėra išmintingi“. Tuodu spręsmu yra sutampančiu, nors nė- 


408 


ra tolygūs tikra to žodžio prasme, t. y. tokie pat visomis 
savo dalimis. 

Iš vieno spręsmo galima gauti sutampantį su juo spręs- 
mą atvertimo būdu, kuris lotyniškai yra vadinamas termi- 
nu obversio. Spręsmų atvertimų yra įvairių atsitikimų. Yra 
atsitikimų, kad, neigimą pridėjus pamatui iš priešakio, spręs- 
mas sutampa su savo prieštaraujančiuoju. Pavyzdžiui, turime 
spręsmą „Visi žmonės yra protingi“, jam prieštarauja spręs- 
mas „Kai kurie žmonės nėra protingi“; jei pirmajam pama- 
to priešakyje padėsime neigimą arba neigtuką „ne“, gausi- 
me du sutampančiu spręsmu. Ir iš tikro du spręsmu: „Ne 
visi žmonės yra protingi“ ir „Kai kurie žmonės nėra protin- 
gi“ yra sutampančiu, nors nėra tolygiu tikra to žodžio pras- 
me. Yra atsitikimų, kad, neigimą pridėjus po pamato, spręsmas 
sutampa su savo priešinguoju, jei yra visuotinasis, ir su savo pa- 
lenktai priešinguoju, jei yra dalinis. Pavyzdžiui, turime du prie- 
šingu spręsmu: „Visi žmonės yra tobuli“ ir „Joks žmogus 
nėra tobulas“; pridėjus pirmajam po pamato neigtuką, gu- 
sime du sutampančiu spręsmu: „Visi žmonės yra netobuli“ 
ir „Joks žmogus nėra tobulas“. Panašiai gauname iš dviejų 
palenktai priešingų spręsmų du sutampančiu spręsmu: „Kai 
kurie žmonės yra nelaimingi“; „Kai kurie žmonės nėra lai- 
mingi“. 

Yra atsitikimų, kad, neigimą pridėjus prieš ir po pamato, vi- 
suotinai teigiamasis spręsmas sutampa su savo palenktuoju. Pa- 
vyzdžiui, turime du palenkiamuoju sprendimu: „Visi žmo- 
nės yra laimingi“ ir „Kai kurie žmonės yra laimingi“; pridėję 
palenkiančiajam neigtuką iš priešakio ir užpakaly, gausi- 
me du sutampančiuoju spręsmu: „Ne visi žmonės yra ne- 
laimingi“ ir „Kai kurie žmonės yra laimingi“. Čia įvyko pa- 
lenkiančiojo spręsmo sutapimas su palenktuoju. Pridėsiu 
dar čia, kad apibūdintų spręsmų būdai gali būti atverčiami 
sutapimu. Pavyzdžiui, turime apibūdintąjį spręsmą: „Yra 
būtina, kad ligonis pasveiktų“. Jei pridėsime neigtuką būdo 


409 


priešakyje, spręsmas sutaps su savo prieštaraujančiuoju: 
„Yra atsitiktinis dalykas, kad ligonis pasveiks“. Jei pridėsi- 
me neigimą po būdo, gausime atverstojo spręsmo sutapi- 
mą su jo priešinguoju. Neatverstas yra spręsmas: „Yra bū- 
tina, kad ligonis pasveiktų“, atverstas bus: „Yra būtina, kad 
ligonis nepasveiktų“,bet pastarasis kaip tik sutampa su pir- 
mojo spręsmo priešinguoju spręsmu, būtent su spręsmu: 
„Yra negalima, kad ligonis pasveiktų“. Žodžiu tariant, api- 
būdintųjų spręsmų atvertimas įvyksta pagal bendras tai- 
sykles, tik vietoje pamato juose žiūrima į būdą, kuris reiš- 
kiasi pirmąja apibūdintojo spręsmo dalimi. 


Spręsimų perkeitimas 


Spręsmų sutapimas, kaip matėme, įvyksta atverčiant vie- 
ną iš besipriešinančių spręsmų neigimo pridėjimu arba pa- 
šalinimu. Atvertimo taisyklės kaip tik nustato sąlygas, ku- 
riomis du besipriešinančiu spręsmu sutampa savo 
reikšmingumu. Šalia šito spręsmų atvertimo, kuris remiasi 
kokybės keitimu, esama dar spręsmo perkeitimo (lot. con- 
versio), kuris remiasi pamato pakeitimu tariniu, ir atvirkš- 
čiai. Spręsmų atvertimas turi tikslu surasti sutampančius 
spręsmus; spręsmų perkeitimas turi tikslu palaikyti spręs- 
mo tiesą pakeitus pamatą tariniu, ir atvirkščiai. Taigi spręs- 
mo perkeitimas yra padarymas iš jo per terminų jame pa- 
keitimą vieno antru naujo spręsmo, kuris tačiau skelbtų tą 
pačią tiesą. Pavyzdžiui, turime spręsmą: „Joks žmogus nė- 
ra akmuo“, pakeitus jame terminus vieną antru, gauname 
teisingą spręsmą, skelbiantį tą pačią tiesą: „Joks akmuo nė- 
ra žmogus“. Bet jei paimsime spręsmą: „Žmogus yra gy- 
vis“, tai perkeitus jį panašiu būdu, gausime neteisingą spręs- 
mą: „Gyvis yra žmogus“. Pasirodo, kad tik tam tikruose 
atvejuose galima daryti spręsmų perkeitimą be nusidėjimo 
prieš tą pačią tiesą. Svarbiausia ir yra čia susekti sąlygas, 


410 


kai spręsmų perkeitimas nenusižengia tai pačiai tiesai. 
Visų pirma reikia žinoti, kad yra trijų spręsmų perkeiti- 
mo rūšių: pirma, spręsmo perkeitimas be kiekybės mainy- 
mo, kas lotyniškai vadinama conversio simplex, antra, spręs- 
mo perkeitimas su jo kiekybės sumažinimu, kas lotyniškai 
vadinama conversio per accidens, ir trečia, spręsmo perkeiti- 
mas su jo abiejų terminų atvertimu, bet be kiekybės suma- 
žinimo, kas lotyniškai vadinama conversio per contrapositio- 
nem. Lietuviškai galima šitos trys rūšys atitinkamai 
pavadinti terminais „lygiakiekis perkeitimas“, „apribojama- 
sis perkeitimas“ ir „atverčiamasis perkeitimas“. Jei spręs- 
mą „Joks žmogus nėra akmuo“ perkeičiame į spręsmą „Joks 
akmuo nėra žmogus“, turime lygiakiekį perkeitimą, nes 
abudu spręsmu yra vienodos kiekybės, t. y. visuotinosios. 
Jei spręsmą „Kiekvienas žmogus yra mirtingas“ pakeičia- 
me į spręsmą „Kai kurie mirtingieji yra žmonės“, tai turime 
apribojamąjį perkeitimą, nes iš visuotinojo gausime dalinį 
spręsmą. Jei pagaliau tą patį spręsmą „Visi žmonės yra mir- 
tingos esybės“ perkeisime per abiejų terminų atvertimą į 
spręsmą „Visos nemirtingos būtybės yra nežmonės“, tai 
gausime atverčiamąjį pakeitimą be kiekybės sumažinimo. 
Pirmoji pakeitimo taisyklė: visuotinai neigiamasis spręsmas 
pakeičiamas ne tik lygiakiekiu, bet ir apribojamuoju būdu. Turė- 
dami, pavyzdžiui, visuotinai neigiamąjį spręsmą „Joks žmo- 
gus nėra akmuo“, galime jį perkeisti į spręsmą „Joks akmuo 
nėra žmogus“[, kurio] tiesoje glūdi tiesa jo palenktojo spręs- 
mo, kuriuo yra spręsmas „Kai kurie akmens nėra žmonės“, 
todėl galima pasakyti, kad visuotinai neigiamasis spręsmas 
pakeičiamas ne tik lygiakiekiu, bet ir apribojamuoju būdu. 
Antroji perkeitimo taisyklė: visuotinai teigiamasis spręs- 
mas pakeičiamas apribotinai atverstinai. Turime, pavyzdžiui, 
visuotinai teigiamąjį spręsmą „Kiekvienas žmogus yra lais- 
va esybė“. Pasakę „Visos laisvos esybės yra žmonės“, t. y. 
padarę lygiakiekį pakeitimą, prasilenktume su tiesa. Užtat 


411 


pasakę „Kai kurios laisvos esybės yra žmonės“, arba pada- 
rę apribojamąjį pakeitimą, su tiesa neprasilenkiame. Taip 
pat neprasilenkiame su tiesa, padarę atverčiamąjį pakeiti- 
mą: „Kiekviena nelaisva esybė yra nežmogus“. 

Trečioji perkeitimo taisyklė: dalinai teigiamasis spręsmas 
teperkeičiamas lygiakiekiu būdu. Turėdami dalinai teigiamąjį 
spręsmą „Kai kurie žmonės yra teisingi“, tegalime jį per- 
keisti lygiakiekiu būdu, t. y. su ta pačia daline kiekybe, tai- 
gi gauname spręsmą: „Kai kurie teisingieji yra žmonės“. 
Bet būtų klaidinga daryti bet kurį kitą pakeitimą, pavyz- 
džiui, pakeitimą su padidinta kiekybe, t. y. sakyti „Visi tei- 
singieji yra žmonės“, arba atverčiamąjį perkeitimą ir sakyti 
„Kai kurie neteisingieji yra nežmonės“. Pats savaime spręs- 
mas „Kai kurie neteisingieji yra nežmonės“ gali būti laiko- 
mas teisingu, bet ne dėl perkeitimo teisingumo, o dėl įsiti- 
kinimo, kad esama piktųjų esybių, kurios nėra žmonės. 

Ketvirtoji perkeitimo taisyklė: dalinai neigiamasis spręs- 
mas teperkeičiamas atverstinai. Turime, pavyzdžiui, dalinai 
neigiamąjį spręsmą „Kai kurie žmonės nėra teisingi“. Jei 
pasakytume „Kai kurie teisingi nėra žmonės“, gautume tei- 

"singą spręsmą, bet skelbiantį ne tą pačią tiesą. Kad šalia 
žmogaus gali būti kitų teisingų esybių, žinome ne iš spręs- 
mo „Kai kurie žmonės nėra teisingi“, bet iš kur kitur. Tiesa, 
skelbiama šituo spręsmu, vien sako, kad kai kurie žmonės 
nėra teisingi žmonės, bet nieko nesako apie kitų esybių tei- 
singumą. Pasirodo, kad perkeisti lygiakiekiu būdu dalinai 
neigiamojo spręsmo nėra galima. Perkeisti jo apribotinai irgi 
negalima, kadangi jis, kaipo dalinis, turi kiekybę jau dali- 
nę, t. y. apribotą. Padidinamojo perkeitimo apskritai negali 
būti, nes jis visuomet būtų netaisyklingas. Telieka atverčia- 
masis perkeitimas, kuris iš tikro pritinka dalinai neigiama- 
jam spręsmui. Taigi spręsmą „Kai kurie žmonės nėra tei- 
singi“ galime atverstinai perkeisti į spręsmą „Kai kurie 
neteisingieji yra žmonės“. 


412 


Kiekvienam iš keturių spręsmų tipų A, E, I, O buvo nu- 
rodyta viena jo perkeitimo taisyklė. Bet taip pat galima nu- 
rodyti taisyklę kiekvienai perkeitimo rūšiai. Tad sutraukus 
taisykles pagal perkeitimo rūšis, turėsime jas formuluoti ši- 
tokiu būdu: lygiakiekiu būdu pakeičiami visuotinai neigiamieji 
ir dalinai teigiamieji spręsmai, apribotinai perkeičiami visuotinai 
neigiamieji ir visuotinai teigiamieji, atverstinai perkeičiami vi- 
suotinai teigiamieji ir dalinai neigiamieji. 


Paskutinį kartą mano buvo pradėta kalbėti apie spręs- 
mų perkeitimą arba, tikriau, apie pamato ir tarinio perkei- 
timą spręsmuose vietomis, palaikant tą pačią pagrindinę 
tiesą. Kaip matėme, yra lygiakiekis perkeitimas, apriboja- 
masis perkeitimas ir atverčiamasis perkeitimas be kieky- 
bės apribojimo. Lygiakiekis bus, pavyzdžiui, perkeitimas, 
jei iš spręsmo „Joks žmogus nėra mineralas“ padarysime 
spręsmą „Joks mineralas nėra žmogus“: abu spręsmu yra 
lygios kiekybės, būtent, visuotinos. Apribojamasis bus, pa- 
vyzdžiui, perkeitimas, jei iš spręsmo „Visi žmonės yra jus- 
lingos būtybės“ padarysime spręsmą „Kai kurios juslingos 
būtybės yra žmonės“: pirmas spręsmas buvo visuotinasis, 
antras - dalinis. Vadinasi, čia kiekybė yra jau apribota. At- 
verčiamasis bus perkeitimas, jei iš spręsmo „Visi žmonės 
yra juslingos būtybės“ padarysime spręsmą „Visos nejus- 
lingos būtybės yra nežmonės“, žinoma, kalbant apie pri- 
gimtąjį mūsų pasaulį. 

I T. „Yra tiesa, kad visi žmonės mirtingi, ergo netiesa, 
kad kai kurie žmonės nėra mirtingi“. 


Tiesioginės išvados 
Sąryšy su trimis paskutiniais klausimais apie spręsmų 
priešinimąsi, sutapimą ir perkeitimą stovi vienas bendras 
klausimas apie tiesioginį perėjimą nuo vieno spręsmo prie 


413 


kito, kas lotyniškai yra vadinama terminu illatio immediata, 
prancūziškai infėrence immédiate ir lietuviškai gali būti pa- 
vadinta terminu „tiesioginė išvada“. Kai pereinama nuo vie- 
no spręsmo prie kito, netarpininkaujant trečiam spręsmui, 
kaip yra protavime, perėjimas vadinamas tiesioginiu, ka- 
dangi daroma išvada iš vieno tik spręsmo skelbiamos tie- 
sos. Taip pereinama, pavyzdžiui, nuo palenkiančiojo spręs- 
mo prie palenktojo spręsmo. Pavyzdžiui, visi žmonės yra 
mirtingi, taigi kai kurie žmonės irgi yra mirtingi. Toliau nuo 
vieno spręsmo pereinama tiesioginiu būdu prie sutampan- 
čio su juo spręsmo „Kai kurie žmonės nėra laimingi“. Pa- 
galiau nuo vieno spręsmo pereinama tiesioginiu būdu prie 
spręsmo, gauto perkeitimu. Taip nuo spręsmo „Joks žmo- 
gus nėra akmuo“ pereinama tiesioginiu būdu prie spręsmo 
„Joks akmuo nėra žmogus“. Faktinai čia jokio išvadžiojimo 
nėra daroma, nes nėra gaunama jokia nauja tiesa; iš tikrųjų 
ten, kur yra tiesioginės išvados, yra skelbiama ta pati tiesa, 
kitaip tik surengtu spręsmu. Todėl reikia nusimanyti, kad 
tiesioginė išvada yra vadinama išvada analogine prasme, 
nes ji nėra tikro protavimo išdava. Taigi svarbu įsidėmėti, 
kad tiesioginė išvada nėra perėjimas nuo vienos tiesos prie kitos, 
bet tik perėjimas nuo vieno spręsmo prie kito, tuo tarpu perėjimas 
"prie naujos tiesos tegali įvykti tikrame protavime tarpininkau- 
jant trečiam spręsmui. Visų pirma iš spręsmų priešinimosi ir 
perkeitimo gali būti išvestos taisyklės tiesioginėms išva- 
doms. Tos taisyklės liko jau savo vietoje paaiškintos, dabar 
teturėčiau padaryti bendrą jųjų santrauką. 

Iš spręsmų priešinimosi galima padaryti šitokių tiesio- 
ginių išvadų. 1 taisyklė: teigiant ar neigiant vieno iš dviejų 
prieštaraujančių spręsmų tiesą, yra priešpriešiais neigtina arba 
teigtina antrojo spręsmo tiesa. 2 taisyklė: teigiant vieno iš dviejų 
priešingų spręsmų tiesą, yra neigtina antrojo spręsmo tiesa. 3 
taisyklė: teigiant palenkiančiojo spręsmo tiesą, yra teigtina pa- 
lenktojo spręsmo tiesa; ogi neigiant palenktojo spręsmo tiesą, yra 


414 


neigtina palenkiančiojo spręsmo tiesa. Neigiant vieno iš dviejų pa- 
lenktai priešingų spręsmų tiesą, yra teigtina antrojo spręsmo tiesa. 

Kadangi toliau du sutampančiu spręsmu išreiškia tą pa- 
tį dalyką, tik įvairiu būdu, tai aišku, kad du sutampančiu 
spręsmu gali būti arba sykiu teisingu, arba sykiu klaidin- 
gu. Todėl 4 taisyklė, liečianti tiesiogines išvadas, bus šito- 
kia: teigiant arba neigiant bet kurio spręsmo tiesą, yra atitinka- 
mai teigHina ar neigtina sutampančiojo spręsmo tiesa. 

Taip pat iš spręsmų keitimo galima daryti tiesioginių iš- 
vadų. Todėl 5 taisyklė, liečianti tiesiogines išvadas, bus šito- 
kia: jei perkeitimas yra lygiakiekis, tai, teigiant perkeičia- 
mojo spręsmo tiesa, yra teigtina irgi perkeistojo spręsmo 
tiesa. Jei perkeitimas yra apribojamasis, tai, teigiant perkeičia- 
mojo spręsmo tiesa, yra teigtina perkeistojo spręsmo tiesa, ir, nei- 
giant perkeistojo spręsmo tiesa, yra neigtina perkeičiamojo spręs- 
mo tiesa. 

a. Joks medis nėra juslinga būtybė, jokia juslinga būtybė 
nėra medis. 

b. Kiekvienas medis yra gyvas organizmas; kai kurie gyvi 
organizmai yra medžiai. 

c. Visi žmonės yra egoistai; kai kurie egoistai yra žmo- 
nės. 

d. Visi žmonės yra mineralai; kai kurie mineralai yra 
žmonės. 

Iš spręsmų modalumo arba apibūdinimo galima irgi da- 
ryti tiesioginių išvadų, nes faktinas tikrumas suponuoja gali- 
mumą, būtinumas suponuoja galimumą ir tikrumą ir tik gali- 
mumas nieko nesuponuoja. Remiantis šitomis tezėmis 
gauname 6 taisyklę: teigiant faktiną tikrumą yra teigtina ir ga- 
limumas. Kitaip tariant, jei koks daiktas yra tikrovėje, tai jis 
tikrai gali būti. Užtat negalima daryti tiesioginės išvados iš 
galimybės apie tikrumą. 

Jei kas yra galima, tai dar nereiškia kad tai jau yra tikro- 
vėje. 7 taisyklė: teigiant būtinumą yra teigtina tiek galimumas, 


415 


tiek tikrumas. Jei kas yra būtina, tai yra sykiu galima ir faktinai 
tikra. Bet ne atvirkščiai - tai, kas yra galima ir faktinai tik- 
ra, gali būti nebūtina arba atsitiktinis dalykas. 8 taisyklė: 
neigiant galimumą yra neigtina faktinas tikrumas. Tai reiškia, 
kas negali būti, to ir nėra tikrovėje. 9 taisyklė: neigiant ga- 
limumą ar faktiną tikrumą yra neigtinas būtinumas. Reiškia, 
jei ko negali būti ar faktinai nėra tikrovėje, tai nėra ir būti- 
na. Jei pasaulis faktinai nėra tobulas, tai jis ir nebuvo būti- 
nai tobulas. i 

Esama taip pat tiesioginių išvadų iš pamato supozicijos. 
Kai buvo kalbėta apie palenkiančiojo ir palenktojo spręs- 
mo santykius tiesos atžvilgiu, faktinai buvo skaitytasi su 
pamato supozicija. Būtent paaiškėjo, kad iš pilnutinės skirs- 
tomosios supozicijos seka dalinė ir vienatinė supozicija, Da- 
bar reikia pridėti taisyklė, kuri liečia perėjimą nuo skirsto- 
mosios supozicijos prie telkiamosios ir atvirkščiai. 10 
taisyklė: jei tarinys pritinka pamato esmei arba rūšies individų 
visetui, tai teigiant ką nors skirstytinai, teigtina taip pat jungti- 
nai, ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, turime spręsmą „Visi žmonės 
yra mirtingi“, kur pamatas yra imamas su jungiamąja su- 
pozicija; nuo šitos jungiamosios supozicijos turime teisės 
pereiti prie skirstomosios supozicijos ir teigti, kad kiekvie- 
nas žmogus yra mirtingas. Ir atvirkščiai, nuo spręsmo „Kiek- 
vienas žmogus yra mirtingas“ galime nuosekliai pereiti prie 
spręsmo „Visi žmonės yra mirtingi“. Bet būtų klaidinga iš- 
vada pereinant nuo spręsmo „Visi kareiviai gali nugalėti 
priešą“ prie spręsmo „Kiekvienas kareivis gali nugalėti prie- 
šą“, arba atvirkščiai, nes pirmajame spręsme tarinys tepri- 
tinka kareivių visetui, kaipo tokiam, tuo tarpu antrajame 
spręsme tarinys tepritinka kiekvienam atskiram kareiviui, 
kaipo atskiram individui. Tuo tarpu sykiu jungtinai ir skirs- 
tytinai tegalima apie individus teigti tik tai, kas įeina į rū- 
šies esmę, nes rūšis ir yra tai, kas yra tariama viena prasme 
apie daugelį individų, besiskiriančių skaičiumi. 


416 


Pagaliau galima daryti tiesioginių išvadų iš tarinio su- 
pozicijos. 11 taisyklė: jei pamatui yra teigiamas koks nors tari- 
nys, tai jam teigtinas yra irgi kiekvienas kitas tarinys, turįs pla- 
tesnę tįsą, ir atvirkščiai, jei pamatui yra neigiamas koks nors 
tarinys, tai jam neigtinas yra kiekvienas kitas tarinys, turįs ma- 
žesnę tįsą. Pavyzdžiui, sakome „Sokratas buvo žmogus“, tai- 
gi jis buvo gyvulys, gyvis, materialinė būtybė, substancija. 
Teigdami apie Sokratą, kad jis buvo žmogus, turime teigti 
ir visas kitas sąvokas, kurios turi platesnės tįsos už žmo- 
gaus sąvoką. Užtat pasakę, kad „Akmuo nėra gyvis“, turė- 
sime pasakyti, kad jis nėra gyvulys, kad jis nėra žmogus, 
tai yra neigti visas sąvokas, kurios turi siauresnę tįsą už 
gyvio tįsą. Visa tai yra tiesioginės išvados, plaukiančios sa- 
vaime iš logikos individų rūšių ir giminių sąrangos pagal 
Porfirijaus medį. 

Pirmoji logikos dalis buvo suskirstyta į tris skyrius: I. Su- 
vokimas, II. Sprendimas, III. Protavimas. Sprendimo skyriaus 
buvo numatyta trys skirsniai: 1. Sprendimo esmė, 2. Spren- 
dimo išdava - spręsmas ir 3. Sprendimo išraiška - sakinys. 
Baigęs apie spręsmus, turėčiau plačiau kalbėti apie sakinį, 
kaipo sprendimo išraišką. Bet kadangi apie tai dviem įvai- 
riais atvejais buvo jau šis tas pasakyta ir kadangi šitas klau- 
simas, be to, nėra labai svarbus sprendimo problemai, tai 
prie jo daugiau nebeužtruksiu. Apie sakinius buvo jau kal- 
bėta, kai kilo reikalas skirstyti sakinius į sprendžiamuosius 
ir nesprendžiamuosius. Sprendžiamieji, kaip žinome, yra 
sakiniai, kurie gali pareikšti tiesą arba netiesą. Paskui buvo 
sakyta, kad, skirstant sprendimo išdavas, reikia skirstyti 
spręsmus, bet ne sakinius, nors spręsmų ir sakinių suskirs- 
tymas turi bendrų susilietimo punktų. 


417 


3. Protavimas 


Dabar tenka man pereiti prie protavimo esmės. Protavi- 
mas yra jau trečias iš eilės proto veiksmas, kuris todėl su- 
daro sudėtingiausią mąstymo pradą. Suvokimu gaminama 
vientisa protinė lytis, vadinama sąvokos vardu. Sprendi- 
mu yra jungiamos ar skiriamos dvi sąvokos viename spręs- 
me, kuris ir yra sprendimo išdava. Protavimu yra sustato- 
mu du spręsmu, iš kurių dviejų išvedamas trečias spręsmas, 
vadinamas išvada. Suvokimas, sprendimas ir protavimas 
yra pagrindiniai mąstymo pradai, kurie tarnauja protinio 
pažinimo vyksmui ir paskui yra sistemingai organizuoja- 
mi mokslo priemonėmis bei metodais. Kaip matome, pro- 
tavimas sudaro tą logikos mokslo dalį, kuri atbaigia mąsty- 
mo pradus ir nuo kurios einama prie moksliškosios 
sistematizacijos. Kas tad sudaro protavimo esmę? 

Mūsų protavimo vardas labiausiai atitinka prancūzų ter- 
miną raisonnement. Lotynišką žodį ratiocinatio labiau atitin- 
ka rusų žodis umozakliučenije. Vokiečių žodis Schluss labiau 
reiškia protavimo išdavą, t. y. išvadą. Bendriausia protavi- 
mo aptartis bus šitokia: protavimas yra veiksmas, kuriuo 
protas iš įgytų jau pažinčių išveda naują pažintį, vadinamą 
išvada. Dar trumpiau tariant, protavimas yra iš dviejų spręs- 
mų išvedimas trečio. Pažintis arba tiesa, kaip žinome, reiš- 
kiasi spręsmu, todėl išvada yra visuomet spręsmas, skel- 
biąs kokią nors tiesą. 

Dera šitoje vietoje pažymėti, kad protavimas turi reikalo 
su intelektualine atitrauktųjų sąvokų tvarka. Protavimas yra 
proto perėjimas (discursus rationis) nuo intelektualiai pažinto 
dalyko prie kito dalyko, kurio intelektualinis pažinimas aiš- 
kėja iš pirmojo, ką šv. Tomas išreiškia šitokiais žodžiais: 
ratiocinare est procedere de uno intellecto ad aliud, ad veritatem 
intelligibilem cognoscendam — protavimas remiasi galutinoje 
sąskaitoje patirtiniais faktais, suimtais į spręsmus, betgi pats 


418 


protavimo vyksmas teturi vietos intelektualinėje suvokia- 
mųjų dalykų tvarkoje. Kodėl taip yra, suprantama iš tos me- 
džiagos, su kuria turi reikalo protavimas. Protavimu iš dvie- 
jų spręsmų išvedama trečias. Spręsmai nustato dviejų 
sąvokų atitikimą arba neatitikimą tarp savęs, ogi sąvokos 
yra protinės lytys, glūdinčios savo esme nematerialinėje pro- 
to tvarkoje. Iš savo prigimties sąvokos yra atitrauktos bei 
apibendrintos; įėjusius į spręsmus jos duoda galimybės dėl 
savo atitrauktų bei apibendrintų ypatybių daryti taip pat 
atitrauktų bei apibendrintų išvadų, sekančių iš jųjų susta- 
tymo ir palyginimo. Sakysime, mums tenka sustatyti du ši- 
tokiu spręsmu: pirmas - „Dvasinė esybė yra nemirtinga“ ir 
antras - „Žmogaus siela yra dvasinė esybė“. Šituose dvie- 
juose spręsmuose matome tris sąvokas: dvasinę esybę, ne- 
mirtingumą ir žmogaus sielą. Pirmasis spręsmas jungia tei- 
giamai dvasinės esybės sąvoką su nemirtingumo sąvoka; 
antrasis spręsmas taip pat teigiamai jungia žmogaus sielos 
sąvoką su dvasinės esybės sąvoka. Jei būtų jungiamu du 
dvejetu visai įvairių sąvokų, tai tarp tokių dvejetų negali- 
ma būtų nustatyti jokio sąryšio sustačius tuodu dvejetu. Čia 
gi turime tokiu du dvejetu sąvokų, kuriuodu turi vieną ben- 
drą sąvoką. Šita tarpininkaujanti sąvoka riša visas tris są- 
vokas logišku būdu taip, kad jų visų sustatymas ir palygi- 
nimas duoda galimybės nustatyti sąryšį tarp tų dviejų 
sąvokų, kuriedvi nesudaro dar spręsmo. Būtent mūsų at- 
veju nesurištos spręsmu yra sąvokos „Žmogaus siela“ ir „ne- 
mirtingumas“, t. y. tiedvi sąvokos, kuriedvi yra jungiamos 
teigimu su trečiąja sąvoka. Pasirodo, kad šitiedvi sąvokos 
yra materialiai tolygios trečiajai sąvokai, kas yra išreiškia- 
ma teigimu. Jei tarp vieno kurio sąvokų dvejeto materiali- 
nio tolygumo nebūtų buvę, reikėtų tai išreikšti neigiamuo- 
ju spręsmu. Jei dabar, turėdami žmogaus sielos sąvokos ir 
nemirtingumo sąvokos sutarimą su dvasine esybe, pano- 
rėsime tarp šitų dviejų sąvokų nustatyti logiškąjį sąryšį, 


419 


TOVN 


turėsime įsitikinti, kad ir tarp jųdviejų esama sutarimo ar- 
ba materialinio tolygumo, ir būtent todėl, kad šitiedvi są- 
vokos sykiu yra tolygios trečiajai, kuri tarnauja mums pa- 
lyginimo tarpininke. Taigi remiantis dviejų sąvokų 
santykiavimu su trečiąja sąvoka tarpininke išvedame toly- 
gumo sąryšį tarp jųdviejų spręsmų, kuris šiuo atveju skel- 
bia mums, kad žmogaus siela yra nemirtinga. Jei dvi sąvo- 
kos kitokiu būdu santykiuotų su trečiąja tarpininke, būtent, 
viena su šitąja sutartų, o kita ne, tai mums tektų konstatuo- 
ti, kad tokiedvi sąvokos nesutaria tarp savęs. Jei iš dviejų 
sąvokų nė viena nesutartų su trečiąja tarpininke, tai turėtu- 
me įsitikinti, kad iš dviejų sąvokų nesutarimo su trečiąja nie- 
ko negalima spręsti apie jų pačių sutarimą arba nesutarimą. 
Mūsų paimtas protavimo pavyzdys gavo tad galutinai 
šitokią išvaizdą: dvasinė esybė yra nemirtinga, ogi Žmogaus 
siela yra dvasinė esybė, tad žmogaus siela yra nemirtinga. 
Čia iš dviejų sąvokų sutarimo su trečiąja nustatome jųdvie- 
jų sutarimą tarp savęs. Šitaip išsispręs sąvokų santykiavi- 
mas šitokiame protavime: dvasinė esybė nėra tįsi, ogi žmo-, 
gaus siela yra dvasinė esybė, tad žmogaus siela nėra tįsi. 
ia iš vienos sąvokos nesutarimo ir antros sąvokos sutari- 
mo su trečiąja nustatome šitų dviejų sąvokų nesutarimą. 
Pagaliau sąvokų santykiavimo negalėtume išspręsti iš 
šitokių dviejų spręsmų: materialinė esybė nėra nemirtinga, 
ogi žmogaus siela nėra materialinė esybė. Čia nustatomas 
yra dviejų sąvokų nesutarimas su trečiąja, bet iš to spręsti 
apie jų pačių sutarimą arba nesutarimą negalime. Dviejų 
sąvokų sutarimą ar nesutarimą nustato spręsmas. Visus ga- 
limus trijų sąvokų santykiavimus nustato trys spręsmai: Pa- 
vyzdžiui, turime sąvokas A, B ir C: pirmas spręsmas nusta- 
tys santykiavimą tarp A ir B, antras tarp B ir C, trečias tarp 
Air C. Visos trys sąvokos yra jau duotos dviejuose spręs- 
muose, iš kurių dera išvesti trečiąjį, vadinamą išvados var- 
du. Visi trys spręsmai tiesioginiu būdu ir visos trys sąvo- 


420 


kos netiesioginiu būdu sudaro protavimo materiją arba me- 
džiagą. Ir šitos medžiagos atžvilgiu protavimas yra veiksmas, 
kuris dviejų sąvokų palyginimų su trečiąja nustato jųdviejų su- 
tarimą arba nesutarimą. Dviejų sąvokų sutarimas gali būti pro- 
tavimu nustatytas tada, jei jiedvi sutaria su trečiąja sąvoka, su 
kuria yra palyginamos. Dviejų sąvokų nesutarimas gali būti nu- 
statytas tada, jei iš jųdviejų viena sutaria, o antra nesutaria su 
trečiąja sąvoka, su kuria jiedvi yra palyginamos. Pirmuoju atve- 
ju pats protavimas yra teigiamasis, antruoju - neigiamasis. 

Šitoje vietoje pravers nustatyti protavimo terminologiją. 
Galėjome jau pastebėti, kad protavimas, einąs nuo patirtų 
jau pažinčių prie naujos pažinties, turi dvi pagrindines da- 
lis. Pirmoji dalis yra tai, kas yra prileidžiama, kaipo duotos 
jau pažintys. Tai yra protavimo prileidžiamoji dalis, kuri 
lotyniškai yra vadinama antecedens. Antroji dalis yra tai, kas 
seka iš prileidžiamosios dalies, ir todėl jinai dera pavadinti 
protavimo sekamąja dalimi. Lotyniškai ji vadinama žodžiu 
consequens. Tai yra protavimo terminologija dviejų jo dalių 
atžvilgiu. 

Prileidžiamoji protavimo dalis paprastai susideda iš 
dviejų spręsmų, kuriuodu todėl vadinami prielaidomis. Se- 
kamoji protavimo dalis susideda iš vieno spręsmo, kuris 
yra vadinamas išvada (lotyniškai conclusio). Tokia yra ter- 
minologija protavimo spręsmų atžvilgiu. 

Sąvokų atžvilgiu protavime yra dargi ištisos terminų ei- 
lės. Visos trys sąvokos, kurios dalyvauja protavimo vyks- 
me, vadinamos terminais. Iš jų du terminu vadinamu kraš- 
tutiniu, būtent tuodu, kuriuodu sueina į išvadą. Kitaip 
tariant, dvi išvados sąvokos vadinamos kraštutiniais ter- 
minais (termini extremi). Trečioji sąvoka tarpininkė vadina- 
ma viduriniu terminu (lot. terminus medius). Kraštutinis ter- 
minas, sudarąs išvados pamatą, vadinamas mažuoju terminu 
(terminus extremus minor); ogi terminas, sudarąs išvados tari- 
nį, vadinamas didžiuoju terminu (terminus extremus major), 


421 


kadangi paprastai tarinys turi didesnę tįsą už pamatą. Pa- 
gal kraštutinių terminų pavadinimus ir pačios prielaidos 
vadinamos viena didžiąja, antra - mažąja. Didžioji prielai- 
da (lot. praemissa major) yra prielaida, kur yra sustatomas 
didysis terminas, t. y. išvados tarinys, su trečiąja sąvoka, t. y. 
su viduriniu terminu. Mažoji prielaida (lot. praemissa mi- 
nor) yra prielaida, kur yra sustatomas mažesnis terminas, 
t. y. išvados pamatas, su viduriniu terminu. 

Kaip sakyta, prielaidos išvada tiesioginiu būdu ir termi- 
nai netiesioginiu būdu sudaro protavimo medžiagą. Gali- 
ma spręsti, kad protavimo forma arba lytis yra tai, kas jun- 
gia protavimo medžiagą į vieną logišką visumą. Faktinai 
tai, kas jungia protavimo prileidžiamąją dalį su jo sekamąja 
dalimi, yra nuoseklumo sąryšis, vadinamas lotyniškai con- 
sequentia arba consecutio. Nuoseklumas yra tad logiškasis išva- 
dos priklausomumas nuo prielaidų. Nuoseklumas nuvokiamas 
protu ir yra tasai svarbus formalinis momentas, kuris cha- 
rakterizuoja protavimą kaipo pažinimo veiksnį. Šitas mo- 
mentas randa sau išraiškos mažuose žodeliuose „tad“ arba 
„taigi“, kuriais paprastai prasideda tiksliai formuluojama 
išvada. . 

"Jei dabar panorėsime išanalizuoti mūsų pirmąjį protavi- 
mo pavyzdį terminologijos atžvilgiu, tai turėsime padaryti 
šitokį nagrinėjimą. Turėsime protavimą: „Dvasinė esybė yra 
nemirtinga, ogi žmogaus siela yra dvasinė esybė, tad žmo- 
gaus siela yra nemirtinga“. Prileidžiamoji šito protavimo 
dalis (antecedens) yra šitokia: „Dvasinė esybė yra nemirtin- 
ga, ogi žmogaus siela yra dvasinė esybė“. Sekamoji dalis 
(consequens) yra pasakymas „tad žmogaus siela yra nemir- 
tinga”. Prileidžiamoji dalis susideda iš dviejų spręsmų — 
prielaidų (praemissae): pirma, „Dvasinė esybė yra nemirtin- 
ga“, antra, „Žmogaus siela yra dvasinė esybė“; sekamoji 
dalis susideda iš vieno spręsmo - išvados (conclusio), bū- 
tent: „žmogaus siela yra nemirtinga“. Šitame protavime yra 


422 


šitokių trijų terminų: žmogaus siela, dvasinė esybė, nemir- 
tingumas. „Žmogaus siela“, kaipo išvados pamatas, yra ma- 
žasis kraštutinis terminas (terminus extremus minor), „dva- 
sinė esybė“, kaipo terminas, su kuriuo yra lyginamu du 
terminu, įeinančiu į išvadą, yra vidurinis terminas (termi- 
nus medius), pasikartojąs kiekvienoje prielaidoje, bet nejei- 
nąs į išvadą. „Nemirtinga“, kaipo išvados tarinys, yra di- 
dysis kraštutinis terminas (terminus extremus major), kadangi 
jon įeina didysis išvados terminas. Prielaida „Žmogaus sie- 
la yra dvasinė esybė“ yra mažoji prielaida (praemissa mi- 
` nor), kadangi jon įeina mažasis išvados terminas. Pagaliau 
protavimo nuoseklumas, besireiškiąs žodeliu „tad“, remia- 
si būtinu sąvokų „Žmogaus siela“ ir „nemirtingumas“ tei- 
gimu, nes šitiedvi sąvoki sutaria sykiu su trečiąja, „dvasi- 
nės esybės“ sąvoka. Čia gali kilti klausimas, kuo remiasi 
šitas nuoseklumas arba logiškoji prievolė padaryti iš prie- 
laidų atitinkamą išvadą. Norint atsakyti į šitą klausimą tenka 
padaryti logiškasis protavimo išnagrinėjimas. Taigi kokia 
yra protavimo prigimtis ir logiškasis pagrindas? Štai klau- 
simas, kurį turime sau išsiaiškinti. Grįžkime vėl prie mūsų 
pavyzdžio ir pasistenkime pastebėti, kad dvasinė esybė yra 
nemirtinga; šituo spręsmu nustatome būtiną sąryšį tarp pa- 
mato „dvasinė esybė“ ir žymės „nemirtinga“. Kai imame 
sąvoką „dvasinė esybė“, tai nereiškia, kad turime galvoje 
kokią nors vieną dvasinę esybę. Faktinai šita sąvoka ima- 
ma čia atitraukta prasme, būtent, yra imama kaipo loginė 
esybė arba atitrauktasis tipas. Kai paskui statome šalia di- 
džiosios prielaidos mažąją, t. y. spręsmą „Žmogaus siela 
yra dvasinė esybė“, tai darome ne ką kita, kaip palenkiame 
„Žmogaus sielą“ po „dvasinės esybės“ tįsa. Būtent, pasaky- 
mu, kad „žmogaus siela yra dvasinė esybė“, konstatuoja- 
me, kad žmogaus siela įeina į dvasinės esybės tįsą, kaipo 
siauresnė sąvoka į platesnę sąvoką. Tuo tarpu mes žino- 
me iš tiesioginių išvadų, kad tiesa, kuri yra teigiama apie 


423 


platesnės tįsos sąvoką, yra teigtina ir apie siauresnę sąvo- 
ką; šiuo atveju tai reiškia, kad nemirtingumo žymė, kuri 
teigiama apie dvasinę esybę, pritinka irgi žmogaus sielai, 
kaipo mažesnės tįsos sąvokai. Išvada ir teigia tai nauju spręs- 
mu: „Žmogaus siela yra nemirtinga“. Mercier formuluoja 
patį logiškąjį pagrindą arba principą kalbamajam nuosek- 
lumui šitokiu būdu: „Žymė, - sako jisai,- kuri būtinai pritin- 
ka atitrauktajam dalykui, būtent viduriniam terminui, pritinka 
irgi dalykams, įeinantiems į šito vidurinio termino tįsą“ . Mūsų 
pavyzdyje „nemirtingumas“ būtinai pritinka dvasinei esy- 
bei, kaipo nežlungančiai. Dvasinė esybė čia yra vidurinis 
terminas. Todėl nemirtingumas irgi būtinai pritinka visoms 
esybėms, kurios įeina į „dvasinės esybės“ tįsą; tokia esybė 
yra žmogaus siela, paimta be sąryšio su kūnu, ir todėl žmo- 
gaus dvasiai pritinka nemirtingumo žymė. 

Sustačius logiškąją spręsmo sąrangą su protavimo są- 
ranga turėsime pastebėti žymų skirtumą. Spręsme, kaip ži- 
nome, pamatas yra palenkiamas po tarinio tįsa, kas yra va- 
dinama subsumptio, ogi tarinys yra teikiamas pamato talpai, 
kas yra vadinama praedicatio. Taip spręsme „Dvasinė esybė 
yra nemirtinga“ „dvasinės esybės“ sąvoka yra palenkiama 
po „nemirtingųjų dalykų“ tįsa, ogi nemirtingumo žymė yra 
teikiama dvasinės substancijos talpai. Protavime, kur suei- 
na į santykius trys sąvokos ir yra prileidžiamu du spręsmu, 
yra visų pirma kreipiama dėmesio į tai, koks tarinys yra 
teikiamas vidurinio termino talpai didžiojoje prielaidoje; 
paskui mažojoje prielaidoje yra konstatuojama, kad į vidu- 
rinio termino tįsą įeina tam tikras pamatas. Kitaip tariant, 
didžiojoje prielaidoje yra svarbu tai, kas yra vadinama pra- 
edicatio, mažojoje prielaidoje yra svarbu tai, kas yra vadina- 
ma subsumptio. Suderinus mažosios subsumptio su didžio- 
sios praedicatio gauname išvadoje naują spręsmą, kur 
mažosios prielaidos pamatas yra palenkiamas po didžio- 
sios prielaidos tarinio tįsa, o iš antros pusės, šitą didžiosios 


424 


tarinį „nemirtinga“ teikiame mažosios pamato talpai, t. y. 
„žmogaus sielos“ talpai. Taigi matome, kad kaip tik todėl, 
kad vidurinis terminas yra atitraukta ir bendrinė sąvoka, 
galime jos žymes subendrinti visiems dalykams, kurie yra 
palenkti po jos tisa. Tokiu būdu atitraukimas ir apibendri- 
nimas yra protavimui tiedvi sąlygos, kurios leidžia pada- 
ryti išvadą. Iš čion irgi pasitikrina, jog protavimas, kad ir 
remiasi savo prielaidomis į patyrimą, yra iš esmės proto 
veiksmas ir todėl priklauso prie intelektualinio pažinimo 
tvarkos. i 
Jei kas paklaustų, kodėl turime teisės daryti naują sąvo- 
kų suderinimą išvadoje, tai reiktų atsakyti, jog tai daryti 
leidžia du principu arba dvi aksiomos; pirmas gali būti for- 
muluojamas šitaip: dvi sqvokos, tolygios trečiajai, yra taip pat 
tolygios viena antrai. Arba neigiamai: dvi sqvokos, iš kurių vie- 
na tolygi, o antra netolygi trečiajai, netolygios tarp savęs. Loty- 
niškai tai išreiškiama šitokia formule: quecumque sunt eadem 
uni tertio sunt eadem inter se. Prileidžiamojoje dalyje konsta- 
tuojama, kad du kraštutiniu terminu yra tolygiu viduriniam 
terminui, todėl sekamojoje dalyje sprendžiama, kad tuodu 
kraštutiniu terminu yra taip pat tolygiu tarp savęs. 
Antras principas gali būti formuluojamas šitaip: quidquid 
affirmatur de subjecto abstractim considerato, affirmandum est 
de omnibus et singulis ejus inferioribus, uno verbo, universaliter — 
jei kas yra teigiama apie dalyką, atitrauktinai paimtą, tai tas pat 
yra teigtina apie visus ir kiekvieną palenktą jam dalyką, žodžiu 
tariant, yra teigtina visuotinai. Neigiamajam atsitikimui tas 
pat principas turi būti formuluojamas neigiamai, būtent: 
quidquid negatur de subjecto abstractim considerato, negandum 
est de omnibus et singulis inferioribus ejus, uno verbo universa- 
liter. Jei kas yra neigiama apie dalyką atitrauktinai apimtą, tai tas 
pat yra neigtina apie visus ir kiekvieną palenktą jam dalyką, žo- 
džiu tariant, yra neigtina visuotinai. Paskutinį principą, neig- 
tinai suformuluotą, galime patikrinti jau žinomu mums 


425 


neigiamojo protavimo pavyzdžiu: „Dvasinė esybė nėra tį- 
si, ogi žmogaus siela yra dvasinė esybė, tad žmogaus siela 
nėra tisi”. Čia yra neigiama tįsumo žymė apie dvasinę esy- 
bę. Žmogaus siela įeina į dvasinės esybės tįsą, todėl tįsumo 
žymė turi būti neigiama ir apie žmogaus sielą, kaipo apie 
sąvoką, palenktą dvasinės substancijos sąvokai, kitaip ta- 

Mūsų protas įgauna iš pradžios suvoktosios medžiagos; 
jos sustatymu bei palyginimu jis padaro naują išvadą, kuri 
iš pradžios glūdi įvystyta suvoktoje medžiagoje. Įvystyta 
prielaidose ir sąmoningai dar nesuimta išvada protavimu, 
taip sakant, išvystoma arba iškeliama į sąmonės aikštę. Štai 
kas sudaro protavimo esmę. 

Toliau tenka man kalbėti apie protavimo išdavą, vadi- 
namą, kaip žinome, išvados vardu. Išvada sudaro sekamą- 
ją protavimo dalį, būtent tai, kas seka su logišku būtinumu 
iš prileidžiamosios jos dalies, arba iš prielaidų. Išvada seka 
iš prielaidų todėl, kad tarp jos ir pastarųjų yra nuoseklumo 
sąryšio. Nuoseklumas yra, kaip sakyta, logiškasis išvados pri- 
klausomumas nuo prielaidų. Dvi prielaidos, taip sakant, ri- 
kiuoja žmogaus mintį tam tikra pakraipa taip, kad, prilei- 
dus vieną dalyką, būtų privalu išvesti atitinkantį jį kitą 
dalyką: uno dato aliquid sequitur. Tačiau ne kiekviename pro- 
tavime yra tikro nuoseklumo, ir ne kiekvienoje išvadoje yra 
tiesos. Kalbant apie išvadą ir tenka visų pirma ištirti, kada 
išvada yra taisyklinga nuoseklumo atžvilgiu ir kada jinai 
yra tikra tiesos atžvilgiu. Apskritai protavimas yra taisyk- 
lingas, jei jame yra tikro nuoseklumo, t. y. jei iš jo prielaidų 
su logiškuoju būtinumu seka išvada. Protavimas yra tikras, 
Jei jo prielaidos ir išvada yra teisingi spręsmai, t. y. atitinka tiesą 
arba tikrovę. Nereikia manyti, kad protavimo taisyklingu- 
mas ir tikrumas visuomet sutampa. Nuoseklumas gali būti 
tikras ir išvada todėl gali būti padaryta taisyklingai, ir vis 
dėlto šita išvada gali būti netikra tiesos atžvilgiu. Pavyz- 


426 


džiui, turime protavimą: „Dorybės yra girtinos, ogi tėvy- 
nės priešų neapykanta yra dorybė, tad tėvynės priešų ne- 
apykanta yra girtina“. Protavimo nuoseklumas yra tikras, 
t. y. iš prielaidų būtinai seka išvada, bet mažoji prielaida 
neatitinka tiesos, būtent, kad tėvynės priešų neapykanta yra 
dorybė. Užtat būtų sykiu taisyklingas ir tikras šitokis pro- 
tavimas: „Neteisybė yra smerktina, ogi skriauda, padaryta 
svetimai tėvynei, yra neteisybė, tad skriauda, padaryta sve- 
timai tėvynei, yra smerktina“. Bet gali taip pat pasitaikyti, 
kad tiek prielaidos, tiek išvada yra teisingi spręsmai, tačiau 
pats protavimas nėra taisyklingas, kadangi nėra būtino nuo- 
seklumo sąryšio tarp prielaidų ir išvados. Pavyzdžiui, turi- 
me protavimą: „Augalas nėra akmuo, ogi žmogus nėra au- 
galas, tad žmogus nėra akmuo“. Visi protavimo spręsmai 
yra teisingi paimti skyrium, tačiau protavimas nėra taisyk- 
l lingas, nes iš dviejų neigiamųjų spręsmų nieko išvesti ne- 
galima. Jei vis dėlto išvada yra pati iš savęs teisinga, tai tu- 
rime čia visai atsitiktinį dalyką, bet ne nuosekliai padarytą 
išvadą. -Protavimo taisyklingumas galima pavadinti formaliniu 
teisingumu; ogi protavimo tikrumas galima pavadinti materiali- 
niu teisingumu. Tuomet turėsime konstatuoti, kad protavi- 
mas gali būti teisingas arba formaliniu atžvilgiu, arba ma- 
terialiniu atžvilgiu. Formalinis protavimo teisingumas 
specialiai rūpi logikai, materialinis jo teisingumas specia- 
liai rūpi gnoseologijai, ir tik visam pažinimo mokslui rūpi 
formalinis bei materialinis protavimo teisingumas. Vis dėlto 
ir logikoje privalo būti nustatytos bendros taisyklės formali- 
nio ir materialinio teisingumo santykiavimui protavime. 
Pirmoji taisyklė: esant tikram nuoseklumui iš teisingų prie- 
laidų negali sekti neteisinga išvada. Kitaip ta pati taisyklė iš- 
reiškiama tokiu būdu: iš tiesos teseka tiesa. Vadinasi, jei abidvi 
prielaidos yra teisingi spręsmai ir dargi nuoseklumas yra 
tikras, tai esant visoms šitoms sąlygoms negali sekti ne- 
teisinga išvada. Jei iš teisingų prielaidų nuosekliai arba 


427 


taisyklingai būtų galima išvesti netikrų spręsmų, tai reikš- 
tų, kad pačiame protavime nėra jokios objektyvios tvarkos, 
kuria būtų galima pasikliauti mąstymo vyksme. Iš sufor- 
muluotos pirmosios taisyklės galima išvesti antra taisyklė, 
kuri skamba šitaip: jei išvada yra neteisinga esant tikram nuo- 
seklumui, tai bent viena iš prielaidų turi būti neteisinga. Jei, pa- 
vyzdžiui, konstatuojame, kad nuoseklumas yra tikras, bet 
išvada yra neteisinga, tai privalome būtinai ieškoti netie- 
sos bent vienoje prielaidoje. Pavyzdžiui, turime šitokį pro- 
tavimą: „Nemirtinga esybė yra vientisa substancija, ogi 
žmogus yra nemirtinga esybė, tad žmogus yra vientisa sub- 
stancija“. Išvada čia yra neteisinga, nors nuoseklumas yra 
tikras: Žmogus nėra vientisa substancija, nors ir yra vienin- 
ga substancija. Vientisa tėra žmogaus siela, ogi žmogus, su- 
sidedąs iš kūno ir sielos, yra sudėtinga substancija. Esant 
geram nuoseklumui protavime, reikia klaidos ieškoti prie- 
laidose: didžioji prielaida „Nemirtinga esybė yra vientisa 
substancija“ yra teisingas spręsmas, užtat mažoji prielaida 
„Žmogus yra nemirtinga esybė“ yra neteisingas spręsmas: 
ne žmogus, bet žmogaus siela yra nemirtinga. Pataisius ma- 
žąją prielaidą, gautume dvi teisingas prielaidas: „Nemir- 
tinga esybė yra vientisa substancija, ogi žmogaus siela yra 
nemirtinga“, iš kurių dviejų tegalima padaryti vien teisin- 
gą išvadą: „tad žmogaus siela yra vientisa substancija“. Ši- 
tame protavime prielaidos ir išvada yra teisingi spręsmai ir 
nuoseklumas yra tikras. Tačiau argumentacijos reikalu tiks- 
lingiau būtų buvę suformuluoti protavimą kitaip, būtent: 
„Vientisa substancija yra nemirtinga esybė, ogi žmogaus 
siela yra vientisa substancija, tad žmogaus siela yra nemir- 
tinga esybė“. 

Trečia taisyklė bus šitokia: iš neteisingų prielaidų gali būti 
padaryta su tikru nuoseklumu kartais neteisinga, kartais teisin- 
ga išvada. Turime, pavyzdžiui, šitokį protavimą: „Žmogus 
yra akmuo, ogi granitas yra žmogus, tad granitas yra ak- 


428 


muo”. Iš klaidingų prielaidų su tikru nuoseklumu gauta 
teisinga išvada, bet tai tėra vien atsitiktinis nuotykio daly- 
kas; paprastai iš klaidingų prielaidų seka irgi klaidinga iš- 
vada. Vis dėlto reikia skaitytis su atsitiktiniais dalykais ir 
trečioji taisyklė reikia suprasti dargi šitokiu būdu: esant tik- 
ram nuoseklumui iš išvados teisingumo negalima spręsti apie vie- 
nos katros ar abiejų prielaidų teisingumą. Štai kokio yra santy- 
kiavimo tarp išvados taisyklingumo ir teisingumo arba 
tikrumo. 

Sąryšy su išvados klausimu stovi dargi argumento arba 
argumentacijos klausimas. Reikia visų pirma skirti nuosek- 
lumas ir argumentas. Nuoseklumas, kaip jau sakyta, yra 
išvados logiškas priklausomumas nuo prielaidų, t. y. toks 
būtinas sąryšis tarp prielaidų ir išvados, kuris padaro, kad, 
sustačius prielaidas, savaime jau seka tam tikra išvada. Nuo- 
seklumas teliečia vien būdą, kuriuo iš prileidžiamosios pro- 
tavimo dalies plaukia sekamoji jo dalis, ir nepareina nuo 
to, ar prielaidos yra tikros, ar ne. Nuoseklumas yra taisyk- 
lingo išvadžiojimo, bet ne įrodinėjimo pagrindas. Užtat ar- 
gumentas yra jau ne išvadžiojimo, bet įrodinėjimo pagrin- 
das, kuriam svarbus tiek formalinis, tiek materialinis 
protavimo teisingumas. Tad argumentas yra protautinė prie- 
monė, pavartota nustatyti tam tikrai išvadai ne tik su formaliniu 
nuoseklumu, bet ir su prielaidų materialiniu tikrumu. Žodžiu 
tariant, argumentas yra spręsmo parėmimas kitais teisingais 
spręsmais, iš kurių jis sektų kaipo būtina išvada iš tikrų prielai- 
dų. Pats šitas spręsmas, pirm negu jis yra išrodytas, sudaro 
klausimą; po išrodymo jis tampa išvada. 

Padaryta nuosekliai arba teisingai išvada ne visuomet 
yra įtikrinama; ji gali būti įtikrinama arba net visai nepri- 
imtina pagal tai, kokios yra prielaidos. Jei prielaidos yra 
nelygstamai teisingos ir nuoseklumas tikras, tai išvada yra 
visai įtikrinama. Jei prielaidos yra mažiau ar daugiau ti- 
kėtinos, tai ir išvada bus mažiau ar daugiau tikėtina. Jei 


429 


prielaidos yra klaidingos, tai ir išvada gali, nors neprivalo, 
būti klaidinga. Atsitiktinai ji gali būti teisinga. Atitinkamai 
ir argumentas bus arba įtikrinamas, t. y. prirodomas, arba 
mažiau ar daugiau įtikrinamas, arba net visai nepriimtinas. 
Įtikinamas, bet ne įtikrinamas bus, pavyzdžiui, šitokis ar- 
gumentas, kad ir nuosekliai sudarytas: „Sūnus myli savo 
tėvus, Petras yra sūnus, tad Petras myli savo tėvus“. Šitas 
argumentas yra įtikinamas, bet neįtikrinamas; žinant, kad 
dažniausiai sūnūs myli savo tėvus, galima tikėtis, jog ir Pet- 
ras myli savo tėvus, bet įsitikrinimo vis dėlto negalima tu- 
rėti. Todėl ir sakoma, kad šitas argumentas yra įtikinama- 
sis, bet ne įtikrinamasis. l 

Argumentų sutvarkymas bei išreiškimas yra argumen- 
tacija arba argumentavimas. Tiksliau tariant, argumentacija 
yra toks išreikštų sakiniais spręsmų sutvarkymas, kur spręsmas, 
atsakąs į klausimą, sektų iš kitų spręsmų, kaip kad išvada seka iš 
prielaidų. 


Silogizmų taisyklės 


Paprasčiausia argumentacijos išraiška vadinama silogiz- 
mu. Tokiu būdu čia pereinama nuo protavimo išvados prie 
protavimo išraiškos. Protavimo išvada daroma paprastai 
argumento tikslu, protavimo išraiška yra silogizmas, kuris 
tarnauja argumentacijai išreiškiamąja lytimi. Silogizmas yra 
sukristalizuota paprasčiausia protavimo lytis. Todėl visa tai, 
kas buvo pasakyta apie protavimo esmę ir išvados savy- 
bes, charakterizuoja silogizmą, kiek jo išvidinę esmę suda- 
ro protavimas ir kiek jame visuomet daroma išvada. 

Visa protavimo terminologija, kuri buvo jau anksčiau iš- 
aiškinta, yra todėl taikytina ir prie silogizmo. Tolimesnis pro- 
tavimo tyrinėjimas turi vykti greta su silogizmo teorija, kurio- 
je atsižvelgiama sykiu į protavimo esmę ir į jo žodinę išraišką. 
Iš eilės man ir teks iškelti aikštėn silogizmo taisykles. 


430 


Silogizmo taisyklės pareina nuo vyriausių jo principų, 
iš kurių svarbiausias yra principas, formuluojamas šitokiu 
būdu: dvi sąvokos, tolygios trečiajai, yra tolygios viena antrai; ir 
dvi sąvokos, iš kurių dviejų viena yra tolygi, o antra netolygi 
trečiajai, nėra tolygios viena antrai. Kaip žinome, teigiamasis 
protavimas nustato dviejų sąvokų tolygumą, ogi neigiama- 
sis protavimas nustato dviejų sąvokų netolygumą per pa- 
lyginimą su trečiąja sąvoka. Šitas principas kartais vadina- 
mas trilinko tolygumo ir trečiojo skyrėjo principu. 
Teigiamajame protavime jis iš tikro išeina aikštėn kaipo tri- 
linko tolygumo principas ir remiasi galutinoje sąskaitoje ta- 
patybės principu, kuris skelbia, kad kiekvienas dalykas yra 
tai, kas jis yra. Neigiamajame protavime kalbamasis vyriau- 
sias silogizmo principas išeina aikštėn kaipo trečiojo skyrė- 
jo principas ir remiasi galutinoje sąskaitoje prieštaravimo 
principu, kuris skelbia, kad dalykas nėra tai, kuo jis nėra. 
Teigiamajame protavime nustatomas trijų sąvokų tolygu- 
mas, neigiamajame protavime trečiasis skyrėjas, taip sakant, 
skiria dviejų sąvokų tolygumą. 

Nusakytas silogizmo vyriausias principas nėra vienin- 
telis. Šalia jo, kuris nustato santykius tarp trijų dalyvaujan- 
čių protavime sąvokų, yra dar du bendru principu, kuriuo- 
du nustato santykius tarp bendrinės sąvokos ir palenktų 
jai loginių dalių. Tuodu principu lotyniškai vadinamu dic- 
tum de omni ir dictum de nullo. Dictum de omni galima formu- 
luoti šitokiu būdu: visa tai, kas yra visuotinai teigiama apie 
vieną kurį pamatą, yra teigtina apie bet kurią dalį, palenktą šitam 
pamatui. Dictum de nullo galima atitinkamai formuluoti ši- 
tokiu būdu: visa tai, kas yra visuotinai neigiama apie kurį nors 
pamatą, yra neigtina apie bet kurią dalį, palenktą šitam pamatui. 
Faktinai dictum de omni ir dictum de nullo, t. y. posakis apie 
kiekvieną dalyką, palenktą bendrajai sąvokai, formuluoja 
santykius, kurie yra tarp sąvokų, esančių priklausomybės sto- 
vyje, būtent, tarp palenkiančiosios ir palenktosios sąvokos. 


431 


Faktinai apie tai buvo jau kalbėta, kai buvo nustatoma tie- 
sioginė išvada, plaukianti iš sąvokų priklausomybės san- 
tykio. 

Visi trys didieji silogizmo principai lengvai gali būti pa- 
tikrinti bet kuriuose pavyzdžiuose. Pavyzdžiui, turime si- 
logizmą: „Gyvulys yra juslinga būtybė, ogi arklys yra gy- 
vulys, tad arklys yra juslinga būtybė“. Čia visų pirma dera 
pastebėti trilinko tolygumo principas, kuris apsireiškia su- 
statymu trijų materialiai tolygių sąvokų: gyvulys, juslinga 
būtybė ir arklys. Jei paimsime šitokį silogizmą: „Gyvulys 
nėra augmuo, arklys yra gyvulys, tad arklys nėra augmuo“, 
tai čia pasireiškia trečiojo skyrėjo principas, - gyvulio są- 
voka yra kaip tik tas skyrėjas, kuris neleidžia nustatyti to- 
lygumo tarp juslingos būtybės ir augmens. Pirmajame pa- 
vyzdyje apsireškia toliau dictum de omni, būtent: tai, kas yra 
teigiama apie gyvulį apskritai, yra teigtina apie arklį, kaipo 
palenktą gyvuliui sąvoką. Antrajame pavyzdyje apsireiškia 
dictum de nullo, būtent: tai, kas yra neigiama apie gyvulį, 
yra irgi neigtina apie palenktą jam arklio sąvoką. 

Nustačius šituos bendriausius silogizmo principus leng- 
va jau suprasti tikrą reikšmę silogizmo taisyklių, kurių pa- 
prastai priskaitoma aštuonetas. Pirmoji taisyklė: į silogizmą 
teprivalo sueiti tiktai trys sąvokos. Lengva suprasti, kodėl si- 
logizmas neprivalo turėti daugiau kaip tris sąvokas arba 
tris terminus. Silogizme yra iš viso trys spręsmai. Kiekvie- 
nas spręsmas turi dvi sąvokas. Tad iš viso silogizme yra 
šešios sąvokos, bet kadangi silogizme kiekviena sąvoka pa- 
sikartoja du kartu, tai faktinai silogizme tedalyvauja trys 
sąvokos. Ir iš tikro silogizme negali būti daugiau kaip trys 
sąvokos, nes jame dvi sąvokos yra palyginamos su trečiąja, 
kad būtų galima nustatyti jų tolygumas arba netolygumas. 
Jei dvi sąvokas palygintume su dviem įvairiomis sąvoko- 
mis, tai tarp dviejų pirmųjų sąvokų negalima būtų nustaty- 
ti jokių santykių. 


432 


Pati savaime šita taisyklė yra per daug aiški, kad kas ban- 
dytų daryti silogizmų iš keturių ar daugiau sąvokų. Papras- 
tai į silogizmą įtraukiama daugiau kaip trys sąvokos per 
nesusipratimą terminų vartojime arba per pakeitimą ter- 
mino prasmės protavimo vyksme. Kai, pavyzdžiui, silogiz- 
me vienoje prielaidoje terminas yra imamas su viena supo- 
zicija, ogi antroje prielaidoje su kita supozicija, tai faktinai 
silogizme pasidaro keturi terminai arba net keturios sąvo- 
kos, taigi taisyklingos išvados iš jų negalima padaryti. Pa- 
vyzdžiui, turime šitokį silogizmą: „Kariai sudaro kariuo- 
menę, ogi karininkai yra kariai, tad karininkai sudaro 
kariuomenę“. Šitas silogizmas yra netaisyklingas, kadangi 
vidurinis terminas „kariai“ nėra imamas su vienoda supo- 
zicija didžiojoje ir mažojoje prielaidoje. Didžiojoje prielai- 
doje „kariai sudaro kariuomenę“ sąvoka „kariai“ imama su 
telkiamąja supozicija, tuo tarpu mažojoje prielaidoje „kari- 
ninkai yra kariai“ sąvoka „kariai“ yra imama su skirstomą- 
ja supozicija. Jei tas pats terminas imamas du kartu su įvai- 
ria supozicija, vieną kartą telkiamąja, kitą - skirstomąja, tai 
faktinai yra imamos dvi įvairios sąvokos, kad ir išreiškia- 
mos vienu žodžiu. Panašiu atveju silogizme dalyvauja ke- 
turios, bet ne trys sąvokos. Nenuostabu, kad ir išvada gau- 
ta neteisinga, būtent, jog karininkai sudaro kariuomenę. 

Antroji taisyklė: neprivalu didinti tisa sąvokų, pereinančių 
iš prielaidų į išvadą. Jei, pavyzdžiui, kokia nors sąvoka ima- 
ma su daline supozicija prielaidose, tai ji negali būti imama 
su visuotine supozicija išvadoje, nes iš to, kas sprendžiama 
apie dalį, dar negalima išvesti, kas privalu spręsti apie vi- 
sumą. Pavyzdžiui, turime silogizmą: „Žmogus turi juslės, 
žmogus yra protinga būtybė, tad kiekviena protinga būty- 
bė turi jusles“. Išvada nėra taisyklingai padaryta, kadangi 
protingos būtybės tįsa yra padidinta, pereinant šitai sąvo- 
kai iš prielaidų į išvadą. Prielaidoje „protinga būtybė“ ima- 
ma dalinai, bet ne visuotinai, tai reiškia, kad „Žmogus“ 


433 


tesudaro vieną tik dalį „protingos būtybės“ tįsos; tuo tarpu 
išvadoje yra sprendžiama apie visas protingas būtybes. Si- 
logizmas nenusižengtų prieš antrąją taisyklę, jei jis būtų su- 
darytas šitokiu būdu: „Žmogus turi jusles, žmogus yra pro- 
tinga būtybė, tad kai kurios protingos būtybės turi jusles“. 
Būtų taip pat netaisyklingas šitokis neigiamasis silogizmas: 
„Neprotingas gyvulys nėra Žmogus, ogi neprotingas gyvu- 
lys yra juslinga būtybė, tad jokia juslinga būtybė nėra žmo- 
gus“. Prielaidoje „neprotingas gyvulys yra juslinga būty- 
bė“ sąvoka „juslinga būtybė“ yra imama su daline 
supozicija, kitaip tariant, yra teigiama, kad gyvuliai tesu- 
daro tik kai kurias juslingas būtybes. Užtat kai yra daroma ` 
išvada, kad jokia juslinga būtybė nėra žmogus, čia jau jus- 
linga būtybė yra imama su visuotine supozicija, kadangi 
nuo žmogaus yra skiriamos visos juslingos būtybės arba 
net atvirkščiai. Pasirodo, kad išvadon perėjo juslingos bū- 
tybės sąvoka su didesne tįsa, todėl ir išvada gauta neteisin- 
ga. Taisyklingas silogizmas būtų šitokis: „Neprotingas gy- 
vulys nėra žmogus, neprotingas gyvulys yra juslinga 
būtybė, tad kai kurios juslingos būtybės nėra žmonės“. Čia 
jau išlaikyta yra dalinė juslingos būtybės tįsa, ir todėl silo- 
gizmas yra taisyklingas. 

Trečioji taisyklė: vidurinis terminas neprivalo pereiti į išva- 
dą. Kaip žinome, vidurinis terminas yra sąvoka, su kuria 
yra palyginamos dvi sąvokos tikslu nustatyti santykį tarp 
šitų pastarųjų. Nėra tad jokio reikalo ir galimybės trečiąją 
sąvoką tarpininkę įvesti į išvados sprendimą. Jei tai daro- 
ma, silogizmas nėra taisyklingas. Pavyzdžiui, turime šitokį 
protavimą: „Žmogus yra protingas, žmogus yra juslingas, 
tad žmogus yra protingas irjuslingas“. Čia vidurinis termi- 
nas „Žmogus“ yra perėjęs į išvadą, ir todėl silogizmas nėra 
taisyklingas. Iš prielaidų: „žmogus yra protingas“, „žmo- 
gus yra juslingas“ tegalima būtų padaryti vien šitokią išva- 
dą: „tad kai kurios juslingos būtybės yra protingos“. Jei pa- 


434 


darytume išvadą: „kiekviena juslinga esybė yra protinga“, 
išvada nusižengtų prieš antrąją taisyklę, būtent išvadoje są- 
voka „juslinga esybė“ būtų paimta su didesne tįsa, negu ji 
yra prielaidoje. Teigiamosiose prielaidose tariniai imami su 
daline supozicija, vadinasi, yra teigiama, kad žmonės su- 
daro juslingų būtybių dalį. Iš čion ir tegali būti viena išva- 
da, kad kai kurios juslingos būtybės yra protingos būtybės. 

Ketvirtoji taisyklė: vidurinis terminas bent vieną kartą pri- 
valo būti imamas su visa savo tįsa arba su pilnutine savo supozi- 
cija. Vidurinis terminas reiškia sąvoką, su kuria yra palygi- 
namos dvi kitos sąvokos. Jei vidurinis terminas būtų 
imamas abudu sykiu su viena savo tįsos dalimi, tai lengvai 
galėtų pasitaikyti, kad viena sąvoka yra palyginama su vie- 
na jo dalimi, ogi antra sąvoka su kita jo dalimi. Faktinai tai 
reikštų, kad dvi sąvokos būtų palyginamos su dviem įvai- 
riais dalykais taip, kad galų gale nebūtų galimybės padary- 
ti jokios išvados, nes faktinai į silogizmą įeitų keturios są- 
vokos. Pavyzdžiui, turime šitokį silogizmą: „Kai kurios 
juslingos būtybės yra protingos, šuo yra juslinga būtybė, 
tad šuo yra protinga būtybė“. Išvada yra netaisyklingai pa- 
daryta, kadangi vidurinis terminas paimtas abiem atvejais 
su daline supozicija. Iš tikrųjų iš nusakytų prielaidų negali- 
ma padaryti jokios išvados, ir būtent todėl, kad vidurinis 
terminas imamas abiem atvejais su savo tįsos dalimi, bet ne 
su pilna tįsa. Protavimas turėtų eiti šitokiu būdu: „Kai ku- 
rios juslingos būtybės yra protingos, šuo yra juslinga būty- 
bė, tad šuo būtų protinga būtybė, jei jis patektų į tą pačią 
juslingų būtybių dalį, kurią sudaro protingos būtybės“. Fak- 
tinai jokios griežtos išvados čia nepadaroma. Taip pat prieš 
ketvirtąją taisyklę nusižengtų šitokis silogizmas: „Žmogus 
yra juslinga būtybė, šuo yra juslinga būtybė, tad šuo yra 
žmogus“. Abiejose prielaidose juslinga būtybė yra teima- 
ma su savo tįsos dalimi, todėl išvados faktinai negalima pa- 
daryti. Jei prielaidas būtumėm suformulavę šitokiu būdu: 


435 


„Žmonės sudaro juslingų būtybių dalį, šunes sudaro jus- 
lingų būtybių dalį“, tai aišku būtų, kad negalima nieko 
spręsti iš šitų prielaidų apie žmonių ir šunų santykį, ka- 
dangi iš prielaidų nėra aišku, ar tą pačią juslingų būtybių 
dalį sudaro žmonės ir šunes. 

Reikia prie šios taisyklės pridurti, kad vienatinė sąvoka, 
būdama viduriniu terminu, imama su pilna savo tįsa, ir to- 
dėl panašiu atveju išvada yra galima. Pavyzdžiui, „Napole- 
onas gimė Korsikoje, Napoleonas buvo prancūzų imperato- 
rius, tad vienas prancūzų imperatorių gimė Korsikoje“. Taip 
pat, jei vienoje teigiamoje prielaidoje pamatas ir tarinys yra 
vienodos tįsos, silogizmas suteikia taisyklingos išvados. Toks, 
pavyzdžiui, yra atsitikimas, jei didžiojoje prielaidoje duoda- 
ma pamato aptartis. Sakysime, turime silogizmą: „Kai ku- 
rios sudėtingos substancijos yra metalai, kūnai yra sudėtin- 
gos substancijos, tad kai kurie kūnai yra metalai“. Didžiojoje 
ir mažojoje prielaidoje sudėtingos substancijos sąvoka ima- 
ma su daline supozicija, bet kadangi mažojoje prielaidoje pa- 
mato ir tarinio tįsos yra vienodos, kaipo aptariamajame spręs- 
me, tai išvada visgi yra galima taisyklinga. 

Visos pirmos keturios silogizmo taisyklės liečia įeinan- 
čių į silogizmą terminų klausimą, kitos keturios taisyklės 
liečia įeinančių į silogizmą spręsmų klausimą. Penktoji tai- 
syklė: dvi teigiamosios prielaidos negali sudaryti neigiamosios 
išvados. Suprantama savaime, kodėl taip yra. Dvi teigiamo- 
sios prielaidos konstatuoja, kad dvi sąvokos yra tolygios 
trečiajai, aišku, kad ir išvadoje telieka teigiamai konstatuo- 
ti šitų dviejų sąvokų tolygumą vienos antrai. Šeštoji taisyk- 
lė: dvi neigiamosios prielaidos negali sudaryti jokios išvados. Ir- 
gi savaime suprantama, kodėl taip yra: dvi neigiamosios 
prielaidos konstatuoja, kad dvi sąvokos nėra tolygios tre- 
čiajai sąvokai; ogi iš to, kad dvi sąvokos nėra tolygios tre- 
čiajai sąvokai, nieko negalima spręsti apie tai, koks yra san- 
tykis tarp jų pačių: jis gali būti teigiamasis, bet gali irgi būti 


436 


neigiamasis. Septintoji taisyklė: išvados kokybė, kiekybė ir bū- 
das pareina nuo silpnesnės prielaidų dalies. Kokybės atžvilgiu 
neigiamoji prielaida yra silpnesnė už teigiamąją, kiekybės 
atžvilgiu dalinė prielaida yra silpnesnė už visuotinąją. To- 
dėl, jei viena iš prielaidų yra neigiama, tai ir išvada bus nei- 
giama, jei viena iš prielaidų yra dalinė, tai ir išvada bus da- 
linė. Pirmas atsitikimas buvo jau aiškintas anksčiau. Jei 
viena iš prielaidų yra neigiama, tai reiškia, kad iš dviejų 
sąvokų viena sutaria su trečiąja, ogi antra nesutaria su jąja, 
todėljiedvi negali sutarti tarp savęs, kas turi pasireikšti nei- 
giamoje išvadoje. Nesunku taip pat suprasti, kodėl išvada 
įgauna iš prielaidų silpnesnę kokybę. Dalinė kiekybė reiš- 
kia, kad tarinys yra taikomas pamato tįsos daliai. Jei dabar 
šita pamato tįsos dalis yra palyginama su viduriniu termi- 
nu, tai aišku, kad išvadoje tegali būti kalbos vien apie šitą 
pamato tįsos dalį, vadinasi, išvada tegali būti dalinis spręs- 
mas. Žodžiu tariant, jei viena iš prielaidų yra dalinis spręs- 
mas, ir išvada turi būti dalinė. Dėl šios priežasties bus, pa- 
vyzdžiui, klaidingas šitokis spręsmas: „Visa, kas nusideda 
prieš artimo meilę, yra vengtina, ogi griežtumas kartais nu- 
sideda prieš artimo meilę, tad griežtumas yra vengtinas“. 
Išvada: „griežtumas yra vengtinas“ yra visuotinas spręs- 
mas, tuo tarpu mažoji prielaida „griežtumas kartais nusi- 
deda prieš artimo meilę“ yra dalinis spręsmas, nes žodis 
„kartais“ čia reiškia kai kuriuos griežtumo atsitikimus, bet 
ne visą griežtumo sąvokos tįsą. Teisėtas būtų šitokis prota- 
vimas: „Visa, kas nusideda prieš artimo meilę, yra vengti- 
na, ogi kai kuris griežtumas kartais nusideda prieš artimo 
meilę, tad kai kuris griežtumas yra vengtinas“. Paskutinė, 
aštuntoji taisyklė: iš dviejų dalinių prielaidų negalima padaryti 
jokios išvados. Čia gali būti du atsitikimu, kuriuodu reiktų 
panagrinėti: pirmas atsitikimas, kai abidvi prielaidos tei- 
giamosios, antras atsitikimas, kai viena prielaida teigiama, 
viena neigiama. Nėra ko nagrinėti trečias atsitikimas, t. y. 


437 


kai abidvi prielaidos yra neigiamosios, nes, kaip jau žino- 
me, iš dviejų neigiamųjų prielaidų jokios išvados padaryti 
negalima. Jei abidvi prielaidos yra dalinai teigiamosios, tai 
reiškia, kad jų pamatai yra dalinės sąvokos, nes patys spręs- 
mai yra daliniai; ogi tariniai yra daliniai, kadangi teigia- 
muosiuose spręsmuose tariniai yra imami visuomet su da- 
line supozicija, išskyrus aptarties atsitikimus. Esant 
prielaidose abiem pamatam ir abiem tariniam daliniais ter- 
minais, vidurinis terminas nėra visuotinas nei vieno sykio, 
ir todėl išvada negali būti jau padaryta. Pavyzdžiui, iš to- 
kių dviejų dalinių prielaidų kaip „Kai kurie žmonės yra do- 
ringi, ogi kai kurie piktieji yra žmonės“ būtų klaidinga pa- 
daryti šitokia išvada: „tad kai kurie piktieji yra doringi“. 
Taip pat negalima padaryti taisyklingos išvados iš dvie- 
jų dalinių spręsmų, jei vienas yra teigiamas, antras neigia- 
mas. Šitokiu atsitikimu išvada, aišku savaime, turėtų būti 
neigiama. Neigiamojoje išvadoje tarinys yra bendrinė są- 
voka, imama su visuotina supozicija. Aišku irgi, kad šita 
bendrinė sąvoka tegalėtų pereiti iš neigiamosios prielaidos, 
kur tarinys yra imamas su visuotina supozicija, nes visos 
kitos prielaidų sąvokos yra dalinės. Bet tuomet išeitų, kad 
vidurinis terminas, negalįs pereiti į išvadą, būtų imamas 
abu sykiu su daline supozicija. Jei užtat prileisime, kad vie- 
nintelė bendrinė sąvoka, imama su visuotina supozicija, yra 
vidurinis terminas, tai jokia kita dalinė prielaidų sąvoka ne- 
gali gauti visuotinos supozicijos išvadoje, nes tai būtų kie- 
kybės padidėjimas protavimo vyksme, kas prieštarauja sep- 
tintajai taisyklei. Taip ar šiaip, iš dviejų dalinių prielaidų 
negalima padaryti jokios taisyklingos išvados. 

Tačiau jei prielaidos yra vienatiniai spręsmai, išvada ga- 
lima. Pavyzdžiui, turime dvi prielaidas: „Vienas iš gimu- 
siųjų Korsikoje buvo Napoleonas, vienas iš prancūzų im- 
peratorių buvo Napoleonas, tad vienas iš prancūzų 
imperatorių gimė Korsikoje“. 


438 


Iš visų nusakytų taisyklių ypatingai dera įsidėmėti tai, 
kad silogizme tegali būti ne mažiau ir ne daugiau kaip trys 
terminai, kad vidurinis terminas turi būti paimtas bent vie- 
ną sykį visuotinai, kad iš dviejų neigiamų arba dviejų dali- 
nių prielaidų negali būti jokios išvados, kad vienai prielai- 
dai esant neigiamai ir išvada bus neigiama, ir kad vienai 
prielaidai esant dalinei ir išvada bus dalinė“. 


Silogizmo pavidalai ir būdai 


Tenka dabar kalbėti apie silogizmo pavidalus ir būdus. 
Savo laiku buvo jau sakyta, kad silogizmas turi savo me- 
džiagą, arba materiją, ir lytį, arba formą. Daroma dargi 
skirtumo tarp netiesioginės ir tiesioginės medžiagos, arba 


* Silogizmo taisyklės 

1. Į silogizmą teprivalo sueiti tikrai trys sąvokos. 

2. Neprivalu didinti tįsa sąvokos, pereinančios iš prielaidų į išvadą. 

3, Vidurinis terminas neprivalo pereiti į išvadą. 

4. Vidurinis terminas bent vieną kartą privalo būti imamas visuoti- 
nai, t. y. su pilnutine savo supozicija. 

5. Dvi teigiamosios prielaidos negali sudaryti neigiamosios išvados. 

„6. Dvi neigiamosios prielaidos negali sudaryti jokios išvados. 

7. Išvados kokybė ir kiekybė pareina nuo silpnesnės prielaidų da- 
lies. 

8. Iš dviejų dalinių prielaidų negalima padaryti jokios išvados. 


X. TL MLC vZ. 


I p. taisyklė. Pirmajame silogizmo pavidale mažoji prielaida negali 
būti neigiama, o didžioji - dalinė. 

lI p. taisyklė. Antrajame silogizmo pavidale viena katra iš prielaidų 
privalo būti neigiama, o didžioji prielaida - visuotina. 

III p. taisyklė. Trečiajame silogizmo pavidale mažoji prielaida turi bū- 
ti teigiama, o išvada - dalinė. 

IV p. taisyklė. Esant neigimo ketvirtojo pavidalo prielaidose, didžioji 
yra visuotina; didžiajai teigiant, mažoji yra visuotina; mažajai teigiant, 
išvada yra dalinė. 


439 


kitaip tarp tolimesnės ir artimesnės medžiagos. Netiesiogi- 
nę arba tolimesnę silogizmo medžiagą sudaro terminai, ogi 
tiesioginę arba artimesnę medžiagą sudaro silogizmo spręs- 
mai. Pagal dvejopą silogizmo medžiagą reikia skirti taip pat 
dvilypa jo lytis arba forma, kuri pareina, pirma, nuo termi- 
nų santvarkos prielaidose, antra, nuo prielaidų santvarkos 
protavime. Pirmuoju atveju silogizmo lytis yra vadinama 
figūra arba pavidalu, ogi antruoju atveju silogizmo lytis yra 
vadinama modu arba būdu. Taigi silogizmo pavidalas yra jo 
lytis, pareinanti nuo terminų santvarkos prielaidose, ogi silogiz- 
mo būdas yra jo lytis, pareinanti nuo prielaidų santvarkos prota- 
vime. 

Kai kalbama apie terminų santvarką prielaidose, reikia 
Žiūrėti į tai, kokią vietą užima vidurinis terminas atžvilgiu 
į mažąjį ir didįjį terminą. Kaip žinome, didysis yra termi- 
nas, kuris išvadoje eina tariniu, ogi mažasis yra terminas, 
kuris išvadoje eina pamatu. Normali prielaidų tvarka yra 
tada, kai iš pradžios yra imama didžioji prielaida, t. y. prie- 
laida, turinti savyje išvados tarinį, arba didijį terminą, pas- 
kui imama mažoji prielaida, t. y. prielaida, turinti savyje 
išvados pamatą, arba mažąjį terminą, ir pagaliau daroma 
išvada. Šitokioje normalioje silogizmo išvaizdoje galimi ke- 
turi pavidalai. Pirmąjį pavidalą sudaro silogizmas, kuriame vi- 
durinis terminas eina pamatu didžiojoje ir tariniu mažojoje prie- 
laidoje. Pavyzdžiu gali tarnauti kad ir šitokis silogizmas: 
„Kiekviena dorybė yra girtina, blaivumas yra dorybė, tad 
blaivumas yra girtinas“. Antrąjį pavidalą sudaro silogizmas, 
kuriame vidurinis terminas eina tariniu didžiojoje ir mažojoje 
prielaidoje. Antrajam pavidalui gali tarnauti pavyzdžiu ši- 
tokis silogizmas: „Kiekvienas žmogus yra protinga būtybė, 
joks arklys nėra protinga būtybė, tad joks arklys nėra žmo- 
gus“. Trečiąjį pavidalą sudaro silogizmas, kuriame vidurinis ter- 
minas eina pamatu didžiojoje ir mažojoje prielaidoje. Pavyzdžiu 
teesie šitokis silogizmas: „Kiekvienas kūnas yra tįsus, kiek- 


440 


vienas kūnas yra substancija, tad kai kurios substancijos yra 
tįsios“. Ketvirtąjį pavidalą sudaro silogizmas, kuriame vidurinis 
terminas eina tariniu didžiojoje ir pamatu mažojoje prielaidoje. 
Pavyzdžiu gali būti šitokis silogizmas: „Kiekvienas akmuo 
yra svari substancija, kiekviena svari substancija yra tisi esy- 
bė, tad kai kurios tįsios esybės yra akmens“. 

Keturių pavidalų schema: 

Iš visų keturių silogizmo pavidalų pirmasis yra papras- 
čiausia silogizmo lytis, geriausiai atitinkanti jo prigimtį. 
Užtat ketvirtasis pavidalas, griežtai imant, yra ne kas ki- 
ta, kaip perkeistas pirmasis pavidalas. Spręsmo perkeiti- 
mas yra, kaip žinome, termino perkeitimas tokiu būdu, 
kad tarinys taptų pamatu, o pamatas tariniu. Ir iš tikro, jei 
palyginsime pirmąjį ir ketvirtąjį pavidalą, tai pamatysi- 
me, kad ketvirtas pavidalas gaunamas iš pirmojo per per- 
keitimą vietos, kurią užima vidurinis terminas. Iš čion ga- 
lima irgi spėti, kad ir ketvirtojo pavidalo išvada yra 
palyginant su pirmuoju pavidalu perkeistas spręsmas. Jei 
paimsime ketvirtojo pavidalo pavyzdį, tai pamatysime, 
kad išvada iš tikro gaunama per perkeitimą tos išvados, 
kuri būtų galima gauti, sudarius pirmąjį pavidalą. Turime 
šitoki dvi prielaidi: „Kiekvienas akmuo yra svari substan- 
cija, kiekviena svari substancija yra tįsi esybė“, - natūrali 
išvada būtų šitokia: „tad kiekvienas akmuo yra tįsi esy- 
bė“, tuo tarpu pagal ketvirtąjį pavidalą daroma šitokia iš- 
vada: „tad kai kurios tįsios esybės yra akmens“. Palygi- 
nus spręsmą „Kiekvienas akmuo yra tįsi esybė“ arba, kas 
išeina ant vieno, „Visi akmens yra tįsios esybės“ su spręs- 
mu: „Kai kurios tįsios esybės yra akmens“, įsitikrinsime, 
kad antrasis spręsmas gaunamas iš pirmojo per perkeiti- 
mą. Kadangi ketvirtajame pavidale išvada gaunama per- 
keitimo keliu, tai, griežtai imant dalyką, ketvirtojo pavi- 
dalo negalima laikyti lygiateisiu su trimis pirmaisiais. 
Aristotelis težinojo tris pavidalus. Ketvirtąjį surado II šmt. 


441 


po K. g. gydytojas Galenas, ir todėl šitas pavidalas vadi- 
namas specialiai galeniškuoju. 

Yra ištisos taisyklių eilės, liečiančios silogizmo pavidalus, 
bet kadangi šitos taisyklės skaitosi su prielaidų kokybe ir kie- 
kybe, tai tiksliau bus pirm išaiškinti silogizmo būdus, kurie, 
kaip žinome, pareina nuo prielaidų santvarkos protavime. 
Kai kalbama apie prielaidų santvarką protavime, šita san- 
tvarka kaip tik imama atžvilgiu į prielaidų kokybę bei kieky- 
bę. Taigi pirmas klausimas, kuris čia gali kilti, yra klausimas, 
kokio būdo gali būti silogizmai atžvilgiu į prielaidų santvar- 
ką pagaljų kokybę bei kiekybę. Aišku, kad kiekviena iš dviejų 
prielaidų gali būti visuotinai teigiama, visuotinai neigiama, 
dalinai teigiama ir dalinai neigiama. Kitaip tariant, kiekvie- 
na iš šitų galimų keturių didžiųjų prielaidų gali susitikti su 
bet kuria iš keturių galimų mažųjų prielaidų. Tokiu būdu 
kokybės ir kiekybės atžvilgiu galima sudaryti 16 atsitikimų, 
kurie gali būti atvaizduoti šitokia schema: 
D.pr.-A,A,A,A, E EEE, LLLI, 0,0,0,0 

A,E,I, O A, E,LO, A,ELIO, A,E, LO 
1,2,3,4, 5,6,7,8, 9,10, 11,12, 13, 14, 15,16 

Jei dabar atsižvelgsime dargi į keturis silogizmo pavida- 
lus, tai turėsime pasakyti, kad kiekvieną silogizmo pavida- 
lą gali atitikti visi 16 būdų. Derinant tad silogizmo pavida- 
lus su pagrindiniais silogizmo būdais, gauname iš viso 4 . 
kartus po 16, arba 64 būdus. Tačiau ne visi iš principo gali- 
mi 64 būdai veda prie teisėtos išvados. Pasirodo, kad dau- 
guma iš šių 64 būtų neleidžia padaryti išvados dėl kokios 
nors priežasties, pavyzdžiui, dėl to, kad abidvi prielaidos 
yra neigiamos, ar dėl to, kad abidvi prielaidos yra dalinės, 
arba net dėl kokios nors kitos specialios priežasties. Fakti- 
nai pasirodo, kad iš 64 galimybių vos 19 būdų teduoda teisė- 
tų išvadų. Iš jų 4 būdai atitinka pirmąjį pavidalą, 4 būdai — 
antrąjį pavidalą, 6 būdai - trečiąjį pavidalą ir 5 būdai - ket- 

virtąjį pavidalą. Toliau ir teks mums ištirti paeiliui, kokio- 


442 


mis taisyklėmis ir kokiais būdais pasireiškia kiekvienas si- 
logizmo pavidalas, paimtas skyrium. 

Imkime visų pirma pirmąjį pavidalą, t. y. silogizmą, ku- 
riame vidurinis terminas eina pamatu didžiojoje ir tariniu 
mažojoje prielaidoje, kitaip tariant, kur vidurinis terminas 
yra SP. Pirmojo pavidalo taisyklė: Pirmajame silogizmo pavidale 
mažoji prielaida negali būti neigiama, o didžioji - dalinė. Jei ma- 
žoji prielaida būtų neigiama, tai ir išvada pagal pagrindi- 
nes silogizmo taisykles turėtų būti neigiama. Neigiamojoje 
išvadoje, kaip ir kiekviename neigiamajame spręsme, tari- 
nys būtų visuotinas terminas. Bet šitas visuotinas terminas 
tegalėtų atsirasti išvadoje vien tada, jei jis būtų jau buvęs 
tokiu didžiojoje prielaidoje; ogi didžiojoje prielaidoje visuo- 
tinas tarinys tegalėtų būti vien tada, jei šita prielaida būtų 
neigiama, nes teigiamojoje prielaidoje tarinys yra dalinis. 
Bet tuomet išeitų, kad mažoji ir didžioji prielaida yra abid- 
vi neigiamos; tuo tarpu iš dviejų neigiamųjų prielaidų ne- 
galima padaryti jokios išvados. Išeina, kad pirmajame silo- 
gizmo pavidale mažoji prielaida negali būti neigiama. Dabar 
jau nesunku įrodyti, kad pirmajame silogizmo pavidale di- 
džioji prielaida negali būti dalinis spręsmas. Jei didžioji prie- 
laida būtų dalinis spręsmas, tai reikštų, kad vidurinis ter- 
minas jame eitų daline sąvoka. Tuomet bent mažojoje 
prielaidoje vidurinis terminas turėtų būti visuotinas; bet kad 
jis galėtų būti visuotinas, būdamas tariniu, reikia, kad pati 
prielaida būtų neigiama; tuo tarpu yra jau įrodyta, kad pir- 
majame pavidale mažoji prielaida negali būti neigiama; to- 
dėl išeina, kad didžioji prielaida negali būti dalinė ir kad ji 
privalo būti visuotinis spręsmas. Nustačius pirmajam silo- 
gizmo pavidalui taisyklę, kad jame didžioji prielaida nega- 
li būti dalinė ir mažoji - neigiama, tenka atmesti iš devynių 
galimybių tąsias, kur didžioji prielaida yra dalinė, ogi ma- 
žoji neigiama. Dėl šitos priežasties telieka 1 galimybė aa, 3 
galimybė ai, 5 galimybė ea, 7 galimybė ei. 


443 


Žinodami prielaidų kokybę bei kiekybę galime irgi nu- 
statyti išvadą kokybiniu bei kiekybiniu atžvilgiu, nes išva- 
da įgauna kokybę bei kiekybę iš silpnesnės prielaidų da- 
lies. Pirmam atvejui turėdami aa gauname išvadą taip pat 
visuotinai teigiamą, t. y. a. Viso silogizmo formulė išreiš- 
kiama trimis a — ama. Tai reiškia, kad didžioji ir mažoji prie- 
laida ir dargi išvada yra visuotinai teigiamieji spręsmai. Ant- 
rajam atvejui, turėdami ai, gauname išvadą i, t. y. dalinai 
teigiamąjį spręsmą, nes, esant prielaidoje daliniam spręs- 
mui, išvada negali būti visuotina. Viso silogizmo formulė 
išreiškiama aii. Trečiajam atvejui, turėdami ea, gauname iš- 
vadą e, t. y. visuotinai neigiamą spręsmą, nes esant prielai- 
dose neigiamajam spręsmui išvada negali būti teigiama. Si- 
logizmo formulė išreiškiama eae. Pagaliau ketvirtajam 
atvejui, turėdami ei, gauname išvadą 0, kadangi esant prie- 
laidose neigiamojo ir dalinio spręsmo išvada tegali būti da- 
linai neigiama. Iš čion silogizmas išreiškiama formule eio. 
Mnemotechniškai formulė aaa išreiškiama žodžiu „Barba- 
ra“, formulė eae — žodžiu „Celarent“, formulė aii - žodžiu 
„Darii“, formulė eio - žodžiu „Ferio“. Šitie mnemotechni- 
niai žodžiai neturi jokios ypatingos prasmės. Lengva pa- 
stebėti, kad šituose žodžiuose balsės iš eilės išreiškia didži- 
ąją prielaidą, mažąją prielaidą ir išvadą. Turėdami tad 
silogizmą galime jį pareikšti mnemotechniniu žodžių; ir at- 
virkščiai — turėdami mnemotechninį žodį galime parinkti 
jam silogizmą. Baigiant kalbėti apie pirmąjį silogizmo pa- 
vidalą, telieka parinkti visoms keturioms galimybėms pavyz- 
džius. Pirmas pavyzdys, atitinkąs žodį „Barbara“: A. Kiek- 
vienas gyvis minta, A. Kiekvienas augmuo yra gyvis, A. Tad 
kiekvienas augmuo minta. Antras pavyzdys, atitinkąs žo- 
džiui „Celarent“: E. Joks gyvis nėra tobulas, A. Kiekvienas 
žmogus yra gyvis, E. Joks žmogus nėra tobulas. Trečias pa- 
vyzdys, atitinkąs žodį „Darii“: A. Visi šventieji yra laimin- 
gi, I. Kai kurie žmonės yra šventieji, I. Tad kai kurie žmo- 


e 


444 


nės yra laimingi. Ketvirtas pavyzdys, atsakąs žodžiui „Fe- 
rio“: E. Nė viena yda nėra girtina, I. Kai kurie įpročiai yra 
ydos, O. Tad kai kurie įpročiai nėra girtini. 

Turime dabar pereiti prie antrojo pavidalo, t. y. prie silo- 
gizmo, kuriame vidurinis terminas eina tariniu didžiojoje 
ir mažojoje prielaidoje, kitaip tariant, kur vidurinis termi- 
nas yra PP. Specialioji antrojo pavidalo taisyklė: Antrajame si- 
logizmo pavidale viena katra iš prielaidų privalo būti neigiama, o 
didžioji prielaida - visuotina. Kadangi vidurinis terminas ei- 
na antrajame pavidale du kartu tariniu, tai reikia atsižvelg- 
ti visų pirma į tai, kada vidurinis terminas gali būti visuoti- 
nas, arba bendrinė sąvoka su pilnutine supozicija. 
Teigiamuosiuose spręsmuose tarinys yra visuomet dalinis 
terminas, tuo tarpu neigiamuosiuose spręsmuose viduri- 
nis terminas yra visuotinas. Taigi iš dviejų prielaidų viena 
katra privalo būti neigiama, nes kitaip vidurinis terminas 
nė sykio nebūtų visuotinas terminas, t. y. nebūtų imamas 
su pilna savo tįsa arba su pilnutine supozicija. Iš to, kad 
viena iš prielaidų privalo būti neigiama, seka, kad išvada 
bus irgi neigiamasis spręsmas. Neigiamajame spręsme ta- 
rinys yra visuotinas terminas. Ogi visuotinas terminas te- 
gali atsirasti išvadoje tik tada, jei tokio esama prielaidose. 
Išvados tarinys eina didžiojoje prielaidoje pamatu; būda- 
mas visuotinas išvadoje, jis turi būti visuotinas didžiojoje 
prielaidoje, kaipo josios pamatas, o tai reiškia, kad šita prie- 
laida turi būti visuotina. 

Taigi įrodyta, kad antrajame pavidale viena katra iš prie- 
laidų yra neigiama, o didžioji prielaida - visuotina. Jei da- 
bar iš devynių galimybių atmesime tąsias, kurios priešino- 
si šitai taisykle, tai gausime antrajam pavidalui šitokias 
galimybes; 2 galimybę - ae; 4 galimybę a0, 5 galimybę ea, 7 
galimybę ei. Galime nustatyti išvadas ir formules. Pirmuo- 
ju atveju išvada bus visuotinai neigiama, ogi visa silogizmo 
formulė — aee; antruoju atveju išvada bus dalinai neigiama, 


445 


i aa aa a T 


ogi visa silogizmo formulė - aoc; trečiuoju atveju išvada bus 
visuotinai neigiama, ogi visa silogizmo formulė — eae; ket- 
virtuoju atveju išvada bus dalinai neigiama, ogi visa silo- 
gizmo formulė - eio. Formulė ene pareiškiama žodžiu „Ce- 
sare”, formulė aee - žodžiu „Camestres“, formulė eio — 
žodžiu „Festino“, formulė 200 - žodžiu „Baroco“. Pirmas 
pavyzdys, atitinkąs būdą „Cesare“: E. Joks paniuręs žmo- 
gus negyvena dvasios giedroje, A. Ogi kiekvienas šventa- 
sis gyvena dvasios giedroje, E. Tad joks šventasis nėra 
paniuręs žmogus. Antras pavyzdys, atitinkąs būdą „Ca- 
mestres“: A. Kiekvienas gyvulys yra juslingas, E. Ogi joks 
augmuo nėra juslingas, E. Tad joks augmuo nėra gyvulys. 
Trečiasis pavyzdys, atitinkąs būdą „Festino“: E. Joks šven- 
tasis nėra išdidus, I. Ogi kai kurie reformatoriai yra išdi- 
dūs, O. Tad kai kurie reformatoriai nėra šventieji. Ketvirtas 
pavyzdys, atitinkąs būdą „Baroco“: A. Visi kvailiai yra įky- 
rūs, O. Kai kurie kalbėtojai nėra įkyrūs, O. Tad kai kurie 
kalbėtojai nėra kvailiai. 

Iš eilės turime išnagrinėti trečiąjį pavidalą, t. y. silogiz- 
mą, kuriame vidurinis terminas eina pamatu didžiojoje ir 
mažojoje prielaidoje, kitaip tariant, kur vidurinis terminas 
yra SS. Trečiojo pavidalo taisyklė: Trečiajame silogizmo pavidale 
mažoji prielaida turi būti teigiama, o išvada dalinė. Sakysime, 
kad mažoji prielaida yra neigiama; tuomet ir išvada bus nei- 
giama; ogi neigiamojoje išvadoje tarinys turi būti visuoti- 
nas terminas; tuo tarpu jis čia gali atsirasti vien tada, jei jis 
toks yra ir didžiojoje prielaidoje. Bet didžiojoje prielaidoje 
tarinys tegali būti visuotinas vien tada, jei pati prielaida bus 
neigiama. Tačiau tai reikštų, kad abidvi prielaidos būtų nei- 
giamos, kas prieštarauja pagrindinėms silogizmo taisyk- 
lėms. Žodžiu tariant, trečiajame pavidale mažoji prielaida 
privalo būti teigiama. Iš čion irgi aiškėja, kodėl išvada pri- 
valo būti dalinė. Jei mažoji prielaida yra teigiamasis spręs- 
mas, tai reiškia, kad jos tarinys yra imamas su daline supo- 


446 


zicija. Tuo tarpu jos tarinys tampa išvadoje pamatu; o ka- 
dangi terminų kiekybė išvadoje negali padidėti, tai fakti- 
nai reiškia, kad išvada bus čia dalinis spręsmas. 

Jei dabar iš devynių galimybių atmesime tąsias, kurios 
priešinasi trečiojo pavidalo taisyklei, tai gausime jau šito- 
kias galimybes; 1 gal. aa, 3 gal. ai, 5 gal. ea,7 gal. ei, 9 gal. ia, 
13 gal. oa. Kitos atpuola kaipo turinčios neigimo mažojoje 
prielaidoje. Nustatę išvadą pagal bendrąsias silogizmo tai- 
sykles ir pagal specialiąją trečiojo pavidalo taisyklę, kuri 
skelbia, kad trečiajame pavidale išvada esti dalinė, gausi- 
me trečiajam pavidalui šitokias formules: pirmam būdui, 
. 1 g. - aai, antram būdui, 3 g. - aii, trečiam būdui, 5 g. - eao, 
ketvirtam būdui, 7 g. —eio, penktam būdui, 9 g. - iai, šeštam 
būdui, 13 g. - oao. Formulė aai pareiškiama žodžiu „Darap- 
ti“, formulė eao - žodžiu „Felapton“, formulė iai - žodžiu 
„Disamis“, formulė aii - žodžiu „Datisi“, formulė oao - žo- 
džiu „Bocardo“, formulė eio - žodžiu „Ferison“. Telieka pa- 
rinkti pavyzdžiai. Pirmas pavyzdys, atitinkąs būdą „Darapti“: 
A. Kiekvienas žmogus yra protinga būtybė, A. Kiekvienas 
žmogus yra juslinga būtybė, I. Kai kurios juslingos būtybės 
yra protingos būtybės. Antras pavyzdys, atitinkąs būdą „Fe- 
lapton“: E. Joks gyvis nėra amžinas, Ą. Ogi kiekvienas gy- 
vis yra geidžianti gyvybės būtybė, O. Tad kai kurios gei- 
džiančios gyvybės būtybės nėra amžinos. Trečias pavyzdys, 
atitinkąs būdą „Disamis“: I. Kai kurios būtybės yra protin- 
gos, A. Kiekviena būtybė yra substancija, I. Tad kai kurios 
substancijos yra protingos. Ketvirtas pavyzdys, atitinkąs būdą 
„Datisi“: A. Kiekvienas gyvulys yra juslingas, I. Kai kurie 
gyvuliai yra protingos būtybės, I. Tad kai kurios protingos 
būtybės yra juslingos. Penktas pavyzdys, atitinkąs būdą „Bo- 
cardo“: O. Kai kurie ministeriai nėra verti pasitikėjimo, 
A. Ogi kiekvienas ministeris yra galingas žmogus, O. Tad 
kai kurie galingi žmonės nėra verti pasitikėjimo. Šeštas pa- 
vyzdys, atitinkąs būdą „Ferison“: E. Joks šykštuolis nėra dosnus, 


447 


I. Kai kurie šykštuoliai yra sentimentalūs žmonės, O. Tad 
kai kurie sentimentalūs žmonės nėra dosnūs. 

Telieka paskutinis, ketvirtasis silogizmo pavidalas, t. y. 
silogizmas, kuriame vidurinis terminas eina tariniu didžio- 
joje ir pamatu mažojoje prielaidoje, kitaip tariant, kur vidu- 
rinis terminas yra PS. Ketvirtojo pavidalo specialioji taisyklė: 
Esant neigimui ketvirtojo pavidalo prielaidose, didžioji yra vi- 
suotina, didžiajai teigiant, mažoji yra visuotina, mažajai teigiant, 
išvada yra dalinė. 

Kaip matome, taisyklė susideda iš trijų dalių, iš kurių 
kiekviena privalo būti prirodyta skyrium. Pirmoji taisyklės 
dalis. Esant neigimui ketvirto pavidalo prielaidose, didžioji 
yra visuotina. Jei viena iš prielaidų yra neigiama, išvada 
pagal pagrindines silogizmo taisykles privalo būti irgi nei- 
giama. Neigiamojoje išvadoje didysis terminas yra visuoti- 
nas; bet visuotinas jis gali būti vien tada, jei jis toks yra jau 
prielaidose; o tai reiškia, kad didžiosios prielaidos pama- 
tas, virstąs išvadoje tariniu, privalo būti visuotinas termi- 
nas ir kad todėl pati šita prielaida privalo būti visuotina. 
Didžiajai teigiant, mažoji yra visuotina. Antroji taisyklės da- 
lis. Jei didžioji yra teigiama, vidurinis terminas joje yra da- 
linis; bet pagal pagrindines silogizmo taisykles bent vieną 
kartą vidurinis terminas turi būti imamas visuotinai; todėl 
mažojoje prielaidoje jis privalo būti visuotinas. Ogi būda- 
mas pamatu, jis padaro, kad ir pati prielaida yra visuotinas 
spręsmas. Trečioji taisyklės dalis. Mažajai teigiant, išvada yra 
dalinė. Jei mažoji yra teigiama, jos tarinys yra dalinis. Bet 
jos tarinys virsta pamatu išvadoje. Būdamas dalinis jis pa- 
daro, kad ir pati išvada yra dalinis spręsmas. 

Jei dabar iš devynių pagrindinių galimybių atmesime 
tąsias, kurios priešinasi specialiajai ketvirtojo pavidalo tai- 
syklei, tai gausime iš viso penkias galimybes, būtent: 1 gal. 
aa, 2 gal. ac, 5 gal. ea, 7 gal. ei, 9 gal. ia. Žinodami prielaidų 
kokybę bei kiekybę kiekvienam atvejui, pirmajam atvejui 


448 


gauname formulę ai, bet ne aaa, kadangi iš specialiosios 
taisyklės žinome, kad, mažajai teigiant, išvada yra dalinė. 
Antrajam atvejui gauname formulę aee, nes, esant neigimo 
prielaidose, išvada irgi yra neigiama. Trečiajam atvejui gau- 
name formulę eao, bet ne eae, kadangi, teigiant mažajai, iš- 
vada yra dalinė. Ketvirtajam atvejui gauname formulę eio, 
kadangi, esant neigiamai ir dalinei prielaidai, išvada yra 
neigiama ir dalinė. Penktajam atvejui gauname iai, nes, esant 
didžiajai dalinei, išvada irgi yra dalinė. Taigi ketvirtajam 
silogizmo pavidalui esame gavę penkis būdus. Šitie penki 
būdai yra įvairiai pažymimi mnemotechniniais žodžiais pa- 
gal tai, ar ketvirtas pavidalas laikomas lygiateisiu su kitais 
pavidalais, ar jis telaikomas vien perkeistu pirmuoju pavi- 
dalu. Pavyzdžiui, formulė aai pažymima pirmuoju atveju 
žodžiu „Bamalipton“, antruoju atveju — žodžiu „Baralip- 
ton“. Formulė aee pažymima pirmuoju atveju žodžiu „Ca- 
lemes”, antruoju atveju - žodžiu „Celantes“. Iš čion galima 
pastebėti skirtumas: pirmojo žodžio „Calemes“ balsės pa- 
reiškia didžiąją prielaidą, mažąją prielaidą ir išvadą toje 
tvarkoje, kaip jos seka viena po kitos; ogi antrojo žodžio 
„Celantes“ balsės pareiškia iš pradžios mažąją prielaidą, 
paskui didžiąją prielaidą ir pagaliau išvadą. Su panašiu skir- 
tumu formulė iai pirmuoju atveju pažymima žodžiu „Di- 
matis“, antruoju atveju - žodžiu „Dabitis“. Atitinkama for- 
mulė eao pažymima žodžiais „Fesapo“ ir „Fapesmo“ ir 
formulė eio - žodžiais „Fresisonorum“ ir „Frisomorum“. 
Pavyzdžiai. Pirmas pavyzdys, atitinkąs žodį „Bamalipton“: 
A. Kiekvienas kūnas yra tįsus, A. Ogi kiekvienas tįsus daik- 
tas yra apribotas daiktas, I. Tad kai kurie apriboti daiktai 
yra kūnai. Antras pavyzdys, atitinkąs žodį „Calemes“: A. Visi 
poetai yra menininkai, E. Ogi joks menininkas nestinga vaiz- 
duotės, E. Tad kiekvienas, kas stinga vaizduotės, nėra po- 
etas. Trečias pavyzdys, atitinkąs žodį „Dimatis“: I. Kai kurie 
mokslininkai yra išdidūs, A. Ogi kiekvienas išdidusis yra 


449 


peiktinas, I. Tad kai kurie peiktinieji yra mokslininkai. Ket- 
virtas pavyzdys, atitinkąs žodį „Fesapo“: E. Joks augmuo nėra 
akmuo, A. Ogi kiekvienas akmuo yra substancija, O. Tad 
kai kurios substancijos nėra augmens. Penktas pavyzdys, 
atitinkąs žodį „Fresisonorum“: E. Joks augmuo nėra žvėris, 
I. Ogi kai kurie žvėrys yra vilkai, O. Tad kai kurie vilkai 
nėra augmens. Paskutiniame pavyzdyje ne vienas galėtų 
nusidėti klaida, padaręs visuotiną išvadą „Tad vilkai nėra 
augmens“, kas būtų teisingas spręsmas, nors ir gautas ne- 
taisyklingu būdu. Netaisyklingai išvada būtų padaryta to- 
dėl, kad terminas „vilkai“ iš dalinio, koks jis yra mažojoje 
prielaidoje, virstų visuotinu išvadoje, kas prieštarauja pa- 
grindinėms silogizmo taisyklėms. Ogi dalinis šitas termi- 
nas yra mažojoje prielaidoje todėl, kad šita mažoji yra tei- 
giamasis spręsmas, kur, kaip žinome, tarinys nėra išsemtas 
savo tįsoje. Spręsmas „Kai kurie žvėrys yra vilkai“ mums 
nieko nesako apie visus vilkus, todėl ir išvados apie visus 
vilkus daryti iš čion neprivalu. Iš visų keturių silogizmo 
pavidalų pirmasis tėra laikomas tobulu. Nesunku pastebė- 
ti, kodėl iš keturių pavidalų pirmasis yra tobuliausias. Visų 
pirma tiktai šitas pavidalas gali turėti visų rūšių išvadų - 
A, E, L O - ir dargi tiktai jis tesuteikia visuotinai teigiamo- 
sios išvados. Be to, pirmajame pavidale aiškiausiai taikomi 
pagrindiniai silogizmo principai vadinami dictum de omni 
ir dictum de nullo. Kadangi visi kiti pavidalai nepasižymi 
šitomis savybėmis tokiu pat laipsniu, tai jie vadinami neto- 
bulais. Kartais naudinga patikrinti silogizmo išvada, suve- 
dant netobulą pavidalą prie tobulo. Tai yra galima pagal 
taisykles, kurių yra silogizmo pavidalų keitimui. Silogiz- 
mo pavidalų keitimas turi tad savo tikslu suvesti netobu- 
lus silogizmo būdus prie tobulų, kuriais yra keturi pirmojo 
pavidalo būdai, pažymimi žodžiais: Barbara, Celarent, Da- 
rii, Ferio. Yra du silogizmo pavidalų keitimo būdu: pirma, 
tiesioginis pakeitimas, antra, netiesioginis pakeitimas. Tie- 


450 


sioginis yra pakeitimas, kuriuo netobulas silogizmas yra su- 
vedamas prie tobulo silogizmo. Netiesioginis yra pakeitimas, 
kuriuo yra išrodoma su tobulo silogizmo pagalba, kad neigiant 
netobulo pavidalo išvadą ir teigiant prielaidas gaunamas priešta- 
ravimas. Tiesioginis silogizmo būdo pakeitimas gali būti pa- 
siekiamas dviem veiksmais: pirma, vienos katros prielai- 
dos pakeitimu (conversio), ir, antra, prielaidų pamainymu 
vietomis (mutatio). Pavyzdžiui, turime netobulą trečiojo 
pavidalo silogizmą „Datisi“: A. Kiekvienas kvailys klysta, 
I. Kai kurie kvailiai yra nusidėjėliai, I. Kai kurie nusidėjė- 
liai klysta. Jei mažąją prielaidą perkeisime, t. y. pamatą ir 
tarinį pamainysime vietomis, tai vietoje prielaidos „Kai ku- 
rie kvailiai yra nusidėjėliai“ gausime prielaidą „Kai kurie 
nusidėjėliai yra kvailiai“. Dabar mūsų silogizmas atrodys 
jau šitaip: A. Kiekvienas kvailys klysta. I. Kai kurie nusidė- 
jėliai yra kvailiai, I. Tad kai kurie nusidėjėliai klysta. Išvadą 
esame gavę tą pačią, bet silogizmo pavidalas iš trečiojo vir- 
to pirmuoju. Tuo tarpu pirmasis pavidalas, turįs didžiąją 
prielaidą A, mažąją I ir išvadą I, yra pareiškiamas žodžiu 
„Darii“. Jei įsidėmėsime gautąjį pavidalą ir būdą, turėsime 
konstatuoti, kad tai iš tikro yra silogizmas, atitinkąs pirmo- 
jo pavidalo būdą, pareikštą žodžiu „Darii“. Taigi būdas „Da- 
tisi“ yra keičiamas į būdą „Darii“ per lygiakiekį mažosios 
prielaidos perkeitimą, kadangi abiem atvejais mažoji prie- 
laida yra dalinė. Kartais pavidalų keitimas įvyksta per ap- 
ribojamąjį prielaidos perkeitimą. Pavyzdžiui, turime trečiojo 
pavidalo silogizmą „Darapti“: A. Kiekvienas žmogus yra 
"protinga būtybė, A. Kiekvienas žmogus yra juslinga būty- 
bė, I. Tad kai kurios juslingos būtybės yra protingos. Šitas 
silogizmas yra suvedamas prie pirmojo pavidalo silogiz- 
mo „Darii“ per apribojamąjį mažosios prielaidos perkeiti- 
mą. Mažoji prielaida buvo visuotinas spręsmas „Kiekvie- 
nas žmogus yra juslinga būtybė“. Jis kaipo teigiamasis gali 
būti perkeistas apribotinai, t. y. galėsime gauti iš jo šitokį 


451 


perkeistąjį spręsmą: „Kai kurios juslingos būtybės yra žmo- 
nės“. Pastatę pastarąjį spręsmą mažosios prielaidos vieto- 
je, gausime pirmojo pavidalo silogizmą „Darii“: A. Kiek- 
vienas žmogus yra protinga būtybė, I. Kai kurios juslingos 
būtybės yra protingos, I. Tad kai kurios juslingos būtybės 
yra žmonės. Čia netobulas pavidalas pakeistas tobulu per 
apribojamąjį mažosios prielaidos perkeitimą. 

Yra atsitikimų, kai pavidalo pakeitimas tegal įvykti per- 
keičiant ir didžiąją, ir mažąją prielaidą. Pavyzdžiui, ketvir- 
tojo pavidalo silogizmas „Fesapo“ keičiamas į pirmojo pa- 
vidalo silogizmą „Ferio“ perkeičiant didžiąją prielaidą 
lygiakiekiu, o mažąją - apribojamuoju būdu. Savo laiku bu- 
vo duotas šitokis silogizmo „Fesapo“ pavyzdys: E. Joks aug- 
muo nėra akmuo, A. Ogi kiekvienas akmuo yra substanci- 
ja, O. Tad kai kurios substancijos nėra augmens. Perkeitę 
didžiąją prielaidą lygiakiekiu būdu gauname spręsmą: 
E. Joks akmuo nėra augmuo. Perkeitę mažąją apribotinai, 
gauname šitokį spręsmą: I. Kai kurios substancijos yra ak- 
mens. Iš šitų naujų prielaidų gauname vis dėlto senąją iš- 
vadą: O. Tad kai kurios substancijos nėra augmens. Šitas 
naujas silogizmas sudaro jau pirmojo pavidalo būdą „Fe- 
rio“. Tiesioginis pavidalų pakeitimas įvyksta ne tik per prie- 
laidų perkeitimą, t. y. per terminų jose pamainymą vieto- 
mis, bet ir per pačių prielaidų pamainymą vietomis. Tokiu 
būdu, pavyzdžiui, ketvirto pavidalo silogizmas „Bamalip- 
ton“ keičiamas į pirmo pavidalo silogizmą „Barbara“. Anks- 
čiau turėjome jau šitokį silogizmą, pažymėtą žodžiu „Bama- 
lipton“: A. Kiekvienas kūnas yra tįsus daiktas, A. Kiekvienas 
tįsus daiktas yra apribotas daiktas, I. Tad kai kurie apriboti 
daiktai yra kūnai. Pamainę prielaidas vietomis, gauname 
šitokį silogizmą: didžioji prielaida: A. Kiekvienas tįsus daik- 
tas yra apribotas daiktas; mažoji prielaida: A. Kiekvienas 
kūnas yra tįsus daiktas; išvada: A. Kiekvienas kūnas yra 
apribotas daiktas. Jei sustatysime pastarąją išvadą „Kiek- 


452 


vienas kūnas yra apribotas daiktas“ su pirmykšte išvada 
„Kai kurie apriboti daiktai yra kūnai“, tai pamatysime, kad 
senoji išvada yra ne kas kita, kaip perkeista naujoji išvada. 
Tuo tarpu mes žinome, kad teigiant perkeičiamojo spręs- 
mo teisingumą, teigtinas ir perkeistojo spręsmo teisingu- 
mas. Kitaip tariant, ir šitas pavidalų keitimo būdas tarnau- 
ja netobulo pavidalo patikrinimui tobulo pavidalo išvada. 

Visi aprašyti iki šiolei pavidalų keitimo būdai sudaro tie- 
sioginį netobulų silogizmų keitimą į tobuląjį silogizmą. Ne- 
tiesioginis silogizmo pavidalų keitimas įvyksta tada, kai su 
tobulo silogizmo pagalba yra išrodoma, kad neigiant neto- 
bulo silogizmo išvadą, bet teigiant prielaidas, gaunamas 
prieštaravimas. Šitas silogizmo pavidalų keitimas yra loty- 
niškai vadinamas reductio ad impossibile arba deductio ad con- 
tradictoriam propositionem. Taigi netiesioginiame pavidalų 
keitime yra suponuojama, kad prielaidos yra teisingos, o 
išvada yra klaidinga ar abejotina ir todėl jinai reikia patik- 
rinti. Netiesioginis pavidalų keitimas įvyksta šitokiu būdu. 
Kadangi yra ginčijama išvada, tai iš čion privalu prileisti, 
kad prieštaraująs jai spręsmas bus teisingas. Šitas priešta- 
raująs spręsmas yra tuomet imamas kaipo prielaida ir su- 
statomas su viena iš dviejų pripažintų teisingomis prielai- 
dų. Jei yra teisinga nauja išvada, tai reiškia, kad pirmykštė 
išvada iš tikro buvo klaidinga. Bet jei nauja išvada yra ne- 
teisinga, tai reiškia, kad pirmykštė išvada buvo teisinga. Im- 
kime, pavyzdžiui, trečiojo pavidalo silogizmą „Bocardo“: 
O. Kai kurie ministeriai nėra verti pasitikėjimo, A. Ogi kiek- 
vienas ministeris yra galingas žmogus, O. Tad kai kurie ga- 
lingi žmonės nėra verti pasitikėjimo. Yra ginčijama išvada 
„Kai kurie galingi žmonės nėra verti pasitikėjimo“. Bet jei 
šitas dalinai neigiamas spręsmas yra klaidingas, tai, aiškus 
dalykas, prieštaraująs jam spręsmas bus teisingas; vadina- 
si, neigiant mūsų išvada privalu teigti šitokio spręsmo tei- 
singumas: „Visi galingi žmonės yra verti pasitikėjimo“. 


453 


Šitas visuotinai teigiamasis spręsmas gali dabar tarnauti di- 
džiąja prielaida; mažąja prielaida imama senoji prielaida 
„Kiekvienas ministeris yra galingas žmogus“. Tuomet yra 
gaunamas pirmojo pavidalo silogizmas „Barbara“: A. Visi 
galingi žmonės yra verti pasitikėjimo, A. Kiekvienas minis- 
teris yra galingas žmogus, A. Tad kiekvienas ministeris yra 
vertas pasitikėjimo. Gauta išvada „Kiekvienas ministeris yra 
vertas pasitikėjimo“ prieštarauja senajai didžiajai prielai- 
dai „Kai kurie ministeriai nėra verti pasitikėjimo“, kas bu- 
vo pripažinta iš pradžios teisingu spręsmu. Vadinasi, nau- 
ja išvada prieštarauja pripažintai tiesai, o iš to seka, kad 
nauja išvada yra klaidinga ir todėl sena išvada privalo būti 
pripažinta teisingu spręsmu. 

Trečiojo pavidalo silogizmas „Bocardo“ tesuvedamas prie 
pirmojo pavidalo „Barbara“ vien netiesioginiu keitimu. Taip 
pat antrojo pavidalo silogizmas „Baroco“ težino vien šitą kei- 
timo būdą. Imkime dargi šitokį „Baroco“ pavyzdį: A. Visi 
kvailiai yra įkyrūs, O. Kai kurie daugkalbiai nėra įkyrūs, 
O. Tad kai kurie daugkalbiai nėra kvailiai. Yra pripažįsta- 
mos prielaidos ir ginčijama išvada. Jei gauta išvada yra klai- 
dinga, tai prieštaraująs jai spręsmas privalo būti teisingas, 
būtent spręsmas: „Visi daugkalbiai yra kvailiai“. Šitą spręs- 
mą imame dabar mažąja prielaida, palikę senąją didžiąją prie- 
laidą. Gauname tuomet šitokį silogizmą: A. Visi kvailiai yra 
įkyrūs, A. Visi daugkalbiai yra kvailiai, A. Visi daugkalbiai 
yra įkyrūs. Gauname pirmojo pavidalo silogizmą, pažymi- 
mą žodžiu „Barbara“. Šitame silogizme išvada prieštarauja 
vienai iš prielaidų, pripažintų anksčiau teisingomis. Būtent, 
nauja išvada „Visi daugkalbiai yra įkyrūs“ prieštarauja se- 
najai mažajai prielaidai „Kai kurie daugkalbiai nėra įkyrūs“. 
Tai reiškia, kad pirmykštė išvada buvo teisinga ir jos neigi- 
mas priveda prie prieštaravimo. 

Panašiai kaip silogizmai „Baroco“ ir „Bocardo“, visi kiti ne- 
tobulų pavidalų silogizmai gali būti keičiami netiesioginiu bū- 
454 l : 


du į pirmojo pavidalo silogizmus. Skirtumas čia yra tik tas, 
kad silogizmai „Baroco“ ir „Bocardo“ negali būti keičiami į 
pirmojo pavidalo silogizmus tiesioginiu būdu, tuo tarpu visi 


"kiti netobuli silogizmai gali būti keičiami į tobulus silogizmus 


tiek tiesioginiu, tiek netiesioginiu būdu arba keitimu. 

Kokių yra taisyklių silogizmų pavidalų keitimui, bus gali- 
ma matyti iš paaiškinimų, kurių teliko padaryti mnemotech- 
ninei formulei. Mnemotechninė formulė turi, kaip žinome, ke- 
letą išvaizdų sulig tuo, ar ketvirtas pavidalas yra laikomas 
lygiateisiu pavidalu, ar ne. Iš šitų išvaizdų parenku kompro- 
misinę, t. y. formulę, kuri pareiškia ketvirtą pavidalą taip, tar- 
si jis būtų lygiateisis su kitais pavidalais, bet sugretina jį su 


pirmuoju pavidalu, kurio pakeistą išvaizdą jis sudaro*. 


* I. Barbara, Celarent, Darii, Ferio, IV: Bamalipton. 
Calemes, Dimatis, Fesapo, Fresisonorum. 

II. Cesare, Camestres, Festino, Baroco. III: Darapti. 
Felapton, Disamis, Datisi, Bocardo, Ferison. 

1 pastaba. Pirmos trys balsės kiekviename žodyje reiškia sutartuoju 
būdu iš eilės didžiąją prielaidą, mažąją prielaidą ir išvadą. 

2 pastaba. Pradedamosios priebalsės B, C, D, F parodo, prie kurio to- 
bulo silogizmo gali būti suvestas bet kuris netobulas silogizmas. 

3 pastaba. Raidės S ir P, stovinčios žodžių vidury, parodo, katruo bū- 
du, keičiant silogizmo pavidalą, turi būti pakeičiamos prielaidos, pa- 
reiškiamos einančiomis pirm jų balsėmis: lygiakiekiu (simpliciter) ar ap- 
ribojamuoju (per accidens). 

4 pastaba. Raidė M terminų vidury parodo, kad, keičiant silogizmo 
pavidalą, privalu pamainyti prielaidos vietomis, kas vadinama mutatio 
arba methatesis. | 

5 pastaba. Raidė C vidury žodžių „Baroco“ ir „Bocardo“ reiškia, kad 
šituodu silogizmu tekeičiamu vien netiesioginiu būdu (deductio ad con- 
tradictoriam propositionem). 

6 pastaba. Pabraukta prieš raidę c balsė o viduryje žodžio „Baroco“ 
primena, kad keičiant netiesioginiu būdu antrąjį pavidalą privalo būti 
apleista (omitti) mažoji prielaida, ogi pabraukta prieš raidę c balsė o pra- 
džioje žodžio „Bocardo“ primena, kad trečiame pavidale apleidžiama 
didžioji prielaida. Ketvirtame pavidale panašiu atveju apleidžiama taip 
pat didžioji prielaida, išskyrus silogizmą „Calemes“, kuriame apleidžia- 
ma mažoji prielaida. 


455 


Lygstamieji silogizmai 


Iki šiolei tebuvo kalbėta apie nelygstamuosius arba griež- 
tai kategoriškus silogizmus. Tokiuose silogizmuose vidu- 
rinis terminas yra bendrinė sąvoka, bent vieną kartą ima- 
ma visuotinai, t. y. su pilna savo tįsa, arba, kitaip tariant, 
vidurinis terminas bent vieną kartą imamas su pilnutine 
supozicija. Visai savotišką silogizmą sudaro ekspozicijos si- 
logizmai, lotyniškai vadinami syllogismi expositorii (loty- 
niškas terminas syllogismus expositorius gali būti išverstas 
lietuviškai terminu „parodomasis silogizmas“). Parodoma- 
sis yra silogizmas, kuriame vidurinis terminas reiškia vienatinę 
sąvoką. Pavyzdžių tokiam silogizmui mes jau esame turėję: 
„Napoleonas gimė Korsikoje, ogi Napoleonas buvo pran- 
cūzų imperatorius, tad vienas prancūzų imperatorius gimė 
Korsikoje“. Ekspozicijos silogizmas parodo regimu būdu 
sąryšį tarp didžiojo ir mažojo termino ir todėl vadinamas 
ekspozicijos, t. y. parodos, silogizmu. Parodomasis silogiz- 
mas gali būti visų keturių pavidalų, bet labiausiai jam pri- 
tinka trečiasis pavidalas, kuriame vidurinis terminas eina 
pamatu didžiojoje ir mažojoje prielaidoje. Nesunku suprasti, 
kodėl šitas pavidalas labiausiai pritinka parodomajam si- 
logizmui. Kadangi vidurinis terminas yra jame vienatinė 
sąvoka, atitinkanti individą, tai daug natūraliau yra tari- 
niauti apie šitą individą kaipo apie pamatą, nekaip imti ši- 
tas individas tariniu. Parodomojo silogizmo ypatybę suda- 
ro tai, kad jo vidurinis terminas visuomet yra imamas su 
pilna savo tįsa, nes čia vienatinės sąvokos tįsa negali būti 
skirstoma. Todėl vienatinis teigiamasis spręsmas, arba vie- 
natinis neigiamasis spręsmas, kur vidurinis terminas eina 
pamatu, yra laikomi silogizme visuotinai teigiamojo ir vi- 
suotinai neigiamojo spręsmo vietoje. Todėl trečiojo pavi- 
dalo forma, kuri duota pavyzdžiu parodomajam silogizmui, 
reikia laikyti aai, būtent: didžioji prielaida „Napoleonas gi- 


456 


mė Korsikoje“ yra a, mažoji prielaida „Napoleonas buvo 
prancūzų imperatorius“ yra taip pat a ir pagaliau išvada 
„vienas iš prancūzų imperatorių gimė Korsikoje“ yra i, nes 
čia pamatas neimamas su visa savo tįsa; terminas „Darap- 
ti“. Pažymėsime, jog parodomojo silogizmo ypatybė yra tai, 
kad jame galima yra išvada iš dviejų dalinių spręsmų. Pa- 
vyzdžiui, turime šitokį parodomąjį silogizmą: „Vienas iš ge- 
nijų buvo Napoleonas, vienas iš prancūzų imperatorių bu- 
vo Napoleonas, tad vienas iš prancūzų imperatorių buvo 
genijus“. Šitame antrojo pavidalo silogizme tiek prielaidos, 
tiek išvada yra daliniai spręsmai. Tuo tarpu iš pagrindinių 
silogizmo taisyklių žinome, kad iš dviejų prielaidų negali- 
ma padaryti jokios išvados. Jei būtume paėmę pavidalą ir 
būdą su bendriniu viduriniu terminu, tai išeitų, kad abiem 
atvejais vidurinis terminas būtų imamas tik su viena savo 
tįsos dalimi, ir todėl išvados padaryti nebūtų galima. Bet 
kadangi parodomajame silogizme viduriniu terminu eina 
vienatinė sąvoka ir ji yra imama su visa savo tįsa, tai išvada 
tokiais atvejais pasirodo esanti galima. 

Taip stovint dalykams, galima padaryti apie parodomą- 
jį silogizmą dvi išvadas: arba parodomasis silogizmas su- 
daro išimtį ir todėl išsilenkia iš kai kurių bendrų silogizmo 
taisyklių, arba parodomasis silogizmas nėra silogizmas tikra 
to žodžio prasme. Pastarosios išvados naudai galima visų 
pirma nurodyti tai, kad parodomajame silogizme neranda 
pritaikymo tokie silogizmo principai kaip dictum de omni ir 
dictum de nullo, kadangi vidurinis terminas parodomajame 
silogizme nereiškia bendrinės sąvokos. Todėl faktinai pa- 
rodomajame silogizme ne proto yra daroma išvada apie 
dviejų sąvokų santykiavimą iš jųdviejų santykių su trečiąja 
sąvoka, bet mūsų yra regimai patiriama arba mums regi- 
mai parodoma, kad viename materialiniame objekte glūdi 
arba neglūdi dvi sąvokos. Jei, pavyzdžiui, sakoma, kad 
Napoleonas buvo genijus ir Napoleonas buvo prancūzų 


457 


imperatorius, tai be protavimo mūsų patyrimui aišku, kad 
Napoleono asmeny sueina dvi sąvokos: genijaus ir prancū- 
zų imperatoriaus, kas pagal silogizmo lytį išreiškiama dali- 
niu spręsmu: „Vienas iš prancūzų imperatorių buvo geni- 
jus“. Iš šito būtų galima spręsti, kad tai, kas vadinama 
parodomuoju silogizmu, iš tikrųjų nėra silogizmas griežta 
to žodžio prasme, todėl ir silogizmo taisyklės nėra jame 
griežtai išlaikomos. Šita pažiūra einant, parodomasis silo- 
gizmas faktinai yra mūsų regimas patyrimas, tik apvilktas 
silogizmo lytimi. Bet galima taip pat žiūrėti į parodomąjį 
silogizmą kaipo į modifikuotą ir todėl išimtiną iš kai kurių 
bendrų silogizmo taisyklių. Šita pažiūra pateisinama tuo, 
kad vis dėlto su parodomuoju silogizmu tenka apsieiti pa- 
gal visas kitas silogizmo taisykles. 

Silogizmų suskirstymas. Skirstant silogizmus į pagrin- 
dines grupes, tenka visų pirma skirstyti jie į nelygsta- 
muosius ir lygstamuosius. Lygstamas arba nelygstamas 
silogizmo pobūdis pareina nuo to, kokiu spręsmu yra di- 
džioji jo prielaida, lygstamu ar nelygstamu, ir kaip ma- 
žoji prielaida taikoma didžiajai - lygstamuoju ar nelygs- 
tamuoju būdu. Taigi matome, kad silogizmas gali būti 
lygstamas esant dviem sąlygoms: jei didžioji yra lygsta- 
mas spręsmas ir jei mažoji taikoma didžiajai kaipo lygs- 
tamajam spręsmui. Iš čion lygstamasis yra silogizmas, kur 
didžioji prielaida yra lygstamasis spręsmas ir kur mažoji tei- 
gia arba neigia vieną didžiosios dalį. Taigi kad silogizmas 
būtų lygstamas, nepakanka, kad jo didžioji prielaida bū- 
tų lygstamas spręsmas. Reikia dargi, kad mažoji prielai- 
da būtų statoma į sąryšį su lygstamuoju didžio
Internet Archive Audio

Featured

Top

Images

Featured

Top

Software

Featured

Top

Books

Featured

Top

Video

Featured

Top

Mobile Apps

Browser Extensions

Archive-It Subscription

Save Page Now

Full text of "Stasys Šalkauskis. Rinktinė"

See other formats
